Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Samsonas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT) 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 12R-25 byloje dėl UAB „Samsonas“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo (toliau – ir Nutarimas), taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo klausimu, susijusiu su 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1169/2011) 7 straipsnio c punkte vartojamos sąvokos „visi tokie panašūs maisto produktai“ turinio aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, Nutarime konstatuodamas, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodydama teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, bei skirdamas jam 1 000 Eur baudą, neteisingai (per siaurai) aiškino sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“, vartojamų Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte, prasmę ir turinį. Sąvokos „visi panašūs maito produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ yra vertinamojo pobūdžio, nes nei Reglamente Nr. 1169/2011, nei Maisto įstatyme nėra tiesiogiai atskleista žodžių junginio „visi panašūs“ turinys, kriterijai. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 3D-78 patvirtintu Mėsos gaminių techniniu reglamentu, tvirtino, kad mėsos gaminiai pagal kokybės rodiklius Lietuvoje skirstomi į aukščiausios, pirmos ir antros rūšies mėsos gaminius (6 p.). Taigi, Lietuvoje mėsos gaminiai savo įvairiomis sudėties pagrindinėmis savybėmis gali būti panašūs (sutapti), bet skirtis tik kokybės kriterijumi. Draudimas nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs produktai (gaminiai), taikomas tik maisto produktų (gaminių) grupėms (pvz., virtoms ar sterilizuotoms dešroms, virtoms ar sterilizuotoms dešrelėms ir sardelėms, kepamosioms dešrelėms), bet ne maisto produktų (gaminių) siauresniam pogrupiui – rūšiai, į kurias maisto produktai skirstomi pagal išskirtines savybes (pvz., termiškai apdoroti, termiškai neapdoroti, kokybės rodiklius). Paprastam (vidutiniam) vartotojui objektyviai neįmanoma žinoti visų Europos Sąjungos teisėje ir valstybių narių nacionalinėse teisėse taikomų maisto produktų grupių skirstymo į rūšis pagal specifinius požymius ir kriterijus niuansų, todėl, ant maisto produkto (gaminio) etiketės nurodant savybę, kuri šios rūšies maisto produktą (gaminį) išskiria iš tos pačios grupės panašių maisto produktų (gaminių), vartotojas ne klaidinamas, o jam suteikiama aiški informacija, kuo šios rūšies maisto produktas (gaminys) skiriasi nuo kitų tos pačios grupės, t. y. panašių, maisto produktų (gaminių).

3. Pareiškėjas tvirtino, kad vienas iš kriterijų (ypatingų savybių), išskiriančių aukščiausios rūšies mėsos produktą (gaminį) (pvz., virtą ar sterilizuotą dešrą) iš kitų pirmos ir antros rūšies panašių mėsos produktų (gaminių) grupės – mėsos pakaitalų nebuvimas. Būtent šią, kaip mėsos produktų (gaminių) rūšies (aukščiausios), bet ne kaip visų panašių mėsos produktų (gaminių), t. y. grupės, išskirtinę savybę (mėsos pakaitalų nebuvimą), Bendrovė ir siekė pabrėžti teiginiais, nurodytais ant aukščiausios rūšies mėsos gaminių etikečių. Šiuo atveju teisės aktuose vartojamos sąvokos „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ apima ne tik tapačius pagal kokybės rodiklius tos pačios rūšies maisto produktus (gaminius), bet ir visus panašius maisto produktų grupės (pvz., virtos ar sterilizuotos dešros, virtos ar sterilizuotos dešrelės ir sardelės, kepamosios dešrelės) gaminius, kurių bendrosios esminės savybės sutampa, o skiriasi tik ypatingos savybės, iš kurių viena yra kokybė, o jos (kokybės) vienas iš išskirtinių požymių (savybių) – mėsos pakaitalų nebuvimas. Pareiškėjas pastebėjo, kad Nutarime neatsižvelgta į tai, jog net aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose tam tikrais atvejais yra leidžiami baltyminių mėsos pakaitalų likutiniai kiekiai, bet jų nėra Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose. Taigi, ant Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių etikečių esanti nuoroda, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminyje nėra mėsos pakaitalų, negali būti laikoma klaidinančia, kadangi ji teisingai informuoja vartotoją.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, jog šūkis „Mėsos pakaitalams ne!“ gali sukelti klaidinantį įspūdį apie mėsos pakaitalų nebuvimą mėsos gaminyje, kurio pakuotės etiketėje jis pavaizduotas. Teigė, kad šūkis „Mėsos pakaitalams – ne!“, aiškinant jį tiek lingvistiniu metodu, tiek teleologiniu metodu, nėra skirtas nurodyti konkretaus mėsos gaminio komponentų (sudedamųjų dalių) buvimą ar nebuvimą jame arba pabrėžti kokią nors kitą išskirtinę gaminio, ant kurio etiketės jis naudojamas, savybę. Bendro (vertinamojo, subjektyvaus) pobūdžio Bendrovės pozicijai, išreikštai šūkiu „Mėsos pakaitalams – ne!“, iš principo negali būti taikomas teisingumo / klaidingumo kriterijus, kadangi tai yra nuomonė. Taigi, neįmanoma patikrinti šio šūkio teisingumo / klaidingumo kitų mėsos gamintojų mėsos gaminių sudedamųjų dalių (komponentų) kontekste, ir todėl jis negali būti laikomas klaidinančiu.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad šūkis „Mėsos pakaitalams – ne“ taip pat yra prekės ženklo „TARYBINĖ Daktariška MĖSOS PAKAITALAMS NE!“ sudėtinė vaizdinė dalis, šis prekės ženklas registruotas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre. Prieš registruojant šį prekės ženklą, buvo atlikta prekės ženklo ekspertizė vartotojų klaidinimo aspektu (Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 7 p.). Nepanaikinus valstybinės prekės ženklo registracijos, galioja teisinė prezumpcija, kad informacija, kurią atspindi žymuo, įregistruotas valstybės prekių ženklų registre, yra teisinga, be kita ko, neklaidinanti visuomenės. Minėtą teisinę prezumpciją gali pakeisti tik Prekių ženklų įstatyme numatytos institucijos – Valstybinis patentų biuras, būtent jo Apeliacinis Skyrius, bei Vilniaus apygardos teismas. Atitinkamai, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, pripažindamas, jog Bendrovė, aukščiausios rūšies mėsos gaminių ženklinimo etiketėse vartodama šūkį „Mėsos pakaitalams – ne!“, pažeidė reklamos teisės aktų reikalavimus, tuo pačiu pasisakydama ir dėl registruoto prekės ženklo „TARYBINĖ Daktariška MĖSOS PAKAITALAMS NE!” teisingumo / klaidingumo, viršijo savo kompetenciją. Dėl šios priežasties atsakovo atliktos procedūros dėl pareiškėjo veiksmų, galbūt pažeidžiančių Reklamos įstatymo nuostatas, dalis, susijusi su aukščiausios rūšies mėsos gaminių ženklinimo etiketėse vartojamo šūkio „Mėsos pakaitalams – ne!“ teisingumu / klaidingumu, turėjo būti nutraukta, nes turėjo būti atsisakyta ją pradėti.

6. Pareiškėjas tvirtino, jog jis šūkį „Mėsos pakaitalams – ne!“ aukščiausios rūšies mėsos gaminių ženklinimo etiketėse naudoja nuo 1998 metų, t. y. iki įsigaliojant Reklamos įstatymo, Maisto įstatymo ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. Per daugiau nei dvidešimties metų laikotarpį dėl šio šūkio nebuvo gautas nė vieno vartotojo skundas ar pretenzijos, o ir tyrimas pradėtas ne pagal vartotojo, o pagal Bendrovės verslo konkurento skundą. Paprastam (vidutiniam) vartotojui, kuris pagal Europos Sąjungos Teismingumo Teismo formuojamą sampratą yra gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus, šis šūkis jau yra visuotinai žinomas, be to, yra registruotas minėtame registre ir asocijuojasi išimtinai su Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminiais, nesukuria jokių užuominų (įspūdžių) apie kitų gamintojų gaminius. Vien dėl vartojimo trukmės šis teiginys nebegali klaidinti vartotojo ir yra laikytinas visiems žinomu.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) Maisto skyriaus 2019 m. sausio 30 d. Reklamos įstatymo pažeidimo protokolo Nr. R1-1 (toliau – ir Protokolas) priėmimo metu, tiek Nutarimo priėmimo metu, nei interneto svetainėje www.samsonas.lt, nei elektroninės parduotuvės www.barbora.lt Bendrovės gaminių aprašymuose nebebuvo vartojamas teiginys „be mėsos pakaitalų“, todėl dėl šio teiginio tyrimas turėjo būti nutrauktas.

8. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

9. Atsakovas nepritarė pareiškėjo pozicijai apie viršytas kompetencijos ribas ir akcentavo, jog įstatyminiu lygmeniu (Reklamos įstatymu) atsakovui pavesta vertinti, ar reklaminės veiklos subjektų skleidžiama reklama atitinka šiame įstatyme keliamus reikalavimus ir nepažeidžia šio įstatymo nuostatų. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai interpretuoja susiformavusią prekių ženklų registracijos praktiką. Valstybinis patentų biuras registruojamų prekių ženklų paraiškas tikrina tik savo kompetencijos ribose dėl atitikimo formaliems Prekių ženklų įstatymo reikalavimams, t. y. tikrina, ar nėra absoliučiųjų prekių ženklo negaliojimo pagrindų, vertinant visą prekės ženklo visumą, o ne atskiras jo dalis ir jų galimą atskirą panaudojimą, tačiau nevertina, ar registruojamas prekių ženklas visais atvejais atitinka visų kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, tarp jų – Reklamos įstatymo, reikalavimus. Formali prekių ženklo registracija reklaminės veiklos subjektams negali sukurti jokių teisėtų lūkesčių, kad registruotas prekių ženklas atitinka visų Lietuvos Respublikos įstatymų, be kita ko, ir Reklamos įstatymo reikalavimus bei gali būti bet kokiame kontekste teisėtai vartojamas.

10. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad šūkis „Mėsos pakaitalams – ne!“ yra nuomonė, todėl jam negali būti taikomas teisingumo / klaidingumo kriterijus, pažymėjo, kad įstatymuose bei teismų praktikoje suformuoti esminiai reklamos požymiai: 1) informacija turi būti susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla; ir 2) pateikiama informacija turi skatinti įsigyti prekių ar naudotis teikiamomis paslaugomis. Nagrinėjant bylą atsižvelgta į tai, kad Bendrovės skleista maisto gaminių reklama su teiginiais „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“ buvo skleidžiama nuo 1998 m. (teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“) ir nuo 2018 m. vasaros (teiginys „be mėsos pakaitalų“). Atsakovas manė pagrįstai padaręs išvadą, kad ši Bendrovės skleidžiama informacija yra susijusi su Bendrovės vykdoma veikla, t. y. maisto gaminių, pažymėtų reklaminiais teiginiais „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, prekyba skatina vartotojus įsigyti Bendrovės parduodamus mėsos gaminius, todėl atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos sąvoką.

11. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų dėl sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ aiškinimo akcentavo, jog Mėsos gaminių techninis reglamentas imperatyviai nurodo, kad mėsos gaminio etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje, be privalomų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti nurodyta mėsos gaminio rūšis (pvz., a. r., I r., II r.). Jeigu mėsos gaminys atitinka aukščiausiai rūšiai taikomus reikalavimus, ant mėsos gaminio turi būti nurodoma, jog tai yra aukščiausios rūšies mėsos gaminys. Visi aukščiausios rūšies mėsos gaminiai yra panašūs dėl to, kad, be kita ko, juose negali būti mėsos pakaitalų. Mėsos gaminių techniniame reglamente išskirti penki kriterijai, kuriais vadovaujantis mėsos gaminiai skirstomi į rūšis, tačiau Bendrovė, skleisdama mėsos gaminių reklamą, reklamoje nurodo tik vieną iš penkių kriterijų (mėsos pakaitalų nebuvimą) ir nenurodo, pavyzdžiui, jog mėsos gaminiuose nėra krakmolo, mėsos gaminių drėgmės lygio. Pareiškėjas ne ant visų aukščiausios rūšies gaminių naudoja teiginį „Mėsos pakaitalams ne!“. Tokiu būdu pareiškėjas mėsos pakaitalų nebuvimą išskiria kaip ypatingą aukščiausios rūšies mėsos gaminių savybę, nors ši savybė būdinga visiems panašiems, t. y. aukščiausios rūšies, mėsos gaminiams. Vartotojai, ant Bendrovės parduodamų aukščiausios rūšies gaminių pakuočių matydami teiginį „Mėsos pakaitalams – ne!“ bei šalia aukščiausios rūšies mėsos gaminių aprašymų interneto svetainėse www.samsonas.lt ir www.barbora.lt pateiktą teiginį „be mėsos pakaitalų“, galėjo susidaryti įspūdį, jog mėsos pakaitalų nebuvimas yra tik Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminiams būdinga savybė, kai iš tiesų tokia savybe pasižymi visi aukščiausios rūšies mėsos gaminiai, taigi, vartotojai galėjo būti suklaidinti. Atsakovas pabrėžė, kad vidutinis vartotojas yra pakankamai informuotas ir gali nesunkiai atskirti mėsos gaminių rūšis bei supranta jų skirtumus tarp a. r., I r. ir II r. Vartotojas, ieškodamas būtent geriausios kokybės gaminių bei rinkdamasis iš keleto mėsos gamintojų, mėsos gaminius, pavyzdžiui, pieniškas dešreles, renkasi ne iš visų pateiktų pieniškų dešrelių, o būtent iš aukščiausios rūšies gaminių bei vertina būtent tos rūšies mėsos gaminių privalumus, t. y. vertina ne tik nurodytą gaminio sudėtį, bet ir pakuotę bei skleidžiamą papildomą informaciją ant jos. Kiekvienas vartotojas yra suinteresuotas gauti teisingą informaciją apie ketinamų įsigyti produktų savybes, todėl, jeigu atitinkama informacija yra netiksli, tai gali iškreipti vidutinio vartotojo elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Nutarime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovės mėsos gaminių reklama, kurioje pateikiami teiginiai „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, turi būti vertinama pagal vidutinio vartotojo suvokimą, kuris, skaitydamas minėtus reklaminius teiginius, vertina šią reklamą kaip visumą.

12. Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1169/2011 IV skyriaus nuostatomis, visi ūkio subjektai, ženklindami savo gamybos produktus, vartotojams turi pateikti privalomą informaciją. Maisto tvarkymo subjektai gali teikti ir papildomą informaciją vartotojui, tačiau ši informacija turi atitikti minėto reglamento V skyriaus nuostatas, taip pat 2008 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimto reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 16 straipsnio reikalavimus. Taigi, vartotojų neturi klaidinti maisto produktų etiketės, reklama ir jų pateikimas. Šiame kontekste ginčo teiginiai laikytini savanoriškai pareiškėjo teikiama informacija.

13. Atsakovas pastebėjo, jog Bendrovė jį apie tai, kad teiginys „be mėsos pakaitalų“ interneto svetainėse www.samsonas.lt ir www.barbora.lt nebėra skleidžiamas, informavo tik 2018 m. spalio 4 d. raštu, t. y. jau pradėjus Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimą. UAB „Barbora“ 2018 spalio 19 d. rašte nurodyta, kad minėti teiginiai apie pareiškėjo produktus buvo nebenaudojami UAB „Barbora“ interneto parduotuvėje nuo 2018 m. spalio 12 d., t. y. tik gavus VMVT 2018 m. spalio 11 d. raštą. Be to, pareiškėjas minėtame rašte nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, jog jo teiginys „be mėsos pakaitalų“ gali būti vertinamas kaip užuomina apie konkrečios maisto prekės ypatingą savybę, kuri yra būdinga visiems tokiems panašiems maisto produktams, jis pakoregavo gaminių aprašymus ir šio teiginio nebevartoja. Nagrinėjant bylą Bendrovės atstovas VVTAT komisijai nurodė sutinkantis, kad Bendrovė padarė Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą dėl teiginio „be mėsos pakaitalų“, tačiau nesutinkantis su šio įstatymo pažeidimu dėl teiginio „Mėsos pakaitalams – ne!“. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, jog tyrimas dėl teiginio „be mėsos pakaitalų“ vartojimo turėjo būti nutrauktas, kadangi įstatymo pažeidimo faktas jau buvo konstatuotas. Skirdama baudą, VVTAT komisija atsižvelgė į aplinkybę, jog šio teiginio naudojimas iš interneto svetainių www.samsonas.lt bei www.barbora.lt yra pašalintas.

14. Atsakovas dėl teiginio „Mėsos pakaitalams – ne!“ vartojimo trukmės akcentavo, kad Reklamos įstatymo reguliavimas priskiriamas administraciniams (viešojo administravimo) santykiams, todėl net ir tuo atveju, jeigu anksčiau tokia Bendrovės skleidžiama aukščiausios rūšies mėsos gaminių reklama ir buvo leistina, įsigaliojus tokią reklamą reglamentuojantiems teisės aktams, Bendrovei kilo pareiga su jais susipažinti bei užtikrinti, jog Bendrovės skleidžiama reklama atitiktų šiai dienai galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad, vadovaujantis Prekių ženklų įstatymu, prekių ženklą plačiai žinomu gali pripažinti tik teismas, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo skleidžiamoje reklamoje vartojamas teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“ yra plačiai žinomas.

15. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjui buvo teisingai parinktas baudos dydis. Paskirta bauda yra daugiau nei 4 kartus mažesnė nei galimos skirti sankcijos vidurkis. VVTAT, skirdama baudą, įvertino visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad Bendrovė laikėsi institucijų prašymų pateikti paaiškinimus bei kitus dokumentus, informaciją pateikė laiku, nedelsiant nutraukė teisės aktų nuostatų neatitinkančios reklamos skleidimą interneto svetainėse www.samsonas.lt bei www.barbora.lt. VVTAT komisija, vertindama pažeidimo pobūdį, taip pat atsižvelgė į tai, kad Bendrovė teisės aktus pažeidžiančią reklamą skleidė apie aukščiausios rūšies mėsos gaminius, o tokia reklama vartotojams galėjo sukurti nepagrįstą bei klaidingą įspūdį, jog būtent tik Bendrovės aukščiausios rūšies gaminiai pasižymi ypatinga savybe – yra be mėsos pakaitalų, kai tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs aukščiausios rūšies mėsos gaminiai, ir tokiu būdu paskatinti vartotojus įsigyti būtent pareiškėjo gaminius ir iškreipti vidutinių vartotojų ekonominį elgesį. VVTAT komisija taip pat atsižvelgė į tai, kad reklaminis teiginys „be mėsos pakaitalų“ buvo skleidžiamas interneto svetainėse www.samsonas.lt bei www.barbora.lt, o teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“ – ant daugelio Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių, kurie yra parduodami visoje Lietuvoje, taigi, reklama buvo pasiekiama nacionaliniu mastu. Tokiu būdu Bendrovės skleidžiama reklama pasiekė įvairaus amžiaus, išsilavinimo bei socialinės padėties visuomenės grupes. Dėl šių priežasčių Bendrovės padarytas pažeidimo mastas turi būti vertinamas kaip didelis. Be to, reklamoje vartojamas teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“, kaip nurodė pati Bendrovė, yra skleidžiamas nuo 1998 metų (sklaida – 21 metai), o teiginys „be mėsos pakaitalų“ – nuo 2018 m. vasaros iki 2018 m. spalio mėn.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

17. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, vidutiniam vartotojui žinoma ir suprantama, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminiai pasižymi didesniu kiekiu mėsos nei pirmos ar antros rūšies mėsos gaminiai. Šiuo atveju reikšminga tai, kad aukščiausios rūšies gaminių ženklinime kaip papildomą informaciją pateikiant teiginius „Mėsos pakaitalams – ne!“, „be mėsos pakaitalų“, papildomai, sustiprintai atkreipiamas vartotojo dėmesys, akcentuojant produkto savybę – be mėsos pakaitalų, nors visų aukščiausios rūšies mėsos gaminių kokybės ir sudėties rodikliai turi atitikti Mėsos gaminių techninio reglamento reikalavimus. Pabrėžta, kad vidutinis vartotojas neprivalo tikrinti informacijos ant mėsos gaminių pakuočių galinės etiketės pusės, studijuoti sudedamųjų dalių sąrašo ir jame nurodomų mėsos kiekių ar, juo labiau, lyginti skirtingų gamintojų mėsos gaminius ir jų sudėties informaciją. Akivaizdu, kad teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“, „be mėsos pakaitalų“, vartojami Bendrovės gaminių aprašymuose, turi esminės reikšmės vidutinio vartotojo įspūdžiui apie šiuos gaminius ir gali iš esmės iškreipti arba iškreipia vartotojų ekonominį elgesį priimant sprendimą dėl sandorio, t. y. sprendimą įsigyti būtent šiuos, o ne panašios sudėties gaminius. Teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“ yra neatsiejama prekės informacijos dalis.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad žymenų „Mėsos pakaitalams – ne!“, „be mėsos pakaitalų“ naudojimas nei Europos Sąjungoje, nei Lietuvos Respublikoje teisės aktais nėra nustatytas, todėl teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“, „be mėsos pakaitalų“ laikytini savanoriškai teikiama ir neprivaloma reklamine informacija, kuri privalo būti pateikiama laikantis Reklamos įstatymo ir kitų taikomų teisės aktų reikalavimų. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Barbora“ rašte Nr. SK-2018-743 nurodė, kad UAB „Barbora“ elektroninėje parduotuvėje skelbiama informacija apie Bendrovės mėsos gaminius yra gauta išskirtinai tik iš gamintojo; Bendrovės mėsos gaminių aprašymas skelbiamas UAB „Barbora“ internetinėje parduotuvėje remiantis išskirtinai tik iš gamintojo pateikta informacija, pakuotės aprašymu „Mėsos pakaitalams – ne!“ bei informacija, pateikta gamintojo interneto svetainėje www.samsonas.lt.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl prekės ženklo įregistravimo reikšmės. Tvirtino, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Pagal šias nuostatas, Valstybinis patentų biuras, vertindamas prekės ženklą, jį vertina tik savo kompetencijos ribose ir vertina prekės ženklo visumą, o ne atskiras prekės ženklo dalis, ir ar tas prekės ženklas atitinka visus nacionalinius ir Europos Sąjungos teisės aktus. Valstybinis patentų biuras nevertina, ar pateiktas prekės ženklas nepažeidžia Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto, Maisto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Samsonas“ skundą.

21. Teismas nustatė, kad UAB „Biovela Group“ atstovas (duomenys neskelbtini) VVTAT ir VMVT išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštą, kuriame nurodoma, kad UAB „Samsonas”, žymėdama savo gaminius žymeniu „Mėsos pakaitalams – ne!“, taip pat savo aukščiausios rūšies mėsos gaminių aprašymuose nurodydama, jog šiuose gaminiuose nėra mėsos pakaitalų, deklaruoja ir vartotojams kuria įspūdį, jog šie gaminiai pasižymi ypatingomis savybėmis (t. y. sudedamosios dalies – mėsos pakaitalų nebuvimu), tokiu būdu pažeidžia Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto ir, atitinkamai, Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

22. VMVT Maisto skyrius 2018 m. rugsėjo 17 d. priėmė nutarimą pradėti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą.

23. VMVT 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. B6-(1.9.)-2492 informavo pareiškėją apie 2018 m. rugsėjo 17 d. priimtą nutarimą pradėti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą ir paprašė iki 2018 m. spalio 5 d. raštu pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl teiginių „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ vartojimo maisto produktų reklamose.

24. VMVT 2018 m. spalio 5 d. gavo Bendrovės 2018 m. spalio 4 d. paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad teiginys (šūkis) „Mėsos pakaitalams – ne!“ vartojamas Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių etiketėse nėra maisto reklama, todėl nepatenka į Reklamos įstatymo ar Reglamento reguliavimo sritį. Dėl interneto svetainėje www.samsonas.lt gaminių aprašymuose vartoto teiginio „be mėsos pakaitalų“ Bendrovė paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog šis teiginys gali būti vertinamas kaip užuomina apie konkrečios maisto prekės ypatingą savybę, kuri būdinga visiems tokiems panašiems maisto produktams, gaminių aprašymai pakoreguoti ir šis teiginys nebevartojamas. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jis nėra elektroninės parduotuvės www.barbora.lt valdytojas, todėl negali atsakyti už jo turinį, tačiau, pareiškėjo žiniomis, šiuo metu ir šioje elektroninėje parduotuvėje Bendrovės gaminių aprašymuose nevartojamas teiginys „be mėsos pakaitalų“. Be to, Bendrovė mėsos gaminius, kurių etiketėse vartojami Valstybiniame patentų biure registruoti vaizdiniai prekių ženklai su teiginiu (šūkiu) „Mėsos pakaitalams – ne!“, į rinką tiekia nuo 1998 metų, vartotojai nereiškė dėl to jokių pretenzijų.

25. VMVT Maisto skyrius 2019 m. sausio 30 d. surašė Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. R1-1, kuriame padarė išvadą, kad Bendrovės produkcijos ženklinime vartojamas teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir interneto svetainėje www.samsonas.lt bei elektroninėje parduotuvėje www.barbora.lt Bendrovės mėsos gaminių aprašymuose vartotas teiginys „be mėsos pakaitalų“ galėjo turėti įtakos vartotojų pasirinkimui. Protokole nurodoma, kad Bendrovė, vartodama teiginius „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“, išskiria savo gaminamą produkciją iš rinkoje esančių kitų tos pačios rūšies mėsos gaminių, atkreipdama dėmesį į sudedamųjų dalių (mėsos pakaitalų) nebuvimą, kuri būdinga visiems panašiems aukščiausios rūšies mėsos gaminiams. VMVT, įvertinusi tyrimo metu surinktą informaciją, teisės aktų nuostatas dėl Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių ženklinime naudojamo teiginio „Mėsos pakaitalams – ne!“ bei interneto svetainėje www.samsonas.lt ir elektroninėje parduotuvėje www.barbora.lt Bendrovės mėsos gaminių aprašymuose vartojamo teiginio „be mėsos pakaitalų“, nustatė, kad šių teiginių vartojimas pažeidžia Reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkto, Maisto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas.

26. VMVT 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. B6-(1.9)-391 persiuntė Protokolą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

27. VVTAT 2019 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 12R-3 iki 2019 m. rugsėjo 15 d. pratęsė nagrinėjamos procedūros dėl Bendrovės veiksmų terminą.

28. VVTAT 2019 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4-2596, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė nedalyvavo surašant Protokolą, Bendrovės paprašė ne vėliau kaip iki 2019 m. kovo 8 d. pateikti nuomonę dėl Protokole nurodytų aplinkybių ir išvados.

29. VVTAT 2019 m. vasario 27 d. gavo VMVT 2019 m. vasario 27 d. raštu Nr. B6-(1.9.)-634 persiųstą Bendrovės 2019 m. vasario 18 d. paaiškinimą dėl Protokole nustatyto pažeidimo. Bendrovės paaiškinime tvirtino, jog Protokole nepagrįstai pripažinta, kad Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių ženklinimo etiketėse vartojamas teiginys (šūkis) „Mėsos pakaitalams – ne!“ laikytinas reklama, nes yra nurodytas Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminių etiketėse, todėl jį galima laikyti susijusiu su įmonės komercine veikla, tačiau jis nėra skirtas konkrečios maisto prekės įsigijimo skatinimui ar konkrečios maisto prekės savybės, kuria pasižymi visi panašūs gaminiai, nurodymui. Šis teiginys negali būti siejamas su konkrečia maisto preke, nes šiame teiginyje nėra kalbama apie konkrečios prekės sudėtį ar savybę, kuria pasižymi visi panašūs gaminiai, o tik akcentuojama bendrovės, kaip įmonės, vertybinė nuostata, kuria įmonė pasisako prieš mėsos pakaitalų naudojimą. Bendrovė pažymėjo, kad Protokole nepasisakyta dėl Bendrovės argumentų, jog mėsos gaminius, kurių etiketėse naudojami Valstybiniame patentų biure registruoti vaizdiniai prekių ženklai su teiginiu „Mėsos pakaitalams – ne!“, Bendrovė į rinką tiekia nuo 1998 m., ir vartotojai jokių skundų dėl jo turinio nereiškė. Be to, ši informacija buvo tikrinta kompetentingų institucijų ir buvo pripažinta atitinkanti visus teisės aktų reikalavimus. Bendrovė akcentavo, kad Protokolo priėmimo metu jei interneto tinklapyje www.samsonas.lt, elektroninės parduotuvės www.barbora.lt pareiškėjo gaminių aprašymuose nebebuvo vartojamas teiginys „be mėsos pakaitalų“, dėl ko šis tyrimas turėjo būti nutrauktas.

30. VVTAT 2019 m. kovo 6 d. gavo Bendrovės 2019 m. kovo 6 d. paaiškinimą dėl Protokole nurodytų aplinkybių ir išvadų.

31. VVTAT komisija 2019 m. rugsėjo 5 d. priėmė nutarimą byloje dėl UAB „Samsonas“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo Nr. 12R-25, kuriuo Bendrovei už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė 1 000 Eur. VVTAT komisija Nutarime konstatavo, kad: 1) Bendrovės maisto gaminių – mėsos produktų reklaminiai teiginiai „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams ne!“ yra susiję su Bendrovės vykdoma veikla ir skatina vartotojus įsigyti Bendrovės parduodamus mėsos gaminius, todėl atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos sąvoką; 2) Bendrovė reklamoje naudojo teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams ne!“, kuriais vartotojams galėjo sukelti klaidinantį ir galimai ekonominį vartotojų elgesį iškreipiantį įspūdį, jog mėsos pakaitalų nebuvimas yra savybė, būdinga tik Bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminiams, kai iš tiesų tokia savybe pasižymi visi aukščiausios rūšies mėsos gaminiai, ir tuo pažeidė Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą.

32. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, jog tam, kad informacija atitiktų bendrąją reklamos sampratą, turi būti nustatyti atitinkami požymiai. Reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus; 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Teismo vertinimu, Bendrovės produkcijos ženklinime vartojamas teiginys „Mėsos pakaitalams ne!“ ir interneto svetainėje www.samsonas.lt bei elektroninėje parduotuvėje www.barbora.lt mėsos gaminių aprašymuose vartotas teiginys „be mėsos pakaitalų“ laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį prasme. Tokie Bendrovės teiginiai, apibūdinantys mėsos gaminius, pateikiami ant rinkoje Bendrovės parduodamos produkcijos pakuočių. Teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“, „be mėsos pakaitalų“ sudaro įspūdį, kad Bendrovės prekiaujama produkcija yra sveika, natūrali, skani, o sudėtis sudaryta iš mėsos, o ne kitų mėsos pakaitalų. Kadangi tokia informacija skelbiama ant gaminių, kuriais pareiškėjas prekiauja ir siekia pelno, produkcijos, darytina išvada, kad ginčo teiginiai laikytini reklama, ja siekiama skatinti vartoti produkciją, kuria prekiauja pareiškėjas, pelno siekimo tikslais. Todėl tokie teiginiai atitinka abu minėtus reklamos požymius.

33. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo naudojamo prekių ženklo „Mėsos pakaitalams – ne!“ teisingumo ar klaidingumo Prekių ženklų įstatymo nuostatoms. Aplinkybė, kad reklama šiuo atveju pasireiškė produkcijos ženklinime (prekės ženkle) vartojamu teiginiu, nereiškia, kad VVTAT negalėjo tirti tokių teiginių atitikties Reklamos įstatymui ir atlikti tokių veiksmų kontrolę. VVTAT, atlikdama Reklamos įstatymo reikalavimų priežiūrą, pagrįstai tyrė ir vertino pareiškėjo pateiktus teiginius, įskaitant ir teiginius produkcijos ženklinime „Mėsos pakaitalams – ne!“. Nors toks pat teiginys vartotinas ir prekių ženkle, tai neapribojo VVTAT teisės tirti ginčo aplinkybes savo kompetencijos ribose. Be to, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog, nepanaikinus valstybinės prekės ženklo registracijos, galioja teisinė prezumpcija, kad informacija, kurią atspindi žymuo (nagrinėjamu atveju, prekės ženklo sudėtinė dalis – šūkis „Mėsos pakaitalams – ne!“), įregistruotas valstybės prekių ženklų registre, yra teisinga bei neklaidinanti visuomenės. Pareiškėjo skleidžiamoje reklamoje buvo nurodomas ne autentiškas prekės ženklas, o tik ženklo elementas (šūkis) ir byloje nėra duomenų, jog šis ženklo elementas įstatymo nustatyta tvarka yra pripažintas plačiai žinomu, saugomu ir suteikiančiu ženklo savininkui išimtines teises į minėtą šūkį (Prekių ženklų įstatymo 4–6 str.).

34. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad VVTAT pernelyg siaurinamai aiškina sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“, vartojamų Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte ir Maisto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte, prasmę. Teismas, atsižvelgdamas į Mėsos gaminių techninio reglamento 6 punkto nuostatas, pripažino, jog nėra pagrindo teigti, kad panašiais maisto produktais gali būti laikomi visi produktai, priskirtini termiškai apdorotų mėsos gaminių grupėms, t. y. tiek aukščiausios rūšies, pirmos ir antros rūšies produktai. Pažymėjo, kad skirtingų grupių produktams nustatomi skirtingi gaminių kokybės rodikliai, skirtingos mėsos baltymų, drėgmės, riebalų, baltyminių mėsos pakaitalų, krakmolo kiekio normos. Gaminį iš kitų grupių išskiria būtent kitokie teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai jų kokybės rodikliams, jų sudėčiai. Todėl šie gaminiai nelaikytini panašiais Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte ir Maisto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte prasme. Panašiais gaminiais šiuo atveju suprantami visi panašūs maisto produktai, priskirti aukščiausios rūšies termiškai apdorotų gaminių grupei, ir visiems šiems panašiems produktams būdinga ta pati savybė – juose nėra baltyminių mėsos pakaitalų.

35. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teiginiai „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams ne!“ žymi tokias pareiškėjo prekiaujamos produkcijos savybes, kurias ši produkcija turi atitikti pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. bet kuri mėsos produkcija, kuri priskirta aukščiausios rūšies mėsos gaminiams, turi atitikti reikalavimą, jog tokios mėsos sudėtyje nebūtų baltyminių mėsos pakaitalų. Todėl pareiškėjas, ženklindamas savo prekiaujamus aukščiausios rūšies mėsos gaminius, papildomai nurodant teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams ne!“, pabrėžia gaminio savybę, kuri nėra išskirtinė tarp visų kitų panašių maisto produktų (aukščiausios rūšies termiškai apdorotų mėsos gaminių). Taigi pareiškėjas, skelbdamas tokius teiginius, skelbia perteklinę informaciją apie visiems tokiems panašiems maisto produktams būdingą savybę. Norėdamas informuoti vartotoją, jog aukščiausios rūšies gaminyje nėra baltyminių mėsos pakaitalų (nes tokį reikalavimą įtvirtina teisės aktai visiems aukščiausios rūšies gaminiams), gamintojas tokią informaciją gali nurodyti gaminio sudėtyje. Kadangi teiginiai „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams ne!“ nesuteikia jokios aiškios, objektyvios ar privalomo pobūdžio informacijos apie maisto produktą, dėl tokios informacijos skelbimo nukenčia privalomai apie maisto produktą teiktinos informacijos aiškumas. Aplinkybė, kad maisto produktas turi kokių nors ypatingų savybių, nors iš tikrųjų tokios savybės būdingos visiems panašiems gaminiams, yra pakankama pripažinti, kad apie maisto produktą teikiama informacija yra klaidinanti, t. y. kad tokia maisto produktų reklama yra draudžiama pagal Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį.

36. Teismo vertinimu, vidutinis vartotojas, matydamas teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, galėjo manyti, jog siūlomi Bendrovės gaminiai pasižymi ypatinga savybe, t. y. kad jie yra išskirtiniai dėl to, kad juose nėra baltyminių mėsos pakaitalų, nors tokia savybė būdinga visiems panašiems maisto produktams, priskirtiems aukščiausios rūšies termiškai apdorotų gaminių grupei, ir dėl to būti suklaidintas. Sąvoka „vidutinis vartotojas“ reiškia, kad toks vartotojas yra gana gerai informuotas, atidus bei apdairus, tačiau aplinkybė, jog vidutiniu laikomas vartotojas gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti, savaime nereiškia, jog vidutinio vartotojo nereikia saugoti arba kad dėl to, jog asmuo laikomas vidutiniu vartotoju (yra gana gerai informuotas, atidus bei apdairus), komercinę veiklą vykdančiam subjektui yra (ar turėtų būti) taikomi žemesni su vartotojų teisių apsauga bei reikalavimais dėl klaidinančios reklamos susiję standartai. Be to, vidutinis vartotojas nustatomas teismui vertinant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skleista informacija (ginčo teiginiai) galėjo iškreipti vidutinio vartotojo elgesį dėl siūlomo produkto, nes vidutinis vartotojas, perskaitęs informaciją apie Bendrovės gaminamų ginčo mėsos produktų savybes, galėjo nepagrįstai susidaryti įspūdį, kad jie turi ypatingų savybių, kuriomis nepasižymi kiti tos pačios rūšies (aukščiausios rūšies) mėsos gaminiai, ir tai galėjo paskatinti jų įsigijimą.

37. Teismas laikė, kad pareiškėjo teiginiai apie šūkio „Mėsos pakaitalams – ne!“ vartojimo trukmę, tyrimo pradėjimą pagal jo verslo konkurento skundą, neturi įtakos ginčijamo Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui. Akcentavo, kad Reklamos įstatymo reguliavimas priskiriamas administraciniams (viešojo administravimo) santykiams, todėl, įsigaliojus viešosios teisės normoms, pareiškėjui šis teisinis reguliavimas turi būti žinomas ir pareiškėjas turi pareigą užtikrinti skleidžiamos reklamos atitikimą viešosios teisės normoms.

38. Teismas pastebėjo, jog tyrimo metu buvo nustatytas teiginio „be mėsos pakaitalų“ vartojimas interneto svetainėse www.samsonas.lt bei www.barbora.lt, o pareiškėjo atstovas VVTAT komisijai dėl šio teiginio pripažino Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tas faktas, jog po atlikto tyrimo, bet iki Protokolo surašymo ir Nutarimo priėmimo buvo nutrauktas teiginio „be mėsos pakaitalų“ vartojimas minėtose interneto svetainėse, nepanaikina pažeidimo padarymo fakto. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai tvirtino, jog dėl minėto teiginio atsakovas turėjo nutraukti tyrimo procedūrą (Reklamos įstatymo 25 str. 17 p.).

39. Teismo vidiniu įsitikinimu, konstatavus, kad pareiškėjas padarė Nutarime nurodytus Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimus, atsižvelgus į pažeidimo padarymo aplinkybes, pripažintina, kad Nutarimu pareiškėjui skirta bauda yra teisėta, adekvataus dydžio, jos naikinti ar mažinti nėra pagrindo. Nutarimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Atitinkamai, teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

40. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjo nurodytais klausimais. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo atveju taikytiną teisinį reglamentavimą, šioje administracinėje byloje nėra poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo, kadangi tai yra tiesioginio taikymo teisės aktas, kurio nuostatos yra aiškios ir suprantamos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose paneigia pareiškėjo prašyme dėl prejudicinio sprendimo būtinybės nurodytas aplinkybes. Teismo pritaikytos Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos nagrinėjamu atveju yra aiškios, aplinkybė, kad pareiškėjas nurodomą sąvoką „visi tokie panašūs maisto produktai“ aiškina jam naudingu būdu, nėra pagrindas kelti abejonę dėl taikytino teisinio reglamentavimo neaiškumo ir poreikio priimti prejudicinį sprendimą keliamais klausimais.

III.

41. Pareiškėjas UAB „Samsonas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą šiais klausimais: 1) ar Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama sąvoka „visi tokie panašūs maisto produktai“ turi būti suprantama ir aiškinama kaip neapimanti maisto produktų, turinčių tokias pačias esmines pagrindines savybes, bet besiskiriančių esminių pagrindinių sudėtinių dalių proporcijomis (procentais) ir (ar) neturintys kai kurių sudėtinių dalių – kokybės kriterijumi, pagal kurį grupuojami į rūšis; 2) ar Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama sąvoka „visi tokie panašūs maisto produktai“ turi būti suprantama ir aiškinama kaip apimanti maisto produktus, turinčius tokias pačias esmines pagrindines savybes, bet besiskiriančius esminių pagrindinių sudėtinių dalių proporcijomis (procentais) ir (ar) neturintys kai kurių sudėtinių dalių – kokybės kriterijumi, pagal kurį grupuojami į rūšis; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

42. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai pritaikė teisės normas, vadovavosi nagrinėjamai bylai neaktualia teismų praktika, nemotyvavo savo sprendimo netenkinti prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus. Papildomai teigia, kad teismas painiojo sąvokas „maisto (mėsos) gaminys“ ir „maisto (mėsos) gaminio rūšis“, nepagrįstai sutinka su atsakovo pateiktu per siauru sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ aiškinimu (pakartotinai pabrėžia, kad, be kita ko, maisto produktai skirstomi ir į siauresnį pogrupį – rūšį; to paties pavadinimo maisto gaminiai pagal savo rūšį gali skirtis kokybės rodikliais; pareiškėjas ginčo teiginiais tik siekia pabrėžti išskirtinę aukščiausios rūšies mėsos produktų (gaminių), o ne to paties pavadinimo panašių mėsos produktų (gaminių), savybę – mėsos pakaitalų nebuvimą). Teigia, kad teismo minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-176-822/2020 nėra aktuali nagrinėjamoje byloje, kadangi nagrinėjamai bylai aktualios kitos redakcijos teisės normos; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikė, kad bet kokiu atveju to paties pavadinimo mėsos gaminiai, nepriklausomai nuo to, kokiai to paties pavadinimo mėsos gaminių rūšiai (aukščiausiai, pirmai ar antrai) jis priklauso, savo sudėtyje turi mėsos, todėl išskirti šios sudedamosios dalies (mėsos) buvimą gaminyje kaip išskirtinę jo savybę draudžiama. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad šūkis „Mėsos pakaitalams – ne!“ negali būti vertinamas pagal teisingumo / klaidingumo kriterijų, nes tai yra nuomonė.

43. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nesikreipti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tvirtina, kad, Reglamente Nr. 1169/2011 nesant konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis konstatuojama, kad maisto produktai (gaminiai) laikytini visais tokiais panašiais, Lietuvos nacionaliniai teismai neturėtų patys aiškinti, kokia apimtimi (mastu) maisto produktų (gaminių) savybės turi būti vienodos (sutapti), kad juos visus būtų galima laikyti panašiais Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Atsižvelgdamas į Mėsos gaminių techninio reglamento nuostatas, pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvoje mėsos gaminiai savo įvairiomis sudėties esminėmis pagrindinėmis savybėmis gali būti panašūs (sutapti), bet skirtis sudėtinių dalių proporcijomis (procentais) ir (ar) neturėti kai kurių sudėtinių dalių (kokybės kriterijus, pagal kurį grupuojama į rūšis). Pareiškėjas pastebi, kad Reglamente Nr. 1169/2011 vartojamas terminas „maisto produktas“, bet ne „maisto produkto rūšis“, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų šiuo aspektu.

44. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

45. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei tinkamai išaiškinus bei pritaikius ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų normas, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Atsakovas pakartoja, kad klaidinga teigti, jog visų to paties pavadinimo mėsos gaminių (grupės) sudedamosios dalys sutampa, kadangi, atsižvelgiant į mėsos gaminio rūšį, jo sudedamųjų dalių proporcijos, apdirbimo ir pateikimo būdai skiriasi. Mėsos gaminių rūšims nustatyti reikalavimai yra įtvirtinti Mėsos gaminių techniniame reglamente, be kita ko, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose negali būti baltyminių mėsos pakaitalų. Mėsos gaminių grupės klasifikavimas į rūšis ir rūšies nurodymas vartotojui produkto ženklinime ir yra skirtas išskirti mėsos gaminius tarp savo grupės gaminių, pagal rūšines savybes. Atsižvelgiant į nustatytus skirtingus kokybinius reikalavimus, būtų klaidinga tarpusavyje panašiais gaminiais laikyti visus tam tikros mėsos grupės gaminius, neatsižvelgiant į jų rūšį. Atitinkamai, sąvokos „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ neturėtų būti aiškinamos plečiamai, nes susiklostytų tokia situacija, kai ant mėsos produktų gaminių būtų nurodoma informacija, kuria būtų daroma užuomina apie ypatingas maisto produkto savybes, nors jos iš tikrųjų yra būdingos visiems konkrečios rūšies panašiems maisto produktams, bet ne bendrai visai mėsos gaminių grupei, ir tokiu būdu vartotojas būtų klaidinamas, t. y., kaip nagrinėjamu atveju, būtų nurodoma, kad mėsos gaminys yra be mėsos pakaitalų, nors tai yra būdinga visiems atitinkamo rūšies – aukščiausios rūšies – mėsos gaminiams. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vadovautinasi išaiškinimais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-176-822/2020 (ypač dėl Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatų aiškinimo). Be to, atsakovas pakartotinai nurodo nesutinkantis su pareiškėjo pozicija, kad teiginys „Mėsos pakaitalams – ne!“ laikytinas nuomone.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas išsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės aktų normas, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

48. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta bauda už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Bendrovės vartojami teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ laikytini reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 8 d. prasme), nagrinėjamos bylos kontekste panašiais (Reglamento Nr. 1169/2011 7 str. 1 d. c p. ir Maisto įstatymo 5 str. 1 d. 3 p. prasme) maisto produktais (gaminiais) laikytini tos pačios rūšies (aukščiausia, pirma, antra) mėsos produktai (gaminiai), Bendrovės vartojami teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ gali suklaidinti vartotojus, todėl laikytini produktų reklama, draudžiama pagal Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, taip pat kad pareiškėjui skirta bauda atitinka teisės aktuose keliamus kriterijus (tarp jų – proporcingumo kriterijų) bei kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl pareiškėjo keliamų klausimų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau teismui išdėstytus argumentus; abstrakčiai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo sąvokas „maisto (mėsos) gaminys“ ir „maisto (mėsos) gaminio rūšis“ ir dėl to padarė nelogiškas išvadas dėl sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“ turinio apimties aiškinimo ir taikymo, pakartodamas, jog Lietuvos nacionalinėje teisėje to paties pavadinimo maisto produktai (gaminiai) skirstomi į siauresnius pogrupius – rūšis; deklaratyviai nesutinka su teismo išvada, jog teiginys „be mėsos pakaitalų“ nelaikytinas reklama (nepateikia jokių konkrečių argumentų, pvz., kuris iš reklamai būdingų požymių teismo sprendime buvo įvertintas neteisingai ir kodėl); nepritaria teismo vertinimui, kad Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos yra aiškios ir suprantamos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

51. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas, kurio 14 straipsnio (2018 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. XIII-1123 redakcija) 1 dalyje įtvirtinta, jog draudžiama 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL 2011 L 304, p. 18), ir kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus maisto reklamai, nuostatų neatitinkanti maisto reklama. Pagal Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punktą, informacija apie maistą neturi klaidinti, visų pirma, darant užuominą apie ypatingas maisto produkto savybes, nors jos iš tikrųjų yra būdingos visiems tokiems panašiems maisto produktams, ypač specialiai atkreipiant dėmesį į tam tikrų sudedamųjų dalių ir (arba) maistinių medžiagų buvimą ar nebuvimą. Taigi, nagrinėjamoje byloje esminė aplinkybė yra tai, ar pareiškėjo reklamoje vartojami teiginiai „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ nepažeidžia Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų.

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-176-822/2020 (kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas), aiškindamasis dėl analogiškos Reklamos įstatymo 14 straipsnio (ankstesnė redakcija) nuostatos (t. y. nuostatos, perkeltos iš Reglamento Nr. 1169/2011 7 str. 1 d. c p.) pažeidimo, akcentavo, kad Reglamento Nr. 1169/2011 įžanginėje dalyje pažymima, jog 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje reglamentuojami tam tikri informacijos teikimo vartotojams aspektai, konkrečiai siekiant užkirsti kelią klaidinantiems veiksmams ir informacijos nepateikimui. Bendruosius principus dėl nesąžiningos komercinės veiklos turėtų papildyti specialios taisyklės dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (5 p.). Informaciją apie maistą reglamentuojantys teisės aktai turėtų drausti naudoti informaciją, kuri klaidintų vartotojus, ypač dėl maisto produkto ypatybių, poveikio ar savybių, arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes; kad tas draudimas būtų veiksmingas, jį reikėtų taikyti ir maisto produktų reklamai bei pateikimui (20 p.). Patirtis rodo, kad daugeliu atveju, kai savanoriškai pateikiama informacija apie maistą, nukenčia privalomos informacijos apie maistą aiškumas, todėl turėtų būti nustatyti kriterijai, kurie padėtų maisto verslo operatoriams ir vykdymą užtikrinančioms institucijoms užtikrinti tolygų privalomos ir savanoriškai teikiamos informacijos apie maistą teikimą (47 p.). Šiuo reglamentu konkrečiai suderintų klausimų srityje valstybės narės neturėtų galėti priimti nacionalinių nuostatų, nebent tai būtų leidžiama pagal Sąjungos teisę (49 p.).

53. Pateiktą teisinį reglamentavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog pagrindinis informacijos apie maistą teikimo vartotojams Europos Sąjungos lygmeniu, siekiant nepagrįstai nepaveikti (neiškreipti) jų ekonominio elgesio, principas yra tokios informacijos neklaidingumas. Šį principą turi atitikti tiek privalomai, tiek savanoriškai apie maistą teikiama informacija, o dėl gamintojo savanoriškai teikiamos informacijos neturi nukentėti privalomai apie maistą teiktinos informacijos aiškumas (neklaidingumas). Europos Sąjungos valstybės narės negali priimti šias nuostatas paneigiančio teisinio reguliavimo. Pažymėtina, jog informacijos, kad maisto produktas turi tam tikrų ypatingų savybių nurodymas, kai iš tikrųjų tokios savybės yra būdingos visiems panašiems maisto produktams (ypač specialiai atkreipiant dėmesį į tam tikrų sudedamųjų dalių ir (arba) maistinių medžiagų buvimą), visais atvejais yra priskiriamas vartotojus klaidinančiai informacijai, galinčiai paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, kad aptariamame kontekste sprendžiant dėl to, ar vartotojams pateikta informacija vertintina kaip klaidinanti, aktuali 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), kurios 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs, be kita ko, pagrindinės produkto savybės, tokios kaip prieinamumas, naudingumas, pavojingumas, atlikimas, sudėtis, priedai, pagalba pirkėjui produktą įsigijus ir skundų nagrinėjimas, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, pristatymas, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimas, kiekis, techninės sąlygos, geografinė arba komercinė kilmė, rezultatai, kurių galima tikėtis jį naudojant, arba produkto bandymų arba patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai. Direktyvos 18 konstatuojamoje dalyje pažymėta, kad Direktyva, remdamasi proporcingumo principu ir siekdama efektyviai įgyvendinti joje numatytas nuostatas, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškinimą naudoja vidutinį vartotoją, kuris yra gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, kaip standartą, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, bet numato nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią vartotojų, kurių savybės daro juos ypač pažeidžiamus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, išnaudojimui. Kai komercinė veikla yra konkrečiai nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, pavyzdžiui, vaikus, pageidautina, kad komercinės veiklos poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. Vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

55. Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2005/29/EB įgyvendinimo ir taikymo gairės (toliau – ir Gairės) negali būti traktuojamos kaip oficialus (autentiškas) Direktyvos nuostatų aiškinimas, tačiau į šias Gaires galima atsižvelgti kaip į doktrininį (pagalbinį) Europos Sąjungos teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-370/2012). Dėl Direktyvos 2 straipsnio e punkte įtvirtintos sąvokos „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ – naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, Gairėse pažymėta, kad pagal Direktyvą šis esminio iškraipymo kriterijus apima ne vien vertinimą, ar vartotojo ekonominis elgesys (t. y. jo sprendimas dėl sandorio) tikrai buvo iškreiptas. Tam dar reikia įvertinti, ar komercinė veikla „gali“ turėti tokį poveikį vidutiniam vartotojui (t. y. ar toks poveikis tikėtinas). Todėl nacionalinės įgyvendinimo institucijos turi išnagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes (t. y. in concreto), tačiau įvertinti tik tai, ar buvo „tikėtina“, kad ši komercinė veikla paveiks vidutinio vartotojo sprendimą dėl sandorio (t. y. in abstracto) (Gairių 2.4 p.). Dėl vidutinio vartotojo Gairėse pažymima, jog vidutinis vartotojas nelaikomas asmeniu, kurio ypač saugoti nereikia, nes jis visuomet gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti. Priešingai, kaip pabrėžiama 18 konstatuojamojoje dalyje, šis kriterijus taikomas remiantis proporcingumo principu. Ši sąvoka Direktyvoje buvo perimta siekiant išlaikyti reikiamą poreikio užtikrinti vartotojų apsaugą ir skatinti laisvąją prekybą atviroje konkurencinėje rinkoje pusiausvyrą. Kaip aiškiai paminėta Direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Tai reiškia, kad nacionalinės institucijos ir teismai turėtų patys, atsižvelgdami į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius ir nesinaudodami ekspertų ataskaitomis ar vartotojų apklausų rezultatais, įvertinti ir nuspręsti, ar veikla gali klaidinti vidutinį vartotoją (Gairių 2.5 p.).

56. Nutarime VVTAT komisija, išnagrinėjusi Protokole nustatytas aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus ir kitą ginčui aktualią medžiagą, Nutarime konstatavo, kad pareiškėjas, deklaruodamas, jog jo aukščiausios rūšies gaminiai, pažymėti teiginiais „Mėsos pakaitalams – ne!“ ir „be mėsos pakaitalų“ (tai laikytina pareiškėjo savanoriškai teikiama informacija, byloje dėl to nėra ginčo), turi ypatingų savybių, kai tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs gaminiai, pažeidė Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas ir, atitinkamai, Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nutarime pažymėta, kad visi aukščiausios rūšies mėsos gaminiai yra panašūs dėl to, kad, be kita ko, juose negali būti mėsos pakaitalų, todėl ginčo teiginiai išskiria mėsos pakaitalų nebuvimą kaip ypatingą pareiškėjo aukščiausios rūšies mėsos gaminių savybę. Vartotojai, matydami minėtus reklaminius teiginius tik pareiškėjo aukščiausios rūšies mėsos gaminių reklamoje, galėjo susidaryti įspūdį, jog mėsos pakaitalų nebuvimas yra tik minėtiems pareiškėjo gaminiams būdinga savybė, ir dėl šios priežasties būti suklaidinti.

57. Pareiškėjas skunde teismui tvirtino, jog aptarta atsakovo pozicija yra neteisinga, nes nepagrįstai susiaurina sąvokas „visi panašūs maisto produktai“ ir „visi panašūs maisto gaminiai“, ir iš esmės teigė, kad panašiais maisto produktais (gaminiais) laikytini to paties pavadinimo (grupės) mėsos produktai (gaminiai), pavyzdžiui, virtos ar sterilizuotos kepeninės, kraujinės bei subproduktų dešros ir dešrelės, virti ar sterilizuoti kepenų paštetai, virti ir sterilizuoti paštetai, o ne siauresnis maisto produktų pogrupis – rūšis (aukščiausia, pirma, antra). Tarp bylos proceso šalių nėra ginčo, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad teisės aktai konkrečiai neapibrėžia sąvokų „visi panašūs maisto produktai“ ir / „visi panašūs maisto gaminiai“ arba panašių maisto produktų (gaminių) nustatymo kriterijų, todėl šios sąvokos yra vertinamojo pobūdžio.

58. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje (buv. 6 dalis) nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016). Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

59. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bet kuri mėsos produkcija, kuri priskirta aukščiausios rūšies mėsos gaminiams, turi atitikti reikalavimą, jog tokios mėsos sudėtyje nebūtų baltyminių mėsos pakaitalų (žr. Mėsos gaminių techninį reglamentą). Mėsos gaminių techninis reglamentas imperatyviai nurodo, kad mėsos gaminio etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje, be privalomų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti nurodyta mėsos gaminio rūšis (14.2 p.; pvz., a. r., I r., II r.). Taigi pareiškėjas, ženklindamas savo prekiaujamus aukščiausios rūšies mėsos gaminius, papildomai nurodant teiginius „be mėsos pakaitalų“ ir „Mėsos pakaitalams – ne!“, pabrėžia gaminio savybę, kuri nėra išskirtinė tarp aukščiausios rūšies termiškai apdorotų mėsos gaminių (pareiškėjas nepateikė tokią išvadą paneigiančių argumentų ar įrodymų). Nors pareiškėjas nesutinka, kad aukščiausios rūšies termiškai apdoroti mėsos produktai (gaminiai) šioje konkrečioje situacijoje turėtų būti laikomi panašiais maisto produktais (gaminiais), jis nepateikia konkrečių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvados (panašiais gaminiais šiuo atveju suprantami visi panašūs maisto produktai, priskirti aukščiausios rūšies termiškai apdorotų gaminių grupei) ir ją pagrindžiančių motyvų (skirtingų grupių produktams nustatomi skirtingi gaminių kokybės rodikliai, skirtingos mėsos baltymų, drėgmės, riebalų, baltyminių mėsos pakaitalų, krakmolo kiekio normos; gaminį iš kitų grupių išskiria būtent kitokie teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai jų kokybės rodikliams, jų sudėčiai) teisingumu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sąvokas „grupė“ ir „rūšis“ kartais vartojo kaip sinonimus, ginčijamo teismo sprendimo nedaro nesuprantamu ir nėra laikytina esminiu trūkumu (tai, kad pareiškėjas suprato pirmosios instancijos teismo motyvus, matyti iš apeliacinio skundo argumentų). Aplinkybė, kad teismas bylai reikšmingas aplinkybes vertino kitaip nei pareiškėjas, savaime nepatvirtina, jog tos aplinkybės buvo įvertintos neteisingai. Kitaip tariant, pareiškėjas nepagrindė savo pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė anksčiau išvardytas įrodymų vertinimo taisykles. Atitinkamai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.

61. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl pareiškėjo suformuluotų klausimų, susijusių su Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamos sąvokos „visi tokie panašūs maisto produktai“ turinio aiškinimu ir taikymu (šiuos klausimus pareiškėjas pakartotinai suformulavo apeliaciniame skunde), kadangi teismas minėtą teisės normą laikė aiškia ir suprantama, o aplinkybė, kad pareiškėjas nurodomą sąvoką „visi tokie panašūs maisto produktai“ aiškina jam naudingu būdu, nėra pagrindas kelti abejonę dėl taikytino teisinio reglamentavimo neaiškumo ir poreikio priimti prejudicinį sprendimą keliamais klausimais. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir papildomai akcentuoja, jog pats pareiškėjas pripažįsta, jog sąvoka „visi tokie panašūs maisto produktai“ (angl. all similar foods) yra vertinamojo pobūdžio, taigi, panašūs maisto produktai (gaminiai) yra nustatomi vertinant individualias konkrečios bylos aplinkybes. Tai, kad teisės aktuose ar teismų praktikoje nėra suformuluoti konkretūs panašių maisto produktų (gaminių) nustatymo kriterijai, šios nuostatos nedaro neaiškia ar nesuprantama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo tenkinti tokį jo prašymą, laikytini nepagrįstais, o analogiškas pareiškėjo prašymas apeliacinės instancijos teismui netenkintinas.

62. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.