Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Cargobus Lithuania atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4913-392/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Cargobus Lithuania patikslintą ieškinį G. M., R. M. ir uždarajai akcinei bendrovei „Feritus“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

7.2. Teismas neįvertino visų ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti (žr. šios nutarties 2 punktą).

7.3. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus.

8. Atsakovai G. M., R. M. ir UAB „Feritus“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tokiais atsikirtimais:

8.1. Ieškovės pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje yra pakartotinis. Jis yra grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais ir įrodymais, kaip ir pirmasis prašymas. Teismas 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmąjį ieškovės prašymą atmetė.

8.2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Pirma, ieškovės nurodytas motyvas dėl atsakovei UAB „Feritus“ reiškiamų užsienio bendrovių pretenzijų, yra visiškai nesvarbus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes būtent dėl ieškovės veiksmų užsienio bendrovė yra pareiškusi atsakovei nurodyto dydžio reikalavimą – ieškovei grąžinus sulaikytas lėšas, atsakovė galės tinkamai įvykdyti užsienio bendrovės pretenzijoje reiškiamą reikalavimą ir įsiskolinimas bus panaikintas. Antra, ieškovė tik deklaratyviai nurodo, kad atsakovė R. M. gali paslėpti UAB „Feritus“ turtą, nes jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Trečia, yra pagrindas sutikti su teismo išvada, kad hipoteka apsunkintas nekilnojamasis turtas padeda išsaugoti turtą atsakovų žinioje. Be to, ieškovė nepateikė duomenų ir įrodymų, kad atsakovų G. M. ir R. M. turtinė padėtis būtų bloga ir jie neturėtų galimybės tinkamai įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Ketvirta, dėl ieškovė argumentų, kad atsakovai G. M. ir R. M. ėmėsi veiksmų nuslėpti ieškovei daromą žalą, pažymi, kad ieškovė nedetalizuoja, kokie atsakovų elgesio požymiai leidžia daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovų nesąžiningumą ir jų siekį išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Penkta, naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą be ieškinio sumos vertinamos ir kitos aplinkybės: atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą; tačiau neturi būti suteikiama išskirtinė reikšmė tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, pavyzdžiui, ieškinio sumos, kurios nurodymas visada priklauso nuo paties ieškovo, dydžiui. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimu / galimybę paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų ieškovė nepateikė. Šešta, atsakovų turtinė padėti yra gera.

8.3. Priešingai nei nurodo ieškovė, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo. Ieškovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia pažeisti besąlyginę ir neliečiamą atsakovų teisę į nuosavybę, nepagrįstai suvaržyti atsakovų teises, tokiu būdu darant neigiamą įtaką ir atsakovės UAB „Feritus“ vykdomai veiklai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nenustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų (CPK 338, 320 straipsniai).

Dėl naujų rašytinių įrodymų

10. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – išrašą iš Nekilnojamojo turto registro apie UAB „Feritus“ turimą įregistruotą turtą. Atsakovai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė tokius naujus rašytinius įrodymus: www.rekvizitai.vz.lt duomenis apie UAB „Feritus“ skolas valstybės biudžetui ir turimų transporto priemonių skaičių; UAB „Feritus“ 2018 m. rugsėjo 30 d. balansą.

11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors prie atskirojo skundo pateiktas rašytinis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, jo pateikimas apeliacinėje instancijoje nagrinėjamu atveju nepažeidžia atsakovų procesinių teisių, nes savo nuomonę ir įvertinimą dėl jo jie galėjo išdėstyti pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą. Dokumento prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atsisakyti priimti apeliantės prie atskirojo skundo pridėtą rašytinį įrodymą, todėl jis vertinamas atsižvelgiant į atskirajame skunde išdėstytus argumentus. Apeliacinis teismas neturi pagrindo atsisakyti priimti ir atsakovų pateiktus įrodymus, kadangi jais atsakovai siekia paneigti apeliantės atskirajame skunde išdėstytus argumentus. Todėl jie priimami ir vertinami kartu su kitais įrodymais, kurie yra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) klausimą.

Dėl ginčo esmės

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

14. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliacinio teismo išaiškinimais dėl preliminaraus ieškinio vertinimo, t. y. kad: taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013); kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio tik preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau teismas neanalizuoja ir nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų iš esmės; teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-516/2016). Tačiau nepaisant šių išaiškinimų, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti preliminarią išvadą, jog ieškinyje nurodytos aplinkybės nesudaro neabejotino pagrindo konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas. Apeliacinis teismas, įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliacinio teismo suformuota praktika dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, sprendžia, jog pateikiant išvadą dėl pirmos būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos (ne)egzistavimo buvo padaryta gramatinė klaida – per klaidą nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai pagrįstas. Nėra abejonių, jog teismas turėjo omenyje akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, nes pagal apeliacinio teismo suformuotą praktiką, kuria, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi, preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą nėra nustatinėjamas akivaizdus ieškinio pagrįstumas, o tik preliminarus, be to, turi būti aiškinamasi, ar nėra pagrindo ieškinį vertinti akivaizdžiai nepagrįstu ir šiuo pagrindu atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl apeliacinis teismas neturi pagrindo šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padarytą gramatinę klaidą vertinti kaip procesinį pažeidimą, taikant ieškinio preliminaraus vertinimo taisyklę. Pažymėtina, kad apeliacinis teismas, atlikęs preliminarų ieškinio pagrįstumo įvertinimą, duomenų dėl ieškinio atsakovų atžvilgiu akivaizdaus nepagrįstumo taip pat nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, laiko teisinga.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytus motyvus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti, sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta antroji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėtina, kad šios sąlygos ieškovė neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme.

16. Šiame kontekste pažymėtina, jog aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto masė (apimtis) savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį (t. y. jo veiksmus, kuriais siekiama sumažinti turimo turto masę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018).

17. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus jos patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, kurie, anot jos, turėjo pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį šioje byloje. Tačiau detalios analizės nepateikimas skundžiamoje nutartyje nesuponuoja tokios išvados. Kaip matyti iš nutarties motyvuojamosios dalies, teismas konstatavo, kad ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvai, susiję su būtinumu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, grįsti prielaidomis, todėl yra pagrindas manyti, kad remiantis tokia išvada buvo atmesti visi ieškovės nurodyti argumentai.

18. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, jog atsakovai neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškinio reikalavimus. Anot jos, atsakovai G. M. ir R. M. neturi lėšų, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas. Kartu su atskiruoju skundu pateikė išrašą iš Nekilnojamojo turto registro, iš kurio matyti, kad atsakovė UAB „Feritus“ neturi nekilnojamojo turto. Ieškovė mano, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškinio suma atsakovams yra didelė. Atsakovai kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie UAB „Feritus“ turtinę padėtį: www.rekvizitai.vz.lt duomenis apie UAB „Feritus“ skolas valstybės biudžetui ir turimų transporto priemonių skaičių; UAB „Feritus“ 2018 m. rugsėjo 30 d. balansą. Nurodo, kad jų turtinė padėtis yra gera. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinio teismo suformuotą praktiką, kad disponavimo turtu apribojimai asmeniui (asmenims) gali būti taikomi tik tokiu atveju, jei yra įrodomi šio asmens (asmenų) nesąžiningi veiksmai, t. y. kad jis (jie) vengdami įvykdyti teismo sprendimą – ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių pabloginant savo turtinę padėtį, o nagrinėjamu atveju tokių duomenų ieškovė nepateikė, jog ieškovė argumentus, kad R. M., būdama UAB „Feritus“ vadove ir vienintele akcininke, gali imtis priemonių bendrovės turtui paslėpti, kad G. M. ir R. M. ėmėsi veiksmų nuslėpti ieškovei daromą žalą, grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais arba ieškinyje neva išdėstytais argumentais, dėl kurių pagrįstumo teismas šioje bylos stadijoje negali pasisakyti, konstatuoja, jog ieškovės įvardijamos aplinkybės (dėl atsakovų turtinės padėties bei ieškinio sumos) neturi esminės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovų G. M. ir R. M. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimas, aptariamu atveju padeda išsaugoti atsakovų turtą jų žinioje. Dėl minėtų priežasčių apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė galimai jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, kad: atsakovai G. M. ir R. M. turi didelių įsipareigojimų (75 000 Eur sumai) kitiems kreditoriams; užsienio bendrovės yra pareiškusios pretenzijas UAB „Feritus“ dėl 77 199,60 USD sumos; G. M. ieškovės atžvilgiu atlieka nesąžiningos konkurencijos veiksmus; atsakovų veiksmai leidžia įžvelgti schematišką elgesį, kai per su atsakovu G. M. susijusius asmenis yra įsteigiamos įmonės, kurios, pažeidžiant konfidencialumo įsipareigojimus, perima kitų įmonių klientus ir / ar siekia naudos kitų įmonių žalos sąskaita; netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai G. M. ar R. M. turės galimybę steigti kitas įmones, vykdančias analogišką veiklą kaip UAB „Feritus“, pastarojoje paliekant tik prievoles kreditoriams, tokiu būdu ieškovei užkertant galimybę įvykdyti galimą sprendimą prieš atsakovę UAB „Feritus“; sprendžia, jog jie yra arba deklaratyvaus pobūdžio, arba susiję su ginčo dalyko nagrinėjamu, arba neturintys reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodytas antrosios būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos egzistavimas, laikoma pagrįsta ir apeliantės nepaneigta apeliacinės instancijos teisme.

20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.