Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovėms L. B. ir N. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovių pusėje – B. R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

8. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

9. Byloje kilo ginčas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė grėsmės jam galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas atsakovių nesąžiningumą, remiasi aplinkybėmis dėl nesąžiningo dovanojimo sutarties sudarymo, kurios sudaro nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką ir pačios savaime nepatvirtina nei atsakovių nesąžiningumo, nei grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar neįmanomas. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad netenkinus jo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, žemės sklypas gali būti perleistas kitiems asmenims ir jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus suvaržytas. Ieškovas nurodo, kad, įrodęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, jis preliminariai įrodė ir atsakovių bei trečiojo asmens nesąžiningumą, be to, atsakovės L. B. ir trečiojo asmens nesąžiningumą preliminariai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo priimtas preliminarus sprendimas, kuriuo ieškovui priteistas įsiskolinimas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovių nesąžiningumas nėra įrodytas. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu sandoriu buvo perleistas vertingas turtas, todėl ieškinio suma yra didelė, o atsakovių ir trečiojo asmens finansinė padėtis nėra gera – atsakovė N. K. neturi jokio kito nekilnojamojo turto, išskyrus ginčo žemės sklypą, savo ruožtu visas atsakovės L. B. ir trečiojo asmens turtas yra areštuotas. Esant didelei ieškinio sumai, grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra preziumuojama, ir atsakovės turi įrodyti, kad bus pajėgios įvykdyti teismo sprendimą.

10. Vertinant ieškovo argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nelemia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-336-186/2019).

11. Sunki atsakovo finansinė padėtis pati savaime taip pat nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti – tai visiškai skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).

12. Taigi, asmens, kurio atžvilgiu siekiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis ar ieškinio sumos kriterijus, priklausantis vien tik nuo paties ieškovo valios, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar egzistuoja būtinybė konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis tik padeda išsaugoti atsakovo turimą turtą iki tol, kai ginčo bus išspręstas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1030-302/2018). Todėl ir ieškovo argumentai, kad ieškiniu ginčijamo sandorio vertė yra didelė, o atsakovių finansinė padėtis nėra pakankamai gera, patys savaime neįrodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

13. Kita vertus, teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčijama arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Tokiu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, iškyla grėsmė, kad šis turtas bus perleistas tretiesiems asmenims ir dėl to gali būti apsunkintas būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas arba tokio sprendimo vykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020). Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859/2014).

14. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, kuria atsakovė L. B. perleido savo dukrai N. K. žemės sklypą, ir taikyti restituciją natūra. Ieškovas nurodo, kad atsakovė L. B. ir trečiasis asmuo yra jo skolininkai – atsakovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę paskolos sutartį, kurios pagrindu gavo 55 000 Lt (159 291 Eur) ginčo žemės sklypui įgyti, tačiau nei paskolintų pinigų, nei sutartyje nurodytų palūkanų per nustatytą terminą nesumokėjo, o ieškovas reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perėmė pradinio kreditoriaus (paskolos davėjo) reikalavimo teisę jų atžvilgiu. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad po paskolos sutarties sudarymo atsakovė L. B. ir trečiasis asmuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo ginčo žemės sklypą, o vėliau, sudarę turto pasidalijimo sutartį, padalijo jį lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas iš bendraturčių gavo po 1/2 dalį ginčo žemės sklypo asmeninės nuosavybės teise. Po turto padalijimo trečiasis asmuo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį padovanojo atsakovei L. B., o pastaroji, įgijusi nuosavybės teisę į visą ginčo žemės sklypą, šį žemės sklypą padovanojo savo dukrai N. K..

15. Ieškovo vertinimu, dovanojimo sutartis, kuria jo skolininkei priklausantis turtas buvo perleistas jos dukrai, buvo sudaryta sąmoningai siekiant pabloginti atsakovės L B. ir trečiojo asmens turtinę padėtį ir tokiu būdu apsunkti ieškovui, kaip jų kreditoriui, galimybę išieškoti įsiskolinimą. Ieškovas pateikė byloje duomenis, kad atsakovė L. B. neturi jokio įregistruoto nekilnojamojo turto, o kitam jo skolininkui, trečiajam asmeniui, priklausantis turtas yra areštuotas. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovėms sudarius ginčo sandorį, atsakovės L. B. artimai giminaitei nesąžiningai ir neatlygintinai buvo perleistas vienintelis turtas, iš kurio galėjo būti patenkintas ieškovo turtinis reikalavimas.

16. Taigi, iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad ieškovas byloje reiškia reikalavimus dėl turto – žemės sklypo – kuris yra atsakovės N. K. žinioje, išreikalavimo ir perdavimo atsakovei L. B. tam, kad ieškovas ateityje galėtų panaudoti jį realizuodamas savo turimus reikalavimus skolininkų L. B. ir trečiojo asmens atžvilgiu. Pirmiau minėta, kad tokia situacija suponuoja grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui atsiradimą. Kai turtas, esantis teisminio ginčo objektu, yra pas atsakovą, kuris gali nevaržomai juo disponuoti, egzistuoja tikimybė, kad šis turtas bus perleistas, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas – ieškovui gali iškilti būtinybė inicijuoti naują bylą dėl turto perleidimo sandorių nuginčijimo, o tai pareikalautų iš jo papildomų laiko ir finansinių sąnaudų – arba pasidaryti neįmanomas, jei, pavyzdžiui, būtų sudarytas sandoris, kuriuo turtas atlygintinai būtų perleistas sąžiningiems įgijėjams (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Be to, iš išdėstytų aplinkybių taip pat matyti, kad šiuo atveju ieškovas inicijavo teisminį ginčą būtent dėl galimo nesąžiningumo disponuojant ginčo turtu. Ieškovas įrodinėja, kad žemės sklypas buvo perleistas dėl atsakovių ir trečiojo asmens nesąžiningo siekio paslėpti šį turtą ir apsunkinti ieškovui galimybę patenkinti savo reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, tam, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nepakistų esama situacija ir neatsirastų nauji ginčo žemės sklypo savininkai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas patenkinti ieškovo prašymą ir taikyti jo nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.

17. Teismo vertinimu, ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra perteklinės ir neproporcingai nesuvaržys atsakovės N. K. teisių. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei bus užkirstas kelias tik disponuoti ginčo turtu, jį perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Tačiau atsakovei nebus draudžiama valdyti ginčo žemės sklypą ir juo naudotis, todėl atsakovė neturėtų patirti jokių neigiamų padarinių dėl jos turtui pritaikytų ribojimų.

18. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Ieškovo E. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti.

Iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo areštuoti atsakovei N. K. priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei N. K. areštuotą turtą parduoti, perleisti, įkeisti ar kitu būdu disponuoti areštuotu turtu.