Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-909-582-2013

Teisėjas: Dalis Žilionis Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00014-2013-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2013 m. gruodžio 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Š. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. (2 epizodai), subendrinus bausmes BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu jam paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. V. pagal BK 245 str. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme t.y. 2013-05-03, 23.30 val. nebūdamas namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nes tuo metu policijos pareigūnams tikrinant nebuvo rastas nurodytu adresu, nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi keturiems mėnesiams, t.y. nuo 2013-04-01 iki 2013-08-01, jam paskirtų teismo įpareigojimų 2 punkto reikalavimų – nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgaliotojo policijos pareigūno sutikimo ir nuo 23 iki 6 val. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini).

Be to, jis pagal BK 245 str. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme t.y.2013-05-05, 05.55 val. nebūdamas namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nes tuo metu policijos pareigūnų buvo rastas neblaivus viešoje vietoje – Varėnoje, Vytauto gatvėje, nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi keturiems mėnesiams, t.y. nuo 2013-04-01 iki 2013-08-01, jam paskirtų teismo įpareigojimų 2 punkto reikalavimų – nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgaliotojo policijos pareigūno sutikimo ir nuo 23 iki 6 val. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvada, kad Š. V. padarė Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatytą nusikalstamą veiką, yra pagrįsta.

Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis).

Šiame straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Asmuo atsako pagal šį straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-108/2012). Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys, todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį gali būti ir pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo nevykdymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006), tačiau kaip jau buvo minėta, siekiant pripažinti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str., turi būti įrodyta šio asmens tiesioginė tyčia, t.y. tai, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo.

Lietuvos Respublikos BK 15 str. 2 d. nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tyčia – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tiesioginė tyčia yra tokios tyčios rūšys, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi viename elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norėjimas – tai valios pastangos pasiekti tikslą. Formalioji nusikalstamos veikos sudėtis yra tokia, kurios konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti pakanka pagrįsti faktą, jog asmuo padarė pavojingą ar priešingą teisei (nusikalstamą) veiksmą arba atsiradus įstatymo nustatytai pareigai nepradėjo jos vykdyti, nustojo ją vykdyti (neveikimas). Formaliosiose nusikaltimų sudėtyse pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės. Formaliosiose nusikaltimų sudėtyse netiesioginė tyčia negalima, nes asmens psichinis santykis su pavojingomis pasekmėmis nebūtinas. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai asmuo numato, jog pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėl to elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.

Nuteistasis pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino visiškai ir paaiškino, kad 2013-05-03 buvo išvykęs pas draugą ir nespėjo grįžti, o 2013-05-05 namuose gėrė su draugais, vėliau juos palydėjo ir užmigo ant suoliuko, tačiau savo skunde apeliacinės instancijos teismui savo kaltę neigė ir nurodė neturėjęs tyčios nevykdyti teismo sprendimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi pagal Lietuvos Respublikos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau Įstatymas) 7 str. Š. V. buvo skirtas įpareigojimas būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 iki 6 val. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte esantis reikalavimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje reiškia, kad asmuo yra įpareigojamas teismo nurodytu laiku nepasišalinti iš gyvenamosios vietos. Šiuo teismo įpareigojimu siekiama sudaryti teisines prielaidas jo vykdymą kontroliuojančios policijos įstaigos pareigūnui patikrinti, ar asmuo nustatytu laiku yra savo gyvenamojoje vietoje. Nors Įstatyme nenurodyta, kokiais metodais turi būti kontroliuojama, ar įpareigojimai yra vykdomi, tačiau akivaizdu, kad patikrinti, ar asmuo tam tikru laiku yra savo gyvenamojoje vietoje, galima tik jį atitinkamu metu joje suradus. Policijos pareigūnai vykdydami Įstatyme nustatytą Š. V. paskirto įpareigojimo kontrolę, apsilankę apelianto gyvenamojoje vietoje 2013-05-03, 23.30 val., ir 2013-05-05, 5.55 val., jo namuose nerado. Išimtiniais atvejais (liga, artimųjų mirtis ir pan.) asmuo, kuriam skirtas teismo įpareigojimas nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje gali tam tikram laikui iš jos pasišalinti, tačiau tai turi būti suderinta su priežiūrą vykdančiu įgaliotu policijos pareigūnu. Teismas konstatuoja, kad tai, jog Š. V. buvo išvykęs į Margionių kaimą pas savo draugą E. T. ir padėjo sodinti bulves, negali būti laikoma visuomenei naudinga veikla. Pažymėtina, kad apie tai, jog jis 2013-05-03 išvyksta į Margionių kaimą jis neįspėjo kartu gyvenančios savo motinos, nepasinaudojo ryšio priemonėmis ir nepranešė jai ar atsakingam policijos pareigūnui, kad neatvyks laiku dėl pateisinančių priežasčių. 2013-05-05 Š. V. sąmoningai išėjo iš namų iki 6 val. ryto ir girtumas jo atsakomybės neeliminuoja. Nuteistasis Š. V. priežasčių, kurias galima būtų laikyti pateisinančiomis jo pasišalinimą iš gyvenamosios vietos, ir jas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.

Š. V. veikė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo, kad savo veiksmais jis pažeidžia teismo jam skirtą įpareigojimą nuo 23 iki 6 val. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, suvokė savo veikos pavojingumą.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. K., Alytaus AVPK Varėnos rajono PK patrulis, parodė, kad 2013 m. gegužės 5 d. apie 5.55 val. Vytauto g. 18, netoli parduotuvės „Iki“, ant suoliuko pastebėjo miegantį, iš matymo pažįstamą girtą Varėnos m. gyventoją Š. V.. Nėra jokio pagrindo netikėti šio liudytojo duotais parodymais apie tai, kad jis Š. V. pamatė būtent 5.55 val., o ne po 6 val.

Teismas skiria bausmę pagal sankciją Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūsį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant jį nuo bausmės vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamojo Š. V. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas nurodė, kad kaltinamasis nėra nuoširdus, aplinkybes aiškina sau naudinga linkme, todėl tai nėra nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos baudžiamajame įstatyme numatytos veikos, todėl tai negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Š. V. padarė baudžiamąjį nusižengimą, veikdamas tiesiogine tyčia, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Taip pat teismas parinkdamas bausmę įvertino ir tai, kad kaltinamasis yra nusikaltimų recidyvistas, kadangi jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, jam laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista arešto bausme, kai jis piktybiškai nevykdė prieš tai paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad už Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatytų baudžiamųjų nusižengimų padarymą Š. V. skirtina arešto bausmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirta arešto bausmė gali užtikrinti BK 41 str. numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Paskyrus nuteistajam švelnesnę, o šiuo atveju per švelnią bausmę, nebus įgyvendintas teisingumo principas. Pernelyg švelni, veikų pavojingumo bei jų padarinių ir nuteistojo asmenybės neatitinkanti bausmė, pažeidžia teisingumo ir humaniškumo principų įgyvendinimą baudžiamajame procese.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis Š. V., 2013-05-03, 23.30 val., ir 2013-05-05, 5.55 val., nebuvo namuose, t.y. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme t.y. Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartimi keturiems mėnesiams, t.y. nuo 2013-04-01 iki 2013-08-01, jam paskirtų teismo įpareigojimų 2 punkto reikalavimų – nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgaliotojo policijos pareigūno sutikimo ir nuo 23 iki 6 val. būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), todėl jo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. kvalifikuota teisingai. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bausmę Š. V. individualizavo tinkamai, įstatyme nėra numatyta jokių pagrindų, galinčių kaip nors palengvinti jo teisinę padėtį.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Š. V. apeliacinį skundą atmesti.