Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MAGIRNIS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4883-852/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „INTAJUS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MAGIRNIS“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „INTAJUS“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „UBC“, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „MAGIRNIS“ 120 000,34 Eur skolos, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šio ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino; areštavo atsakovės UAB „MAGIRNIS“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises 120 007,34 Eur sumai; nesant ar esant nepakankamai turto (turtinių teisių) nutarė areštuoti atsakovės lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis; areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leido atsakovei UAB „MAGIRNIS“ vykdyti privalomus mokėjimus į valstybės, savivaldybės, socialinio draudimo bei sveikatos draudimo fondų biudžetus, išmokėti darbo užmokestį bei atsiskaityti su ieškove BUAB „INTAJUS“, įpareigojant antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijoms atlikti; areštuotų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, išskyrus pinigines lėšas, valdytoju ir saugotoju paskyrė atsakovę, palikdamas jai teisę naudotis areštuotais daiktais.Teismas, preliminariai įvertindamas ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nustatė, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus (statybos darbų rangos sutartį, rangos sutartį, skolų suderinimo aktą, skolų apskaičiavimo lentelę). Teismas konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.Teismas, vertindamas atsakovės galimybes įvykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, nustatė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės finansinę padėtį. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovė skolą pripažįsta, bet jos nepadengia. Tai leido teismui spręsti apie tai, kad atsakovei reikalaujama 120 007,34 Eur suma yra didelė ir kad dėl pareikšto reikalavimo atsakovė gali imtis veiksmų apsunkinančių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „MAGIRNIS“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl ieškinio prima facie (ne)pagrįstumo

Ieškovė ieškinyje nutylėjo reikšmingas aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant šalių ginčą ir patvirtina ieškinio prima facie nepagrįstumą. Ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios dvi statybos rangos sutartis: 2015 m. lapkričio 6 d. sudarė Nr. 2-135/2015, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti lauko sienų, cokolio šiltinimo, nuogrindos įrengimo darbus objekte adresu Architektų g. 79, Vilniuje (toliau – Rangos sutartis 1); 2015 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 2-130/2015, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti pastato inžinerinių sistemų atnaujinimo darbus objekte adresu Čiobiškio g. 5, Vilniuje (toliau – Rangos sutartis 2). Paaiškėjus, kad pagal Rangos sutartį 1 ieškovė nepagrįstai užaktavo darbus, kurie nebuvo atlikti ir (ar) numatyti atlikti pagal Rangos sutartį 1, dėl kurių šalys papildomai taip pat nebuvo susitarusios, atsakovė pareikalavo pakoreguoti darbų priėmimo ir perdavimo aktus Nr. 1, 2, 4, 5, išbraukiant faktiškai neatliktus darbus. Bendra nepagrįstai užakuotų darbų vertė 16 008,30 Eur su PVM. Paaiškėjus, kad pagal Rangos sutartį 2 ieškovė nepagrįstai užaktavo darbus, kurie nebuvo atlikti ir (ar) numatyti atlikti pagal Rangos sutartį 2, dėl kurių šalys papildomai taip pat nebuvo susitarusios, atsakovė pareikalavo pakoreguoti darbų priėmimo–perdavimo aktus Nr. 1, 2, 4, 5, išbraukiant faktiškai neatliktus darbus. Bendra nepagrįstai užakuotų darbų vertė 79 322,64 Eur su PVM. Be to, ieškovė pagal Rangos sutartį 2 nuolat vėluodavo atlikti darbus. Ieškovės vadovas žodžiu nurodė, kad neteisėtų veiksmų neatliko ir darbų perdavimo–priėmimo aktų neketina koreguoti. Atsakovė 2016 m. gegužės 11 d. gavo ieškovės pranešimą apie ketinimą iškelti bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 13 d. buvo priimtas sprendimas pradėti ieškovės neteisminę bankroto procedūrą, nepaisant to, kad daliai kreditorių apie šaukiamą susirinkimą pranešta nebuvo, be to, neteisminis bankrotas negalėjo būti pradėtas dėl vykstančių teisminių ginčų. Pažymėtina, kad ieškovės bankroto byla buvo iškelta nepaisant imperatyvių Įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Dėl ieškovės neteisminio bankroto bylos teisėtumo ir pagrįstumo šiuo metu sprendžiamas ginčas Vilniaus apygardos teisme, civilinėje byloje Nr. eB2-4825-567/2016. Po šio pranešimo tapo aišku, kad ieškovė ne tik nepagrįstai surašė darbų aktus už 95 330,94 Eur su PVM sumą, tačiau nesugebės užbaigti ir įvykdyti darbų pagal Rangos sutartį 1 ir Rangos sutartį 2. Atsakovė 2016 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 138 bei 2016 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 139 informavo ieškovą, jog nutraukia Rangos sutartį 1 ir Rangos sutartį 2, pareikalavo sumokėti sutartyse numatytas baudas. Atsakovė 2016 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 142 informavo ieškovę apie atliekamą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, po kurio ieškovė liko skolinga atsakovei 23 611,85 Eur sumą. Atsakovei atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovė šiems atsakovės veiksmams neprieštaravo, neginčijo nei įskaitymo fakto, nei sutarčių nutraukimo, taip sutikdama su atsakovės pozicija. Taigi ne atsakovė yra skolinga ieškovei, o ieškovė yra skolinga atsakovei. Ieškovė nutyli reikšmingas aplinkybes, kas parodo ieškovės nesąžiningus ketinimus.

Dėl grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui

Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė perleidžia ar kitaip slepia turtą, jį apsunkina, ar ėmėsi kitų veiksmų, kurie sudarytų grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Nors ieškinyje nurodyta, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui kelia tai, jog atsakovė neatsiskaito bei tai, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau tai tik deklaratyvūs ieškovės teiginiai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Ieškovės pareikštame ieškinyje nėra nurodyta ir konstatuota jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ir siekia išvengti atsiskaitymo su ieškove, todėl spręstina, kad nesąžiningas ir neteisėtas atsakovės elgesys yra neįrodytas. Vadinasi, neįrodyta viena esminių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Iš atsakovės 2016 m. kovo 31 d. balansą matyti, kad atsakovės turto balansinė vertė yra 2 309 467 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 1 390 870 Eur. Be to, atsakovės turimos lėšos sudaro 572 394 Eur. Taigi vien turimų sukauptų lėšų užtektų ieškovės reikalavimams sumokėti, jei ieškinys būtų patenkintas. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad atsakovės veikla yra pelninga, bendrovės apyvarta yra didelė ir stabili, o tai reiškia, kad atsakovė yra normaliai veikianti įmonė. Atsakovės bendrovėje dirba virš 60 darbuotojų. Atsakovė šiuo metu vykdo 15 rangos sutarčių su užsakovais ir planuoja gauti virš 5 mln. Eur pajamų per 2016 m. Atsakovė yra įprastai ir normaliai veikianti bendrovė, kuri ir toliau siekia vykdyti veiklą, gauti pajamas, išlaikyti darbuotojus bei plėsti savo pajėgumus. Trikdyti įmonės normalią veiklą taikant laikinąsias apsaugos priemones vien tik dėl to, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, nėra teisėta.

Dėl ieškinio užtikrinimo

Teismo pritaikytos laikinąsias apsaugos priemones neatlieka esminės funkcijos – neužtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovės pagrindinė veikla – statybos ranga. Areštavus atsakovės lėšas, atsakovės veiklos vykdymas bus suvaržytas, nes atsakovė negalės įsigyti reikalingų prekių ir paslaugų, atsiskaityti su kitais kreditoriais bei uždirbti naujas pajamas, kurios gerintų atsakovės turtinę padėtį. Tokia neigiamų pasekmių grandinė gali lemti, kad atsakovė ne tik neįvykdys esamų rangos sutarčių, bet ir didins įsiskolinimus tretiesiems asmenims. Pritaikytas lėšų areštas gali lemti atsakovės įprastos komercinės veiklos sutrikdymą, blogintų įmonės reputaciją ir patikimumą, bendrovė nebegeneruotų įprastų pajamų, todėl atsakovės mokumas suprastėtų. Teismui patenkinus ieškinį dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu arba bus apsunkintas.

Dėl proporcingumo principo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius. Jei dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.Ieškovė yra viešai deklaravusi savo nemokumą ir siekia bankroto bylos iškėlimo. Vadinasi, ieškovės turtinė padėtis yra bloga, o jos pradelsti įsipareigojimai viršija daugiau nei pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė vertingo turto neturi. Tuo atveju, jei ieškinys būtų atmestas, o nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, liktų nepakeista, ieškovė nebūtų pajėgi atlyginti atsakovės nuostolių. Tai yra dar vienas argumentas panaikinti skundžiamą nutartį.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „INTAJUS“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „UBC“, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nutyli reikšmingas aplinkybes. Tai, kad šalys buvo sudariusios dvi sutartis, ieškovė nurodė savo ieškinyje, todėl atsakovės pareiškimas apie nutylimas aplinkybes laikytinas kaip siekis suklaidinti teismą, o atsakovės elgesys – nesąžiningas. Šių aplinkybių pakanka tam, kad teismui, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsakovės sąžiningumas šioje byloje keltų pagrįstų abejonių.Atsakovė, kaltindama ieškovę reikšmingų aplinkybių nutylėjimu, klaidina teismą pateikdama tikrovės neatitinkančią informaciją. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės atliktus darbus aktavo tik atsakovė. Ieškovė yra subrangovė ir atliko darbus pagal šalių sudarytas sutartis. Tai, ar atliktų darbų kokybė tenkina rangovą, visada spręsdavo atsakovės darbuotojai, t. y. tik atsakovė įvertindavo ir priimdavo (užaktuodavo) atliktus darbus.Atsakovė už atliktus darbus vėlavo sumokėti ieškovei, todėl ieškovė nebegalėjo sklandžiai vykdyti tolesnių darbų. Tiek atlikimo terminai, tiek atliktų darbų kokybė atsakovę tenkino tol, kol ieškovė paprašė atsiskaityti už atliktus darbus. Atsakovės teiginiai apie ieškovės skolą yra ne patvirtinti faktai, o ginčo dalykas. Dėl to, jei atsakovė mano turinti teisėtą pagrindą reikalauti iš ieškovės atskirajame skunde ir atsiliepime nurodytų sumų, atsakovė turėtų pateikti priešieškinį, kaip tai numato CPK. Tačiau šiuo atveju atsakovė, pasirašydama skolos suderinimo aktus, pripažino skolos buvimo faktą, nors šią aplinkybę šiuo metu ir neigia. Atsakovės atskirasis skundas grindžiamas prielaidomis, tikrovės neatitinkančiais teiginiais, kas parodo atsakovės piktnaudžiavimą procesu bei atvirai demonstruojamą nesąžiningumą.Kadangi ieškovei ne teismo tvarka yra iškelta bankroto byla, o atsakovė yra praktiškai vienintelė įmonės skolininkė, tai siekiant užtikrinti visų kreditorių reikalavimų patenkinimą ir iki minimumo sumažinti riziką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra racionalus ir pagrįstas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nustatęs abi sąlygas. Apeliantės teigimu, šiuo atveju neegzistuoja nei viena sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Kitaip tariant, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar nėra aiškių prieštaringumų ieškinyje ir (ar) kitų aplinkybių, liudijančių, kad ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Atsakovė UAB „MAGIRNIS“ su minėtu teismo argumentu nesutinka ir nurodo, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Apeliantė atskirajame skunde pasisako apie tai, kad ieškovė pagal Rangos sutartį 1 ir Rangos sutartį 2 kai kurių darbų neatliko, atliko darbus, dėl kurių nesusitarė, kai kuriuos darbus vėlavo atlikti. Atsakovė akcentuoja, kad ne ji, o ieškovė yra skolinga atsakovei. Šiais argumentais apeliantė UAB „MAGIRNIS“ siekia įrodyti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos analizuoti rangos sutarčių turinio (šalių teisių ir pareigų), padarytų darbų kiekio, jų kokybės ir terminų, nes tai būtų reiškę ieškovės materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimą. Visa tai turi būti atlikta bylos nagrinėjimo iš esmės metu ištyrus įrodymų visetą (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį, pridėjo, jos manymu, ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Pagal ieškinyje nurodytą pagrindą ir dalyką nėra pagrindo teigti, kad atsakovei UAB „MAGIRNIS“ pareikštas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokio atsakovo atžvilgiu ieškinio reikalavimo suma laikytina didele.Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Kaip minėta, didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui galbūt palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Ši grėsmė gali būti paneigta įrodžius atsakovo gerą turtinę padėtį, t. y. kad atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Atsakovui įrodžius, kad pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, jog gali būti neįvykdytas ieškovui galbūt palankus sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-136-186/2015; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-782-196/2016; kt.). Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl 120 007,34 Eur skolos priteisimo. Nors ieškinio suma yra didelė, tačiau apeliantė pateikė teismui finansinius dokumentus, iš kurių matyti, jog atsakovės finansinė padėtis yra gera ir didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė šiuos jos turtinę padėtį apibūdinančius įrodymus: 2016 m. kovo 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, 2016 m. pažymą, 2016 m. gegužės 16 d. pažymą apie dirbančius darbuotojus ir darbo užmokesčio biudžetą. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto atsakovės UAB „MAGIRNIS“ balanso matyti, jog atsakovė turi ilgalaikio turto už 145 267 Eur, iš kurio materialus - už 140 629 Eur, trumpalaikio turto - už 2 164 201 Eur, iš kurio pinigai ir pinigų ekvivalentai sudaro 572 394 Eur, viso turi turto už 2 309 467 Eur. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė veikia pelningai. Pažyma apie dirbančius darbuotojus ir darbo užmokesčio biudžetą patvirtina, kad įmonėje dirba 61-65 darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis; taip pat mokami mokesčiai į valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus. Šios aplinkybės rodo, jog atsakovė turi pakankamą turto rezervą ir galėtų įvykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodo aplinkybių, susijusių su atsakovės turtine padėtimi ir galėjimu įvykdyti galbūt palankų jai sprendimą. Taigi iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė turi 2 164 201 Eur vertės turto, vykdo komercinę-ūkinę veiklą, duomenų apie turto įkeitimą, areštą ar pan. nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog kyla grėsmė sprendimo įvykdymui dėl pareikštos ieškinio sumos. Šioje proceso stadijoje ieškovė, siekdama pagrįsti, kad kyla grėsmė galimam jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, turėjo pateikti įrodymus, galinčius pagrįsti atsakovės ketinimus perleisti, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę ar kitaip išvengti prievolių pagal būsimą sprendimą vykdymą, tačiau jų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės, jog atsakovė nesutinka su ieškinio reikalavimais, nepagrindžia, jog apeliantė yra nesąžininga ir gali siekti išvengti galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą nutartį ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmeta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pasikeitus atsakovės turtinei padėčiai ir esant duomenims apie jos ketinimą perleisti, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę ar kitaip išvengti prievolių pagal būsimą sprendimą vykdymą, ieškovė gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, pažymi, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie ieškovės bankroto bylos iškėlimą ne teismo tvarka, teisiškai nėra reikšmingos nagrinėjamam klausimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl Turto arešto aktų registro

Iš viešai prieinamo Turto areštų akto registro duomenų matyti, kad atsakovei UAB „MAGIRNIS“ nėra įregistruotas turto areštas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo informuoti Turto arešto aktų registrą apie skundžiamos nutarties panaikinimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „INTAJUS“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.