Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Juozo E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-771-160/2016 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui A. B. (A. B.), tretieji asmenys Juozas E. P., antstolis D. K., dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. pateiktu ieškiniu prašo A. B. ir A. S. 2007 m. lapkričio 9 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sutartį pripažinti pagrindine. Ieškovas taip pat prašė atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio D. K. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744. Ieškovas paaiškino, kad ieškinys yra pagrįstas, grėsmę ieškovo interesams kelia tai, kad ginčo butas gali būti parduotas tretiesiems asmenims arba perduotas natūra išieškotojui – trečiajam asmeniui. Šiuo metu antstolis D. K. atlieka aktyvius vykdymo veiksmus išieškant skolą iš atsakovo trečiajam asmeniui, todėl 2015 m. spalio 7 d. areštavo ginčo butą pranešdamas apie tai Turto arešto aktų registrui. Antstoliui realizavus turtą, ieškovas liktų be gyvenamosios vietos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi atidėjo A. S. likusios 2 846 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo šioje byloje priėmimo; ieškinį priėmė; taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio D. K. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744 dėl išieškojimo nukreipimo į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio ir jo priedų turinį, sprendė, jog negalima teigti, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Konstatavo, jog ieškinys dėl 2007 m. lapkričio 9 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties grindžiamas tarp ginčo šalių susiklosčiusiais sutartiniais santykiais. Ieškovas, preliminariąja sutartimi įsipareigojęs sumokėti už ginčo butą 600 000 Lt, pateikė pinigų mokėjimo raštelius, kad įsipareigojimą įvykdė, atsakovas patvirtino, kad jis visus pinigus už butą gavo, todėl ieškovui perdavė buto raktus ir visus dokumentus. Atsakovas taip pat patvirtino, kad ieškovas yra buto savininkas ir turi visas teises į jį, ieškovas 2007 m. lapkričio 15 d. sutartį įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Nenuginčijus šių įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad ieškinys tikėtinai nepagrįstas. Kadangi ieškinyje nurodytas turtas areštuotas, vykdant atsakovo skolos išieškojimą, tai teismas konstatavo, kad yra tikimybė, jog ginčo turtas gali būti parduotas tretiesiems asmenims, dėl ko ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas galėtų būti neįmanomas arba apsunkintas. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo E. J. P. (apeliantas) prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad negalima teigti, kad ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, nes ieškovas pateikė pinigų priėmimo raštelius (600 000 Lt), o atsakovas patvirtino, kad pinigus gavo. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes su ieškiniu nepateikta jokių 600 000 Lt sumokėjimą patvirtinančių įrodymų.

2. Suma yra itin didelė, todėl akivaizdu, kad grynaisiais pinigais tokios sumos ieškovas nebūtų galėjęs sumokėti. Vadovaujantis Pinigų plovimo prevencijos įstatymo 13 str. 1 d., operacijų su pinigais, kai jų suma viršija 50 000 Lt, laikoma įtartina. Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovo patvirtinimas dėl pinigų sumokėjimo, kai jis visomis priemonėmis mėgina išvengti priverstinio skolos išieškojimo, yra apsimestinis, nes 600 000 Lt joks apdairus ir rūpestingas civilinių santykių subjektas niekada nemokėtų grynaisiais.

3. 2007 m. gruodžio 26 d. susitarimas yra akivaizdžiai apsimestinis ir niekinis, nes jis pasirašytas A. B., nors atsakovas šio dokumento sudarymo dieną buvo pasikeitęs pavardę į F. B..

4. Atsakovas 2007 m. gyventojo pajamų ir turto deklaracijoje nenurodė, kad yra gavęs tokią didelę pinigų sumą.

5. Ieškovui butas realiai nebuvo perduotas. Tai patvirtina šie įrodymai: ieškovas iki 2013 m. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Kaune; iš atsakovą atstovavusios advokatės 2015 m. spalio 15 d. prašymo Nr. 125 matyti, kad raktais nuo ginčo buto disponavo būtent atsakovas; 2007 m. gruodžio 26 d. nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktą pasirašė A. B., nors atsakovas šio dokumento sudarymo dieną buvo pasikeitęs pavardę į F. B., todėl šis aktas taip pat yra apsimestinis ir niekinis.

6. Jeigu visgi būtų nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 9 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis iš tiesų buvo sudaryta, ji vertintina tik kaip preliminarioji sutartis, o ne kaip pagrindinė sutartis, todėl ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Šios sutarties 2.1 punktas nustatė, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2008 m. rugsėjo 10 d.; sutarties 2.3 punktas nustatė, kad pardavėjui priklausantis butas pirkėjo nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė sutartis, atliktas visiškas apmokėjimas; 2007 m. gruodžio 26 d. nekilnojamojo daikto priėmimo–perdavimo akto 8 p. aiškiai nurodyta, kad pagrindinė sutartis bus pasirašyta iki 2008 m. vasario 10 d. Kadangi Sutarties šalys turėjo visas galimybes sudaryti pagrindinę sutartį 2007 m. gruodžio 26 d. akto 8 punkte nustatytu terminu, tačiau to nepadarė, tai preliminarioji sutartis yra pasibaigusi ir ieškovas turi teisę iš atsakovo reikalauti nuostolių atlyginimo CK 6.165 str. 4 d. pagrindu.

7. Abejonių ieškinio pagrįstumu ir ieškovo sąžiningumu kelia aplinkybė, kad ieškovas savo pažeistas teises nusprendė ginti praėjus beveik devyneriems metams nuo termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Kadangi atsakovas įvairiais būdais, inicijuodamas begalę teisminių ir ikiteisminių procesų trečiojo asmens J. E. P. atžvilgiu, mėgina išvengti realaus skolos išieškojimo, akivaizdu, kad šis ieškinys yra pateiktas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, siekiant užvilkinti skolos išieškojimą. Ieškovo nesąžiningumą ir piktavališką susitarimą su atsakovu patvirtina ta aplinkybė, kad Ieškovas yra susijęs su atsakovą pagal įgaliojimą atstovavusia R. L.; ieškovas dirba R. L. vadovaujamoje įmonėje.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, palikti nepakeistą, o trečiojo asmens J. E. P. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Visi trečiojo asmens J. E. P. nurodyti argumentai galės būti įvertinami nagrinėjant bylą iš esmės teismo posėdyje.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinio tenkinimo atveju sprendimo vykdymas gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas pasunkėtų. Nagrinėjamu atveju grėsmę ieškovo interesams kelia tai, kad ginčo butas gali būti parduotas tretiesiems asmenims arba parduotas natūra išieškotojui – trečiajam asmeniui J. E. P..

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, palikti nepakeistą, o trečiojo asmens J. E. P. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškinys preliminariai pagrįstas, nes šioje byloje abi šalys patvirtina visišką atsiskaitymą pagal 2007 m. lapkričio 9 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai apie minėtos pinigų sumos sumokėjimą ir gavimą.

2. Preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, pinigai pagal šią sutartį atsakovo gauti ir ši sutartis įregistruota VĮ Regsitrų centre anksčiau, nei pradėti skolos trečiajam asmeniui J. E. P. išieškojimo veiksmai ir areštuotas ginčo butas. Dėl to atskirojo skundo argumentai, kad preliminarioji sutartis sudaryta ir ši byla užvesta siekiant išvengti priverstinio skolos išieškojimo, nepagrįsti.

3. Trečiasis asmuo pateikia nevisą informaciją apie atsakovo vardo ir pavardės keitimus. Atsakovas, taip pat jo tėvai ir brolis Danijoje sulaukė grasinimų iš J. E. P., todėl buvo kreiptasi į policiją. Policijoje atsakovui buvo patarta kaip viena iš papildomų priemonių jaustis saugiam savo namuose (nes Danijoje ant išorinių durų yra rašoma gyvenančio asmens vardas ir pavardė), kad atsikratyti trečiojo asmens J. E. P. persekiojimų, laikinai pasivadinti kitu vardu ir pavarde. Pagal galiojančius Danijos įstatymus ši procedūra laikoma nereikšminga, nes asmens kodas lieka tas pats. Prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėti įrodymai patvirtina šiuos argumentus apie laikiną vardo ir pavardės keitimą ir kad oficialiuose santykiuose atsakovas visuomet naudojo tik A. B. vardą. Ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat registruotas A. B. vardu, todėl, atsakovo manymu, buvo teisinga ir pagrįsta šį butą parduoti tuo pačiu vardu. Be to, atsakovas yra informavęs ieškovą apie istoriją su savo kitu vardu, ir šalys yra pasirašiusios papildomą dokumentą F. B. vardu, kurio, neapsunkindamas bylos perteklinėmis aplinkybėmis, į bylą nepateikė. Nuo 2008 m. kovo 10 d. atsakovas atsisakė F. B. vardo ir jo vardas bei pavardė liko A. B. Be to, atsakovas jokių priešingų teisei veiksmų nėra padaręs, t. y. J. E. P. rašyti skundai Danijos policijai atmesti kaip nepagrįsti, o šį argumentą patvirtina prie atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovo teistumo (neteistumo) pažyma. Taigi trečiojo asmens nurodytos aplinkybės apie atsakovo vardo ir pavardės keitimą neatitinka tikrovės.

4. Atskirajame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog atsakovas nėra gavęs pinigų už parduodamą butą, įrodo jo 2007 m. pajamų deklaracija, kurioje gautų pinigų suma nenurodyta. Tačiau skunde dokumentas įvardintas kaip 2007 m. atsakovo pajamų deklaracija iš tiesų nėra atsakovo 2007 m. pajamų deklaracija jau vien dėl to, kad šiame dokumente paminėtas 2009 m. įgytas automobilis VW GOLF. Be to, šiame dokumente nenurodytas jį pateikiančio asmens vardas, pavardė, asmens kodas. Dėl to neaišku, koks šio dokumento pobūdis, laikotarpis, ir kokio asmens duomenys pateikiami. Taigi trečiojo asmens nurodytas dokumentas neturi šiai bylai jokios įrodomosios reikšmės. Atsakovas yra konsultavęsis su Danijos mokesčių inspekcija dėl gautų pagal preliminarią buto pirkimo–pardavimo sutartį pinigų deklaravimo, kur jam buvo paaiškinta, kad avansu gautų pinigų deklaruoti nėra būtina, juos reikia deklaruoti sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to aplinkybė dėl gautų pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį pinigų deklaravimo ieškinio pagrįstumą nei įrodo, nei paneigia.

5. Atskirojo skundo argumentai, kad ginčo butas nebuvo realiai ieškovui perduotas, nepagrįsti. Atsakovas, pasirašydamas buto priėmimo–perdavimo aktą, buto raktus perdavė ieškovui. 2015 m. spalio mėn. atsakovo atstovė advokatė D. I. V. šio buto raktus gavo iš ieškovo.

6. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis iki 2008 m. vasario 10 d., kaip buvo nurodyta priėmimo–perdavimo akte, nebuvo sudaryta, nes 2008 m. sausio 30 d. antstolė I. K. areštavo šį butą, vykdydama šios bylos trečiojo asmens J. E. P. pateiktą jai vykdomąjį įrašą (šiuo metu tuo pačiu pagrindu išieškojimą tęsia antstolis D. K.). Atsakovas negrąžino ieškovui pinigų ir tikėjosi panaikinus butui areštą sudaryti su ieškovu pagrindinę minėto buto pirkimo–pardavimo sutartį, nes dėl vekselio, kurio pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pagrindu buvo areštuotas atsakovo butas, suklastojimo fakto buvo užvesta baudžiamoji byla, kuri šiuo metu nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatęs abi sąlygas. Apelianto teigimu, šiuo atveju neegzistuoja nei viena sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir galutinai nevertina su bylos esme susijusių aplinkybių, t. y. nesprendžia, ar ieškinys yra pagrįstas. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi, be kita ko, preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2311/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį buto pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškinyje ieškovas nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina preliminariosios sutarties kvalifikavimą pagrindine, t. y. tai, kad sumokėjo visą buto kainą, kad butas jam buvo perduotas, jis jame gyvena. Ieškovui tokiomis aplinkybėmis grindžiant pareikšto ieškinio reikalavimus, teigti, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, nėra jokio pagrindo. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė teismui rašytinius įrodymus, kuriais įrodinėja ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir kuriuos teismas turės įvertinti nagrinėdamas bylą iš esmės, todėl nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sumokėjo visą buto kainą ir kad butas buvo perduotas. Be to, tarp šalių nekilo ginčo dėl buto kainos sumokėjimo, jo perdavimo, todėl trečiojo asmens skunde nurodomi argumentai, kad net ir tuo atveju nėra pagrindo preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi, spręstini ginčo teisenos tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pateiktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai egzistuoja.

Teismo pritaikytas draudimas antstoliui sustabdyti skolos išieškojimą iš atsakovo vardu įregistruoto ginčo buto yra prevencinio pobūdžio priemone, užkertančia kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Nesustabdžius vykdomo išieškojimo, ginčo turtas gali būti realizuotas priverstine tvarka. Patenkinus ieškinį ir pripažinus preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine, šios sutarties esančio dalyko įregistravimas ieškovo nuosavybe būtų apsunkintas arba neįmanomas. Kilus ginčui dėl turto, iš kurio vykdomas skolos išieškojimas, savininko, tikslinga stabdyti jo realizavimą, siekiant išlaikyti status quo padėtį ginčo nagrinėjimo metu.

Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržo jo teises į skolos išieškojimą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nagrinėjamu atveju teismas uždraudė vykdyti atsakovo skolos trečiajam asmeniui išieškojimą ne iš viso atsakovo turto, o tik iš ginčo buto. Taigi toks draudimas nereiškia, kad atsakovo skola negali būti išieškoma iš kito jo turto. Atmetus ieškinį, atsakovo skolos, jei išliks jos atsiradimo pagrindas įvertinus tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį su pakeitimais (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), išieškojimas iš ginčo buto, galės būti tęsiamas toliau.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl apelianto skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.