- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- 1A-104-875/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37826-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- R. B.
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti arčiau nei nustatytu atstumu, paskelbus nuosprendį, nutarta pakeisti į kardomąją priemonę – suėmimą, ir R. B. suimti teismo salėje. Nuosprendį pradėjus vykdyti, kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti.
Bausmės pradžią skaičiuojant nuo R. B. sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. B. nuteistas už tai, kad smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui - motinai D. B., o būtent: 2020 m. rugsėjo 20 d. apie 20.15 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis sudavė ne mažiau šešių kartų nukentėjusiajai D. B. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - poodines kraujosruvas apatinio žandikaulio dešiniojo kampo projekcijoje, kairiame žaste, nugaros kairėje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva galvos plaukuotosios dalies kairėje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad sutinka, kad įvykdė nusikaltimą, tačiau teigia, kad sudavė tris kartus mamai per žandą, atsiprašė mamos, mama atleido. Teigia, jog kaltinimą pripažino iš dalies, nes po jo kelių kartų sudavimo per veidą mamai nebuvo jokių paraudimų ar fizinio skausmo, kiti nustatyti sužalojimai atsirado anksčiau ir tai padarė ne jis. Pažymi, jog nesislėpė tyrimo metu, pats atvyko pakviestas duoti parodymus ir atlikti kitus tyrimo veiksmus.
2.2. Nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas jo atžvilgiu, kadangi šiuo metu yra registruotas užimtumo tarnyboje, vykdo darbo paieškas, dėl paskirtos bausmės negalės susirasti darbo ir užsidirbti pragyvenimui.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kadangi apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. savo kaltės neneigia, pripažįsta įvykdęs nusikaltimą, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų.
5. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
6. Sprendžiant klausimą dėl R. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, visų pirma, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
7. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
8. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
9. Analizuojant skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, parinkdamas jos rūšį (laisvės atėmimą), apylinkės teismas įvertino R. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei kaltės formą, t. y., kad R. B. įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, yra baigta. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę, kuri pagal baudžiamosios bylos medžiagą yra labiau neigiama, nei teigiama, kadangi nuteistasis nusikaltimo padarymo metu jau buvo praeityje teistas, nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, įvykdė neišnykus teistumui už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, be to, tik (duomenys neskelbtini) paleistas iš bausmės atlikimo vietos. Šioje vietoje aukštesnysis teismas pažymi, kad visi R. B. teistumai susiję su smurto naudojimu: 2018 m. rugpjūčio 13 d. teismo baudžiamuoju įsakymu teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtas prieš motiną D. B.), 2018 m. rugpjūčio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtas prieš motiną D. B.), 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo nuosprendžiu teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (smurtas prieš motiną D. B.) galutine 10 mėnesių ir 5 dienų laisvės atėmimo bausme. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia pripažinti, jog R. B. neigiama vertybių orientacija yra susiformavusi jau iš ankščiau ir nusikalstama veika, dėl kurios nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas šis skundžiamas nuosprendis, nebuvo atsitiktinė ir įvykdyta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Svarbu tai, kad paskutiniu nuosprendžiu R. B. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau kaip matyti, tai R. B. nesulaikė nuo toliau daromų nusikalstamų veikų. Be to, R. B. baustas ir administracine tvarka pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, 481 straipsnio 2 dalį ,506 straipsnio 4 dalį (necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje kitų asmenų atžvilgiu) ir kt., turi galiojančių nuobaudų, nedirbantis, registruotas užimtumo tarnyboje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas R. B. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatydamas lygų sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams dėl griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės skyrimo, abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmės rūšimi ir dydžiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius R. B. bei jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, teisinio pagrindo nėra.
10. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų nuteistojo atžvilgiu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.
11. Pažymėtina, kad svarstant BK 75 straipsnio taikymo R. B. klausimą, būtina atsižvelgti į BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą teismas turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas, tai yra turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atidėti R. B. paskirtos laisvės bausmės vykdymą.
12. Nors R. B. atžvilgiu yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis anksčiau teistas tris kartus ir naują nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo buvo pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė teistumui neišnykus ir iš esmės už analogiško nusikaltimo padarymą. Kaip matyti, ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo paskirtos švelnesnės bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas), tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės ne tik rodo, kad nuteistasis nevertino teismo jam parodyto pasitikėjimo, bet ir neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir tai, kad R. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Toks apelianto elgesys rodo, kad ankstesniais teismo nuosprendžiais skirtos bausmės nepakeitė jo elgesio ir jis reikiamų išvadų nepadarė, todėl ir šiuo atveju valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus ir proporcingas jo asmenybei, daromų veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.
13. Įvertinus anksčiau paminėtas nuteistojo R. B. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, R. B. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą – nėra jokio pagrindo. Paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. B. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, tinkamai motyvavo bausmės paskyrimą ir jos dydžio nustatymą, todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).
15. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
16. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartimi nuteistajam R. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. vasario 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam R. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 66,06 Eur išlaidų.
17. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam R. B. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo R. B. valstybės naudai 66,06 Eur (šešiasdešimt šešis eurus 6 euro centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.