Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. R. skirta galutinė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. R. jai priteista 250 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 7 d., 9 val., iki 2015 m. balandžio 9 d., 10 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas pas A. R. bute, esant laisvam priėjimui, iš kambario sekcijoje buvusios piniginės pagrobė 250 Eur, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. R. 250 Eur turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo jį išteisinti arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės vykdymą, arba paskirti kitą bausmę – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimo ar arešto bausmę.

2.1. Skundo autorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo, taip pat tai, jog jis akistatos su nukentėjusiąja metu su ja susitaikė ir jos atsiprašė. Šiuo metu su nukentėjusiąja apeliantą sieja geri santykiai, jai padarytą žalą jis ketina atlyginti. D. R. apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad po ankstesnės bausmės atlikimo daugiau teistas nebuvo, be to, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, kuri būtų siuntusi jį į mokslus. Tokiu būdu nuteistas norėjo surasti legalų darbą ir ištaisyti visas praeityje padarytas savo klaidas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja dėl nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumo nurodė spręsti teismui savo nuožiūra, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis formuluoja prašymą jį išteisinti, tačiau iš skundo turinio matyti, kad šį prašymą jis sieja su BK 38 straipsnio nuostatų taikymu, taip pat alternatyviai prašo skirti jam švelnesnę bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, spręsdamas D. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BK 38 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, nesvarstė, tačiau

apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad taikyti BK 38 straipsnio šiuo atveju ir nėra pagrindo.

BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų arba apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos tam tikros sąlygos: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl jos atlyginimo ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Tokia įstatymo konstrukcija suteikia teismui diskreciją kiekvienu atveju spręsti, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, teismai nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011).

Vadovaujantis baudžiamosios bylos medžiaga, nustatyta, kad D. R. dėl padaryto nesunkaus nusikaltimo prisipažino, nukentėjusiosios atsiprašė ir pažadėjo atlyginti jai padarytą turtinę žalą. Tačiau, priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pripažinti, kad jis susitaikė nukentėjusiąja akistatos su ja metu, nėra pagrindo. Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 4 d. akistatos protokolo (1 t., b. l. 25-26) ir nukentėjusiosios parodymų nagrinėjant bylą teisme, ji pripažino, kad D. R. jos atsiprašė, tačiau, kad jam atleido, nenurodė, priešingai, teisme sutiko su prokurorės pozicija pripažinti D. R. kaltu. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 18-19) A. R. nurodė, kad atleistų nuteistajam, jeigu jis grąžintų jai pavogtus pinigus. Tačiau byloje duomenų, kad nuteistasis būtų atlyginęs ar bent pradėjęs atlyginti iš jo priteistą civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos, nėra. Taigi šiuo atveju nenustatyta viena iš būtinų formalių BK 38 straipsnio taikymo sąlygų – susitaikymas su nukentėjusiu asmeniu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo asmenybės charakteristika taip pat nesuteikia pagrindo daryti BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamos išvados, kad D. R. naujai nenusikals. Darant šią išvadą, atsižvelgtina į tai, kad D. R. nusikalsta ne pirmą kartą, yra du kartus teistas už analogiškus nusikaltimus nuosavybei (vagystės), nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė netrukus po laisvės atėmimo bausmės atlikimo už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas, be to, yra baustas administracine tvarka. Šie duomenys rodo, kad D. R. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis jo poelgis, priešingai, antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir šis nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Taip pat įvertintinos jau paminėtos aplinkybės dėl to, kad apeliantas nesiėmė pakankamų priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – neatlygino nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu apygardos teismas sprendžia, kad D. R. buvo visiškai pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirta nustatyto dydžio bausmė. BK 38 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde D. R. taip pat prašo jam skirti vieną iš BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų švelnesnių bausmių – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimo ar arešto bausmę.

Apygardos teismas pažymi, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, turi būti teisinga bei tinkamai individualizuota, tai yra atitikti kaltininko padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę. Taip pat parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, privalo būti skiriamas deramas dėmesys nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų apsaugai.

Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą BK 54 straipsnyje, teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. R. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Buvo tinkamai įvertinta tai, kad D. R. padarė vieną tyčinį nesunkų savanaudiško pobūdžio nusikaltimą nuosavybei, teismas teisingai nustatė ir įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat pagrįstai nebuvo nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, nežymiai didesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės minimumas, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. R. už šį nusikaltimą paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei ir pavojingumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik tokio dydžio su laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti D. R., bet ir paveikti jį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Atsižvelgusi į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Byloje nėra jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas D. R. bausmę, tokių aplinkybių nenurodyta ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Apelianto prašymas taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą taip pat nesvarstomas, kadangi šiuo metu nuteistasis bausmę jau yra atlikęs.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamą Kauno apylinkės nuosprendį keisti nuteistojo D. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, tačiau nuosprendis keičiamas, nustačius, kad teismas netinkamai išsprendė kitus klausimus (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nuosprendžio rezoliucinė dalis patvirtina, kad iš D. R. 2016 m. gegužės 3 d. atliktos asmens kratos metu rastus pinigus – 17,95 Eur, saugomus Kauno tardymo izoliatoriuje, buvo nuspręsta saugoti jo asmens byloje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo paimti pinigai šiuo atveju negalėjo būti kaip daiktiniai įrodymai (daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti) laikomi prie bylos.

Pagal BPK 91 straipsnio nuostatas, daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.

Nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Be to, nenustatyta, kad šių pinigų apyvarta būtų uždrausta. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nukentėjusioji D. R. yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl 250 Eur turtinės žalos atlyginimo, yra teisinis pagrindas, siekiant užtikrinti padarytos žalos atlyginimą, taikyti D. R. priklausančioms piniginėms lėšoms – 17,95 Eur, laikiną nuosavybės teisės apribojimą iki nuosprendžio įvykdymo. Dėl to nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį:

Taikyti D. R. priklausančioms piniginėms lėšoms – 17,95 Eur (septyniolika eurų 95 ct), saugomoms (duomenys neskelbtini), laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Šio apribojimo terminą nustatyti iki bus įvykdytas nuosprendis. Apie taikytą nuosavybės teisės apribojimą pranešti turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.