Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-650-175/2015;

Teisėja Snaigė Juknevičienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01078-2014-2;

2015 m. spalio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Renaldai Kučinskaitei, nuteistajam A. A., jo gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. (2014-06-19 veika), 178 str. 2 d. ir nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

A. A. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 4 d., 145 str. 1 d. (2014-08-13 veika) išteisintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pagal BK 145 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 19 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) peršokęs per kaimynų D. ir A. N. sodybos tvorą, laikydamas dešinėje rankoje peilį ir grėsmingai artindamasis prie A. N., grasino jį nužudyti arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą sakydamas frazes „dabar būsite abu nudėti“ (turėta omenyje ir D. N.), „aš tave paversiu“, „šiandien paskutinė tavo diena“, o nukentėjusysis A. N. dėl tokių kaltinamojo veiksmų turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, jis pagal BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2014 metais rugpjūčio mėnesio viduryje, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) naktį pro neužrakintas duris įsibrovė į S. G. gyvenamąjį namą, iš kur pavogė nukentėjusiai Z. B. priklausančią geltonos spalvos metalinę grandinėlę, kurios vertė 100 Lt.

A. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2014-08-13, apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti nukentėjusią D. N. ir A. N. ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes atėjęs prie D. ir A. N. sodybos tvoros, šaukdamas „aš tave užmušiu“, „aš tave nudėsiu“, pradėjo mėtyti plytas bei akmenis į nukentėjusiąją D. N., o priėjus A. N. prie tvoros ir bandant jį sudrausminti, pradėjo mėtyti akmenis į jį bei sugriebęs A. N. už rankų pradėjo jį tempti per tvorą šaukdamas: „tu dabar būsi užmuštas“, „tau dabar bus galas“, „tu dabar būsi lavonas“. Dėl šio kaltinimo A. A. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

A. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2014 metais rugpjūčio mėnesio viduryje, nakties metu, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) iš S. G. sodybos kiemo pavogė svetimą turtą – nukentėjusiai Z. B. priklausantį dviratį, kurio vertė 200 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiai Z. B. 200 Lt turtinę žalą. Dėl šio kaltinimo A. A. išteisintas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Pakeisti A. A. paskirtą 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. (2014-06-19 veika) ir paskirti 10 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytu BK 145 str. 1 d. (2014-06-19 veika), 145 str. 1 d. (2014-08-13 veika) ir 178 str. 2 d. subendrinti iš dalies bausmes sudedant ir paskirti galutinę bausmę 2 (dvejus) metus 3 (tris) mėnesius terminuoto laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą laikantis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamojo kaltę šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir motyvuotos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl jo kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (2014-06-19 veika), nepagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis davė nedalyvaujant gynėjui, o ne teisme duotais parodymais, taip pat neteisingai vertino A. N. ir D. N. melagingus parodymus, netinkamai įvertino bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, dėl to paskyrė per griežtą bausmę.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Kolegijos vertinimu, apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik jo ikiteisminio tyrimo metu, nedalyvaujant gynėjui, duotais parodymais, o ne tais parodymais, kuriuos jis davė apklausiamas teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-208-788/2015 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai yra svarbūs formuojant teisėjo vidinį įsitikinimą dėl byloje nustatinėtinų faktinių aplinkybių įrodytumo ir asmens kaltės padarius nusikalstamas veikas. Pagal BPK 301 str. 1 d. nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. A. davė paaiškinimus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių. Teismas palygino A. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus paaiškinimus tarpusavyje taip pat ir su kitais byloje surinktais įrodymais ir pagrįstai nurodė, kad teisme duoti A. A. parodymai iš esmės nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nesiskyrė. Tik dėl aplinkybės, ar turėjo peilį, teisme apeliantas kategoriškas nebuvo teigdamas, kad šio fakto neatsimena, o jei peilį turėjo, tai tik dėl to, kad jo nepultų A. N.. Aplinkybė, kad nuteistasis A. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, juridinės reikšmės vertinant jo parodymus šioje byloje neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis gynėjo atsisakė. Vėliau, tyrimo eigoje A. A. išreiškus norą turėti gynėją, advokatas jam buvo paskirtas. Įvertinus paminėta tvirtinti, kad A. A. procesinės teisės ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržytos, nėra pagrindo. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad A. A. duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas spaudimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Taigi, pripažinti, kad teismas, vertindamas A. A. duotus parodymus, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nėra teisinio pagrindo. Teismas rėmėsi ne vien tik A. A. teisme duotais parodymais, bet ir kitais įrodymais ir vertino juos visumoje, kaip to reikalauja įstatymas. Taip pat teismas, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teisingai vertino ir nukentėjusiojo A. N. bei liudytojos D. N. parodymus, kuriuos laikyti melagingais nėra pagrindo. Nuteistasis A. A., skunde teigdamas, kad nukentėjusiojo A. N. ir jo žmonos parodymai yra melagingi, nenurodo jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, kurioms esant minėtų asmenų parodymai galėtų būti vertinami kaip neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių. A. N. ir D. N. parodymai buvo vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, įrodymų vertinimas detaliai aprašytas skundžiamame nuosprendyje ir su tokiu vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka. Tai, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyvių faktinių aplinkybių suvokimu ir vertinimu, nereiškia, kad teismas įrodymus vertino neteisingai.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamoji byla pagal BK 145 str. 1 d. dėl A. A. veikų prieš D. N. (2014-06-19, 2014-08-13 veikos) buvo nutraukta, nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (BPK 167 str.).

Pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p. baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą.

BPK numatytos dvi nusikalstamų veikų grupės, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Pirmoji nusikalstamų veikų grupė nurodyta BPK 167 str. 1 d., antroji – BPK 407 str. Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BPK 167 str. 1 d., baudžiamasis procesas vyksta privačiai – viešo kaltinimo tvarka. Šio proceso specifika yra ta, kad jis gali būti pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimu. Nusikalstamos veikos prieš D. N. (BK 145 str. 1 d.), kurių padarymu buvo kaltinamas A. A., įtrauktos į BK 167 str. 1 d. nurodytų nusikaltimų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, sąrašą. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos pradedamas tik tokiu atveju, kai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipiasi nukentėjęs asmuo ar jo teisėtas atstovas pareiškimu ar skundu. Skundas (pareiškimas) gali būti paduodamas tiek raštu, tiek žodžiu. Pastaruoju atveju turi būti surašomas protokolas–pareiškimas. Tačiau visais atvejais turi būti aiški nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) valia pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Nustatyta, kad baudžiamasis procesas šiuo atveju buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo A. N. 2014-09-08 pareiškimą, kurio pagrindu, patikslinus jame nurodytas aplinkybes, 2014-09-22 buvo surašytas protokolas-pareiškimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 d. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo apklausta D. N., priimtas nutarimas ją pripažinti nukentėjusiąja, tačiau toks procesinis dokumentas negali būti prilyginamas nukentėjusiojo asmens pareiškimui pradėti ikiteisminį tyrimą. Nei nutarime pripažinti D. N. nukentėjusiąja, nei jos apklausos protokoluose nebuvo išreikštas aiškus D. N. noras, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas A. A.. D. N. apklausos protokoluose nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su A. A. veiksmais, negali būti laikomos pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant aiškiai išreikštai nukentėjusio asmens valiai – paduodant skundą arba pareiškimą. Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino tinkamai ir, priešingai, negu skunde teigia prokurorė, pagrįstai baudžiamąją bylą dalyje dėl A. A. veikų D. N. atžvilgiu, nutraukė BPK 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu. Prokurorės skunde cituojama kasacinė praktika pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, kadangi nurodytose nutartyse faktinės aplinkybės, proceso pradėjimo pagrindas buvo skirtingi, negu šioje byloje. Skundo argumentas, kad nukentėjusioji D. N. teismo posėdyje neprašė nutraukti proceso prieš A. A. paaiškindama, jog A. A. veiksmais jai buvo padaryta moralinė žala, nepaneigia įstatyme įtvirtinto reikalavimo procesą dėl BK 145 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų pradėti tik gavus nukentėjusiojo skundą ar pareiškimą. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nukentėjusiojo valia tęsti jau pradėtą baudžiamąjį procesą teisiškai reikšminga gali būti tokiu atveju, kai ikiteisminis tyrimas atliktas nusikalstamų veikų kategorijoms, priskirtoms valstybiniam kaltinimui, o teismo posėdyje kaltininko veika perkvalifikuojama į tokį BK straipsnį, už kurį jis atsako tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo teisėjo atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Tokių atveju aiškiai išreikšta ir protokole užfiksuota asmens valia prilyginama skundui ar pareiškimui. Šiuo atveju, kaip minėta, procesas buvo pradėtas BPK 167 str. tvarka, t. y. gavus nukentėjusiojo A. N. pareiškimą, todėl, nesant proceso pradėjimo dėl prieš D. N. galimai padarytų veikų pagrindo, visi procesiniai veiksmai, susiję su D. N. nuo to momento, kai ji buvo pripažinta nukentėjusiąja, negali būti laikomi teisėtais, atliktais laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą dalyje dėl A. A. veikų D. N. atžvilgiu, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, teismo išvados atitinka BPK nuostatas, neprieštarauja ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

Prokurorė skunde taip pat nesutinka su A. A. išteisinimu pagal BK 145 str. 1 d. (2014-08-13 veika) nurodydama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra nustatytas vienas iš būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių – tyčia. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Prokurorės skunde dėstomi argumentai dėl šios veikos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį šioje dalyje naikinti.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs A. A., nukentėjusiojo A. N. paaiškinimus, liudytojos D. N., L. U., S. B. parodymus, BPK 276 str. tvarka pagarsinęs liudytojos J. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyręs kitus nuosprendyje aprašytus įrodymus ir juos įvertinęs padarė išvadą, kad 2014-08-13 tarp A. A. ir A. N. įvyko buitinis konfliktas, kurio metu A. N. apsibrozdino į vielos tvorą. Nors prokurorė skunde tvirtina, kad baimės jutimas neturi jokios įtakos kvalifikuojant veiką pagal BK 145 str. 1 d., sutikti su tuo nėra pagrindo. Nukentėjusiojo baimės jausmas dėl jo atžvilgiu išsakytų grąsinimų, jo subjektyvus suvokimas, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai, yra viena iš pagrindinių aplinkybių, kurios turi būti nustatytos sprendžiant dėl kaltininko atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad A. A., A. N. ir D. N. santykiai įtempti ir konfliktiški. Asmeninio pobūdžio konfliktas įvyko ir nagrinėjamu atveju, kai A. A., būdamas neblaivus, ėjo pro A. N. ir D. N. namus juosiančią tvorą. Aplinkybę, kad tarp A. A. ir D. N. įvyko asmeninio pobūdžio konfliktas, jie apsižodžiavo, patvirtino ir byloje dėl šios veikos apklausti liudytojai. A. A. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad nenorėjo įbauginti nukentėjusiojo, būdamas neblaivus tikrai galėjo išsakyti necenzūrinius žodžius ir pagrasinti, tačiau realiai neketino savo grasinimų įgyvendinti, to nesiekė. Sutiko, kad mėtė į tvenkinį ir į šalia buvusį A. N. akmenis, tačiau tik po konflikto ir tikrai nesiekė į A. N. pataikyti. Tokie A. A. paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti, t. y. nebuvo surinkta patikimų įrodymų, kad A. A. veiksmai buvo tyčiniai, t. y. jis savo pasisakymais ir veiksmais siekė A. A. sukelti baimės jausmą, sudaryti įspūdį, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Nors A. N. teigė, kad A. A. 2014-08-13 išsakyti grasinimai buvo realūs, paties A. N. elgesys šio konflikto metu (priėjo prie tvoros, apsižodžiavo su A. A., apsistumdė), tai pat ir jo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai rodo, kad A. A. jis nebijojo, kreipėsi į policiją tik todėl, kad sutramdytų A. A. išpuolius, apgintų žmoną (T. 3, b. l. 33). Nagrinėjamu atveju, įvertinus konfliktinį A. A. ir A. N. santykių pobūdį, kuris truko jau kurį laiką ir ko jie abu neneigia, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoti, kad A. A. pasisakymai A. N. buvo suprasti kaip realūs grasinimai, kurie gali būti įvykdyti ir dėl ko jis jautė baimę, nėra pagrindo. Prokurorės skunde nesutikimą su teismo išvadomis dėl BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių (tyčios) nebuvimo A. A. veiksmuose iš esmės grindžia savo subjektyvių duomenų vertinimu, kuris šiuo atveju nesutampa su vertinimu, kurį nuosprendyje išdėstė teismas. Esminių aplinkybių ar duomenų, dėl kurių skundą nagrinėjantis teismas turėtų padaryti priešingas, negu skundžiamame nuosprendyje, išvadas, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurioms esant turėtų būti priimtas priešingas sprendimas dėl A. A. kaltės pagal BK 145 str. 1 d. (2014-08-13 veika).

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. A. bausmes, formaliai įvertino BK 54 str. 2 d. nuostatas, dėl to paskyrė per švelnias bausmes, o tuo pačiu ir subendrintą bausmę. Su nuosprendžio dalimi dėl bausmės skyrimo nesutinka ir nuteistasis A. A., tačiau jo vertinimu, priešingai, negu mano prokurorė, paskirta bausmė yra per griežta. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su prokurorės nuomone, kad A. A. paskirtos bausmės yra per švelnios ir nepakankamos BK 41 str. numatytiems tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams užtikrinti. A. A. padarytos nusikalstamos veikos tyčinės, dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., savo kaltės nepripažino, dėl BK 178 str. 2 d. numatytos veikos faktinių aplinkybių neginčijo. Dėl savo veiksmų nesigailėjo, nukentėjusiųjų neatsiprašė, kas leidžia manyti, jog kaltininkas savo nusikalstamų veiksmų kritiškai nevertina. A. A. asmenybė charakterizuojama iš neigiamos pusės: A. A., nors ir būdamas jauno darbingo amžiaus, nedirba, nesimoko, anksčiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už panašaus pobūdžio veikas, nusikalstamas veikas padarė praėjus neilgam laikui po grįžimo iš įkalinimo įstaigos, kas rodo nuteistojo polinkį nusikalsti, nenorą taisytis, sąmoningą teisės aktų ir visuomenėje priimtų bendro gyvenimo taisyklių ignoravimą. Ne kartą nuteistajam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau ji prevencinio poveikio neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė, naujas nusikalstamas veikas A. A. padarė neišnykus teistumui už tyčines nusikalstamas veikas, todėl BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu. Paminėtas padarytas nusikalstamas veikas ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, dėl to nepagrįstai paskyrė bausmes, savo dydžiu artimas straipsnių sankcijoje numatytoms minimalioms tokios rūšies bausmėms. Tokiu būdu teismas nesilaikė BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų ir paskyrė bausmes, neatitinkančias BK 41 str. apibrėžtos bausmės paskirties ir bausme siekiamų tikslų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas ir jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes sprendžia, kad bausmės tikslai A. A. bus pasiekti skiriant laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu artimas sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Įvertinus paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.). Atitinkamai aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu nuteistojo A. A. prašymas švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę atmetamas, kaip nepagrįstas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam A. A., išlaidas sudaro 61,72 Eur. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. A. pagal BK 145 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 str. 2 d. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė ir A. A. už nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. paskirti 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., paskirti 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių pagal BK 145 str. 1 d., 178 str. 2 d. bendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmes, paskirtas pagal BK 145 str. 1 d., 178 str. 2 d. subendrinti jas iš dalies sudedant ir A. A. paskirti subendrintą 3 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 61,72 Eur, iš nuteistojo A. A. nepriteisti.