Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. SN-22-3215 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 2S-2744 dalies, kuria pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Nuteistųjų ir suimtųjų bendrasis ugdymas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo“, patvirtintu Nuteistųjų ir suimtųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas), kuris reguliuoja suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose ir areštinėse, mokymo organizavimą pagal formaliojo švietimo programas bendrojo ugdymo mokyklose, įsteigtose laisvės atėmimo vietose, veiklą. Tvarkos aprašo 2 skyriaus 7 punkte nurodyta, kad vyresni negu 16 metų įkalinti asmenys, norintys mokytis mokykloje, pateikia mokyklos vadovui rašytinį prašymą. Tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kad įkalintų asmenų priėmimą į mokyklą organizuoja laisvės atėmimo vietos administracija ir joje veikianti mokykla ar jos struktūriniai padaliniai pagal savivaldybės, kurios teritorijoje yra laisvės atėmimo vieta, tarybos nustatytą priėmimo tvarką, parengtą vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro patvirtintais bendraisiais priėmimo kriterijais ir suderintą su Kalėjimų departamentu. Tvarkos aprašo 9 punkte reglamentuota, jog įkalintų asmenų priėmimas į mokyklą įforminamas mokyklos vadovo įsakymu, suderinus su laisvės atėmimo vietos direktoriumi. Tvarkos aprašo 5 skyriaus 22.2 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos administracija privalo informuoti mokyklos vadovą arba jo įgaliotą asmenį apie naujai atvykusius į laisvės atėmimo vietas ir iš jų paleidžiamus įkalintus asmenis. Ši informacija mokyklos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui pateikiama raštu ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo įkalintų asmenų iki 16 metų atvykimo į nepilnamečių laisvės atėmimo vietą ir įkalintų asmenų, kurie mokėsi mokykloje, išvykimo iš laisvės atėmimo vietos arba per 5 darbo dienas nuo vyresnių negu 16 metų asmenų, pageidaujančių mokytis, atvykimo į laisvės atėmimo vietą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmė drausmės grupės sąlygomis. Besimokančių nuteistųjų, laikomų drausmės grupės sąlygomis, lankomumas yra ribojamas dėl galimos neigiamos įtakos kitiems besimokantiems nuteistiesiems, tačiau jiems sudaromos sąlygos lankyti mokyklą individualiai – jiems teikiamos konsultacijos iš jų pasirinktų mokomųjų dalykų, jiems suteikta galimybė laikyti brandos egzaminus. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo, kadangi yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, taip pat įgijęs brandos atestatą. Be kita ko, pareiškėjas išreiškė norą laikyti papildomus – valstybinius istorijos, matematikos ir rusų kalbos brandos egzaminus. Dėl bausmės atlikimo sąlygų drausmės grupėje, pareiškėjas gali lankyti pasirinktų dalykų konsultacijas tik individualiai, jam nuo 2023 metų lapkričio 6 d. buvo sudarytas lankomumo grafikas, kuris buvo suderintas su Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos ir saugumo valdymo skyriaus darbuotojais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. ISAK-556 „Dėl nuosekliojo mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas tvarkos aprašo patvirtinimo“ 53 punktą, asmuo, įgijęs vidurinį išsilavinimą ir pageidaujantis geriau pasirengti tolesniam mokymuisi, gali papildomai ir (ar) pakartotinai mokytis pagal vidurinio ugdymo programos dalykų programas ir (ar) pakartotinai laikyti dalykų brandos egzaminus švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui leista mokytis ir laikyti pasirinktus valstybinius brandos egzaminus, o jo pasirinkimas jau yra pateiktas valstybinei egzaminų komisijai. Iš pateikto pasirinktų mokomųjų dalykų grafiko matyti, jog pareiškėjui kiekvieną antradienį laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 11.00 val. bei nuo 11.00 val. iki 12.00 val. yra paskirtos istorijos bei rusų kalbos individualios konsultacijos. Akivaizdu, jog visos pareiškėjui numatytos konsultacijos yra 1 val. trukmės, šis laikas viršija Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme numatytas normas suaugusiųjų ugdyme mokantis individualia (konsultacijų) forma

Iš byloje pateiktų pareiškėjo skundų ir atsakovės atsakymų į juos, akivaizdu, kad atsakovė nedelsdama sprendė pareiškėjo nusiskundimus dėl mokymosi sąlygų, bendradarbiavo su mokymo įstaiga. Pareiškėjas ilgą laiką rinkosi mokomuosius dalykus, kuriuos vėliau keitė, todėl dėl pareiškėjo neapsisprendimo, t. y. jo veiksmų, mokymosi tvarkaraščio sudarymas galėjo užsitęsti ilgiau. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad pataisos įstaigos pareigūnai jo nevedė į konsultacijas / pamokas, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui mokymo įstaiga buvo pateikusi lankomumo grafiką, pareiškėjas šį grafiką turėjo ir žinojo mokymosi periodiškumą, todėl pareiškėjo pareiga buvo informuoti pareigūnus dėl ketinimo nurodytomis dienomis / valandomis mokytis ir būti lydimam į mokymosi konsultacijas. Kadangi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir byloje tokių nenustatyta, jog pareiškėjas informavo pataisos įstaigos pareigūnų apie ketinimą mokytis nurodytomis dienomis ir būti lydimam į konsultacijas, todėl šie pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo vedamas į mokyklą 3–4 kartus per mėnesį, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nenustatyta jokių duomenų ir pareiškėjas tokių nepateikė, jog jis būtų prašęs pareigūnų nuvesti į mokymus ir jie jo nenuvedė, ar būtų teikęs skundus dėl tokių pareigūnų veiksmų. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai ir subjektyviai nurodė, kad nesutinka su skundžiamų sprendimų argumentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnis siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061/2015). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriuo atžvilgiu jis priimamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

Įvertinus pareiškėjo ginčijamų sprendimų turinį, teismas daro išvadą, kad ginčijami sprendimai visiškai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimus, kadangi jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra motyvuoti, nėra apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. SN-22-3215 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 2S-2744 dalis, kuria pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, taip pat netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovę sudaryti pareiškėjui sąlygas nevaržomai lankyti mokyklą bei joje mokytis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti neturtinė žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsirasti (kilti) valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.