Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Kukalienės,

dalyvaujant pareiškėjoms A. K. D., L. T., jų atstovams advokatui O. D. ir advokato padėjėjai R. Ž. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. D. ir L. T. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys - Palangos miesto savivaldybės administracija, G. K., L. K. ir L. M., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Palangos skyriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 16S-215-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei A. K. D.“ (NŽT sprendimas Nr. 1) ir NŽT Palangos skyriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 16S-216-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui E. K. (teisių perėmėja – L. T.)“ (NŽT sprendimas Nr. 2), kuriais nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjoms tenkančią buvusio savininko M. K. dalį žemės (atitinkamai 0,2895 ir 0,3062 ha žemės) atlyginant už ją pinigais. Pareiškėjos prašo teismo įpareigoti NŽT už paminėtuose sprendimuose nurodytą žemę suteikti neatlygintinai žemės sklypą (-us) individualaus gyvenamojo namo (-ų) statybai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), posesija Nr. 62.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad kiekviena iš pareiškėjų turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko M. K. nuosavybės teisėmis valdytus 0,5025 ha žemės Palangos mieste.

Iš ginčijamų NŽT sprendimų turinio matyti, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai A. K. D. tenkančią – 0,2130 ha žemės, atkurtos, be kita ko, Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 54 (NŽT sprendimas Nr. 1, 3 p.); nuosavybės teisės į pareiškėjui E. K. (teisių perėmėja – L. T.) tenkančią – 0,1963 ha žemės, atkurtos, be kita ko, Klaipėdos apskrities viršininko 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 13 (NŽT sprendimas Nr. 2, 3 p.).

Pareiškėjos, nesutikdamos su ginčijamais sprendimais, teigia, kad NŽT, spręsdama klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, supainiojo du skirtingus asmenis (M. K., kuris yra pareiškėjų senelis iš tėvo pusės, ir M. K., kuris yra pareiškėjų senelis iš motinos pusės), t. y. Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 54 A. K. D. perduotas žemės sklypas, kaip pretendentei į M. K. valdytą žemę, o ne į M. K., dėl kurio priimtas ginčijamas NŽT Palangos skyriaus sprendimas Nr. 1, valdytą žemę, o Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai Palangos mieste“ E. K. (teisių perėmėja – L. T.) buvo perduotas žemės sklypas, kaip pretendentui į M. K. valdytą žemę, o ne į M. K., dėl kurio priimtas ginčijamas NŽT Palangos skyriaus sprendimas Nr. 2, valdytą žemę. Tai, pasak pareiškėjų, patvirtina Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti NŽT darbuotojos 2009 m. lapkričio 25 d. sudaryta ir pasirašyta lentelė. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos mano, kad jos turi teisę gauti neatlygintinai žemės sklypą (-us) individualaus gyvenamojo namo (-ų) statybai, tokiu būdu atkuriant mirusiojo M. K. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąją turtą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Administracinėje byloje pagal tų pačių pareiškėjų (L. T. - E. K. teisių perėmėja) skundą tam pačiam atsakovui Klaipėdos apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2009 m. gruodžio 04 d. sprendimu (bylos Nr. I-466-342/2009) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi (bylos Nr. A63-1595/2010) konstatavo, kad pareiškėjams nuosavybės teisės į buvusio savininko M. K. žemę yra pilnai atkurtos 1995-2008 metų Palangos miesto valdybos ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimais ir įsakymais.

Tarp administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. K. žemę, nėra tų administracinių aktų, kurie pareiškėjų yra minimi teismo nagrinėjamoje byloje, t. y., Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkio Nr. 54, kuriuo A. K. D. perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamas 0,2000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir Klaipėdos apskrities viršininko 1995 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 13, kuriuo E. K. (teisių perėmėja – L. T.) perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas individualiai statybai 0,1826 ha, esantis (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 54 ir Klaipėdos apskrities viršininko 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 13 nuosavybės teisės buvo atkuriamos į M. K., o ne į M. K. (kaip teigia pareiškėjos), nuosavybėje turėtą žemę. Todėl konstatuotina, kad dalinis nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko M. K. žemę įvyko pareiškėjai A. K. D. perdavus nuosavybėn neatlygintinai naudojamą 0,2000 ha žemės sklypą (Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkis Nr. 54), o E. K. (teisių perėmėja – L. T.) perdavus neatlygintinai naują 0,1826 ha žemės sklypą individualiai statybai (Klaipėdos apskrities viršininko 1995 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 13).

Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 24 d. įsiteisėjusiu sprendimu (bylos Nr. I-402-162/2009) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi (bylos Nr. A525-1680/2010) atmetė pareiškėjų, tarp jų ir A. K. D. bei E. K. (teisių perėmėja – L. T.) skundą, kuriuo buvo prašoma įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją įrašyti juos į eilę naujiems sklypams gauti, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko M. K. nuosavybės teise valdytą 4,02 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (posesija Nr. 62). Šiais sprendimais teismai konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į M. K. turėtą nuosavybėje žemę, pareiškėjai A. K. D. Palangos miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 54 buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai naudojamas 0,2000 ha žemės sklypas, o E. K. (teisių perėmėja – L. T.) Klaipėdos apskrities viršininko 1995 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 13, perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas individualiai statybai.

Dėl pareiškėjų minimos NŽT darbuotojos 2009 m. lapkričio 25 d. sudarytos ir pasirašytos lentelės (3 t., b. l. 33), kurioje nurodyta, kad A. K. D. ir E. K. 1994-03-17 potvarkiu Nr. 54 bei 1995-06-29 įsakymu Nr. 13 nuosavybės teisės atkurtos į M. K. valdytą žemę (posesija 75), teismas pažymi, kad ši lentelė nėra oficialus dokumentas, kuris galėtų duoti pagrindą kitaip vertinti prieš tai minėtais teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad vėlesnėje NŽT darbuotojos 2013-10-11 sudarytoje ir pasirašytoje lentelėje (3 t., b. l. 51) nurodyta priešingai, t. y., kad A. K. D. ir E. K. 1994-03-17 potvarkiu Nr. 54 bei 1995-06-29 įsakymu Nr. 13 nuosavybės teisės atkurtos į M. K. valdytą žemę (posesija 62). Viena kitai turiniu prieštaraujančios lentelės tik patvirtina aplinkybę, kad jos nėra oficialūs dokumentai, kuriais reikėtų ir galima būtų vadovautis sprendžiant nuosavybės teisų atkūrimo klausimą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Palangos mieste; 3) perduodant neatlygintinai piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą individualiai statybai. Pagal minėto straipsnio 3 dalį minimalus neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo Palangos mieste plotas – 0,04 ha, maksimalus – 0,2 ha.

Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis nenumato, jog piliečiui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn daugiau kaip vienas naudojamas ar naujas žemės sklypas, bei atsižvelgiant į tai, kad A. K. D. bei E. K. (teisių perėmėja – L. T.), atkuriant nuosavybės teisės į M. K. turėtą nuosavybėje žemę, jau yra neatlygintinai perduota po vieną žemės sklypą (naudojamą ir naują), konstatuotina, jog pareiškėjų reikalavimas įpareigoti NŽT pareiškėjoms suteikti neatlygintinai žemės sklypą (-us) individualaus gyvenamojo namo (-ų) statybai ir tokiu būdu atkurti mirusiojo M. K. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąją turtą, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių, jog posesijoje Nr. 62 būtų laisvos, neužstatytos žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 106 punkte nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos įgaliotas teritorinio skyriaus (toliau - teritorinis skyrius) vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymu suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę (iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijoms, nuo 2010 m. liepos 1 d. - Nacionalinei žemės tarnybai), bet ir savivaldybių administracijos.

Bylos duomenimis, pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003-06-13 sprendimu Nr. 75 patvirtintą medžiagą apie laisvą (neužstatytą) žemę, nustatyta, kad dalis M. K. žemės sklypo yra užimta VĮ Registrų centre įregistruotais kadastriniais sklypais, suformuotais prie senų namų valdų bei suprojektuotais Kunigiškių gyvenamojo kvartalo detaliuoju planu. Likusi žemės dalis yra valstybės išperkama (priskirta miško fondo žemei). Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ši žemės sklypo dalis pažymėta kaip valstybinis miškas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes Palangos miesto savivaldybės administracija konstatavo, kad posesijoje Nr. 62 laisvos grąžintinos žemės nėra.

Pareiškėjos į bylą pateikė matininko A. G. parengtos posesijos Nr. 62 kartografinės medžiagos palyginimo brėžinį, pagal kurį, jų nuomone, posesijoje Nr. 62 yra likusios nuo 3 iki 5 arų negrąžintos žemės natūra.

Teismas pažymi, kad pagal Atkūrimo tvarkos 106¹ punktą Nacionalinės žemės tarnybos Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą tik Nacionalinė žemės tarnyba turi teisę kartografinėje medžiagoje pažymėti savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasi turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga, tarp jos ir posesijų ribomis.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės nustatytomis posesijos Nr. 62 ribomis, o pareiškėjai jokių argumentų, kad Nacionalinė žemės tarnyba, pažymėdama posesijos Nr. 62 ribas, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nenurodė.

Pažymėtina, kad matininkas A. G., parengęs posesijos Nr. 62 kartografinės medžiagos palyginimo brėžinį, yra privatus asmuo, kuris pagal pareiškėjų užsakymą ir nubraižė šį brėžinį. Be to, byloje apklaustas liudytoju A. G. negalėjo įvardinti kokiu konkrečiai planu vadovavosi, pažymėdamas posesijos Nr. 62 ribas. Taip pat liudytojas A. G. negalėjo atsakyti į klausimą ar jo pažymėtoje „laisvoje“ žemėje buvo statiniai ar ne, nors pagal bylos duomenis šioje „laisvoje“ žemėje stovėjo statiniai, priklausantys G. K. ir L. K.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas vertina, kad matininko A. G. parengtas posesijos Nr. 62 kartografinės medžiagos palyginimo brėžinys ir paaiškinimai, nėra kompetentingos institucijos pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjų išreikšta valia - atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ar suteikti neatlygintinai žemės sklypą negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios, nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra ar neatlygintinas žemės sklypo gavimas, A. K. D. ir E. K. (teisių perėmėja – L. T.) nėra išreiškę, nors apie tokią galimybę pareiškėjai ne kartą buvo informuoti atsakovės raštais, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teismas pažymi, kad dėl piniginės kompensacijos dydžio valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika. Duomenų, kad negrąžinamos žemės vertė ir kompensacijos dydis paskaičiuotas nesilaikant Metodikos reikalavimų, byloje nėra, jokių konkrečių teisinių argumentų dėl kompensacijos dydžio, pareiškėjos taip pat nepateikė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra pasisakęs, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, jog įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartis Nr. A63-2589/2011 ir kt.). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti natūra turto, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). Todėl, teismo vertinimu, A. K. D. ir E. K. (teisių perėmėja – L. T.) atkūrus nuosavybės teises kitu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu (pinigais), buvo užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių paaiškinimus bei atsižvelgdama į išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai nustatė, jog nėra laisvos (neužstatytos) žemės M. K. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, o galimybės suteikti neatlygintinai žemės sklypą taip pat nėra, todėl vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, priėmė teisėtus ir pagrįstus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 16S-215-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei A. K. D.“ bei 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 16S-216-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui E. K.“, ir nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo juos naikinti bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pareiškėjoms suteikti neatlygintinai žemės sklypą (-us) individualaus gyvenamojo namo (-ų) statybai.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjos prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmestas, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. K. D. ir L. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.