- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-308-870/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-8-00015-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Virginija Liudvinavičienė, Justas Namavičius
- Nukentėjusysis
- Ž. N., G. N., K. N.
- Advokatai
- Osvaldas Martinkus, Ramūnas Girevičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Justo Namavičiaus,
asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,
nukentėjusiųjų Ž. N. ir K. N. atstovui advokatui Ramūnui Girevičiui (vaizdo konferencijos būdu),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažinus padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalyje, remiantis BK 38 straipsniu, jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius.
Skundžiamu nuosprendžiu iš Lietuvos kariuomenės nukentėjusiajai G. N. priteista 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiesiems K. N. ir Ž. N. iš Lietuvos kariuomenės priteista 570 Eur turtinės žalos atlyginimo ir po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš T. L. nukentėjusiesiems K. N. ir Ž. N. priteista 1 000 Eur išlaidų, susijusių su advokato pagalba.
Iš A. Š. nukentėjusiesiems K. N. ir Ž. N. priteista 510 Eur išlaidų, susijusių su advokato pagalba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. pripažinus padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal BK 38 straipsnį dėl to, kad pažeidė teisės aktų numatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. „Šaudymo planavimo, organizavimo, kontrolės ir saugos taisyklių“, patvirtintų Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-482, (toliau – Taisyklės) 0209 punktą, įpareigojantį pranešti apie imitacinį šaudmenį, kurio veikimas sutriko, 0218 punkto 12 papunktį, draudžiantį neteisėtai naudoti imitacines granatas, 5 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas ne poligono teritorijoje, 4 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas, jei 50 metrų zonoje yra civilių, 2 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas, jei 2 metrų spinduliu nuo sprogimo taško yra karių, kurie nėra už priedangos, o būtent: T. L., būdamas profesinės karo tarnybos kariu, 2020 m. lapkričio 13 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), sporto salėje, nesant teisėto pagrindo, neteisėtai, į sporto salę link ten sportuojančių civilių ir karių, buvusių mažiau kaip 50 metrų atstumu granatos zonoje, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, įmetė pramoninės gamybos dviejų sprogimų šviesos blyksnio ir garso smūgio efekto granatą NST14D5201, kuriai nukritus arčiau kaip per 2 metrus nuo ten sportuojančio profesinės karo tarnybos kario vyr. seržanto A. Š., šiam, niekam nepranešus, neįsitikinus, kad jos mechanizmas nepažeistas ir ji nesprogs, pažeidžiant teisės aktų numatytas specialias elgesio saugumo taisykles, metus ją atgal jam, T. L. į rankas, T. L. neįsitikinęs, kad tai bus saugu, kad granatos mechanizmas nepažeistas ir ji nesprogs, pagavo šią granatą rankomis, paėmė ją į kairę ranką, dėl to įvykus granatos sprogimui, šalia jo stovėjusiai G. N. dėl kiaurinės dešinės akies sužalojimo svetimkūniu – 15 mm x 5 mm kaulo fragmentu akies obuolyje, kiaurinėmis ragenos ir odenos žaizdomis, rainelės iškritimo ir kraujo išsiliejimo priekinėje kameroje sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu T. L., pažeisdamas Taisyklių 0218 punkto 12 papunktį, draudžiantį neteisėtai naudoti imitacines granatas, 5 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas ne poligono teritorijoje, 4 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas, jei 50 metrų zonoje yra civilių, 2 papunktį, draudžiantį mesti imitacines granatas, jei 2 metrų spinduliu nuo sprogimo taško yra karių, kurie nėra už priedangos, dėl neatsargumo sunkiai sužalojo mažametę G. N..
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniame skunde A. Š. gynėjas advokatas Osvaldas Martinkus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 137 straipsnio 3 dalį panaikinti ir A. Š. išteisinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nors A. Š. savo kaltę pripažino pilnai, tačiau jis neturi kompetencijos pasisakyti dėl teisinio savo veiksmų kvalifikavimo. T. L. ir A. Š. pateiktas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 3 dalyje, kuriame aprašyta įvykių seka, konstatuotas specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas, o priežastinis ryšys tarp inkriminuotų neteisėtų veiksmų ir faktinių padarinių suformuluotas nenurodant granatos sprogimo priežasties.
2.2. Bylos duomenimis (pagal teisiamųjų, liudytojų, ekspertų paaiškinimus) nustatyta, kad: 1) granata sprogo T. L. rankoje, jo svirtelę ranka laikant prispaustą prie granatos korpuso (sprogstamasis mišinys rastas ant svirtelės vidinio paviršiaus, bet nerastas ant išorinio) inicijuota daužiklio smūgio į kapsulę; 2) savaiminis granatos sprogimas buvo įmanomas, jeigu granatos sprogdiklio korpusas iki paėmimo į ranką buvo mechaniškai pažeistas taip, kad paėmimo į ranką metu svirtelės prispaudimas prie korpuso liemens galutinai kritiškai pažeidė sprogdiklio konstrukciją, dėl ko daužiklis smogė į kapsulę; 3) nuteistojo T. L. veiksmai sugavus granatą – perėmė į kairę ranką, po ko abi rankos atsiskyrė ir jis, žengdamas žingsnį, pasisuko šonu, atitinka veiksmus, kuriais ištraukiamas granatos apsauginis žiedas su kaiščiu. Būtent todėl A. Š. padarė prielaidą, kad T. L., norėdamas sustiprinti savo „pajuokavimo“ efektą ir/ar tęsdamas „pajuokavimą“, ištraukė granatos apsauginį žiedą su kaiščiu, o granata sprogo, nes T. L., ištraukdamas apsauginį žiedą su kaiščiu, neužtikrino granatos svirtelės stabilumo, dėl ko buvo inicijuotas daužiklio smūgis į kapsulę.
2.3. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos tikslios ir neabejotinos granatos sprogimo mechanizmo priežastys, o teismas pagal vidinį savo įsitikinimą vertino du galimus granatos sprogimo variantus: 1) dėl eilės, tiksliai nenustatytų priežasčių buvo mechaniškai pažeistas granatos sprogdiklio korpusas; 2) T. L. ištraukus apsauginį žiedą su kaiščiu jis neužtikrino stabilaus svirtelės prispaudimo prie granatos korpuso. Gynėjo manymu, teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. šis vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, taip pat buvo pažeista esminė baudžiamojo proceso nuostata, kad visos abejonės vertinamos teisiamojo naudai. Jei egzistuoja abejonė dėl granatos sprogimo priežasties, t. y. jei yra nustatytos kelios galimos versijos dėl granatos sprogimo, tai nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. Š. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su granatos sprogimu bei dėl to padarytais sveikatos sužalojimais.
2.4. Byloje egzistuoja aplinkybės, paneigiančios teismo padarytą išvadą apie labiausiai tikėtiną įmanomą versiją dėl granatos sprogimo mechanizmo bei patvirtinančios kitą įmanomą versiją: 1) T. L. veiksmai po granatos sugavimo atitinka veiksmus, kuriais ištraukiamas granatos žiedas su kaiščiu – perėmė į kairę ranką, išsiskyrė rankos ir žengęs žingsnį pasisuko šonu; 2) granatos apsauginio žiedo su kaiščiu ištraukimas, siekiant ranka laikyti svirtelę prispaustą prie korpuso, kad po to būtų galima vėl įkišti apsauginį kaištį, atitinka T. L. pirminių ketinimų „pajuokauti“ logiką ir pirminių veiksmų motyvą – pademonstruoti mažametei G. N. savo sugebėjimus išgąsdinti kitus. Dėl galimybės atlikti pakankamai įprastą procedūrą ištraukiant apsauginį kaištį ir vėl įstatant pasisakė nuosprendyje ir pats teismas, nurodydamas eksperto V. B. liudijimą: „Kaištį saugiklį galima tiek ištraukti, tiek įdėti atgal, tą galima daryti daug kartų“. Apie tokią savo patirtį nurodė ir pats nuteistasis T. L..
2.5. Ant sprogusios granatos žiedo ir apsauginio kaiščio ekspertizės metu nebuvo aptikti sprogimo mišinio pėdsakai, kas paaiškinama tuo, jog žiedas su kaiščiu liko kitoje T. L. rankoje, kurią nuo sprogusios granatos užstojo kūnas. Analogiškų granatų atsparumas mechaniniams smūgiams patvirtintas eksperimentų, kurie daryti teikiant 2021 m. gegužės 5 d. specialisto išvadą. Eksperimento metu nustatyta, kad granata sprogsta tik atliekant energingą metimą, naudojant perteklinę jėgą ir kontakto su sąlyginai kietu paviršiumi metu, o granatą metant laisvu metimu į pasirinktą taikinį (gumine danga dengtą pagrindą), kuris atitinka įvykio vietoje buvusią sporto salės dangą, granata nesuyra ir sprogimas neįvyksta. Byloje neginčijamai nustatyta, kad granatą T. L. įmetė laisvu metimu, panašiu į ridenimą, o sporto salės grindys padengtos gumine danga.
2.6. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad granatos korpusas galėjo būti pažeistas iki jos įmetimo į sporto salę dėl jos laikymo „gelbėjimo dėžėje“ yra mažai tikėtinas, nes granata, kaip įrenginys, ir yra skirta naudoti ekstremaliomis kovos sąlygomis, todėl sukonstruota taip tvirtai, kad kariai galėtų saugiai ją laikyti ir nešioti kovos sąlygomis. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, analogiškos specialisto išvadoje aprašytoms aplinkybėms, kada granata sprogsta dėl jos energingo, naudojant perteklinę jėgą, metimo į kitą objektą.
2.7. Tiek granatai sprogus dėl T. L. galimai ištraukto granatos žiedo su apsauginiu kaiščiu, neužtikrinant svirtelės stabilaus prispaudimo prie korpuso, tiek granatai sprogstant dėl jos sprogdiklio korpuso mechaninio pažeidimo, buvusio iki granatos įmetimo į sporto salę, A. Š. veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su granatos sprogimu bei dėl to atsiradusiu G. N. sveikatos sužalojimu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į A. Š. gynėjo skundą nukentėjusiųjų K. N. ir Ž. N. atstovas advokatas Ramūnas Girevičius prašo apeliacinį skundą tenkinti ir iš nuteistojo T. L. priteisti nukentėjusiesiems bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
3.1. Nukentėjusieji ir jų atstovas sutinka su apeliacinio skundo prašymu panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. Š. pripažinimo kaltu, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo nustatęs priežastinį ryšį tarp A. Š. veiksmų ir kilusių padarinių.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Nukentėjusiųjų pozicija baudžiamojoje byloje buvo ir liko nuosekli, nes vertinant bylos įrodymų visumą, galima daryti tik vienareikšmę išvadą – granatos sprogimas nebuvo savaiminis, nes jis buvo inicijuotas tyčiniais nuteistojo T. L. veiksmais, ištraukiant granatos apsauginį kaištį-saugiklį su žiedu, arba, mažų mažiausiai, neatsargiais nusikalstamo pasitikėjimo T. L. veiksmais, kai ištraukęs apsauginį kaištį su žiedu, jis tikėjosi po kitų kariškių pagąsdinimo apsauginį kaištį įstatyti į tam skirtą vietą, tačiau neužtikrino svirtelės prispaudimo prie granatos korpuso taip, kad daužiklis neskeltų į kapsulę ir tai nesukeltų granatos sprogimo.
3.3. Nors ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialistų išvada dėl granatos ir jos sprogimo ištyrimo, nors teisme buvo apklausti išvadą teikę specialistai/ekspertai, teisme taip pat buvo apklausti nuteistieji, nukentėjusysis Ž. N. ir kiti liudytojai-kariškiai, kurie iki nusikalstamos veikos intensyviai naudojo šio tipo granatas ir dėl to teikė paaiškinimus teismui, teismas iš šių įrodymų visumos padarė klaidingą išvadą apie galimą savaiminį granatos sprogimą T. L. rankoje.
3.4. Nė vienas teisme apklaustas kariškis nenurodė teismui apie jų pačių patirtus ar bent žinomus granatų savaiminio suveikimo faktus, nors granatas dauguma iš šių kariškių naudojo šimtus kartų, taip pat ir ekstremaliomis kovinių užduočių vykdymo sąlygomis. Dauguma kariškių patvirtino, kad galima granatos apsauginį kaištį su žiedu ištraukti ir vėl įstatyti atgal. Tai rodo, kad praktinė patirtis leido teismui nustatyti, jog savaiminis granatos sprogimas negalėjo būti ir nebuvo įmanomas. Nuteistasis T. L. tik aptakiai pasakė teismui neva girdėjęs šio tipo granatų savaiminio suveikimo faktų, tačiau tokių aplinkybių nekonkretizavo, kas rodo, jog tai labiau jo gynyba, nei objektyvios tiesios nurodymas.
3.5. 2021 m. spalio 5 d. specialisto išvadoje esantys duomenys bei specialisto parodymai teisme patvirtina, kad tiriamo įvykio metu granatai atsitrenkus į guminę sporto salės dangą, vėliau ją rankomis A. Š. pametėjus atgal T. L., o pastarajam granatą sugavus abiem rankų delnais, jokios granatos konstrukcijos nebuvo pažeistos ir tai nebuvo granatos sprogimo priežastis. Specialisto išvadoje aprašytas eksperimentas ir specialisto paaiškinimai teisme papildomai atskleidė, kad specialistai iš 5 metrų atstumo stipriai su pertekline jėga mėtė granatą į medinį skydą, po ko buvo pasiektas granatos sprogdiklio konstrukcijos pažeidimas ir granatos sprogimas neištraukus apsauginio kaiščio-saugiklio. Tuo tarpu įvykio metu nebuvo tokių faktinių aplinkybių – veiksmų, kurie liudytų apie energingą, naudojant perteklinę fizinę jėgą, granatos metimą į kietą paviršių ar daiktą, todėl ir savaiminis sprogimas buvo negalimas.
3.6. Teismas neįvertino specialistų išvados ir tuo aspektu – kai specialistai davė išvadą, jog „granatos sprogimas neištraukus kaiščio-saugiklio ir neatsiskyrus svirtelei įmanomas, jei granatos sprogdiklio korpusas iki paėmimo į rankas buvo mechaniškai pažeistas taip, kad paėmimo į rankas metu svirtelės prispaudimas prie korpuso liemens galutinai kritiškai pažeidė sprogdiklio konstrukciją, dėl ko daužiklis smogė į kapsulę“, nes, kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad granatos sprogdiklio konstrukcija buvo pažeista iki jos paėmimo į rankas ar T. L. granatą pagavus rankomis.
3.7. Pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad A. Š. pažeidė kaltinime nurodomus teisės aktus, tačiau nesiaiškino, ar pastarųjų teisės normų pažeidimas buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis. Byloje nustatyta, kad A. Š., būdamas, kaip akivaizdu, įvykio liudytoju, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad T. L., pagavęs jo atmestą atgal granatą, atliko granatos apsauginio kaiščio-saugiklio su žiedu ištraukimo iš lizdo veiksmus – kai sulenktomis per alkūnes rankomis, plaštakoms esant krūtinės aukštyje, plaštakos buvo atitrauktos į šalis. Nukentėjusysis Ž. N. ir kiti teisme liudiję kariškiai nurodė lygiai tokius pat veiksmus rankomis, kai granatos apsauginis kaištis su žiedu yra ištraukiamas iš lizdo. Suprantama, kad A. Š. galėjo ir nepastebėti, kaip T. L. pirštu užkabina apsauginio kaiščio-saugiklio žiedą, tačiau minėti aktyvūs T. L. veiksmai bei jo pasakymas, kad kitą kartą ištrauks saugiklį, gal tada A. Š. išsigąs, veda prie išvados kad granata sprogo nuo T. L. veiksmų. Tai patvirtina ir objektyvūs įrodymai: specialisto išvadoje atsakant į 3 klausimą nurodyta, kad įprasto granatos sprogimo metu ištraukus kaištį-saugiklį ir paleidus svirtelę, pastaroji, veikiama daužiklio spyruoklės, nušoka keletą metrų į šoną ir ant jos paviršių pirotechninio mišinio komponentų pėdsakai neužsineša, o atsakant į 9 klausimą, specialistai nurodė, kad „ant kaiščio-saugiklio su žiedu – sprogstamųjų medžiagų pėdsakų neaptikta“. Šios išvados, kartu su specialistų gauta tyrimo informacija, kai ant visų granatos iš įvykio vietos konstrukcinių dalių paviršių yra rasti sprogimo efekto pirotechninio mišinio komponentų pėdsakų, o ant kaiščio-saugiklio su žiedu – nerasta, turėjo lemti vienareikšmišką teismo sprendimą, kad ant granatos iš įvykio vietos kaiščio-saugiklio su žiedu sprogimo efekto pirotechninio mišinio komponentų pėdsakų nerasta dėl to, kad kaištis-saugiklis su žiedu buvo kitoje T. L. rankoje.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu A. Š. gynėjas, nukentėjusiųjų atstovas prašė tenkinti apeliacinį skundą ir A. Š. išteisinti, o prokuroras su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinis skundas atmetamas.
5. Gynėjas prašo A. Š. išteisinti, nes jo įsitikinimu, nėra priežastinio ryšio tarp A. Š. veiksmų ir granatos sprogimo bei nukentėjusiajai G. N. dėl to atsiradusių sveikatos sužalojimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus ir prašymus, apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. veiksmuose nustatė BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ne tik dėl T. L., tačiau ir dėl A. Š. veiksmų kilo padariniai – buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios G. N. sveikata.
6. Skunde A. Š. gynėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos tikslios ir neabejotinos granatos sprogimo mechanizmo priežastys, su kuo sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas, nurodydamas du galimus granatos sprogimo variantus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, pagal kurias teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos tikslios granatos sprogimo priežastys, nagrinėjamu atveju A. Š. atsakomybės nešalina.
7. BK 137 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Pagal šio straipsnio 3 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles. Pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus, nustatančius tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio saugumo taisykles. Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis nustato specialius aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257-697/2016, Nr. 2K-43-628/2019).
8. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, be kita ko, būtina nustatyti, kad: 1) būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis; 2) žmogaus sužalojimas ar susargdinimas padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisiškai svarbūs yra ne visi specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, o tik tie, kurie buvo būtinosios sąlygos ir kilusių pasekmių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką, pasireiškiančią įstatymais ar kitais teisės aktais įtvirtintų specialaus elgesio taisyklių pažeidimu, sveikatos sutrikdymo padarinius (sunkų sveikatos sutrikdymą), priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių bei tokio asmens neatsargią kaltę, t. y. nusikalstamą pasitikėjimą (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamą nerūpestingumą (BK 16 straipsnio 3 dalis).
9. Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo darydamas nusikalstamą veiką suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, Nr. 2K-287-697/2017). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais.
10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju A. Š. neatsargi kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes jis nenumatė, kad dėl saugaus elgesio su imitaciniais šaudmenimis, imitacinėmis granatomis taisykles reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymo/pažeidimo kils neigiami padariniai (tarp jų ir sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), tačiau pagal savo profesionalios karinės tarnybos kario darbinę patirtį ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
11. Skunde A. Š. gynėjas išsamiai analizuodamas T. L. veiksmus prieš granatos sprogimą, liudytojų parodymus, specialisto išvadoje esančius duomenis, specialisto paaiškinimus teigia, kad granatos sprogimą sukėlė T. L. veiksmai arba, jo teigimu, net jei ir granata T. L. rankose sprogo dėl jos sprogdiklio korpuso mechaninio pažeidimo, buvusio iki granatos įmetimo į sporto salę, A. Š. veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su kilusiais padariniais. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
12. Kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjamoje byloje, net ir atlikus tyrimą, nebuvo nustatytos konkrečios granatos sprogimo priežastys. Iš byloje esančios 2021 m. spalio 5 d. specialisto išvados (t. 2, b. l. 22–24) matyti, kad tyrimui buvo pateiktos šešios pramoninės gamybos garso ir blyksnio efekto, dviejų „sprogimų“ rankinės granatos. Išvados 3 punkte nurodyta, kad apibendrinus atliktų eksperimentų ir tyrimų rezultatus bei sulyginus įvykio vietos apžiūros metu paimtų ir tirti pateiktų rankinės granatos ir jos dalių fragmentacijos pobūdį su eksperimento metu susprogdintų granatų fragmentais bei įvertinus užduotyje aprašytus asmens sužalojimus galima teigti, kad: 1) rankinės granatos pirmosios kameros sprogimas įvyko ją laikant rankoje. Dėl šio sprogimo metu susiformavusio smūgio, granata nukrito ant grindų, kur įvyko antrosios kameros sprogimas; 2) sprogimas buvo inicijuotas daužiklio smūgio į kapsulę – tai rodo kapsulėje esantis daužiklio pėdsakas; 3) granatos sprogdiklio svirtelė granatos sprogimo momentu buvo sąlyginai arti sprogimo – tikėtina rankoje kartu su granata – tai leidžia teigti ant svirtelės vidinio paviršiaus esantys pirotechninio mišinio komponentų pėdsakai (ištraukus kaištį-saugiklį ir paleidus svirtelę, pastaroji veikiama daužiklio spyruoklės nušoka keletą metrų į šoną ir ant jos paviršių pirotechnikos mišinio pėdsakai neužsineša); 4) sprogimas šiomis aplinkybėmis (laikant granatą rankoje, neištraukus kaiščio-saugiklio ir neatsiskyrus svirtelei) įmanomas jei granatos sprogdiklio korpusas iki paėmimo į ranką buvo mechaniškai pažeistas taip, kad paėmimo į ranką metu svirtelės prispaudimas prie korpuso liemens galutinai kritiškai pažeidė sprogdiklio konstrukciją, dėl ko daužiklis smogė į kapsulę. Išvados 5 punkte nurodyta, kad tiriamojo modelio granatų savaiminis sprogimas dėl konstrukcijoje naudojamų medžiagų, neįmanomas – sprogimas galimas dėl inicijavimo mazgo kapsulės aktyvavimo/deformavimo (įprastai tai yra daužiklio smūgis į kapsulę). Tiriamojo modelio granatų sprogimas atvirkštine tvarka, tai yra – iš pirotechninio mišinio kameros link inicijavimo mazgo kapsulės įmanomas dėl išorinio lokalaus terminio poveikio granatos pirotechninio mišinio kamerai. Iš išvados 6 punkto matyti, kad metant tiriamojo modelio granatą neištraukus kaiščio – saugiklio galėjo įvykti granatos sprogimas dėl energingo kontakto su sąlyginai kietu paviršiumi metu, pilnai ar dalinai suirusios sprogdiklio konstrukcijos, dėl ko daužiklis smogė į kapsulę. Pirmosios instancijos teisme apklaustas vienas iš išvadą surašiusių ekspertų V. B. paaiškino, kad tyrimo metu nebuvo įmanoma atsakyti į klausimą, ar įvykio metu sprogusiai granatai dar iki sprogimo buvo padarytas mechaninis poveikis, kadangi tyrimui buvo pateikta jau susprogusi granata. Specialistas parodė, kad granata buvo aktyvuota dėl daužiklio smūgio ir kapsulės padaryto smūgio, tačiau ką konkrečiai žmogus atliko su tuo sprogdikliu, ar traukinėjo, ar įkišo/neįkišo, nustatyti negali (t. 5, b. l. 40–41).
13. A. Š. gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, nenustačius tikrosios granatos sprogimo priežasties, visos abejonės turėtų būti vertinamos jo ginamojo naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad sužalojimai nukentėjusiajai G. N. buvo padaryti po to, kai T. L. rankoje sprogo granata, tačiau vertinant esminį apeliaciniame skunde keliamą argumentą – A. Š. veiksmų nebuvimą priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – svarbu yra tai, kad tiek T. L., tiek A. Š. pažeidė specialaus elgesio saugumo taisykles. Sutiktina, kad T. L. kaltės laipsnis žymiai didesnis, tačiau byloje surinkti duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad A. Š. nerūpestingi veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.
14. T. L. savo kaltės neneigė ir paaiškino, kad granatą paėmė ir į sporto salę parideno norėdamas pajuokauti, pripažino, kad apskritai neturėjo to daikto naudoti (t. 5, b. l. 13). A. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jam besportuojant jis pamatė prasivėrusias sporto salės duris ir kaip prie jo įkrito sprogstamasis įtaisas. Tarpduryje pamatė T. L. ir suprato, kad pastarasis šį įtaisą įmetė į salę. A. Š. įsitikinus, kad tai rankinė – imitacinė granata, kad žiedas yra vietoje, rankenėlė neatsiskyrusi, šią granatą jis mestelėjo T. L. į rankas. A. Š. matė, kad kartu su T. L. į sporto salę atėjo ir nukentėjusioji G. N. (t. 5, b. l. 33). Tiek T. L., tiek A. Š. patvirtino, kad jiems ne kartą buvo tekę naudoti tokio tipo granatas, o pats A. Š. patvirtino, kad pagal saugumo taisykles, pakėlus granatą nuo žemės, jis negalėjo jos mesti atgal T. L., jam tai daryti draudžiama (t. 5, b. l. 34–35). Tai, kad A. Š. pagal instrukcijas negalėjo imti granatos, parodė ir liudytojai A. B., A. S. (t. 5, b. l. 48–51). Liudytojas V. A. parodė, kad pamatęs tokią granatą tikriausiai atsitrauktų ir turėtų apie ją pranešti (t. 5, b. l. 51). Taigi, kaip matyti tiek iš paties A. Š. parodymų, tiek iš byloje apklaustų liudytojų paaiškinimų, karinę tarnybą atliekantis asmuo, pamatęs prie jo atridentą granatą, pagal nustatytas taisykles privalėjo imtis visų būtinų saugumo priemonių ir pats granatos imti negalėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios Taisyklės, kurių 0209 punktas numato, kad apie imitacinius šaudmenis arba pirotechninius gaminius, kurių veikimas sutriko, turi būti pranešama, o neiššautus (nesprogusius) šaudmenis arba pirotechninius gaminius turi sunaikinti kvalifikuoti inžinieriai. Taisyklių 0218 punkte įtvirtintos imitacinių granatų mėtymo ir jų sprogdiklio naudojimo tvarka, kurios 2 papunktis numato, kad pavojaus zona yra 2 m spinduliu nuo sprogimo taško. Joje neturi būti karių. Kariai, kurie yra arčiau kaip per 5 m nuo sprogimo taško, privalo dėvėti klausos ir akių apsaugos priemones bei šalmus. Šių Taisyklių 4 papunktis numato, kad negalima mesti imitacinių granatų 50 m zonoje, kurioje yra civilių, o 12 papunktyje įtvirtintas draudimas, kuriuo draudžiama neteisėtai laikyti ir naudoti imitacines granatas ar mokomuosius sprogdiklius.
15. Akivaizdu, kad pratybos su imitaciniais šaudmenimis ir pirotechniniais gaminiais yra susiję su rizika bei pavojumi ne tik pratybose dalyvaujantiems kariškiams, tačiau ir kitiems asmenims, kurie yra toje aplinkoje, dėl ko kariškiai, naudodami imitacinius šaudmenis bei pirotechninius gaminius, siekdami tiek apsisaugoti patys, tiek ir apsaugoti aplinkinius asmenis, turi imtis visų įmanomų būtinų atsargumo, apsaugos priemonių, kad būtų išvengta bet kokios galinčios kilti žalos. BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijoje įtvirtintas reikalavimas – teisinė pareiga asmeniui elgtis taip, kaip tai nustatyta specialiose elgesio saugumo taisyklėse. Kaip jau nurodyta pirmiau, pagal byloje aptariamas Taisykles, A. Š., pamatęs imitacinę granatą zonoje, kur 50 m atstumu yra civilinių, negalėjo jos mesti. Šiuo atveju A. Š., laikydamasis Taisyklių, privalėjo apie imitacinę granatą pranešti atsakingiems asmenims, kad kvalifikuoti inžinieriai galėtų šią granatą paimti, jog nebūtų sukeltas pavojus nei sporto salėje sportavusiems kariams, nei ten buvusiems kitiems žmonėms. Tai, kad nagrinėjamu atveju granata sprogo T. L. rankoje, nepaneigia A. Š. pareigos laikytis Taisyklių reikalavimų bei elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems.
16. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek T. L., tiek A. Š., būdami profesionalūs kariai, turėdami ilgametę profesionalios karinės tarnybos darbinę patirtį, žinodami kokių saugumo ir atsargumo priemonių būtina laikytis su pirotechniniais gaminiais, imitacinėmis granatomis, savo neapdairiu ir nerūpestingu elgesiu, šiurkščiai pažeidė tiek bendras, tiek specialaus elgesio jiems nustatytas saugumo taisykles. Akivaizdu, kad jei T. L. nebūtų paėmęs granatos ir atnešęs jos į sporto salę, ji nebūtų sprogusi jo rankose, tačiau net jei byloje būtų pasitvirtinusi aplinkybė, kad nuteistasis T. L. ištraukė granatos žiedą su apsauginiu kaiščiu, neužtikrindamas svirtelės stabilaus prispaudimo prie korpuso, dėl ko granata sprogo jo rankose, šių veiksmų jis nebūtų galėjęs atlikti, jei A. Š., būtų ėmęsis visų būtinų saugumo priemonių ir granatos nebūtų metęs atgal T. L., ypač suprasdamas, kad pastarasis savo veiksmais nesilaiko saugaus elgesio reikalavimų, bei matydamas, kad šalia jo yra civilis asmuo – nukentėjusioji mažametė G. N., kuri, būdama vaikas, akivaizdžiai nesuvokė jai gresiančios grėsmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pasekmės – G. N. dėl neatsargumo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – kilo tiek dėl T. L., tiek dėl A. Š. neteisėtų veiksmų – teisės aktų nustatytų specialaus elgesio saugumo taisyklių pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tiek T. L., tiek A. Š. kaltę padarius BK 137 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.
Dėl proceso išlaidų
17. Nukentėjusiųjų K. N. ir Ž. N. atstovas advokatas R. Girevičius prašė A. Š. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti ir iš nuteistojo T. L. priteisti nukentėjusiesiems bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo Nr. 146 (t. 7, b. l. 18) nustatyta, kad nukentėjusioji K. N. atstovui advokatui R. Girevičiui sumokėjo 605 Eur.
18. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-373-976/2018 ir kt.).
19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo A. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, T. L. nepateikė apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pagrindo iš T. L. priteisti nukentėjusiesiems bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą.
Nepriteisti iš T. L. nukentėjusiesiems K. N. ir Ž. N. patirtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.