Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „DnB NORD lizingas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-276-357/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „DnB NORD lizingas“ ieškinį atsakovui V. L., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Doseris“ dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo ir trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Doseris“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „DnB NORD lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo BUAB „Doseris“ 2009-09-17 pareiškė priešieškinį, prašydamas priteisti iš UAB ,,DnB NORD lizingas“ 98 172,16 Lt kaip nepagrįstą praturtėjimą. Nurodė, kad lizingo bendrovė vietoje sutartų 305 000 Lt iš jo gavo turto už 403 172,16 Lt (147 172,16 Lt įmokų ir 256 000 Lt grąžinto lizinguoto turto vertė), todėl be pagrindo praturtėjo jo sąskaita.

Teismo posėdyje BUAB „Doseris“ savo reikalavimo nebepalaikė, atsisakė nuo jo ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl Lizingo sutarties nutraukimo. Teismas be pagrindo nurodė, kad Lizingo sutartis buvo nutraukta 2008-12-31 BUAB „Doseris“ administratoriaus iniciatyva, nes pagal ĮBĮ 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Teismas Lizingo sutarties 10.6 punktą turėjo aiškinti ir taikyti vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Dėl to kritiškai vertintinas teismo argumentas, kad Lizingo sutartis nutraukta ne dėl lizingo gavėjo sutarties pažeidimo, nes iš pažymos apie skolos dydį, delspinigių išklotinės, 2008-04-30 įsiskolinimo mokėjimo sutarties akivaizdu, jog dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Doseris“ netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus lizingo bendrovei, todėl bylos iškėlimas neatleidžia skolininko ir laiduotojo nuo sutartinės atsakomybės pagal Lizingo sutarties 10.6 punktą.Dėl baudos pagrįstumo. Pagal Lizingo sutarties 10.6 punktą, kai ši sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, taip pat sumokėti 30 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės baudą. Bauda šiuo atveju yra sutartinės netesybos, kurios laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių įrodinėti nereikia. Lizingo davėjui susigrąžinus lizingo objektą jis nebuvo grąžintas į tą padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs prievolę. Tai yra pagal Lizingo sutartį jis turėjo gauti 400 364,17 Lt, gavo 170 251,18 Lt, objektas buvo parduotas už 81 344,54 Lt (be PVM), o neapmokėta lizingo objekto vertė yra 147 076,43 Lt (be PVM). Taigi iš 147 076,43 Lt (neapmokėtos lizingo objekto vertė be PVM) atėmus 81 344,54 Lt (suma, gauta pardavus turtą, be PVM) susidaro 65 731,89 Lt nuostoliai, kurių nepadengia ir prašoma priteisti 50 263,61 Lt bauda. Dėl solidariosios atsakomybės. Skolininkas UAB „Doseris“ ir laiduotojas V. L. atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, o skolininkui iškėlus bankroto bylą laiduotojo atsakomybė nesumažėjo, nes bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos atsakovo įsipareigojimams pagal Laidavimo sutartį. Laidavimas kaip reikalavimo užtikrinimo priemonė tarnauja išimtinai kreditoriaus interesams, nepaisant vieno iš solidariųjų skolininkų nesugebėjimo įvykdyti finansinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, apeliantas UAB „DnB NORD lizingas“ neskundžia šio sprendimo dalių, kuriomis iš atsakovo V. L. priteista 41 566,47 Lt skolos ir delspinigių, pats atsakovas V. L. nėra padavęs skundo dėl šio teismo sprendimo, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nepriteisė lizingo bendrovei iš atsakovo (laiduotojo) V. L. 52 065,06 Lt baudos, numatytos Lizingo sutarties 10.5, 10.6 punktuose, motyvuodamas tuo, kad ši sutartis nutraukta ne joje numatytu pagrindu, bet esant specialiame įstatyme (ĮBĮ) įtvirtintoms sąlygoms, todėl minimas reikalavimas netenkintinas ir laiduotojo (atsakovo) V. L. atžvilgiu (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2, 3 p., 16 str.). Apeliantas, nesutikdamas su šiais teismo argumentais, teigia, jog teismas aiškindamas minėtą Lizingo sutarties 10.6 punktą turėjo įvertinti tai, kad trečiasis asmuo (lizingo gavėjas) UAB „Doseris“ iki bankroto bylos iškėlimo netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, ką įrodo su juo 2008-04-30 sudaryta įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. 1; kad prašomos priteisti sutartinės netesybos (bauda) apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą ir suteikia teisę kreditoriui jas gauti, neįrodinėjant patirtų nuostolių dydžio; kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui UAB „Doseris“ neturi įtakos solidaraus skolininko (laiduotojo) V. L. įsipareigojimams pagal Laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apskųstą teismo sprendimo dalį (CPK 263, 329, 330 str.).

Kaip yra žinoma, sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų laisvanoriškas susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Nuo sutarties sudarymo momento sutartis jos šalims įgyja įstatymo galią – prisiimtus įsipareigojimus jos turi vykdyti tinkamai (CK 6.189 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodo apeliantas, CK 6.193 straipsnis numato, kad visos sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai; visos sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos; kai abejojama dėl sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kita vertus, kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, jog jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Sutarčių vykdymo principai, atspindintys bendruosius civilinių santykių teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje ir yra taikomi tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

Pagal bendrąją taisyklę, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73 str., 6.256 str. 2 d., 6.258 str.). Iš tiesų, kaip nurodo apeliantas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2010; 2009-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009). Atitinkamai, kreditorius gali nesinaudoti jam suteikiamos minėtomis teisėmis, nes sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, o sudariusios sutartį šalys taip pat laisvai gali keisti jos turinį.

Kaip jau buvo minėta, Lizingo sutarties 10.5 punktas numatė, kada sutartis gali pasibaigti lizingo bendrovei vienašaliai nutraukus sutartį, nesikreipiant į teismą, esant esminiam sutarties pažeidimui, o 10.6 punktas – kad nutraukus šią sutartį lizingo bendrovė turi teisę, be kita ko, reikalauti sumokėti 30 proc. neapmokėtos lizingo vertės dydžio baudą (1 t., 7 b. l.). Taigi šalys aiškiai išreikė savo valią, jog nuostolių atlyginimo, išreikšto paminėta fiksuoto dydžio bauda, sumokėjimas, yra siejamas būtent su ieškovo vienašaliu Lizingo sutarties nutraukimu. Kitaip tariant, minėtoje Lizingo sutarties sąlygoje šalys įtvirtino lizingo davėjo teisę savo nuožiūra vienašaliai nutraukti sutartį ir atitinkamai tada, be kita ko, reikalauti minimos baudos neįrodinėjant ir nepagrindžiant dėl to patirtų faktinių nuostolių dydžio. Tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog lizingo bendrovė net ir esant nurodytiems sutarties sąlygų pažeidimams, kuriuos ji savo procesiniuose dokumentuose traktuoja kaip esminius, laisva valia siekė išsaugoti ir tęsti šiuos santykius 2008-04-30 su skolininku UAB „Doseris“ sudarydama įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Taigi ieškovas nusprendė nepasinaudoti sutartine teise vienašaliai nutraukti Lizingo sutartį. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas turėjo pagrindą nesutikti su ieškovo teiginiais, kad netgi tuo atveju, kai iki skolininkui UAB „Doseris“ iškeliant bankroto bylą sutartis vienašaliai nebuvo nutraukta, privalo būti taikoma minima Lizingo sutarties 10.6 punkto sąlyga dėl fiksuoto dydžio baudos priteisimo. Kartu pažymėtina tai, jog toks šios sutarties sąlygos aiškinimas nepaneigia kreditoriaus (lizingo davėjo) teisės reikalauti atlyginti realius nuostolius, jo patirtus dėl lizingo sutarties nutraukimo (CK 6.574 str.)

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad sutartinė bauda turi būti priteista vien tik esant pagrindui nutraukti sutartį dėl akivaizdaus prievolės neįvykdymo fakto iki bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta, Lizingo sutarties sąlygos, ginančios lizingo davėją, aiškiai numatė, kada tokios baudos, tai yra nepagrindžiant faktinių nuostolių dydžio, gali reikalauti ieškovas. Pažymėtina, kad lizingo bendrovės profesinė veikla yra itin glaudžiai susijusi su sutarčių sudarymu, jos sąlygų, įskaitant prievolių užtikrinimo būdus, aiškiu ir tiksliu lingvistiniu formulavimu bei įpareigoja sudarant ir vykdant sutartis tokias bendrovės būti itin atidžiomis, rūpestingomis. Tuo labiau, kad šioms funkcijoms įgyvendinti lizingo bendrovė turi didelius ekonominius ir teisinius resursus. Dėl to šiuo atveju apeliantas yra neteisus teigdamas, jog sutarties sąlyga dėl baudos turi būti aiškinama jo nurodomu būdu. Jau minėta, kad kasacinis yra nurodęs, jog lingvistinis sutarčių aiškinimo principas negali būti ignoruojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas teisingai aiškino minėtą Lizingo sutarties 10.6 punktą bei konstatavo, jog šiuo atveju neatsirado skolininko UAB „Doseris“ sutartinė prievolė sumokėti ieškovui baudą (CK 6.193 str.). Teisėjų kolegija mano, jog šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad skolininko UAB „Doseris“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, kurį sudarė skola bei delspinigiai (civilinė byla Nr. B2-25-357/2012). Tokia teismo nutartis nebuvo panaikinta ir galioja (CPK 18 str.). Taigi nepaneigiant ieškovo teisės savo reikalavimą tiek visą, tiek jo dalį, nukreipti tiek į skolininką, tiek į laiduotoją (CK 6.81 str. 2 d.), pažymėtina, kad reikšdamas finansinį reikalavimą bankroto byloje, Lizingo sutarties 10.6 punkto sąlyga dėl fiksuoto dydžio baudos jis nesinaudojo.

Kaip minėta, apeliantas, be kita ko, nurodo ir tokį motyvą, kad bankroto bylos iškėlimas jo skolininkui neturi įtakos laiduotojo įsipareigojimams pagal laidavimo sutartį, nes dėl šio fakto jo atsakomybė nesumažėja. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankroto bylos skolininkui iškėlimas yra juridinis faktas, sukeliantis tam tikrus teisinius padarinius – be kita ko, palūkanų ir netesybų skaičiavimo skolininkui nutraukimą, todėl jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko (bankrutuojančios įmonės) prievolė, atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Priešingai nei teigia apeliantas, bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti kvalifikuojamas kaip teisė, kurios įgyvendinimas išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82 str. 3 d.), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė pareikšti atitinkamus atsikirtimus. Taigi bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti aiškinamas ir kaip gynybos priemonė, kurią esą gali panaudoti tik asmeniškai skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nesivadovauja apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi tos ir šios nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi, t. y. minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl sutuoktinių sudarytų sutarčių su banku ir iš jų atsirandančių prievolių teisinio kvalifikavimo ir santuokos nutraukimo bei turto padalijimo įtakos solidariajai skolininkų prievolei.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263, 329 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.