Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotojo asmens E. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1292-886/2013 pagal pareiškėjų V. Š., I. A., V. B. J., E. Š., E. J. B., A. P. prašymą dėl skolininko V. V. turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo ir naudojimosi tvarkos turtu nustatymo, suinteresuoti asmenys - V. V., E. V., antstolis V. Z.. Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliantė išreiškė pageidavimą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 336 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pats pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl atskirojo skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju atskirajam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl teisės būti išklausytam. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, jog teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2012 m. gegužės 21 d. Pareiškimas su priedais ir pranešimu atsiliepimui pateikti suinteresuotajam asmeniui E. V. buvo išsiųstas 2012-08-03 (T.1, b.l. 45) ir įteiktas asmeniškai 2012-08-08 (T.1. b.l. 54), tačiau apeliantė savo pareigos nevykdė ir atsiliepimo į pareiškimą teismui nustatytais terminais nepateikė. Byloje vyko penki teismo posėdžiai – į 2012-09-13 ir 2012-10-10 vykusius teismo posėdžius E. V. neatvyko be pateisinamų priežasčių, nors šaukimai į teismo posėdį buvo įteikti (T.1, b.l. 61-63, 74-75); į 2012-11-27 E. V. neatvyko (šaukimas ir procesiniai dokumentai neįteikti, T.1, b.l. 110-111). Teismo šaukimas į teismo posėdį vykusį 2013 m. sausio 23 d. su procesiniais dokumentai ir raginimu elgtis rūpestingai ir iki 2013-01-10 pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus, bei savo pasiūlymus dėl naudojimosi tvarkos ir kitų reikalavimų suinteresuotajam asmeniui E. V. įteiktas 2012-12-15 (T.1, b.l. 117, 123-124), tačiau ir vėl per teismo nustatytą terminą apeliantė teismui jokių įrodymų, atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Pažymėtina, kad E. V. neleido antstoliui V. Z. ir architektui M. M. apžiūrėti pastatų – gyvenamojo namo ir ūkio pastato vidaus ir nustatyti atliktus pagerinimus (2012-09-19 aktas, T.1, b.l. 73). Susitarimą dėl atstovavimo su advokate E. V. sudarė tik 2013-01-09, nors apie bylos nagrinėjimą jai buvo žinoma nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d., todėl teismas konstatuoja, kad apeliantė turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu ir pateikti atsiliepimą į pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog apeliantei nebuvo apribota teisė duoti paaiškinimus raštu ir žodžiu, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems asmenims, reikšti prašymus, teikti įrodymus. Tai, kad suinteresuotasis asmuo E. V., kaip ir skolininkas, nepateikė teismui atsiliepimų į pareiškimą, įrodymų pagrindžiančių jų atsikirtimus, ar jų užsakymu parengtų naudojimosi tvarkos nustatymo projektų, patvirtina, kad apeliantė nėra suinteresuota operatyviu ir ekonomišku procesu, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek vykdomosiose bylose. Pagal CPK 246 straipsnio nuostatas advokato užimtumas kitoje byloje nėra svarbi priežastis atidėti teismo posėdį, Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, kuri numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą (CPK 443 str. 5 d.), todėl darytina išvada, jog teismas išnagrinėdamas bylą iš esmės, netenkinęs apeliantės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą neatvykus advokatei, nepažeidė E. V. teisių.

Antstolis V. Z. 2007-28-28 dviem turto arešto aktais aprašė ir areštavo skolininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantį turtą (T.1, 26-34, 95-99) ir 2012-04-19 patvarkymu pasiūlė išieškotojams kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo (T.1, b.l. 6-7). Išieškotojai 2012-05-21 kreipėsi į apylinkės teismą, prašydami nustatyti, kad skolininkui V. V. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine E. V., priklauso ½ dalis santuokoje įgyto turto ir nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Pirmosios instancijos teismas tokį išieškotojo prašymą patenkino ir nustatė, jog skolininkui V. V. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine E. V. priklauso pusė viso turto - ½ dalis nekilnojamojo turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje kartu su sutuoktine E. V.: ½ dalis 0,2000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalis kitų inžinerinių (kiemo) statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).

Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.

Apeliantė pirmosios instancijos teismo nutartį dėl turto dalių nustatymo iš esmės ginčija teigdama, kad teismas negalėjo nustatyti lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nes gyvenamasis namas yra iš esmės pagerintas iš jos asmeninių lėšų, kurias paveldėjo po savo tėvų mirties. Tokiu būdu jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra didesnė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 667 straipsnio pagrindu sprendžiant skolininko turto, kuris yra bendras su sutuoktinio turtu, dalies nustatymo klausimą, taikytinos CK trečiosios knygos III dalies nuostatos. Taigi teismas, spręsdamas klausimus dėl konkretaus turto, nuosavybės teisės į jį rūšies ir subjektų, turėtų vadovautis CK 3.88 straipsnio 1 dalies, 3.89 straipsnio 1 dalies, 3.90 straipsnyje, kitose normose esančiais pagrindais pagal turto įgijimo ar tvarkymo aplinkybes. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d., 3.100 str.). Teismas nustatė, kad skolininko V. V. ir E. V. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Vykdomosios bylos duomenimis vedybų ar povedybinė sutartys sudarytos nebuvo, turto padalijimo faktų nėra įregistruota, todėl turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo – pastatai, registruoti E. V. vardu įgyti pagal 2001-01-08 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 19KU-100 (T.1, b.l. 26-28), bei žemės sklypas įgytas 1995-10-16 pagal pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P19/95-1906, registruotas V. V. vardu (T.1, b.l. 29-30) – yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 str.).

Pagal CK 3.117 straipsnį sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tuo tarpu nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais (CPK 3.117 straipsnio 2 dalis), tokie atvejai nurodyti CK 3.123 straipsnyje, konkrečioje byloje juos nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009). Teismas pažymi, jog byloje nėra pateikti duomenys, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas rekonstruotas už E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas. Nors apeliantė teigia, kad ji namo pagerinimui panaudojo savo asmenines po tėvų mirties paveldėtas lėšas, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus E. V. nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu, nors tokią galimybę turėjo (CPK 306 str. 3 d., 314 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje ir vykdomosiose bylose esančius rašytinius įrodymus, ir nenustatęs pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, pagrįstai pareiškėjų prašymą tenkino nustatydamas, jog abiems sutuoktiniams suinteresuotam asmeniui E. V. ir skolininkui V. V. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje priklauso po ½ dalį santuokoje įgyto turto.

Dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.), nes dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad V. V. ir E. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį kitų inžinerinių (kiemo) statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) bei nustatė šią bendraturčių V. V. ir E. V. naudojimosi statiniais tvarką: V. V. paskyrė naudotis pirmojo aukšto patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1/8,43 kv.m; E. V. paskyrė naudotis pirmojo aukšto patalpa, plane pažymėta indeksu 1-5/8,43 kv.m; nustatė, kad V. V. ir E. V. bendrai naudosis visomis kitomis gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis, rūsio ir mansardos patalpomis bei gyvenamojo namo priklausiniais: pastatu - garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu - ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitais statiniais (inžineriniais) - kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais (duomenys neskelbtini).

Apeliantė nesutinka su nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Įstatyminė bendraturčių pareiga tartis (CK 4.75 str.) įpareigoja bendraturčius bendrą daiktą valdyti, juo naudotis ir disponuoti kooperuojantis bei laisva valia derinant savo interesus, iš ko seka, jog bendraturčiai naudojimosi bendru daiktu tvarką turėtų nusistatyti ir įgyvendinti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvais, ieškodami priimtiniausio sprendimo būdo, nesiekdami savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Šioje byloje susidurta su priešingais interesais, pareiškėjams siekiant efektyvaus išieškojimo (CPK 667 str. 4 d.). Tačiau nepriklausomai nuo to, ar pagal bendraturčio, ar pagal išieškotojo reikalavimą nagrinėjama byla, turi būti atsižvelgiama į visų bendrosios nuosavybės dalyvių įstatymų saugomus interesus. Tuo tikslu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo kriterijus, kuriais teismai privalo vadovautis, spręsdami analogiško pobūdžio ginčus. Visų pirma, atsižvelgtina į kiekvieno bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, o tai reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją, nustatymą daikte; galimybę skirti kiekvienam iš bendraturčių atskiras izoliuotas patalpas; faktinius naudojimosi santykius (tarp bendraturčių nusistovėjusią naudojimosi daiktu tvarką, atliktus pagerinimus savo naudojamoje dalyje). Racionalia laikytina tokia naudojimosi bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančiu daiktu tvarka, kuri pašalina ar maksimaliai sumažina bendraturčių nesutarimus. Esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, taip pat paskyrus šalims nevienodo vertingumo dalis, spręstinas atlyginimo už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario mėn. 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1; Teismų praktika 32).

Teismas nustatydamas naudojimosi tvarką, rėmėsi į bylą pateiktais planais, gautais iš VĮ Registrų centro (T.1, b.l. 36-40). Nors teismas ir konstatavo, kad šalių teigimu, šiuo metu esantis faktinis gyvenamojo namo patalpų išdėstymas neatitinka 1995-02-28 užfiksuotų duomenų VĮ Registrų centro kadastro ir registro duomenų bylos planuose, nes neįregistruoti pagerinimai ir patalpų perplanavimai, tačiau pažymėjo, kad 1995 m. planai yra vieninteliai oficialūs duomenys, pagal kuriuos galima spręsti klausimą dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo. Iš pirmojo aukšto patalpų teismas nustatė , kad pagal VĮ Registrų centro duomenis gyvenamojo namo pirmame aukšte yra dvi lygiavertės patalpos – kambariai 1-1 ir 1-5, kurių plotai vienodi - po 8,43 kv.m, šios patalpos yra izoliuotos viena nuo kitos, turi atskirus įėjimus iš laiptinės-koridoriaus patalpos 1-8 (planas, T.1, b.l. 39). Teismas sprendė, kad šias patalpas (kambarius) priskyrus šalims (V. V. – patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1/8,43 kv.m; E. V. – patalpa, plane pažymėta indeksu 1-5/8,43 kv.m), o visas kitas gyvenamojo namo patalpas palikus šalių bendram naudojimui, tai būtų vienintelis ir optimalus būdas nustatyti naudojimosi namu tvarką, kas atitiktų skolininkui tenkančią naudotis turto dalį, neapribotų bendraturčių teisės bendru susitarimu nustatyti naudojimosi kitomis patalpomis konkrečiomis dalimis tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjų nurodytus argumentus, kad nesant leidimo namo rekonstrukcijai, statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ar kitų statybą leidžiančių dokumentų, neįregistravus pakeitimų registro įstaigoje, teismas pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro kadastro ir registro bylos 1995-02-28 užfiksuotais duomenimis. Pažymėtina, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CP 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Idealiosios dalies bendrame turte nustatymas yra pakankamas, kad būtų galima iš jo išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario mėn. 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1; Teismų praktika 32).

Atskirojo skundo argumentai, susiję su patalpų perplanavimu, tarp bendraturčių nusistovėjusios faktinės naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nepaisymu, atmestini kaip esantys deklaratyvaus pobūdžio. Šios kategorijos bylose galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai lemia, jog teismas ex officio nėra aktyvus ir bylą sprendžia vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 2 d., 178 str.). Tuo tarpu apeliantė ar skolininkas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių nurodytas gyvenamojo namo patalpų detalaus išdėstymo, tikrosios funkcinės paskirties, atliktų pagerinimų ir pritaikymo atskirų šeimos narių poreikiams aplinkybes. Tuo atveju, kai teismas ėmėsi priemonių, kad būtų užfiksuota šiuo metu esanti faktinė patalpų išdėstymo situacija (teismo posėdžio protokolas, T.1, b.l. 61-63), E. V. neleido antstoliui ir architektui apžiūrėti gyvenamojo namo ir ūkininio pastato vidaus patalpų ir nustatyti atliktus pagerinimus (antstolio 2012-09-19 gyvenamojo namo apžiūros neįvykdymo aktas, T.1, b.l. 73). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog gyvenamojo namo bendros konstrukcijos (laikančiosios (pamatai, sienos, stogas) ir kitos konstrukcijos) ir bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga, esanti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams (bendraturčiams) nuosavybės teise priklausančiose patalpose, išlaiko bendro naudojimo objektų statusą (CK 4.82 str.). Taigi, apeliantės argumentas, jog teismas nenustatė tokios gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos, kuri atitiktų bendraturčių interesus ir leistų kiekvienam iš bendraturčių tinkamai ir be jokių apribojimų valdyti, naudotis bei disponuoti jiems priklausančiu turtu, niekuo nepagrįstas ir patvirtina tiek suinteresuoto asmens E. V., tiek skolininko V. V. delsimą spręsti klausimą, nes normaliai kooperuojantis, gyvenamuoju namu gali naudotis ir keletas naudotojų, ką įrodo pačių suinteresuotų asmenų teiginiai apie ginčo gyvenamajame name gyvenančius jų pilnamečius vaikus su šeimomis.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas nėra atidalijimas iš bendro turto, kuriuo siekiama panaikinti bendrąją nuosavybę, ir toks naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas neužkerta kelio bendraturčiams ar būsimiems bendraturčiams nustatyti kitokią naudojimosi tvarką, atsidalinti iš bendrosios nuosavybės, ar teismo prašyti atidalinti iš bendrosios nuosavybės (Ck 4.80 str.) kitu būdu negu nustatyta naudojimosi tvarka, įskaitant atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją. Pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi daiktu tvarka nekeičia nei skolininkui, nei jo sutuoktinei priklausančių nuosavybės teisės dalių, kurios po skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo bendraturčiams lieka ½ dydžio.

Kiti skundo argumentai teisinės reikšmės neturi ir patys savaime neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Remiantis aukščiau išdėstytu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, laikėsi kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl skundžiamas teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentai teisinio pagrindo nesudaro (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1p., 339 str., teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.