- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-23
- Bylos Nr.
- e2-1337-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00668-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Saulės kalvos“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Virdesa“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Saulės kalvos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutarties, kuria išspręstas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Virdesa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulės kalvos“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Statybų garantas“ ir likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Bugasta“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Virdesa“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Saulės kalvos“ 220 554,72 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad UAB „Virdesa“, LUAB „Bugasta“, LUAB „Statybų garantas“ ir UAB „Saulės kalvos“ 2018 m. balandžio 4 d. pasirašė susitarimą dėl prievolių įvykdymo terminų pakeitimo ir laidavimo, pagal kurį laiduotojos LUAB „Statybų garantas“ ir UAB „Saulės kalvos“ įsipareigojo neatlygintinai atsakyti kreditorei UAB „Virdesa“, jeigu skolininkė LUAB „Bugasta“ tinkamai neįvykdys savo piniginių prievolių. Skolininkei neįvykdžius visų savo prievolių nustatytais terminais, už kurių įvykdymą laidavo ir UAB „Saulės kalvos“, ieškovė į pastarąją įgijo reikalavimo teisę dėl likusios 220 554,72 Eur skolos sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 220 554,72 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 220 554,72 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 18 d.) iki preliminaraus teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 315 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. galutiniu sprendimu atsakovės UAB „Saulės kalvos“ prieštaravimai dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. preliminaraus sprendimo panaikinimo buvo atmesti, o preliminarus teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
5. Dar iki teismui priimant galutinį sprendimą, 2021 m. spalio 11 d. ieškovė pateikė prašymą dėl ieškinio reikalavimų užtikrinimo. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti UAB ,,Saulės kalvos“ nuosavybės teise priklausantį 220 554,72 Eur nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o jo nesant ar esant nepakankamai, ir atsakovės pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovę ir / ar trečiuosius asmenis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė grindė aplinkybėmis, kad atsakovė šios civilinės bylos nagrinėjimo metu perleido absoliučią daugumą, net 27 vienetus, savo nekilnojamojo turto, didžiąją dalį jo perduodama galimai per bendrovės valdymo organus susijusios UAB „Mircon“ nuosavybėn.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino: areštavo atsakovei UAB „Saulės kalvos“ priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovės pinigines lėšas ir /ar turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenims, neviršijant 220 554,72 Eur sumos; leido iš areštuotų lėšų atsakovei UAB „Saulės kalvos“ atlikti privalomus mokėjimus į valstybės (savivaldybės) biudžetą, mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su savo darbuotojais bei ieškove.
7. Teismas vertino, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – egzistuoja, kadangi tiek Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. preliminariu, tiek 2021 m. spalio 18 d. galutiniu sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Nors galutinis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau šių aplinkybių pakanka tikėtinam ieškinio pagrįstumui nustatyti.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikti įrodymai patvirtina jos teiginius, jog atsakovė jai priklausantį turtą perleidinėja UAB „Mircon“, o tai patvirtina grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ir nors atsakovė atliko didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, ji nurodė turinti tik 18 562,50 Eur piniginių lėšų.
9. Teismas pažymėjo kad ieškinio reikalavimų suma atsakovei yra didelė. Pagal atsakovės į nagrinėjamą bylą pateiktą 2021 m. rugsėjo 30 d. balansą, jos turimo turto vertė yra 556 230 Eur, kurį didžiąja dalimi (536 398 Eur) sudaro trumpalaikis turtas. Atsakovės per vienerius metus gautinos sumos sudaro 154 468 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 169 401 Eur. Balanse taip pat nurodyti ir nepaskirstyti 154 980 Eur nuostoliai. Pagal atsakovės teiktą 2021 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, ataskaitinio laikotarpio pelnas buvo lygus 68 901 Eur, o praėjusiais finansiniais metais fiksuotas 132 143 Eur nuostolis.
10. Teismas padarė išvadą, kad esant tokiai atsakovės turtinei padėčiai ir įrodymams apie turto perleidimą, tikėtina, jog atsakovė, siekdama išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti ir jai dar likusį turtą kitiems asmenims. Todėl yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė UAB ,,Saulės kalvos“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
11.1. Teismas skundžiamą nutartį priėmė akivaizdžiai neįvertinęs bylos aplinkybių visumos, formaliai atmesdamas ir visiškai netirdamas atsakovės atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytų argumentų. Atsakovė buvo paaiškinusi, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra jos komercinės veiklos sudėtinė dalis, todėl jie buvo sudaryti ne tikslu iššvaistyti turtą, o vykdant savo komercinę veiklą. Pačios ieškovės byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė nuosavybės teise šiuo metu valdo 3 nekilnojamojo turto objektus, iš kurių 2 yra net 0,7042 ha bendro ploto žemės sklypai. Turimus žemės sklypus atsakovė planuoja naudoti naujų nekilnojamojo turto objektų statybai, o tai patvirtina atsakovės 2021 m. liepos 20 d. pasirašyta projektavimo sutartis, kuri teikiama apeliacinės instancijos teismui.
11.2. Teismas, remdamasis išimtinai tik atsakovės kredito unijoje „Taupa“ atidarytoje sąskaitoje esančių piniginių lėšų dydžiu (18 562,50 Eur), nusprendė, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovei laikytina didele. Tačiau teismas visiškai nevertino ir netyrė atsakovės pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų, t. y. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos. Remiantis 2021 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis, atsakovės turimo turto vertė iš viso sudarė 556 230 Eur. Todėl atsakovė turi turto daugiau nei pakaktų ieškovės reikalavimas patenkinti. Pagal pateiktą pelno (nuostolių) ataskaitą, atsakovės vykdoma veikla pelninga.
11.3. Vien atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto – 2 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, kuri nustatyta masinio vertinimo būdu, siekia 122 400 Eur. Kadangi ši Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatyta neatsižvelgiant į individualias turto savybes, darytina išvada, kad reali atsakovės turto vertė yra dar didesnė. Be to, atsakovė banko sąskaitoje turi piniginių lėšų ir neturi pradelstų įsipareigojimų valstybei.
11.4. Net ir konstatavus sunkią atsakovės finansinę padėtį, didelė ieškinio suma ar atsakovės turimi įsipareigojimai kitiems kreditoriams savaime nepatvirtina grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pagal aktualią teismų praktiką atsakovo finansinis (ne)pajėgumas ateityje įvykdyti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą nėra susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygomis.
11.5. Apribojus atsakovei galimybę disponuoti jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kuriame ji planuoja vystyti nekilnojamojo turto projektus, atsakovės veiklai gali būti padaryta žala.
12. Ieškovė UAB „Virdesa“ atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Byloje pateikta Nekilnojamojo turto registro 2021 m. gegužės 14 d. pažyma, išduota pačios atsakovės prašymu, patvirtina, kad 2021 m. gegužės 14 d. UAB „Saulės kalvos“ nuosavybės teise priklausė 30 nekilnojamojo turto objektų. Tuo tarpu pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2021 m. rugsėjo 30 d. duomenis (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo dieną) atsakovei nuosavybės teise priklausė tik 3 nekilnojamojo turto objektai. Pateikti įrodymai pagrindžia, kad atsakovė beveik visą jai priklausiusį turtą perleido tretiesiems asmenims būtent bylos nagrinėjimo laikotarpiu.
12.2. Atsakovės teiginys, kad minimi sandoriai buvo sudaryti ne tikslu iššvaistyti turtą, o įgyvendinant bendrovės komercinę veiklą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais jos veiklos rezultatus pagrindžiančiais įrodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nors buvo atlikti turto perleidimo sandoriai, tačiau pati atsakovė nurodė, jog jos turimos lėšos siekia tik 18 562,50 Eur. Atsakovei pardavus daugiau negu 1 000 000 Eur vertės turtą ir nesant jokių įrodymų apie gautų piniginių lėšų panaudojimą ir atitinkamą iš to planuojamą gauti pelną, yra pagrindas išvadai, kad atsakovė tikslingai atlieka nesąžiningus veiksmus.
12.3. Teismas skundžiamos nutarties motyvuose įvertino atsakovės pateiktame 2021 m. rugsėjo 30 d. balanse esančius duomenis. Antra vertus, atsakovės pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai yra preliminarūs ir nepasirašyti atsakovės vadovo. Be to, šiuose dokumentuose nėra nurodyta, koks jų ataskaitinis laikotarpis, todėl lyginamieji laikotarpiai, kai atsakovė iki šiol nėra pateikusi Juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų už 2020 m., yra neapibrėžti ir gali neatspindėti realios bendrovės turimo turto ir įsipareigojimų dinamikos.
12.4. Nors atskirajame skunde teigiama, kad atsakovės veikla yra pelninga ir neva nėra grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau pačios atsakovės pateiktas preliminarus balansas įrodo priešingas aplinkybes.
12.5. Atsakovės su atskiruoju skundu pateikta projektavimo sutartis nepagrindžia jokių nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jokia apimtimi netrukdo projektavimo sutarties šalims vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, t. y. atlikti projektavimo darbus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – 2021 m. liepos 20 d. projektavimo sutarties, sudarytos tarp apeliantės ir UAB „Studija lape“, kopiją. Apeliantė, motyvuodama savo prašymą dėl naujo rašytinio įrodymo priėmimo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs itin trumpą terminą atsiliepimui pateikti, todėl apeliantė nespėjo surinkti visos reikalingos informacijos atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentams pagrįsti.
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas (-i) priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).
16. Kaip matyti, apeliantės pateiktas naujas rašytinis įrodymas buvo sudarytas dar iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2021 m. spalio 11 d., o priimtas 2021 m. spalio 15 d. bylą nagrinėjančio teisėjo rezoliucija, kuria apeliantei iki 2021 m. spalio 18 d. buvo pasiūlyta pateikti ir atsiliepimą į ieškovės prašymą. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė sąlyginai trumpą terminą atsiliepimui pateikti, tačiau atsižvelgiant į byloje nagrinėjimo klausimo pobūdį ir sudėtingumą, taip pat į aplinkybę, kad visi procesiniai dokumentai byloje dalyvaujantiems asmenims buvo teikiami ir siunčiami per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP), tokio termino apeliantei turėjo pakakti atsiliepimui ir jį pagrindžiantiems įrodymams surinkti bei pateikti teismui.
17. Pažymėtina, kad apeliantė, pasinaudodama jai suteikta procesine teise, 2021 m. spalio 18 d. pirmosios instancijos teismui pateikė motyvuotą atsiliepimą kartu su jį pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais. Vertinant apeliaciniam teismui teikiamo naujo rašytinio įrodymo apimtį bei aplinkybę, kad minėtame atsiliepime apeliantė atskirai pirmosios instancijos teismo neprašė sudaryti jai procesinę galimybę papildomiems įrodymams surinkti ir pateikti, yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantės savalaikį rašytinio įrodymo nepateikimą nulėmė jos pačios pasyvumas, kuriam esant, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti naujai teikiamo rašytinio įrodymo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
18. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
19. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas dėl atsakovo veiksmų, nukreiptų išvengti būsimo išieškojimo.
20. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad egzistuoja tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu yra pasirinkusi galimą jos galbūt pažeistų teisių gynimo būdą ir pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susiję su jomis siekiamais užtikrinti turtiniais ieškinio reikalavimais.
22. Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys tiek Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. preliminariu sprendimu, tiek 2021 m. spalio 18 d. galutiniu sprendimu buvo patenkintas. Nors galutinis teismo procesinis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau vien ieškinio patenkinimo fakto pakanka spręsti apie tikėtiną ieškinio pagrįstumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
23. Taigi, pirmosios instancijos teismui teisingai identifikavus pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą, toliau įvertintina, ar pagrįstai buvo nustatytas ir antrosios privalomos sąlygos šiam institutui taikyti, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, buvimas.
24. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).
25. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones – šiuo atveju ieškovei – tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).
26. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė įgyvendino jai tenkančią pirmiau minėtos aplinkybės įrodinėjimo pareigą ir į nagrinėjamą bylą pateikė įrodymus, kurie labiau tikėtinai patvirtina nesąžiningą apeliantės elgesį ir jos atliekamus veiksmus, kurias gali būti siekiama išvengti jai nepalankaus galutinio teismo sprendimo įvykdymo, jeigu toks sprendimas įsiteisės. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro 2021 m. gegužės 14 d. pažymos, ieškovei inicijavus šią civilinę bylą, apeliantei nuosavybės teise dar priklausė 30 nekilnojamojo turto objektų, didžioji dalis jų – žemės sklypai, skirti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, esantys (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo 2021 m. spalio 18 d. galutinio sprendimo priėmimo momentu apeliantei, kaip nustatyta iš Nekilnojamojo turto registro 2021 m. rugsėjo 30 d. pažymos, nuosavybės teise jau priklausė (liko registruoti) vos 3 nekilnojamojo turto objektai – 2 žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini).
27. Atskirojo skundo argumentai, kad nekilnojamojo turto perleidimą nulėmė apeliantės vykdoma komercinė veikla, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai, kaip nurodė pati apeliantė ir kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantės veikla yra susijusi su mažaaukščių gyvenamųjų namų (kotedžų) statyba ir pardavimu, tačiau iš į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų negalima spręsti, kad žemės sklypuose jau buvo pastatyti mažaaukščiai gyvenamieji namai, todėl jai kilo verslo vystymo interesu grindžiamas poreikis juos, kaip gyvenamųjų namų valdą, perleisti tretiesiems asmenims. Be to, iš tu pačių ieškovės pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad žemės sklypai buvo perleisti su apeliantės buvusiu vadovu S. M. susijusiai UAB „Mircon“, o apeliantė nepaaiškino, kokie verslo santykiai ją sieja / siejo su nurodytu juridinių asmeniu, vien išsakydama deklaratyvius, t. y. jokiais leistinais įrodymais nepagrįstus teiginius, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra jos komercinės veiklos išraiška.
28. Nors atsakovo nesąžiningumas, kaip pirmiau minėta, nepreziumuojamas, tačiau ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos prievoles, ir neprivalo įrodyti neabejotino jo nesąžiningumo – ieškovui pakanka pateikti labiau tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent tokius labiau tikėtiną išvadą apie apeliantės nesąžiningumą suponuojančius duomenis ieškovė nagrinėjamu atveju ir pateikė, o šių įrodymų (duomenų) turinys buvo pakankamas pirmosios instancijos teismui nuspręsti apie poreikį ieškinio reikalavimų užtikrinimui apeliantės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
29. Nėra pagrindo sutikti ir su tokiais atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas aplinkybę, jog ieškinio suma apeliantei yra didelė, iš esmės nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos. Nors didelė ieškinio suma pati savaime nepagrindžia poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, tačiau ieškinio sumos dydis yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis gali būti sprendžiama dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-944-798/2021; 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1059-464/2021). Akivaizdu, kad skolininko, kuris turi daug ir / arba didelės vertės turto, t. y. jo turtinė padėtis nekelia abejonių, atlikti dalies jam priklausančio turto pardavimo (arba jo apsunkinimo daiktinėmis prievolėmis) veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningas, grėsmę jo kreditoriams interesams sukeliantis elgesys, jeigu jis nesiekia perleisti / paslėpti / apsunkinti viso savo turto. Todėl ieškinio sumos dydis ir skolininko turimo turto masės bei jo vertės santykis, kartu su jo įsipareigojimų kitiems kreditoriams dydžiu, tam tikrais atvejais gali tapti papildomu kriterijumi vertinant skolininko sąžiningumą, kai sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo būtinumo.
30. Šiuo konkrečiu atveju tokią aplinkybę tik kaip papildomą kriterijų, pagrindžiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimo ir apeliantės turimo turto vertės santykį, teismas pripažino, kad ieškinio suma apeliantei laikytina didelė, o tai neabejotinai patvirtina ir didesnės grėsmės sprendimo įvykdymui buvimą, pirmiau konstatavus apeliantės nesąžiningumą (beveik viso jai priklausiusio turto perleidimą, vykstant teisminiam procesui).
31. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pakankamai išsamiai įvertino byloje esančius duomenis, kuriais buvo grindžiama apeliantės finansinė padėtis. Skundžiamos nutarties motyvuose buvo aptartos ne tik kredito įstaigose atsakovės esančių piniginių lėšų likutis, tačiau ir pačios apeliantės pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai – 2021 m. rugsėjo 30 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tiek skundžiamoje nutartyje padarytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, tiek ir ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės balanse nurodyta bendro turto vertė (556 230 Eur), kurią didžiąja dalimi sudaro trumpalaikis turtas (536 398 Eur), ir jos turimi įsipareigojimai kitiems kreditoriams (169 401 Eur) neabejotinai patvirtiną aplinkybę, kad ieškovės šioje byloje pareikšto ieškinio suma (220 554,72 Eur) apeliantei yra didelė, t. y. atitinkanti beveik pusės turimo turto vertę. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad apeliantės veikla per metus nesukuria tokio pelno, kurio pakaktų ieškovės pareikštiems reikalavimams patenkinti. Kaip matyti, apeliantės ataskaitinio laikotarpio pelnas sudarė 68 901 Eur, o praėjusiais finansiniais metais fiksuotas net 132 143 Eur nuostolis.
Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo
32. Apeliantės teigimu, teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neatitinka joms keliamo proporcingumo reikalavimo, todėl gali padaryti žalą apeliantės vykdomai veiklai. Apeliantė akcentuoja aplinkybę, kad skundžiama nutartimi buvo areštuotas jai priklausantis nekilnojamasis turtas, kuriame ji planuoja vystyti naujus nekilnojamojo turto statybos projektus.
33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia nepatogumų asmeniui, kuriam jos taikomos. Kita vertus, teismui parenkant bei taikant konkrečius suvaržymus, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių pernelyg didelio pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1231-516/2021).
34. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, kurią nagrinėjamu atveju ir pritaikė pirmosios instancijos teismas, yra atsakovo turto areštas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalimi, turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Turto naudojimo teisės apribojimas – teisės naudoti turto savybes naudotojo reikmėms tenkinti priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 8 dalis). Turto valdymo teisės apribojimas – teisės įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 10 dalis).
35. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas atsakovui priklausančio turto areštą, nutartyje turi aiškiai nurodyti atsakovo nuosavybės teisių turiniui taikytinus apribojimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020). Remiantis CPK 675 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismo nutartyje arba kitame dokumente, kurio pagrindu vykdomas turto areštas, nenurodyta, kad uždraudžiamas ar apribojamas turto valdymas ir (arba) naudojimas, laikoma, kad taikomas tik draudimas disponuoti turtu.
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė tokias laikinąsias apsaugos priemones – apeliantei priklausančio nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – apeliantės piniginių lėšų ir / ar turtinių teisių, esančių pas apeliantę arba trečiuosius asmenis, areštą. Kadangi draudimas ar apribojimas šį turtą valdyti ir (arba) juo naudotis skundžiamoje nutartyje atskirai nebuvo nurodytas, atsižvelgiant į pirmiau aptartą ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, spręstina, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantei draudžiama tik disponuoti savo turtu. Vertinant tai, kad skundžiama nutartimi nustatyti apeliantės nuosavybės teisių turinį sudarančių teisių apribojimai neapima valdymo ir naudojimosi areštuotu turtu teisių suvaržymo, nėra pagrindo laikyti pagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad apeliantė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neturi galimybės jai priklausančiuose žemės sklypuose toliau vystyti naujus nekilnojamojo turto statybos projektus. Apeliantė negali atlikti tik disponavimo veiksmų – parduoti, įkeisti, išmainyti, dovanoti ar kitaip suvaržyti teisių į juos.
37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą skundžiama nutartimi išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai kitokio jos pagrįstumo bei teisėtumo vertinimo nesuponuoja.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.