Kauno apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas D. V. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti 2016-06-29 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2833 dalį dėl šalies (pirkėjo) negaliojančia bei nustatyti, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas yra D. V.; pripažinti, jog žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra D. V. nuosavybė; pripažinti D. V. 39 kv. m. ploto ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) statytoju ir pripažinti, jog ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra D. V. asmeninė nuosavybė.

2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motina N. V., o (duomenys neskelbtini) tėvas K. V.. Po tėvų mirties jų vardu liko nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Mirus motinai N. V. dėl palikimo priėmimo pas notarą kreipėsi tėvas K. V. Ieškovas savo paveldėjimo teisę tėvui padovanojo, o kitas sūnus atsakovas V. V. tėvo naudai atsisakė motinos palikimo. Broliai J. V. ir A. V. taip pat buvo išreiškę valią tėvui K. V. perleisti paveldėjimo teises po motinos N. V. mirties, tačiau nespėjo jų įgyvendinti. Esant gyviems tėvams, jų valia buvo, jog turtas, esantis (duomenys neskelbtini), turi atitekti ieškovui. Tokią tėvų valią pradėjo įgyventi 2016 metais, kuomet 2016-05- 30 d. jam padovanojo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o likusį turtą ketino padovanoti sutvarkius 0,4143 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo iš valstybės dokumentus. Tačiau dėl motinos, o vėliau netikėtos tėvo mirties, tėvų valia iki galo įgyvendinta nebuvo. Tokią tėvų valią patvirtina tai, kad namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas ūkininko K. V. ūkis, kuriame ieškovas faktiškai kartu su tėvu ūkininkavo. 2016-06-10 d. K. V. ūkio valda buvo išregistruota ir šioje valdoje buvo įregistruotas D. V. ūkininko ūkis. Siekiant įsiregistruoti ir gauti paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, buvo privaloma, jog ūkininko valda priklausytų nuosavybės teise arba būtų valdoma kitu teisėtu pagrindu. Kadangi tėvai jam padovanojo žemės sklypą, kuriame ir buvo įregistruotas jo ūkininko ūkis, su K. V. dėl statinių, esančių (duomenys neskelbtini), sudarė nuomos sutartis. Mirus tėvui K. V. į notarą dėl palikimo priėmimo kreipėsi ieškovas, A. V., kuris paveldėjimo teisės atsisakė jo naudai, V. V., N. V., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai I. V., N. P. ir J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), sūnus R. V. Pažymi, kad 2016-06-29 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2833 yra apsimestinis sandoris, kadangi sudarytas ne su tikrąją šalimi, visas kadastrinių matavimo išlaidas ir už išperkamą valstybės sklypą visą sumą 2 440,00 Eur sumokėjo ieškovas. Nekilnojamasis turtas – pastatai priklausė K. V., todėl žemės sklypą galėjo įsigyti tik K. V. Po žemės sklypo įsigijimo, jame jis vykdė ūkinę veiklą, o su tėvais buvo sutarę, kad dėl šio žemės sklypo ir jame K. V. vardu registruoto pastato jo naudai bus sudaryta dovanojimo sutartis, tačiau tėvui mirus šis sutarimas nebuvo įgyvendintas. Neginčija 2016-06-29 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2833 kilusio teisinio rezultato, pripažįsta pirkimo-pardavimo sutarties teisinius santykius, tačiau nesutinka dėl šio sandorio šalies, t. y. pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui, todėl prašo pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį dėl šalies, nes faktinis žemės sklypo pirkėjas, sumokėjęs už žemės sklypą, yra D. V. Kadangi ieškovo ūkininko veiklos vykdymui buvo reikalingi pastatai ir žemės sklypas, su tėvais sutarė, kad ieškovas savo lėšomis iš valstybės išpirks žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atliks ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), remontą, o tėvai šį nekilnojamąjį turtą jam padovanos. Kad remontą ieškovas atliko savo lėšomis, patvirtina pateikti kvitai. Jo lėšomis ir darbu buvo rekonstruotas ne tik ginčo ūkinis pastatas, tačiau ir kiti ūkiniai pastatai, esantys žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kurie vėliau buvo parduoti A. P. ir A. P. Kadangi tėvas K. V. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) valdė valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, visi su ūkiniu pastatu susiję dokumentai buvo tvarkomi K. V. vardu, tačiau visas ūkio pastato statybos išlaidos sumokėtos iš ieškovo asmeninių lėšų. Todėl D. V. pripažintinas ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytoju ir jam pripažintos asmeninės nuosavybės teisės į šį turtą.

Šalies argumentai

9. Ieškovas D. V. 2013-02-14 ir 2013-02-28 mokėjimo nurodymais sumokėjo 800,00 Lt už kadastrinių matavimų bylos parengimą, mokėjimo paskirtyje nurodant K. V. kadastrinių matavimų bylos parengimas pagal 2011-12-15 sutartį, ir 2016-05-25 mokėjimo nurodymu sumokėjo 2 440,00 Eur, nurodant mokėjimo paskirtyje įmokos kodas 103240 už žemę kaime K. V. a. k. (duomenys neskelbtini).

24. Apeliaciniame skunde ieškovas D. V. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Iš sprendimo turinio nesuprantamos priežastys, dėl kurių teismas ignoravo arba netinkamai interpretavo tiek apelianto nurodytas bylos faktines aplinkybes, tiek jas patvirtinančių liudytojų parodymus, tiek atsakovo V. V. argumentus ir trečiojo asmens A. V. argumentus, tiek kitus rašytinius įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtino tikrąją 2016-06-29 Valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties Nr. 2833, šalį bei tikrąjį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytoją ir savininką.

24.2. Teismas nepagrįstai, prieštaraujant teisingumo ir sąžiningumo principams, nepripažino apelianto ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) statytoju ir nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą. Procesiniuose dokumentuose bei bylą nagrinėjant teisme apeliantas paaiškino ir pagrindė, dėl kokių priežasčių visi su ginčo ūkio pastato statyba susiję dokumentai buvo formaliai tvarkomi ir išduoti tėvo K. V., o ne jo vardu - t. y. dėl to, kad ūkinis pastatas radosi žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį tuo metu jo tėvas K. V. valdė 2015-09-07 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 10SŽN-86-(14.1062) pagrindu. Nepaisant to, kad formaliai žemės sklypas buvo išnuomotas K. V., apeliantas buvo faktinis jo naudotojas, todėl ir jam reikalingą ūkinį pastatą iš esmės pilnai sukūrė (pastatė nuo pamatų) savo lėšomis, savo darbu ir būtent jis rengė šio pastato techninį projektą, organizavo pritarimų iš NŽT prie ŽŪM gavimą bei atliko kitus veiksmus, siekiant savo tėčio K. V. vardu įteisinti ginčo ūkio pastatą. Nagrinėjamos civilinės bylos esmė ir buvo nustatyti tikrąjį, o ne rašytiniuose dokumentuose nurodytą, ginčo ūkinio pastato statytoją ir savininką bei tikrąją 2016-06-29 Valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutarties šalį - pirkėją.

24.3. Nuo 2009 m. iki 2016 m. apeliantas ūkinę veiklą vykdė savo tėvo K. V. vardu įregistruotame ūkyje, dar 2013 m. tėvai nusprendė, kad ūkis ir jo veiklos vykdymui reikalingas turtas bus perleistas apeliantui. Atsižvelgiant į tai, ūkinės veiklos vykdymui apeliantui buvo reikalingi pastatai ir žemės sklypas, todėl buvo sutarta, kad apeliantas savo lėšomis atliks ūkio pastato rekonstrukciją ir iš valstybės išpirks žemės sklypą, o vėliau tėvai šį nekilnojamąjį turtą padovanos jam, taip įteisindami tikrąjį ūkinio pastato bei žemės sklypo savininką. Siekdamas sukurti ir įregistruoti savo ūkį pagal jaunojo ūkininko projektą, apeliantas turėjo valdyti žemės sklypą bei pastatus, kuriuose bus vykdoma ūkinė veikla. Todėl 2013 m. jis pradėjo ginčo ūkinio pastato naują statybą ant ginčo ūkinio pastato senųjų pamatų, taip siekdamas sukurti nekilnojamojo turto objektą, kuriame galėtų vykdyti ūkinę veiklą. Byloje nustatyta, kad visas ginčo ūkinis pastatas buvo sukurtas apelianto lėšomis ir darbu. Byloje apklausti liudytojai I. A., E. Z., D. B. patvirtino, kad ginčo ūkinis pastatas nuo pamatų buvo atstatytas apelianto lėšomis ir darbu. Net ir atsakovas V. V. patvirtino, kad į ginčo pastato statybas buvo investuotos apelianto asmeninės lėšos, kad jis organizavo ir vykdė statybos darbus. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti tretieji asmenys. Svarbu ir tai, kad savo lėšomis ir darbu apeliantas rekonstravo ne tik ginčo ūkinį pastatą, bet ir kitus statinius, sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius ginčo žemės sklype, kurie vėliau buvo parduoti tretiesiems asmenims A. P. ir A. P. Netgi pats teismas pripažino, kad mažai tikėtina, jog apelianto tėvai pagal gaunamas pajamas būtų galėję pastatyti statinius, įsigyti valstybinį žemės sklypą ir padengti kitas su tuo susijusias išlaidas.

24.4. Teismas nepagrįstai apelianto nepripažino statytoju ir jo nuosavybės teisių, nes pasak teismo, apeliantas neturėjo žemės sklypo savininko - valstybės sutikimo ir neturėjo jokių teisių į žemės sklypą. Apeliaciniame skunde jau minėti byloje esantys įrodymai, kurių pagrindu nustatyta, kad apeliantas, o ne jo tėvas K. V., investavo savo asmenines lėšas į ginčo ūkio pastato statybas. Priešingai, nei nurodoma ginčijamame sprendime, apeliantas atliko ir užsakovo funkcijas. Statybos užsakovu pirmiausia turi būti žemės sklypo, kuriame bus vykdoma statyba, teisėtas naudotojas. Byloje ginčo nebuvo, jog nuo pat 2010 m. išimtinai apeliantas ir yra faktinis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojas, būtent jis naudojosi ginčo žemės sklypu, jo iniciatyva ir lėšomis buvo suformuotas šis žemės sklypas, išimtinai jis, o ne K. V., rūpinosi visa ūkio valda. Šias aplinkybes patvirtino visi teismo posėdyje apklausti liudytojai ir trečiasis asmuo A. V. Kita vertus, apeliantas pažymi, kad valstybės sutikimas statyti ginčo statinį buvo - t. y. 2013-09-19 raštas Nr. 10 SD-(14.80.104)-1747 dėl sutikimo išdavimo, kuriuo atsakovė NŽT prie ŽŪM davė sutikimą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre naujus nesudėtingus ūkio pastatus. Nors valstybė pritarimą dėl ginčo statinio statybos ir įteisinimo formaliai suteikė K. V., tačiau atsižvelgiant į tai, kad tikrasis ūkio pastato statytojas buvo apeliantas, būtent jis organizavau šio pastato statybą, ją finansavau, todėl vadovaujantis teisingumo kriterijais, NŽT duotą sutikimą apelianto tėvui galima vertinti, kaip apeliantui išduotą sutikimą.

24.5. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ne apeliantas, o jo tėvas K. V. atitiko užsakovui keliamus reikalavimus ir apeliantui tik pavedė atlikti užsakovo funkcijas. Šį argumentą teismas vėlgi kildina iš to, kad visi su pastato statyba ir žemės sklypu valdymu susiję dokumentai buvo pasirašyti ir sudaryti apelianto tėvo K. V. vardu. Tačiau jau ne kartą minėta, dėl kokių aplinkybių tiek ūkinio pastato, tiek žemės sklypo dokumentai buvo tvarkomi K. V. vardu - nes ginčo žemės sklype, kuris tuo metu priklausė valstybei, būtent apelianto tėvo vardu buvo jau įregistruoti nekilnojamojo turto objektai. Svarbu tai, kad eilę metų prie šių pastatų net ir nebuvo suformuota jokio žemės sklypo. Tik apeliantui su tėvais nusprendus, kad apeliantui reikia pradėti vykdyti ūkinę veiklą, jo iniciatyva ir lėšomis buvo pradėtos žemės sklypo formavimo procedūros ir būtent dėl pastatų egzistavimo valstybiniame žemės sklype, pastatų eksploatacijai buvo suformuotas valstybinis žemes sklypas, kuris vėlesniais administraciniais aktais ir sutartimis buvo išnuomotas, o vėliau ir parduotas K. V., tačiau teisinės prielaidos faktiškai buvo kuriamos apeliantui, o ne jo tėvui. Apeliantas negalėjo įgyti jokių nuosavybės teisių į pastatus, K. V. jam minėtų pastatų ir negalėjo perleisti iki tol, kol nebus sutvarkyti su valstybinio žemės sklypu susiję klausimai. Apelianto tėvas nebuvo nei ūkinio pastato statytoju, nei apeliantui pavedė atlikti užsakovo funkcijas, nes faktiškai be formalios registracijos jis neturėjo jokio ryšio su ūkiniu pastatu. Ginčo pastato statyba jam buvo net neaktuali, nes tuo metu jam nuosavybės teise priklausė greta esantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bei visi jame esantys 7 statiniai. Todėl akivaizdu, kad vienintelis asmuo, kuriam buvo naudinga ginčo ūkio pastato statyba, buvo apeliantas.

24.6. Nepagrįsti sprendimo argumentai, kad aplinkybė, jog apelianto tėvas 2016-06-07 ginčo ūkio pastatą apeliantui išnuomojo, o ne dovanojo, patvirtina, kad K. V. save laikė turto savininku ir neturėjo valios dovanoti turto. Apeliantas nurodo, kad jis su tėvu nusprendė, jog ginčo ūkinis pastatas apeliantui 2016 metų gegužės mėnesį bus išnuomotas, o ne padovanotas, nes iki 2016 m. liepos mėnesio pabaigos jis turėjo pateikti paraišką jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimui, o tam, kad galėtų įkurti ūkį, jam reikėjo nurodyti žemės sklypą ir pastatus, kuriuose bus vykdoma mano ūkininko ūkio veikla. Šias aplinkybes buvo būtina patvirtinti įregistruotais faktais arba sandoriais. Tam tikslui 2016-05-30 Dovanojimo sutartimi apeliantui ir buvo padovanotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau, nei ginčo ūkio pastato, nei ginčo žemės sklypo, tėvas negalėjo padovanoti ar kitaip perleisti, nes tuo metu žemės sklypas priklausė Lietuvos valstybei, o tėtis jį valdė tik nuomos pagrindu. Todėl siekiant nepraleisti nustatytų terminų paraiškai pateikti ir įvertinę tai, kad žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procedūra tęsėsi nuo 2010 m., ginčo ūkio pastatas buvo formaliai išnuomotas apeliantui. Tačiau ir po šių formalių veiksmų, su tėvais buvo nutarta, kad ginčo ūkinis pastatas ir ginčo žemės sklypas apeliantui bus padovanotas, kai bus išpirktas valstybinis žemės sklypas. Taip ir buvo padaryta. Tėvų tikrąją valią perleisti ginčo turtą bei visą ūkį patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, atsakovas, tretieji asmenys, todėl teismas padarydamas priešingas išvadas pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, kuriais privalėjo vadovautis vertindamas byloje esančius įrodymus bei priimdamas sprendimą.

24.7. Ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, todėl teismas vadovaudamasis įstatymu, LAT praktikoje suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, protingumo ir teisingumo principais, byloje surinktų duomenų visetu, turėjo sutarties dalį dėl šalies pripažinti negaliojančia. Teismas net nenustatinėjo tikrųjų sutarties šalių tikslų, nesiaiškino tikrųjų K. V. ketinimų, neatsižvelgė į šio sandorio sudarymo aplinkybes, apelianto bei tėvo tarpusavio santykius. Byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2016-06-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta su apsimestine šalimi, o tikroji (faktinė) šio sandorio šalis yra apeliantas: K. V. neturėjo tikslo ir pagrindo savo naudai įgyti ginčo žemės sklypą, jis net ir po jo įsigijimo su žemės sklypu neturėjo jokių nei teisinių, nei faktinių sąsajų; apeliantas, o ne jo tėvas K. V., sumokėjo už išperkamą valstybinės žemės sklypą visą sumą - 2440 Eur, pagal 2016-06-29 sutartį; apeliantas sumokėjo už ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos parengimą - 800 Lt, pagal sutartį Nr. 2011/792 2011.12.15 (šias aplinkybes patvirtina 2013-02-14 ir 2013-02-28 mokėjimo nurodymai); po ginčijamos 2016-06-29 sutarties sudarymo, apeliantas, o ne K. V., faktiškai naudojosi sklypu ir jį valdė, būtent apeliantas ginčo žemės sklype vykdė ir vykdo ūkinę veiklą. Būtent adresu (duomenys neskelbtini) yra registruotas apelianto ūkininko ūkis. Ginčo žemės sklype apeliantas taip pat vykdo ūkinę veiklą; byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad apeliantas buvo faktinis ginčo žemės sklypo ir viso ūkio šeimininkas, valdytojas, tik jis šiame ūkyje dirbo. Šią aplinkybę patvirtino ir apelianto broliai atsakovas V. V. ir trečiasis asmuo A. V.

24.8. Šiuo atveju byloje nekilo ginčas dėl to, kad būtent apeliantas ir buvo realus faktinis tiek ginčo ūkio pastato, tiek Žemės sklypo naudotojas. Kadangi ginčo žemės sklypas ir buvo suformuotas ūkio pastato, kurio tikrasis savininkas buvo apeliantas, todėl iš to seka, kad apeliantas turi teisę lengvatine tvarka įsigyti valstybinį žemės sklypą, jame esančio ir apeliantui priklausančio ūkio pastato eksploatacijai. Todėl nepagrįsti pirmos instancijos teismo argumentai, kad apeliantas neturėjo teisių į valstybinio ginčo žemės sklypo įsigijimą, nes neatitiko valstybinio žemės sklypo pirkėjui keliamų sąlygų; kad tokių sąlygų jam nesukūrė nei sutarties kainos apmokėjimas, nei kadastro matavimų bylų parengimas. Pripažinus, kad apeliantas pagal imperatyvias įstatymų nuostatas turėjo teisę į valstybinio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) įsigijimą, kuris užstatytas apeliantui nuosavybės teise priklausančiu ūkio pastatu, ieškinys turėjo būti tenkintas pilnai.