- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-15
- Bylos Nr.
- I1-773-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02665-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, neturtinę žalą.
Pareiškėjo skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu. Pareiškėjas J. D. skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Viso buvimo pataisos namuose metu jam nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, nes jo buvimo kambariuose buvo laikoma iki 12 žmonių, tad gyvenamojo ploto trūko, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Nebuvo pakankami užtikrinamas socialinių programų įgyvendinimas, nebuvo galimybės lankytis renginiuose. Pataisos namų korpuse, karantine, kamerose, gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, tad saugumas nebuvo užtikrintas. Vietos pasivaikščiojimui kieme buvo mažai, kieme nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kieme šiukšlės, jie nevalomi, nelaistomi, sienose ir kanalizacijoje yra asbesto. Kambariuose visiškai nėra ventiliacijos, drėgna, tamsu, natūralios šviesos per mažai, o dirbtinė šviesa per stipri. Tinkama oro temperatūra neužtikrinama, žiemą šalta, vasarą karšta, ventiliatoriaus nebuvo leidžiama turėti. Kambariai neremontuoti, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, dažai atsilupę, sienos valymui nepritaikytos. Dėl to nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, kilo temperatūra. Jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, džiovinti rūbus sąlygų nebuvo. Naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, tualetas tik skylė grindyse, nuo kitų kabinų atskirta siena. Dažnai nebūdavo karšto vandens, tad nebūdavo sudaryta galimybė kartą per savaitę praustis po dušu. Patalpose blakės, tarakonai, pelės, vorai, jokia dezinfekcija ar deratizacija nevykdomi. Maistas nekaloringas, neskanus, jo energetinė vertė tik 1300-1500 kcal, valgykloje sąlygos antisanitarinės. Ilgalaikiai pasimatymai užtikrinti nebuvo. Tai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinius išgyvenimus, jį labai sukrėtė, jis buvo priverstas kentėti, sukėlė baimę, nevisavertiškumo jausmą, tai jį žemino ir menkino, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur, kuriuos prašo priteisti iš atsakovo.?
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad nagrinėjant skundus viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos, yra taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl ginčo laikotarpiui nuo 2017-06-28 iki 2017-10-21 turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
Nurodoma, kad nuo 2017-10-21 iki 2019-08-21 pareiškėjas atliko bausmę 4-ajame nuteistųjų būryje, bendrabučio tipo patalpose, kambario Nr. 420. Kambaryje buvo nuo 3 iki 11 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. M iki 9,06 kv. m kambario plotas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo budo apie kurį kalba pareiškėjas, t. y., kad sanitarinio mazgo, baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą.
Socialinės reabilitacijos programos yra vykdomos, pareiškėjas jose dalyvavo. Baldais patalpos aprūpinamas pagal galiojančias normas Pataisos namuose 2016 metais atnaujinta radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema, duomenų, kad ji nurodytu metu neveikė, nėra. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai, nuteistųjų bendrabutyje įrengta šachtinė ventiliacija, be to, patalpas galima išvėdinti per langus. Patalpose tinkamai įrengti langai, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus. Pataisos namuose yra nuolat veikianti katilinį, tad temperatūra yra užtikrinama, sienų danga lygi, lengvai valoma, pelėsio nėra. Pastebėtina, jog patalpas prižiūrėti ir valyti turi patys nuteistieji, tinkamai tai atliekant, neatsiranda nei drėgmės, nei pelėsio. Patalynė išduodama pagal normas. Kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos. Būrio, kur bausmę atliko pareiškėjas, patalpose, įrengtas sanitarinis mazgas, kur yra 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Dušu naudojamasi pagal nustatytą grafiką, situacijų, kai per savaitę nebūtų galimybės pasinaudoti dušu, nebuvo. Deratizaciją ir dezinfekciją vykdo bendrovė pagal sudarytą sutartį. Maitinimas tinkamas, nuolatinė kontrolė vykdoma. Ilgalaikiai pasimatymai organizuojami, pateikus prašymą.
Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo J. D. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.
Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą už 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą tik 2020 m. rugpjūčio 21 d. Esant Marijampolės pataisos namų prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo pataisos namų gyvenamosiose patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės” 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose buvo pažeistos jo teisės dėl saugios gyvenamosios aplinkos, gyvenamojo ploto normos pažeidimų, dėl antisanitarinės aplinkos (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas, taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas kambaryje Nr. 420, kurio plotas yra 36,24 kv. m, kambaryje buvo nuo 3 iki 11 asmenų, tad pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m iki 9,06 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamosiose patalpose esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju aptariamu laikotarpiu minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,29 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamųjų patalpų ribų - nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys, vertintina, kad nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto, tame tarpe ir ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildina iš to, jog Marijampolės pataisos namuose ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nebuvo užtikrinta saugi gyvenamoji aplinka dėl antisanitarinių sąlygų (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 134:2015) 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.8 punkte nustatyta, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami, gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2020 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 4.80)PA-208 nurodyta, kad patikrinus Marijampolės pataisos namų 3-čią ir 5-tą aukštus, pažeidimų nenustatyta, įrenginiai tvarkingi, pelėsio nėra, valymo priemonės yra, dušo patalpos švarios, tvarkingos. Teismas atkreipia dėmesį, jog šis patikrinimas atliktas ne pareiškėjo buvimo aukšte, tačiau pažymi, jog skundų dėl sąlygų pateikta nebuvo. Įvertinus tai, teismas laiko nepagrįstais teiginius dėl vėdinimo sistemos nebuvimo, kaip nurodoma, šiose patalpose yra įrengta šachtinė ventiliacija, patalpas galima vėdinti per langus. Vertinant kitas sąlygas gyvenamosiose patalpose, kaip pelėsio buvimas, temperatūros režimas, oro drėgmė ir apšvietimas, teismas atkreipia dėmesį, jog jokių tai paneigiančių argumentų pateikta nėra, tad visos abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai.
Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal HN 134:2015 nustatytą tvarką savo gyvenamųjų patalpų valymu rūpinasi patys nuteistieji. Pelėsio gyvenamosiose patalpose atsiradimui įtakos turi ne tik padidinta patalpos drėgmė, bet ir nuteistųjų atliekamų valymo pareigų kokybė, skundų dėl higienos sąlygų pateikta nebuvo. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, kilo temperatūra, tai nėra patvirtinta jo ligos istorija.
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes sanitariniai mazgai atitverti tik sienomis.
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 8 d.), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, pareiškėjo buvimo patalpose įrengti 6 sėdimi unitazai, 6 pisuarai, tualetuose įrengtos kabinos. Atsižvelgiant į pateiktus duomenis konstatuotina, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitiko reikalavimus.
Pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl privatumo pažeidimų buvo kreipęsis į tam tikras institucijas ar Pataisos namų administraciją ginčo laikotarpiu. Teismo vertinimu, nesant kitų objektyvių duomenų byloje, išskyrus pareiškėjo teiginius, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo atmeta kaip nepagrįstus, neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, o nesant šilto vandens, ir tai nebuvo užtikrinama. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta. Nors pareiškėjas nurodo, jog ne visada buvo nuvedamas kartą per savaitė į dušą, tačiau to visiškai nekonkretizuoja, atsakovas nurodo, kad tokių atvejų nebuvo, tad šis argumentas atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemų sienose ir kanalizacijose yra asbesto, kas kenkia jo sveikatai. Kuo vadovaudamasis pareiškėjas tai teigia, nenurodoma, tad šis argumentas atmestinas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Taip pat teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo per mažai, tesės aktai nenumato privalomumo įrengti kiemeliuose šiukšlių dėžes ar kibirus, pelenines, tad šie argumentai yra atmestini. Vis tik teismas pažymi, jog nėra paneigti pareiškėjo teiginiai apie netinkamas higienos sąlygas pasivaikščiojimo kiemeliuose (pareiškėjas nurodo, jog kiemeliai nevalomi, sienos pasidengusios pelėsiu), atsakovas atsiliepime visiškai nepasisakė dėl šių aplinkybių, tad abejonės yra traktuojamos pareiškėjo naudai.
Vertinant atliekamą Marijampolės pataisos namuose deratizaciją ir dezinsekciją, pastebėtina, jog tai atlieka pagal sutartį bendrovė, visi darbai yra fiksuojami, teismui pateikti įrodymai apie šiuos atliktus darbus, tad argumentai dėl neatliekamos deratizacijos ir dezinsekcijos atmestini.
Pareiškėjas nurodo, jog maistas buvo tiekiamas nepakankamai kaloringas, jo energetinė vertė sudarė tik 1300 -1500 kcal, kuo remdamasis jis tai teigia, nenurodė. Iš Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimo centro 2018-03-09, 2017-11-30 atliktų tyrimų matyti, kad maisto energetinė vertė yra 2738 -2496 kcal. Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko patikrinimą (Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo aktas, 2019-06-19, Nr. 41VMĮP-87), pateikus skundą dėl maisto kokybės, inventoriaus, higienos, susidėvėjimo, personalo higienos, maisto produktų laikymo, nustatė šilumą palaikančių indų vidiniai paviršiai pažeisti, maisto dalintojai dėvi netinkamus darbui drabužius, daugiau pažeidimų nenustatyta. Nustatytais pažeidimais pareiškėjas neturtinės žalos neargumentuoja, tad jo argumentai dėl maisto kokybės ir maisto vartojimo higienos sąlygų atmestini.
Teismui pateikti įrodymai, kad (Vilniaus pataisos namų raštas Nr. 9/07-13609), jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-10-21 iki 2019-08-21 pateikė aštuonis prašymus dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose, visi prašymai buvo patenkinti, pateikė tris prašymus dėl dietinio maitinimo, jie buvo patenkinti, du prašymus dėl patalynės, jie buvo tinkamai išspręsti, bei tris prašymus dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo, kurie nebuvo suteikti dėl užimtų patalpų, bei vienas ilgalaikis pasimatymas buvo nesuteiktas, pačiam pareiškėjui jo atsisakius. Pareiškėjas dalyvavo pozityvaus užimtumo programoje „Pilietiško ugdymo kelias“, intervencinėje elgesio keitimo programoje „Elgesys - Pokalbis - Pasikeitimas“, individualioje kognityvinėje bihevioristinėje korekcinėje programoje „Tik tu ir aš“, baigė Nusikalstamo elgesio prevencijos modulį. Su skundais dėl pareiškime nurodytų aplinkybių nurodytu laikotarpiu nesikreipė. Įvertinus tai, atmestini argumentai dėl nepakankamų socialinio užimtumo programų bei neužtikrinimo patalyne. Taip pat atmestini argumentai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, kaip matyti iš pateiktos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų suteikimo, tad darytina išvada, jog tokie pasimatymai suteikiami buvo.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namų administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Marijampolės pataisos namuose būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Marijampolės pataisos namuose aptariamu laikotarpiu metu), įvertinus tai, kad pareiškėjui teisės aktais nustatytos sąlygos dalinai buvo užtikrintos - nustatyti galimi temperatūros, oro drėgmės neatitikimai kambaryje, kur buvo laikomas pareiškėjas, galimas pelėsis tame pačiame kambaryje ir pasivaikščiojimo kiemuose, galimai nevalomi pasivaikščiojimo kiemai (abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. D. skundą už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., suėjus ieškinio senaties terminui, atmesti.
Pareiškėjo J. D. skundą už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo J. D. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.