- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-146-361/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47335-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Raimondas Mažulis, Laimonas Strauka
Teisėja V. Rimkienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47335-2015-3
2017 m. birželio 8 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai priteistą neturtinę žalą.
Iš V. B. priteista nukentėjusiajai A. B. 1 200 Eur neturtinės žalos ir 1 302 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), slapta paslėpęs „GSM MMS alarm spy camera X009B“ garso įrašymo bei informacijos perdavimo įrenginį, neteisėtai rinko informaciją apie privatų žmonos A. B. asmeninį gyvenimą.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. B. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. B. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį atmesti.
Argumentuoja, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus, t. y. nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, todėl padarė neteisingą išvadą, jog V. B. kaltė dėl jam inkriminuotos veikos įrodyta. Nurodo, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas V. B. ir A. B. santuokos metu. Taigi ginčo įvykio metu butas priklausė jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Šiame bute kaltinime nurodytu laiku V. B. buvo leista lankytis, jis turėjo teisę butu naudotis, laikyti jame bet kokius daiktus. Civilinėje apyvartoje leidžiamų daiktų, be kita ko, specialios techninės įrangos, palikimas bute neužtraukia civilinės, o juo labiau baudžiamosios atsakomybės. V. B. veikoje nebuvo tyčios rinkti informaciją apie A. B. privatų gyvenimą. Nukentėjusioji A. B. nurodė, jog ryte išvyksta į darbą, o grįžta vakare apie 18.00 val. Taigi kaltinime nurodyta aplinkybė, jog V. B. klausydavosi A. B. pokalbių ir tuo metu, kai jos namuose nebūdavo, yra nelogiška. Nesutinka su kaltinime nurodyta aplinkybe, jog V. B. neteisėtai slapta paliko įrenginį – specialų prietaisą, skirtą garso ir vaizdo įrašymui. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog įrenginyje vaizdo kameros nebuvo, kamera buvo išimta ir jokio garso įrašymo įrenginiu nebuvo atliekama, įrenginys nebuvo pritaikytas garso įrašymui ir tokia funkcija jame nebuvo aktyvuota.
Nesutinka su teismo motyvais, jog nukentėjusioji A. B. yra privatus asmuo. Remiasi kasacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, pateiktais išaiškinimais dėl BK 167 straipsnio taikymo, cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir teigia, jog V. B. veiksmai buvo nukreipti į įrodymų gavimą civilinėje byloje dėl šalių santuokos nutraukimo bei į aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą A. B., suradimą, o ne į privačios informacijos apie A. B. privatų gyvenimą rinkimą. A. B. negali dangstytis privatumu. Nuo 2013 m. užsitęsė komplikuotas šalių skyrybų, santuokoje įgyto turto dalybų procesas. Civilinę bylą nagrinėjančiam teismui yra privalu atskleisti informaciją, atsiradusią iš šalių bendro gyvenimo santuokos metu, kaip dviejų privačių asmenų santykių. Turto padalijimo klausimai teisme dar nagrinėjami, o šalių santuoka yra nutraukta. V. B. turėjo pagrindo manyti, kad A. B. galbūt yra padariusi nusikalstamą veiką, t. y. apgaule užvaldžiusi jai nepriklausantį turtą – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rūsį. Šį rūsį, remiantis 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytais motyvais, A. B. laiko asmenine nuosavybe. Tačiau didelės vertės (apie 12 000–15 000 Eur) nekilnojamasis turtas – rūsys – minėtam butui nepriklauso, šalys jame laikė savo daiktus, nuosavybės teisės į rūsį neturėjo. A. B., siekdama rūsį užvaldyti, daro V. B. didelę turtinę žalą. Sutinka, jog turto padalijimo ar nuosavybės pripažinimo klausimai gali būti išspręsti civilinių įstatymų nustatyta tvarka, tačiau dažnai tokie ginčai gali peraugti į baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Piktnaudžiaudama teise į privatumą A. B. siekia nuslėpti nuo teismo svarbias aplinkybes dėl rūsio ir neteisėtai rūsį užvaldyti, o tai jai suteikia galimybę įgyti pranašumą civilinėje byloje. Baudžiamojoje byloje A. B. nurodė, jog turi šį rūsį. Taigi toks A. B. nenuoseklumas, skirtingų faktinių aplinkybių nurodymas leidžia daryti išvadą, jog ji piktnaudžiauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama privatumo teise, dėl to V. B. gyvybiškai būtina teisminiuose procesuose rinkti įrodymus, siekiant apginti teisėtus savo interesus. Be to, byloje yra įrodymų, jog A. B. sudarinėjo kliūtis patekti į minėtą butą, pasiimti iš ten daiktus, atlikti buto įvertinimą, o V. B. kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Motyvuodamas teisės mokslo doktrinos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl privataus gyvenimo neliečiamumo turinio, ribojimo sąlygų ir pagrindų, teigia, jog šiuo atveju V. B. tik siekė surasti menkiausius įrodymus galimam pareiškimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. B. bei įrodymų civilinėje byloje dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo. Taigi V. B. veiksmai buvo nukreipti į įrodymų vykstančiuose teisminiuose procesuose gavimą, o ne į privačios informacijos apie A. B. rinkimą, todėl jo veiksmuose nėra BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Dėl civilinio ieškinio reikalavimų V. B. mano, jog šios kategorijos baudžiamojoje byloje priteisti neturtinės žalos atlyginimo negalima, nes ginčijama nusikalstama veika nesusijusi su žalos padarymu asmeniui, t. y. A. B. sveikatai ir gyvybei, CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme. Remiantis loginiu bei gramatiniu šios normos turinio aiškinimu, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, jei ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir t. t. Be to, A. B. su civiliniu ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Mano, jog A. B. nori pasipinigauti. Jokių pasekmių nukentėjusiajai nekilo, jos sveikata sutrikdyta nebuvo, turtinė žala jai nepadaryta. Be to, A. B. turtinė padėtis geresnė nei nuteistojo V. B., nes turto padalijimo byloje ji prašo priteisti turto už beveik 100 000 Eur, natūra siekia prisiteisti butą ir gyvenamąjį namą, piniginę kompensaciją. V. B. turtinė padėtis sunki – neturi gyvenamojo būsto, priklausančio nuosavybės teise, gauna nedidelį darbo užmokestį, kurio vos pakanka pragyvenimui. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys turi būti atmestas arba dar sumažintas.
Atsiliepimas
Nukentėjusiosios A. B. atstovas advokatas R. Mažulis atsiliepimu su skundu nesutinka, jame išdėstytus argumentus vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, prašo skundą atmesti ir priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodo, jog apeliantas nepaaiškina, kurių įrodymų ir kurių jų sąsajos teismas neįvertino, neištyrė. Skunde teigiant, jog V. B. turėjo teisę bendros jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute laikyti daiktus, taip pat ir pasiklausymo įrangą, kartu nurodoma, kad V. B. vis dėlto rinko duomenis apie nukentėjusiąją. Teiginiai, jog V. B. tik laikė įrangą bute, paneigti ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais. Įranga buvo įdėta sunkiai prieinamoje vietoje – už radiatoriaus, pritvirtinus lipnia juosta, ja buvo realiai naudojamasi – iš nuteistojo mobiliojo telefono užfiksuoti skambučiai į šį įrenginį. Nuteistasis, duodamas paaiškinimus, nurodė, jog įrangą slėpė taip, kad jo nerastų nukentėjusioji. Slaptą sekimą nuteistasis vykdė, tačiau šiuos veiksmus laikė teisėtu įrodymų rinkimu. Aplinkybė, jog nuteistasis mėgino klausytis nukentėjusiosios pokalbių ir tuo metu, kai jos galėjo nebūti namuose, nerodo, jog nuteistasis neturėjo tyčios rinkti informacijos apie privatų nukentėjusiosios gyvenimą. Skambučių į įrenginį intensyvumas rodo, jog nuteistasis akivaizdžiai turėjo tyčią rinkti duomenis apie nukentėjusiosios privatų gyvenimą. Inkriminuotos veikos sudėtis yra formali, todėl tokia veika laikoma baigta nepriklausomai nuo to, kad duomenų surinkti nepavyko. Skunde nurodant, kad įrenginyje nebuvo vaizdo kameros, kartu nurodoma, kad nebuvo vykdomas garso įrašymas, nes įrenginys tam nepritaikytas. Aplinkybė, jog įrenginio vaizdo kameros laidas buvo perkirptas, nustatyta 2015 m. rugsėjo 9 d. įrenginio apžiūros metu (t. 1, b. l. 31). Tačiau nuteistasis kaltintas ir nuteistas ne už tai, jog stebėjo nukentėjusiąją vaizdo kamera, o už tai, jog neteisėtai klausėsi jos pokalbių. Ar nuteistasis padarė pokalbių įrašus ar ne, neturi įtakos veikos kvalifikavimui – veika baigta nuteistajam pradėjus klausytis pokalbių. Įrenginys veikė panašiu kaip mobiliojo telefono ryšio principu – paskambinus į įrenginį, skambinančiajam tiesiogiai imamas transliuoti garsas iš įrenginio buvimo vietos. Aplinkybė, jog nuteistasis iš viso 430 kartų skambino į slapto sekimo įrenginio SIM kortelę, nustatyta byloje esančiais įrodymais.
Skunde pateikiami teiginiai iš kasacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, paimti iš konteksto, ignoruojant nuteistajam nepalankius šio teismo išaiškinimus. Nutartyje taip pat nurodyta, kad privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Pažymi, jog apelianto nurodomas įrodymų rinkimas galėtų būti pateisinamas, jeigu nuteistasis būtų įrašinėjęs jo ir nukentėjusiosios pokalbius arba įrašymą būtų vykdęs kitoje vietoje. Šiuo atveju šalių santuokos nutraukimo proceso metu ir iki šio proceso bute gyveno tik nukentėjusioji. Nors dar nebuvo nuspręsta dėl buto nuosavybės teisės, tačiau butas buvo tik nukentėjusiosios asmeninė erdvė, todėl nuteistasis bute paslėpęs slapto sekimo įrenginį, šiurkščiai pažeidė nukentėjusiosios privatumą. Nei teisine, nei moraline prasmėmis nuteistojo veiksmai negali būti pripažinti teisėtu įrodymų rinkimu. Skundo teiginiai dėl tariamo duomenų apie nukentėjusiosios padarytą nusikaltimą rinkimo teismo aptarti, įvertinti ir motyvuotai atmesti. 2015 m. rugsėjo 30 d. priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, duomenų rinkimas apie nukentėjusiosios galbūt daromą nusikaltimą (bandant užvaldyti buto rūsį) buvo baigtas. Beje, akivaizdu, jog minėto rūsio likimas priklausys nuo to, kam iš šalių po turto padalijimo atiteks pats butas, nes rūsys nėra atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pritaria teismo motyvams, jog tariamas poreikis rinkti įrodymus nėra teisėta priežastis klausytis nukentėjusiosios pokalbių.
Skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo vertina kaip ydingus ir prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1997-01-20, 2004-12-03, 2006-08-19, 2010-02-03 nutarimai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (pvz., 2013-07-25 nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-417/2013) jurisprudencijai. Neturtinės žalos priteisimo pagrindas yra bet kokie neteisėti veiksmai, kuriais tokio pobūdžio žala yra padaryta. Priešingai nei teigiama skunde, nuteistojo veika sukėlė padarinius – mėnesį laiko nuteistasis nuolat pažeidinėjo nukentėjusiosios privatumą, t. y. intensyviai klausėsi jos pokalbių, vykusių jos asmeninėje erdvėje, sukėlė jai nesaugumo jausmą, baimę ir stresą. Neturtinė žala nukentėjusiajai yra akivaizdžiai padaryta ir, jos vertinimu, teisingai įvertinta. Priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra didelė, taip pat nustatytas 6 mėnesių terminas šiai žalai atlyginti. Nuteistojo turtinė padėtis teismo įvertinta ir nėra akivaizdžiai tokia sudėtinga, jog jis negalėtų sumokėti priteistos žalos teismo nustatytu terminu. Duomenų apie pasikeitusią nuteistojo turtinę padėtį su skundu nepateikta. Nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji patyrė 198 Eur atstovavimo išlaidų (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, advokato atstovavimas teismo posėdyje).
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu kvestionuojama nuteistojo V. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teigiama, jog nuteistojo veiksmuose neįrodyta tyčia neteisėtai rinkti informaciją apie nukentėjusiosios (sutuoktinės; veikos padarymo metu dar nebuvo įsiteisėjęs dalinis sprendimas dėl V. B. ir V. B. santuokos nutraukimo) A. B. privatų gyvenimą. Taip pat nurodoma, jog civilinėje apyvartoje leidžiamą įrenginį nuteistasis paliko teisėtai, t. y. šalių bute, įrenginiu nukentėjusiosios pokalbių neįrašinėjo, iš įrenginio vaizdo kamera buvo išimta. Argumentuoja, jog poreikį tokiu būdu rinkti įrodymus lėmė V. B. ir A. B. skyrybų procesas bei siekis surasti menkiausius įrodymus galimam pareiškimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. B. (dėl neteisėto rūsio užvaldymo), todėl yra teisinis pagrindas V. B. išteisinti, o A. B. civilinį ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų vertinimo ir tyrimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad V. B. neteisėtai rinko informaciją apie A. B. privatų gyvenimą ir padarė nusikaltimą baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei – asmens privataus gyvenimo neliečiamumui. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis slapta nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje paslėpęs aktyvuotą ir veikiantį pasiklausymo įrenginį bei nuolat į jį skambindamas, neteisėtai rinko informaciją apie privatų nukentėjusiosios gyvenimą, suvokė, kad tokiais savo veiksmais renka informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą ir norėjo tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas – asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu, o nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama, jog „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta, kad „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.“
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013, pasisakydama dėl BK 167 straipsnio taikymo, pažymėjo, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu; kad laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos; kad, kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatymų lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų – teismo proceso dalyvių – teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2011). Šioje nutartyje teismas taip pat pasisakė, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi į jo privatų gyvenimą apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu.
Bylos medžiaga patvirtina, jog V. B. ir A. B. susituokė 1990 m(duomenys neskelbtini) V. B. 2013 m. (duomenys neskelbtini) pateikė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo, juo prašė: nutraukti jo ir atsakovės (A. B.) santuoką dėl atsakovės kaltės; pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nebaigtą statyti namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); padalyti santuokos metu įgytą turtą ir turtines prievoles. Beje, prašydamas padalyti santuokos metu įgytą turtą, ieškovas (V. B.) prašė santuokos metu įgytą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), palikti atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui už jam tenkančią šio buto dalį priteisti 96 000 Lt kompensaciją.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. (duomenys neskelbtini) daliniu sprendimu V. B. ir A. B. santuoka nutraukta dėl V. B. kaltės, be kita ko, motyvuojant, jog V. B. 2013 m. liepos mėnesį išėjo iš namų, paliko šeimą, persikeldamas gyventi pas kitą moterį. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi atmetė V. B. apeliacinį skundą ir minėtą 2015 m. (duomenys neskelbtini) dalinį sprendimą paliko nepakeistą.
Paminėtuose civiliniuose procesuose buvo nustatyta ir įrodyta bei V. B. neginčijo ir gynėjas skunde neginčija aplinkybių, jog nuo 2013 m. liepos mėnesio jis su A. B. kartu nebegyveno ir nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio bute nesilankė. Taigi iki nuteistasis slaptą sekimo įrangą paliko – paslėpė už radiatoriaus jam ir A. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame bute, nuteistasis šiame bute jau negyveno apie dvejus metus, šis butas buvo tik A. B. faktinė gyvenamoji vieta. Beje, iš paminėtų V. B. ieškinio reikalavimų matyti, jog V. B. nesiejo ateities gyvenimo su A. B. ginčo bute ir nesiekė atnaujinti nutrūkusio jų bendro gyvenimo ar santykių ir pan.
Visuma paminėtų aplinkybių leidžia daryti išvadą, jog V. B., sulaukęs jam nepalankaus 2015 m. (duomenys neskelbtini) dalinio sprendimo – šalių santuoką nutraukus dėl jo kaltės, ėmėsi neadekvačių, pavojingų ir baudžiamojo įstatymo uždraustų veiksmų. V. B., turėdamas raktus nuo buto, kuriame, kaip minėta, gyveno tik A. B., turėdamas teisę į šį butą patekti (be kita ko, šalių sutartu laiku dėl buto vertinimo), šiame bute slapta paslėpęs garso įrašymo bei informacijos perdavimo įrenginį ir į jį skambindamas skirtingu paros laiku, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtai klausėsi iš viso – 430 kartų (2015-07-27 – 49 kartus, 2015-07-28, 2015-08-14 – po 22 kartus, 2015-08-01 – 24 kartus, 2015-08-07 – 27 kartus, 2015-08-15 – 31 kartą, 2015-08-16 – 20 kartų, 2015-08-02, 2015-08-17 ir 2015-08-18 po 32 kartus per dieną), ryšio trukmė labai įvairi – minimali 5–9 sekundės, maksimali 17–22 minutės (t. 1, b. l. 38–40, 41–43, 44–45, 46–50, 51, 52–53, 54–68, 69–71, 82) A. B. pokalbių. Tokiu būdu V. B. nuolat neteisėtai rinko informaciją apie privatų žmonos A. B. asmeninį gyvenimą. Tokie V. B. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip trukę gana ilgai ir intensyviai, todėl peržengę įprastai priimtino sutuoktinių bendravimo ir įrodymų civilinėje byloje rinkimo ribas bei pasiekę BK 167 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
Pažymėtina, jog šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas, be kita ko, santuokos savanoriškumo ir sutuoktinių lygiateisiškumo principais (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 straipsnio 2 dalis). Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 straipsnio 3 dalis). Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą (CK 3.5 straipsnio 4 dalis). Aiškinant šias nuostatas kartu su pirmiau išdėstytu konstituciniu privataus gyvenimo neliečiamumo principu, darytina išvada, kad santuokos sudarymas ir asmenų, kaip sutuoktinių, statusas nepaneigia jų privatumo vienas kito atžvilgiu, taigi jie privalo jį gerbti ir nepažeisti, o pažeidimo atveju valstybei atsiranda pareiga apginti pažeistą teisę. Šiuo atveju nuteistojo veiksmai peržengė įprastai priimtino sutuoktinių bendravimo ir rūpinimosi vienas kitu ribas. Aplinkybė, jog A. B. pokalbių nuteistasis klausėsi dar nesant įsiteisėjusiam sprendimui dėl jo ir A. B. santuokos nutraukimo, savaime nereiškia, jog tai jam suponavo teisę kontroliuoti kito sutuoktinio santykius su išoriniu pasauliu ar tokiu būdu rinkti įrodymus apie dvejus metus atskirai gyvenančios sutuoktinės privatų gyvenimą.
Apeliacinio skundo argumentai, jog pokalbių buvo klausomasi siekiant surinkti įrodymus V. B. ir A. B. skyrybų procesui ar menkiausius įrodymus galimam pareiškimui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. B. (dėl neteisėto rūsio užvaldymo), vertinami kaip deklaratyvūs bei nepagrįsti faktinių ginčo situacijos aplinkybių kontekste. Teismas nuosprendyje pateikė aiškius ir pagrįstus bylos medžiaga motyvus, kuriais analogiškus skundo argumentus atmetė. Be kita ko, išanalizavęs kaltinamojo paaiškinimus, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenimis, teismas nurodė, jog V. B. nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje informaciją rinko anksčiau nei sužinojo tai, kad nukentėjusioji butui priskirtą rūsį laiko asmenine nuosavybe. Beje, skyrybų procese V. B. naudojosi profesionalaus teisininko – advokato – pagalba, todėl abejotina, jog V. B. sąmoningai pasirinktas tyčinis nusikalstamas elgesys buvo jo ir advokato suderintos pozicijos dėl įrodymų gavimo apeliaciniam skundui civilinėje byloje parengti ar objektyviai būtini gynybos motyvams dėl šalių santuokos metu įgyto turto statuso ir sudėties ar ikiteisminiam tyrimui inicijuoti, priemonė ir rezultatas. Akivaizdu, jog V. B. pasirinktas, jo manymu, neva leistinas įrodymų rinkimas šiuo konkrečiu atveju yra neadekvatus, neleistinas, piktybiškas, kryptingas ir pavojingas baudžiamojo įstatymo prasme elgesys, todėl baustinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisiniais asmens privataus gyvenimo instituto reguliavimo aspektais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo gynėjo skundo argumentą, jog nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo byloje neįrodyta, o teismo išvados nelogiškos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo, atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis veikė būtent tiesiogine tyčia – suprato, kad veikia pavojingai, nusikalstamai, t. y. paslėpdamas vien sutuoktinės gyvenamojoje vietoje už radiatoriaus slapto sekimo įrenginį, suprato, kad šį įrenginį panaudos ir naudojo sutuoktinės pokalbiams slapta klausytis ir norėjo taip veikti. Vien privataus asmens pokalbių klausymosi aptariamu atveju pakanka V. B. baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį.
Iš visų byloje ištirtų duomenų ir nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios A. B. pokalbių buvo klausomasi siekiant surinkti, turėti informaciją apie jos privataus gyvenimo detales, t. y. buvo renkama informacija, patenkanti į jos privataus gyvenimo sferą. Svarbu ir tai, kad informacija apie A. B. privatų gyvenimą buvo renkama beveik mėnesį laiko ir tai daroma ne vienkartiniu veiksmu, o net 430 kartų įvairiu paros laiku.
Byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto skundžiamo nuosprendžio. Apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti teismo nuosprendį ir V. B. išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. pripažinti, jog apelianto veikoje nėra BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, atlyginimo klausimą teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek tai susiję su tinkamu baudžiamojo proceso teisės ir civilinės teisės normų taikymu.
Išanalizavusi ir įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai rėmėsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, išsamiai išanalizavo įstatyme numatytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nukentėjusiajai sukeltus padarinius, turtinę nuteistojo ir nukentėjusiosios padėtį), vertindamas jų visumą.
Nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nėra per didelis, jis neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, atitinka nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, pagrįstai iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Teismas laikėsi civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 109, 113, 115 straipsniai, CK 6.250 straipsnis).
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo
Nustatyta, jog nukentėjusioji atstovui advokatui R. Mažuliui už atstovavimą šioje baudžiamojoje byloje sumokėjo iš viso – 1 500 Eur (t. 2, b. l. 53, 54, 55). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai priteista dalis šių teisinės pagalbos išlaidų – 1 302 Eur. Nuteistojo gynėjui pateikus apeliacinį skundą, nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Mažulis parengė išsamų, aiškų ir juridiškai motyvuotą atsiliepimą į skundą bei atstovavo nukentėjusiajai teismo posėdyje. Taigi nukentėjusiosios realiai advokatui ir už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėta išlaidų suma yra 198 Eur (1 500 Eur – 1 302 Eur = 198 Eur). Atsižvelgiant į tai, jog nuteistojo gynėjo skundas atmestinas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš nuteistojo nukentėjusiajai priteistina 198 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, suma.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. B. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo V. B. nukentėjusiajai A. B. 198 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.