- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-25
- Bylos Nr.
- eI3-3593-860/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01703-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Baltic Petroleum“
- Kategorijos
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Petroleum“ atstovei advokatei B. V., L. K. ir S. V.,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovėms E. P. ir I. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Petroleum“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja UAB „Baltic Petroleum“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. AS-104 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) apskaičiuotą didesnio mokesčio tarifu mokestį už valstybinius gamtos išteklius – 37 864 Eur – sumažinti iki 1 879,60 Eur.
Nurodo, kad Departamentas atliko mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už 2018 metus, 2019 metus ir 2020 metų I, II, III, ir IV ketvirčių mokestinius laikotarpius apskaičiavimo teisingumo ir deklaravimo patikrinimą bei 2021 m. kovo 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.6)–PA–733/14–2021 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Buvo nustatyta, kad pareiškėja už nurodytus mokestinius laikotarpius nepateikė mokesčio deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 (toliau – Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklės), 5–6 ir 9 punktų reikalavimus. Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai apskaičiuotas privalomas sumokėti 37 864 Eur mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėja pagal 2016 m. gruodžio 30 d. jungtinės veiklos sutartį eksploatuoja UAB „Spectator NT“ nuosavybės teise priklausančias 18 degalinių, jų poreikiams išgavo ir naudojo vandenį iš degalinių teritorijose esančių vandens gavybos gręžinių. Išgautas požeminis vanduo klientams nebuvo pardavinėjamas. Pareiškėja iki patikrinimo pradžios buvo sąžiningai įsitikinusi, kad teisėtai išgauna ir naudoja požeminį vandenį. Manė, kad požeminiam vandeniui išgauti iš vandens gavybos gręžinių, esančių degalinių teritorijose, Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Geologijos tarnyba) leidimas nereikalingas, kadangi tokiais leidimais laikomi gręžinių pasai, kuriuos pareiškėja turi. Pareiškėjos veiksmuose nebuvo tyčios nuslėpti požeminio vandens, kaip valstybinių išteklių, naudojimo. Kai tik sužinojo apie teisės aktuose nustatytas prievoles, pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas ir iki Sprendimo priėmimo sumokėjo mokestį už paimtą požeminį vandenį įprastu tarifu. Taip pat deda visas pastangas, kad gautų leidimą. Pastebi, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjos sumokėtas mokestis įprastiniu tarifu (t. y. Įstatymo 2 priede nustatytu tarifu) nebuvo įskaičiuotas į padidinto tarifo mokestį. Mano, kad apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas, neprotingas. Pareiškėja nurodo teismų praktiką, kurioje už išgautą požeminį vandenį sprendimu Departamento taikytas koeficientas 10 sumažintas iki 1,5 ar 2. Pareiškėja iš esmės pripažįsta pažeidimą. Vos tik sužinojo apie pažeidimus, bendradarbiavo su aplinkosaugos pareigūnais ir iki Sprendimo priėmimo pateikė trūkstamas deklaracijas Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo Įstatyme nustatytą mokestį įprastiniu tarifu.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Vadinasi, pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Tačiau tai nebuvo padaryta. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja, būdama mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminio vandens) mokėtoja, už 2018 m. I–IV ketv., 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I–IV ketv. mokestinius laikotarpius nepateikė mokesčio deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius; taip pat nustatyta, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo naudoti šiuos žemės gelmių išteklius. Vadinasi, administracinėje byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius be nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, šiuo atveju požeminį vandenį. Visu tikrinamuoju laikotarpiu prievolė pareiškėjai turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius, vykdant žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, reglamentuota teisės aktuose, pareiškėja leidimo naudoti požeminį vandenį tikrinamuoju laikotarpiu (2018–2020 m.) neturėjo ir neturi dabar. Vadinasi, jos iš eksploatuojamų gavybos gręžinių išgauti požeminio vandens ištekliai buvo išgauti be leidimo. Pareiškėja, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, pagal tuo laikotarpiu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Prievolė turėti leidimą pareiškėjai pagal teisinį reglamentavimą buvo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Nuo šios dienos ji tapo ir mokesčio už požeminį vandenį mokėtoja pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tačiau mokesčiai privalomai nebuvo deklaruojami ir mokami ne tik tikrinamuoju laikotarpiu, bet ir iki jo gana ilgą laiką. Pareiškėja apskritai už visą tikrinamąjį laikotarpį nedeklaravo išgauto požeminio vandens, todėl pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pareiškėja iš esmės visą tikrinamąjį laikotarpį išgavo požeminį vandenį neturėdama Geologijos tarnybos leidimo, todėl, vadovaujantis to paties Įstatymo straipsnio 2 dalimi, kaip už išgautą gamtos išteklių kiekį be leidimo buvo teisėtai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas. Patikrinimo akte, kuris patvirtintas Departamento ginčijamu sprendimu, pagrįstai nustatyti pareiškėjai Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimai, be to, jai pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, taikytas didesnis mokesčio tarifas, t. y. dauginant iš koeficiento 10. Pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Atsakovas nurodo, kad teismas gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, jog teismai, taikydami šias nuostatas, turi nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes, kad galėtų sumažinti sankcijas. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji ne taip suprato Įstatymą, nėra priskiriama prie tokių išimtinių aplinkybių. Departamentas pažymi, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, susijusi su susidariusio mokesčio skirtumo sumokėjimu, nelaikytina juridiškai reikšminga aplinkybe, šalinančia pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčia daryti įtaką mokesčio didesniu tarifu dydžiui, nustatytam Sprendimu (kadangi sumokėta įprastu tarifu po mokėtino termino). Pareiškėja turėjo būti rūpestinga, domėtis jos veiklai keliamais reikalavimais, prireikus, konsultuotis, nagrinėjamas klausimas Lietuvoje nėra naujiena, teisinis reguliavimas nėra naujas, kiti ūkio subjektai sugeba teisės aktų analogiškais atvejais laikytis, vadinasi, ir pareiškėja buvo pajėgi jų laikytis. Pareiškėja visą tikrinamą laikotarpį (2018–2020 m.) išteklius išgavo ir naudojo neturėdama tam teisės, t. y. be nustatyta tvarka išduoto Geologijos tarnybos leidimo naudoti išteklius, kuris pareiškėjai yra privalomas. Ji visą tikrinamą laikotarpį iš viso nedeklaravo išgautų gamtos išteklių (požeminio vandens) ir už juos nesumokėjo mokesčių (tai buvo padaryta tik pradėjus ir pabaigus mokestinį patikrinimą). Atkreipia dėmesį į ypač svarbią aplinkybę, jog pareiškėja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. yra mokesčio už požeminį vandenį mokėtoja, tačiau mokesčiai privalomai nebuvo deklaruojami ir mokami ne tik tikrinamuoju laikotarpiu, bet ir iki jo gana ilgą laiką, o perskaičiuoti ar apskaičiuoti mokesčių už ankstesnius laikotarpius nebėra galimybės dėl senaties terminų.
3. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą ir prašė jį patenkinti. Iš esmės nurodė analogiškus motyvus kaip ir skunde. Mano, kad Sprendimas turėtų būti pakeistas. Akcentavo, kad visus išgautus gamtos išteklių kiekius deklaravo, mokesčius sumokėjo. Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ir pelningai dirbančioms įmonėms koeficientas buvo sumažintas nuo 10 iki 2.
Atsakovo Departamento atstovai nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti. Palaikė atsiliepime nurodytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjai už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį ir be leidimo išgautą vandens kiekį pritaikytas didesnio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10), t. y. 37 864 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašo sumažinti priskaičiuotą mokestį iki 1 879,60 Eur.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai UAB „Baltic Petroleum“ 2021 m. kovo 18 d. buvo surašytas patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog ji, būdama mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminio vandens) mokėtoja, už 2018 metų I–IV ketvirtį, 2019 metų I–IV ketvirtį ir 2020 metų I–IV ketvirtį nepateikė mokesčių deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Tokiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 2 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklių 5–6 ir 9 punktų reikalavimus. Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja tikrinamu laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo naudoti šiuos žemės gelmių išteklius, taip pažeidė Žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas (iki 2020 m. birželio 30 d. galiojusios įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 ir 4 dalys). Patikrinimo metu pagal išgautų išteklių duomenų surinkimo akte fiksuotus ir patvirtintus duomenis bei vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už per 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv. ir 2020 metų I–IV ketv. mokestinius laikotarpius išgautą be leidimo ir nedeklaruotą 34 805 m³ požeminio vandens kiekį pareiškėjai apskaičiuotas privalomas mokėti 37 864 Eur mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą.
6. Pareiškėja 2021 m. kovo 29 d. pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas (forma KIT708) už 2018, 2019 ir 2020 metus. 2021 m. balandžio 2 d. ji į VMI sąskaitą sumokėjo 3 800 Eur.
7. Atsakovas 2021 m. balandžio 27 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą.
8. Pareiškėja, minėta, prašo pakeisti Sprendimą ir apskaičiuotą 37 864 Eur mokestį sumažinti iki protingos sumos, t. y. iki 5 679,60 Eur; į taip sumažintą mokesčio sumą įskaityti iki Sprendimo priėmimo pareiškėjos 2021 m. balandžio 2 d. sumokėtą 3 800 Eur.
9. Pagal Įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis, 2 dalyje – mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Be to, šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį), todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti ir laiku teikti deklaracijas.
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, minėta, pareiškėja už 2018 metų I–IV ketvirtį, 2019 metų I–IV ketvirtį ir 2020 metų I–IV ketvirtį nepateikė mokesčių deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Tokiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 2 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Mokesčio deklaracijų KIT708 pateikimo taisyklių 5–6 ir 9 punktų reikalavimus. Be to, pareiškėja tikrinamu laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo naudoti šiuos žemės gelmių išteklius. Tokiais savo veiksmais pažeidė Žemės gelmių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas (iki 2020 m. birželio 30 d. galiojusios įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas). Patikrinimo metu pagal išgautų išteklių duomenų surinkimo akte fiksuotus ir patvirtintus duomenis bei vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už per 2018 metų I–IV ketv., 2019 metų I–IV ketv. ir 2020 metų I–IV ketv. mokestinius laikotarpius išgautą be leidimo ir nedeklaruotą 34 805 m³ požeminio vandens kiekį pareiškėjai apskaičiuotas privalomas mokėti 37 864 Eur mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą.
Pareiškėja iš esmės šiuos padarytus pažeidimus pripažįsta, t. y. kad ji tikrinamais mokestiniais laikotarpiais išgavo požeminį vandenį neturėdama Geologijos tarnybos leidimo bei iki patikrinimo pradžios jo nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius.
Taigi, minėti pažeidimai padaryti, dėl to ginčo nėra, tad teismas plačiau šių klausimų nenagrinėja.
12. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčijamas atsakovo apskaičiuotas mokesčio padidintu tarifu dydis už požeminio vandens naudojimą be leidimo, t. y. 37 864 Eur. Teismas skaičiavimo klaidų ir neatitikimų irgi nenustatė, tad plačiau to klausimo taip pat nenagrinėja.
13. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar pareiškėjai apskaičiuotas privalomas mokėti 37 864 Eur mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą, atitinka proporcingumo, teisingumo bei kitus teisės principus, teismų praktiką ir kt.
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021, yra pažymėjęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021; ir kt.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismai, esant tam tikroms išimtinėms aplinkybėms, turi teisę sumažinti pritaikytą minėtą mokesčio tarifą. LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, laikoma tai, ar ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokesčio ir nėra duomenų, kad jis būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; ir kt.).
15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Taigi proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes.
16. Teismas, pirmiausia, pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėja tyčia būtų siekusi neteisėtų veiksmų, juos kaip nors būtų slėpusi ir pan.; pareiškėja sąmoningai nesiekė nuslėpti mokesčio, t. y. ji neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos (mokesčių deklaracijos buvo nepateiktos dėl nežinojimo, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad ji neprivalo mokėti mokesčio už vandenį, kadangi jį naudojo degalinių veiklai, t. y. savo tikslams; pareiškėja taip pat buvo įsitikinusi, kad požeminiam vandeniui išgauti užtenka gręžinių pasų, kuriuos turėjo).
Antra, pareiškėja iš esmės pripažįsta padarytus pažeidimus ir išsamiai paaiškino tokių pažeidimų aplinkybes, bendradarbiavo su atsakovu. Kaip matyti iš bylos, pareiškėja šiuo metu yra pateikusi VMI atitinkamas deklaracijas bei ėmusi veiksmų Geologijos tarnybos leidimui gauti.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skirtos mokėtinos sumos dydis, t. y. priskaičiuotą mokėtiną mokestį padauginus iš koeficiento 10, yra neproporcingas. Todėl, atsižvelgiant į teismų praktiką, konstatuotina, kad ekonominės sankcijos sumažinimas vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo nagrinėjamu atveju yra tikslingas, nes toks sumažinimas atitiktų proporcingumo ir protingumo principus.
18. Kita vertus, atsižvelgtina ir į kitas byloje nustatytas svarbias aplinkybes.
Pirmiausia, pareiškėja viso tikrinimo laikotarpiu (2018–2020 metais) išgavo požeminį vandenį be atitinkamo Geologijos tarnybos leidimo (šio leidimo neturi iki šiol), taip pat ir iki patikrinimo išgavo vandenį be leidimo, išgaunamo vandens kiekių nedeklaravo, mokesčių nemokėjo; taigi, pažeidimai tęsėsi pakankamai ilgą laiką, jie buvo tęstiniai, o ne vienkartiniai atvejai.
Antra, pareiškėja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. yra mokesčio už išgautą požeminį vandenį mokėtoja, tačiau mokesčiai privalomai nebuvo deklaruojami ir mokami ne tik tikrinamu laikotarpiu (2018–2020 metais), bet ir gana ilgą laiką iki jo, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m., o perskaičiuoti ir apskaičiuoti mokesčių už ankstesnius laikotarpius nebėra galimybės dėl senaties terminų. Taigi, realiai pareiškėja nėra ir nebuvo sumokėjusi į valstybės biudžetą mokesčių ir už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. Departamento atstovė teismo posėdyje preliminariai nurodė, kad už minėtą laikotarpį pareiškėja nesumokėjo apie 3 000 Eur mokesčių. Tad į šią aplinkybę taip pat turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl priskaičiuoto mokesčio sumažinimo.
Trečia, pareiškėja išgauto požeminio vandens laiku nedeklaravimą, mokesčio nesumokėjimą, požeminio vandens išgavimą be leidimo iš esmės bando pateisinti teisės aktų nežinojimu. Atkreiptinas dėmesys, kad teisėje galioja universalus principas, jog teisės aktų nežinojimas ar netinkamas jų turinio supratimas neatleidžia asmens nuo jų laikymosi ir atsakomybės taikymo už jų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju neatleidžia pareiškėjos nuo jai kylančios pareigos nustatyta tvarka teikti deklaracijas už išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) ir mokėti mokesčius, tą daryti turint atitinkamą Geologijos tarnybos leidimą ir pan. Vadinasi, pareiškėja nebuvo iki galo atidi, nors kaip juridinis asmuo turėjo domėtis teisės aktais, jų pakeitimais ir laiku teikti deklaracijas už išgaunamą požeminį vandenį bei mokėti teisės aktuose nustatytus mokesčius, tai daryti turint Geologijos tarnybos leidimą ir pan.
Ketvirta, akcentuotina aplinkybė, kad pareiškėja yra pelno siekianti įmonė; ji yra stambus ūkio subjektas ir veikianti pelningai. Pagal 2020 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos grynasis pelnas buvo 1 327 725 Eur. Tad jos turtinė padėtis yra labai gera, jai nėra jokių kliūčių sumokėti priskaičiuotą mokestį padidintu tarifu; ji dėl to savo veikloje nepatirtų jokių sunkumų, jai negrėstų bankrotas ir pan.
Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje rėmėsi LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021, kurioje taip pat pelningai įmonei mokėtinas mokestis buvo sumažintas, t. y. priskaičiuotą mokestį padauginant tik iš koeficiento 2. Tačiau teismas nesutinka, kad ir šioje byloje pareiškėjai turėtų būti sumažintas priskaičiuotas mokestis iki atitinkamo dydžio (taikant koeficientą 2). Nors LVAT minėtoje nutartyje paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažintą mokesčio tarifą pelno siekiančiai įmonei, tačiau įmonės pelnas buvo daugiau negu dešimt kartų mažesnis nei šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pelnas. Minėtoje LVAT byloje įmonės pelnas siekė 115 396 Eur, nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjos pelnas yra 1 327 725 Eur. Antra vertus, šioje byloje nustatyta daugybė kitų individualių neigiamų aplinkybių, susijusių su pareiškėja, kurios neleidžia pasielgti analogiškai minėtai bylai.
19. Pareiškėja nurodo, kad yra pasikeitęs įstatymo leidėjo požiūris į požeminio vandens naudojimą be leidimo ir gręžinių įteisinimą bei pan. Tačiau teismas pažymi, kad šiuo metu nėra priimta jokių teisės aktų, kurie reguliuotų ginčo santykius kaip nors kitaip, nei jie buvo reguliuojami patikrinimo atlikimo bei Sprendimo priėmimo metu. Tad teigti apie kokią nors įstatymo leidėjo realiai pasikeitusią valią nėra jokio pagrindo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės neturi jokios reikšmės ginčijamo Departamento sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
20. Taigi, teismas, įvertinęs bylos duomenis, jų visumą, vadovaudamasis minėta teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą už gamtos išteklių (požeminio vandens) išgavimą be atitinkamo leidimo, taip pat deklaracijų laiku nepateikimą ir mokesčių nesumokėjimą yra pernelyg griežta ir neproporcinga; tačiau mokėtinam didesniam mokesčiui taikant pernelyg sumažintą koeficientą pareiškėjos atžvilgiu, atsižvelgiant į byloje nustatytas neigiamas aplinkybes, būtų neadekvati ir per daug švelni ekonominė sankcija. Tad, teismo nuomone, ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija yra pareiškėjai mokestį už 2018–2020 metus išgautą gamtos išteklių kiekį padidinti 5 kartus. Tad atsakovo Sprendimas keistinas.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos skundas pagrįstas tik iš dalies. Nagrinėjamu atveju keičiamas Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas dėl 37 864 Eur mokesčio padidintu tarifu pareiškėjai priskaičiavimo, t. y. sumažinamas mokestis nuo 37 864 Eur iki 18 932 Eur (3 786,40 Eur x 5), tačiau ne iki pareiškėjos prašyto dydžio.
22. Taip pat pareiškėja prašo įskaityti iki Sprendimo priėmimo jos 2021 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą 3 800 Eur mokestį. Tačiau teismas pažymi, kad šioje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl nustatyto mokesčio padidintu tarifu sumažinimo; pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, būtent Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis), o teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Aplinkos ministerijos ar jų įgaliotų institucijų tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas (8 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad atsakovo Patikrinimo akte ir (ar) Sprendime nebuvo įvertintos pareiškėjos sumokėtos sumos, pareiškėjos teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į paprastu tarifu jau sumokėtas sumas (tokių duomenų Patikrinimo akte ir Sprendime nėra nurodyta). Pareiškėja, vadovaujantis pateiktomis deklaracijomis KIT708 už 2018–2020 m., deklaruotą mokestinę sumą turi teisę susigrąžinti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį, t. y. vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma. Būtent tokią praktiką, vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2020 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Petroleum“ skundą dėl sprendimo pakeitimo patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. AS-104 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas pareiškėjai priskaičiuotas mokestis padidintu tarifu (37 864 Eur), pakeisti, t. y. sprendimu pareiškėjai patvirtintą mokesčio dydį pakeisti ir sumažinti jį nuo 37 864 Eur iki 18 932 Eur (aštuoniolikos tūkstančių devynių šimtų trisdešimt dviejų eurų).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.