Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-262-307/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-07-10
Bylos Nr.: 1A-262-307/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41823-2019-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Šiukšta, Alenas Piesliakas
Nuteistasis: M. G.
Nukentėjusysis: A. Ž.
Advokatai: Alius Galminas, Alius Galminoir

Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-307/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41823-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 1.1.4.2.; 1.2.3.1.2.3.; 1.2.4.6.2.1.; 1.1.6.6.; 1.1.7.2.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui advokatui Aliui Galminui,nuteistajam M. G.,nukentėjusiajai A. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Aliaus Galmino ir nukentėjusiosios A. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. G. pripažintas kaltu ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2019 m. rugsėjo 30 d., apie 00 val. 27 min., namuose, esančiuose adresu – (duomenys neskelbtini), kuriuose kartu gyveno su nukentėjusiąja - buvusia sutuoktine A. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lovoje gulinčiai ir miegančiai nukentėjusiajai A. Ž. ranka užspaudęs burną, kad pastaroji negalėtų šauktis pagalbos, atsisėdęs ant nukentėjusiosios ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai aktyviai priešintis, žodžiu išreikšdamas tikslą nužudyti, sugriebė nukentėjusiajai A. Ž. už kaklo iš pradžių viena ranka, po to abiem rankomis ir spausdamas nukentėjusiajai kaklą, tokiu būdu nukentėjusiąją A. Ž. smaugė, to pasėkoje nukentėjusiajai A. Ž. padarydamas kaklo suspaudimą su (duomenys neskelbtini), tai nukentėjusiajai A. Ž. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi K. M. jėga atitraukė M. G. nuo nukentėjusiosios A. Ž. ir nukentėjusioji, pasišalinusi iš gyvenamųjų patalpų, pasislėpė lauke iki atvyko policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. G. gynėjas advokatas A. Galminas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendį, M. G. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto parkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 2 dalį ir atleisti M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su piniginiu užstatu, nustatant vienerių metų terminą, perduodant M. G. laiduotojos A. G. atsakomybėn.

2.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas M. G. veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šių priežasčių - netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis dėl M. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei bausmės už šią nusikalstamą veiką paskyrimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. G., išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, neįvertino eksperto išvados, iškraipė kai kuriuos eksperto parodymus bei padarė logiškai nepagrįstas ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kad M. G. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymo. Apeliantas tvirtina, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, teismo nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiosios A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais, melagingais parodymais ir nesivadovavo jos parodymais duotais teisiamojo posėdžių metu. Teismas neįsigilino į nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, šeiminio konflikto priežastis ir netinkamai jas įvertino. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tarp nukentėjusiosios ir M. G. buvo susiklostę įtempti asmeniniai santykiai, todėl besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo pagrindo, o kitų objektyvių įrodymų byloje nėra.

2.2. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vengdamas tinkamai atlikti savo pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnyje, buvo objektyviai šališkas, t. y. neužtikrino, kad su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nei vienai iš jų nebūtų suteikiama papildomų garantijų ar privilegijų (sprendimai bylose Cubber v. Belgija, Nr. 9186/80; Bulut v. Austrija, Nr. 17358/90; Hauschildt v. Danija, Nr. 10486/83 ir kt.).

2.3. Apeliantas, remdamasis teismų praktika, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-339-303/2015). Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K- 626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008).

2.4. Nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. Teismų praktikoje konstatuota, kad asmens kaltės turinys (tyčia, jos kryptingumas) atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos (motyvai) nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (tikslas), bet ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017). Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Subjektyvusis veikos požymis - tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį atsižvelgiama į visas padarytos veikos aplinkybes: asmens atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2012, 2K-450/2014, 2K-97-693/2015 ir kt.). Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį, 130 ar 131 straipsnius. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių, jeigu tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius - kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia.

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios M. G. davė nuoseklius parodymus, kad 2019 m. rugsėjo 30 d., apie 00 val. 27 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu su nukentėjusiąja A. Ž. panaudojo prieš ją smurtą, t. y. sukėlė fizinį skausmą ranka paimdamas nukentėjusiajai už kaklo ir jį suspausdamas, tačiau nepripažino, kad nukentėjusiąją smaugė. Vėliau jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apklausos metu M. G. nurodė, kad su tokiu kaltinimu nesutinka, nes nesikėsino nužudyti buvusios sutuoktinės A. Ž., to nenorėjo ir nesiekė, bet pripažino, kad sukėlė jai fizinį skausmą, kai konflikto metu nukentėjusiajai buvo ranka sugriebęs už kaklo. Dėl šio nusikalstamo veiksmo M. G. visiškai prisipažino bei nuoširdžiai gailėjosi. Šias M. G. nurodytas aplinkybes patvirtino teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją A. Ž.. Ekspertas konstatavo, kad nukentėjusiajai buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas patvirtino, jog nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nekėlė pavojaus jos gyvybei ar sveikatai. Jeigu M. G. būtų siekęs nužudyti nukentėjusiąją, jis tai būtų galėjęs įgyvendinti, nes jam niekas nebūtų sutrukdęs. M. G. nurodė, kad jis tokio tikslo neturėjo, o konflikto metu spontaniškai ranka paėmė nukentėjusiajai už kaklo, kadangi ji rankomis braižė jam veidą. M. G. paėmimas ranka už kaklo netruko ilgai, nukentėjusioji galėjo netrukdomai kvėpuoti, jai netrūko oro, ji nebuvo praradusi sąmonės, be to kiekvienas jų kalbėjo pakeltu tonu. Gretimame kambaryje buvęs K. M. išgirdo triukšmą ir atėjo pasižiūrėti kas vyksta, pamatė, kad lovoje konfliktuoja M. G. su A. Ž.. K. M. atitraukė M. G. nuo A. Ž., kuri atsistojo ir išbėgo iš kambario. Jei M. G. būtų smaugęs nukentėjusiąją, jai būtų sukeltas didesnis sveikatos sutrikdymas, tačiau nustatyta, kad ji pati išbėgo iš kambario ir iškvietė policijos pareigūnus. Teismo medicinos ekspertas apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad jeigu nukentėjusioji būtų stipriai smaugiama, jai būtų nustatyti rimtesni, sudėtingesni sužalojimai (trachėjos pažeidimai) ir kt. Apžiūrėjus nukentėjusiąją A. Ž., buvo rasti tik smulkūs nubrozdinimai, smulkios poodinės kraujosruvos. Nukentėjusioji A. Ž. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad konflikto metu M. G. buvo ranka suėmęs jai už kaklo, tačiau jos nesmaugė, žudyti nenorėjo. Nukentėjusioji nurodė ir tai, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neteisingi, nes ji norėjo pamokyti M. G. bei atkeršyti jam už tai, kad jis vartojo alkoholinius gėrimus bei rūkė vonios kambaryje. A. Ž. teisme prisipažino, kad siekė apšmeižti M. G. bei apkaltinti jį nusikaltimo padarymu, kurio jis neįvykdė. Nukentėjusioji apgailestavo, kad dėl jos neteisingų, melagingų parodymų pareikši kaltinimai jos buvusiam sutuoktiniui. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad savo patėviui K. M. bei policijos pareigūnams nurodė melagingas aplinkybes, jog M. G. norėjo ją pasmaugti, kad jai trūko oro, buvo sunku kvėpuoti. Liudytojas K. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra netikslūs ir iškraipyti. Teisiamojo posėdžio metu K. M. nurodė, kad jis nematė, jog M. G. konflikto metu abiem rankomis smaugtų A. Ž.. Jis nematė M. G. rankų ant A. Ž. kaklo. Liudytojas nurodė, jog priėjęs atitraukė M. G. nuo A. Ž., M. G. jam nieko nedarė, jo nesmaugė. Liudytojas patvirtino, kad jo parodymai pas tyrėją jau buvo surašyti kompiuteryje, o tyrėja liepė pasirašyti, jog jis pripažįstamas nukentėjusiuoju. Policijos tyrėjos nutarimu K. M. pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau kaltinamajame akte prokuroras nenurodė, kodėl K. M. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kas jį neva sužalojo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nepasisakė dėl nukentėjusiojo K. M..

2.6. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. G., yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes jie iš esmės grindžiami tik nukentėjusiosios A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais melagingais parodymais. Teismas be pagrindo nesivadovavo nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje duotais parodymais, juos nepagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį padėti buvusiam savo sutuoktiniui. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (sprendimai bylose Barbe, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A No 146; Telfner v. Austria, No 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-3-144/2007). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese.

2.7. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad M. G. veiksmuose prieš A. Ž. nėra nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėties - tyčios, nusikalstamų veiksmų ir jais A. Ž. padarytų pasekmių, todėl M. G. turi būti išteisintas. Jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2.8. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog M. G. dėl savo nusikalstamų veiksmų nesigailėjo. Priešingai nei nurodo teismas, M. G. pripažino savo kaltę dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, jos atsiprašė bei nuoširdžiai gailėjosi. Nukentėjusioji pretenzijų neturi, M. G. atleido ir toliau gyvena kartu. Gynėjo nuomone, teismas turi pripažinti M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2.9. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad M. G. neteistas, prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nukentėjusioji nereiškia jam nei turtinių, nei neturtinių pretenzijų, todėl yra galimybė atleisti M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta laiduotoja A. G. (M. G. mama) laidavo, kad sūnus daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų bei prašė teismo perduoti M. G. jos atsakomybėn vienerių metų terminui. Taip pat sutiko sumokėti piniginį užstatą, kaip garantą, kad sūnus laikysis teismo nustatytų įpareigojimų.

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. Ž. prašo perkvalifikuoti M. G. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį.

3.1. Apeliantės nuomone, kvalifikuojant M. G. veiksmus buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas M. G. apkaltinamąjį nuosprendį, nepakankamai atidžiai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent apeliantės prisipažinimo, kad ji apkalbėjo M. G.. Šios aplinkybės turėjo lemiamą reikšmę tiek netinkamam nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek per griežtos bausmės paskyrimui.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką, nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą arba atimti gyvybę. Šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-248/2013). Pasikėsinimas padaryti veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.

3.3. Apeliantės nuomone, apygardos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas neteisingai įvertino reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo veiksmus iki ir po veikos padarymo bei veikos metu, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų būdą, pobūdį, sunkumą ir priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta, ir kt., bei padarė nepagrįstas išvadas dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, o rėmėsi tik atskirais įrodymais arba tik jų dalimi, nepalankia kaltinamajam. Nuosprendyje motyvuotai nepasisakyta, kodėl atmetami ir nuvertinami įvykyje tiesiogiai dalyvavusios nukentėjusiosios A. Ž. ir K. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai svaresniais ir įtikinamesniais laikė apeliantės parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji norėjo „pamokyti“ buvusį sutuoktinį. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog M. G. veiksmuose buvus tyčią nužudyti buvusią sutuoktinę patvirtina jo elgesys, bei, kad M. G. veiksmai tikslingai, apibrėžtai ir konkrečiai buvo nukreipti prieš vieną svarbiausių, prigimtinių ir įstatymo saugomų vertybių - žmogaus gyvybę, kad nusikalstama veika nutrūko tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinamojo, bei kad kaltinamasis kaltu neprisipažino ir dėl savo nusikalstamų veiksmų nesigailėjo. Teismas neįvertino M. G. elgesio po nusikaltimo padarymo. Apeliantė nurodo, kad M. G. įsidarbino, atsikratė žalingo įpročio – alkoholio vartojimo, atsiprašė ir susitaikė su nukentėjusiąją, kartu lankosi pas psichologą. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji su M. G. yra oficialiai išsituokę, tačiau jie visą laiką gyveno kartu, augino dukrą. Jų santykiai iš esmės buvo geri, konfliktai kildavo tik dėl M. G. vartojamo alkoholio, tačiau M. G. niekada nėra smurtavęs.

3.4. Apeliantė nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 29 d. labai supyko ant M. G., nes jis pažadėjo prižiūrėti dukrą, tačiau pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Ji buvo labai įpykusi, dėl to pradėjo rašyti M. G. SMS žinutes, priekaištauti jam dėl alkoholio vartojimo, nors ir žinojo, kad M. G. nėra kur eiti, liepė išeiti iš namų, įžeidinėjo. Kai M. G. 21 val. grįžo į namus, buvo girtas, ji supyko, pradėjo bartis, grasinti jam iškviesti policijos pareigūnus. Po 40 min. pajuto, kad M. G. rūko vonioje, tai ją įsiutino, todėl puolė į vonią, pradėjo šaukti, jam iš rankų atėmė brendžio butelį, dalį brendžio išpylė ant M. G., kitą dalį išpylė į tualetą, M. G. iš burnos stvėrė cigaretę, pradėjo bartis, suėmus už marškinėlių stumdyti jį, draskyti nagais M. G. veidą, stipriai įdrėskė jam į akį. M. G. išėjo. Tikėdamasi, kad jis negrįš, atsigulė į lovą. Kai išgirdo, kad M. G. grįžta, vėl supyko ir keldamasi iš lovos puolė ant jo. Nors M. G. visą laiką prašė apsiraminti, žadėjo būti tyliai, ji sudavė jam per veidą, nagais sudraskė skruostą. Gindamasis nuo draskymo ir norėdamas ją apraminti M. G. suėmė ją už kaklo ir nuvertė ant lovos. Ji pašaukė K. M.. Viskas įvyko labai greitai. M. G. suimdamas jai už kaklo sukėlė fizinį skausmą, tačiau nužudyti tikrai nenorėjo ir nesikėsino. Ir įvykio metu ir po įvykio ji galėjo laisvai kvėpuoti, kalbėti, jai nebuvo nutirpęs kūnas, buvo sąmoninga, balsas nebuvo prikimęs, nes gana garsiai pakvietė K. M.. Necenzūrinių žodžių M. G. jai nesakė, įvykio metu nesakė ir „dvėsk“, jis tik nuolat kartojo „raminkis“, „ką darai?“. Apeliantė tvirtina, kad M. G. neturėjo tiesioginės apibrėžtos tyčios ją nužudyti, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Suimdamas ją už kaklo jis nesuvokė savo veiksmų pavojingumo ir nenumatė, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai ir nenorėjo (neturėjo tyčios), kad tokiu būdu apeliantei būtų atimta gyvybė, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal pasekmes, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Be to, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K- 377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

3.6. Apeliantė teigia, kad ji norėdama „atkeršyti“ bei „pamokyti“ M. G. elgėsi emocionaliai, neadekvačiai bei neprotingai, buvo labai supykusi dėl jo gėrimo ir rūkymo vonioje, todėl negalvodama apie pasekmes iškvietė policijos pareigūnus. Skambindama pagalbos telefonu specialiai išbėgo iš namų ir kalbėdama su operatore bėgo aplink namą, kad jos skambutis atrodytų įtikinamiau. Pamelavo patėviui K. M. ir atvykusiems pareigūnams, kad M. G. norėjo ją pasmaugti, kad jai trūko oro ir galvojo, jog miršta. Apeliantė pažymi, kad teismo medicinos ekspertas R. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino jos parodymus. Ekspertas nurodė, kad nukentėjusiosios sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kad gyvybei pavojus negrėsė. Nuosprendyje eksperto parodymai nurodyti neteisingai. Nukentėjusioji tvirtina, kad kol laukė pareigūnų, pati trynė, laikė savo kaklą suspaudus, bei mąstė kaip įtikinti pareigūnus, kad ji buvo „prismaugta“. Nukentėjusioji nurodo, jog pasielgė neatsakingai, dėl to labai gailisi. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad iš policijos pareigūnų užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, jog apeliantei pareigūnams sakant, kad M. G. bandė ją nužudyti, šis šaukia, jos ji meluoju, kad tai netiesa. Kai M. G. buvo sulaikytas, ji suprato, kad padarė didelę klaidą, susisiekė su tyrėja, informavo, jog nori pakeisti savo parodymus, pasakyti tiesą, tačiau tyrėja informavo, kad byla jau perduota Klaipėdos apygardos prokuratūrai. Be to, tyrėja B. B. jai grasino, liepė nekeisti parodymų, nes priešingu atveju ji gali ilgai nematyti savo vaiko, nes jai taip pat gresia baudžiamoji atsakomybe. Ši tyrėja skambindavo net ir po darbo valandų ir liepdavo nekeisti parodymų, grasindavo „kalėjimu“. Apeliantei atvykus pas tyrėją, apklausos protokolas buvo jau užpildytas, jo perskaityti neleido, liepė tik jį pasirašyti. Apeliantė išsigando, kad gali netekti vaiko ir pasirašė protokolą. Apie tyrėjos daromą spaudimą papasakojo savo motinai G. Ž.. 2019 m. lapkričio 6 d. apeliantė kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, prašyme nurodė, kad apkalbėjo M. G., nurodė įvykio aplinkybes, paprašė prokuroro inicijuoti dar vieną apklausą. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2019 m. lapkričio 13 d. nutarimu prašymas buvo atmestas.

3.7. Apeliantė tvirtina, kad teisiamojo posėdžio metu ji nurodė tikslias įvykio aplinkybes. Paaiškino, kad konflikto metu M. G. sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau dėl to ji jam pretenzijų neturi, jie atsiprašė vienas kito, kartu pradėjo lankytis pas psichologą, nori išsaugoti šeimą, gyventi kartu, auklėti ir auginti dukrą. M. G. suvokė savo elgesio pasekmes, įsidarbino, nebevartoja alkoholio. Dėl jai sukelto fizinio skausmo M. G. savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi. Apeliantei nesuprantama, kodėl dėl jos neatsakingo elgesio, melo, turi nukentėti žmogus, o nepilnametė duktė, gimusi (duomenys neskelbtini) turi likti be tėvo globos. Be to, pati apeliantė ne pirmą kartą pasirenka netinkamą konfliktų su M. G. sprendimo būdą, prieš kelis metus ji taip pat yra davusi melagingus parodymus, kad M. G. ją sužalojo.

3.8. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas lemia tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Teismo posėdžio metu nuteistasis M. G. prašė patenkinti jo gynėjo apeliacinį skundą, nuteistojo gynėjas advokatas A. Galminas prašė patenkinti apeliacinius skundus, nukentėjusioji A. Ž. prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, prokurorė L. Milevičienė prašė nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. G. gynėjo ir nukentėjusiosios A. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas.

6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo deklaratyviu argumentu, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pažeidžiant nešališkumo principą. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas suprantamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-187/2011 ir kt.). Konstatuojant nešališkumo principo pažeidimą turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Teismų praktikoje akcentuojama, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-137/2008). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nenurodo duomenų, patvirtinančių teismo šališkumo požymius. Vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu. Nušalinimo pagrindai nurodyti BPK 58 straipsnyje. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų priežasčių. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėjus, tačiau nušalinimas nebuvo pareikštas. Byloje nėra jokių duomenų apie realius faktus, keliančius abejonių dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjų) nešališkumo, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apeliantų lūkesčių, negali būti laikomas teismo šališkumu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą dėl nešališkumo principo pažeidimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo

7. Nuteistojo M. G. gynėjas ir nukentėjusioji A. Ž., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį, apeliaciniuose skunduose nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliantų nuomone, nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, teismo nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais, melagingais parodymais ir nesivadovavo jos parodymais duotais teisiamojo posėdžių metu. Teismas neįsigilino į nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, šeiminio konflikto priežastis ir netinkamai jas įvertino. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tarp nukentėjusiosios ir M. G. buvo susiklostę įtempti asmeniniai santykiai, todėl besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo pagrindo.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismų praktikoje pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

9. Nuteistojo M. G. gynėjas ir nukentėjusioji A. Ž. apeliaciniuose skunduose neneigia, kad nuteistasis M. G. smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau teigia, kad M. G. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiąją, todėl prašoma M. G. veiksmus vertinti pagal pasekmes ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios prašymas M. G. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 2 dalį tenkintinas.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, jog M. G. panaudodamas prieš nukentėjusiąją A. Ž. fizinį smurtą, padarė įvairaus pobūdžio kaltinime nurodytus sužalojimus, kurie nukentėjusiajai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad M. G. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį A. Ž., dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir neteisingai paskyrė bausmę. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

11. Baudžiamojoje byloje surinktų, teisme ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma: nuteistojo M. G., nukentėjusiosios A. Ž., nukentėjusiojo K. M. parodymuose, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), teismo medicinos eksperto R. P. P. paaiškinimuose, įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje, apžiūrų protokoluose bei kituose rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku nuteistasis M. G., panaudodamas fizinį smurtą prieš A. Ž., padarė jai kūno sužalojimus, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad M. G., smaugdamas A. Ž., turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią ją nužudyti. Tokią išvadą teismas grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios A. Ž., nukentėjusiojo K. M. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), teismo medicinos eksperto R. P. P. paaiškinimais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas sprendimą, jog M. G. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį (A. Ž.) motyvavo tuo, kad M. G. smurtinio pobūdžio veiksmai prieš A. Ž. buvo nukreipti į gyvybinėmis funkcijomis svarbius organus – kaklą (gerklę) ir gyvybiškai svarbias kvėpavimo funkcijas, jie truko pakankamą, gyvybei pavojingą laiko tarpą, panaudojant gyvybei pavojingą jėgą ir buvo intensyvūs. M. G. nukentėjusiąją smaugė abiem rankom jai jau miegant ir neturint galimybės pasipriešinti. M. G. su nukentėjusiąja tą dieną konfliktavo, buvo supykęs ant A. Ž. dėl jį žeidžiančios priežasties – esą nukentėjusioji buvo neištikima. M. G. jautė didžiulį pyktį ir priešiškumą nukentėjusiajai ir tai lėmė jo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš A. Ž., siekiant konkretaus tikslo - nukentėjusiąją pasmaugti. M. G. veika nebuvo baigta ne dėl valingų jo paties veiksmų, bet dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – kaltininką nuo nukentėjusiosios atitraukė į kambarį įėjęs nukentėjusysis K. M., kuriam reikėjo įdėti nemažai fizinių jėgų ir pastangų, kad atitrauktų M. G. nuo nukentėjusiosios. Be to, net atitraukus M. G. nuo nukentėjusiosios, jis savo veiksmų nenutraukė, o juos nukreipė į K. M., kurį taip pat pradėjo smaugti. Paleidęs K. M., sakydamas „aš jus visus išdaužysiu“, M. G. bėgo į lauką ieškoti A. Ž..

13. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas įmanomas tik tuo atveju, kai asmuo veikė tiesiogine tyčia. Kai asmeniui inkriminuojamas BK straipsnis, apibrėžiantis formaliąją nusikalstamos veikos sudėtį, pasikėsinimo stadija gali būti konstatuota, jeigu kaltininkas suvokė savo veikos pavojingumą, norėjo taip veikti ir pabaigti veiką, bet to nesugebėjo padaryti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje pasikėsinimui būdingos tyčios elementu laikomas jos apibrėžtumas, nes tik tai sudaro pagrindą sieti asmens baudžiamąją atsakomybę su padariniais, kurių buvo tik siekiama ir kurie tikrovėje nekilo. Tais atvejais, kai kaltininkas savo veikimo ar neveikimo galimų žalingų padarinių sąmonėje nesukonkretina, jo veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-13-976/2018, 2K-115-788/2020 ir kt.).

14. Tyčios apibrėžtumas yra vienas esminių kriterijų sprendžiant klausimą, ar asmens veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas nužudyti, ar pagal realiai kilusius padarinius. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė savo veiksmus ir kokių padarinių norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-521/2013 ir kt.).

15. Siekiant teisingai kvalifikuoti nuteistojo M. G. nusikalstamą veiką, kaltinant jį pasikėsinimu nužudyti savo šeimos narį, būtina nustatyti tyčios turinį. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti savo šeimos narį, tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę tokiam asmeniui. Esant apibrėžtai tyčiai, asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal kaltininko tyčios kryptingumą. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, būtina atsižvelgti į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, į nusikaltimo įrankius, būdą, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, nusikalstamos veikos intensyvumą, neužbaigimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė M. G. tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti savo šeimos narį.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų ir skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytų bylos įrodymų visumą dėl nuteistajam M. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad M. G. naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. Ž., norėjo ir siekė atimti jai gyvybę.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pats nuteistasis M. G. teisiamajame posėdyje savo kaltę pagal pareikštą kaltinimą pripažino iš dalies – pripažino atlikęs dalį jam inkriminuotų smurtinių veiksmų, tačiau nepripažino kaltinime suformuluoto tikslo nužudyti A. Ž.. Teisiamojo posėdžio metu M. G. parodė, jog įvykio dieną konfliktavo su A. Ž.. Ji norėjo, kad jis (M. G.) susirastų kitą gyvenamąją vietą ir išsikraustytų. Jis priekaištavo A. Ž. dėl neištikimybės. Vakare namo grįžo jau girtas, tačiau turėjo dar alkoholio, nuėjo į vonios kambarį, kuriame toliau vartojo atsineštą alkoholį. A. Ž. pyko, varė jį iš namų, du kartus sudavė į veidą, tada jis suėmė jai už kaklo, pargriovė ant lovos ir suėmęs viena ranka kelias sekundes palaikė. Tuo metu į kambarį įėjęs K. M. jį nuo A. Ž. atitraukė, o A. Ž. išbėgo iš kambario. M. G. tvirtino, kad nužudyti A. Ž. neketino, tačiau neneigė, kad savo veiksmais galėjo sukelti jai fizinį skausmą. M. G. taip pat tvirtino, kad A. Ž. nesmaugė, o tik viena ranka suėmė jai už kaklo, burnos jai uždengęs nebuvo (t. 2, b. l. 171-177).

18. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje M. G. buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, įtariant jį tuo, kad jis rankomis smaugė A. Ž., sukeldamas jau fizinį skausmą (t. 2, b. l. 9). Nuteistasis M. G. ikiteisminio tyrimo metu, dėl jam pareikšto įtarimo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaltu prisipažino ir parodė, kad įvykio dieną konfliktavo su buvusia sutuoktine A. Ž.. Konflikto priežastis – tariama A. Ž. neištikimybė. Abu apsižodžiavo, A. Ž. jį puolė, trenkė į veidą, nes buvo pavadinta kekše, tada jis A. Ž. pastūmė į lovą ir abiem rankom pradėjo ją smaugti, tuomet A. Ž. nagais apibraižė jam veidą. Smaugti nustojo tada, kai jį nuo A. Ž. atitraukė jos patėvis K. M. (t. 2, b. l. 11-12). Pareiškus įtarimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo, M. G. pareiškė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Patvirtino, jog abiem rankom suėmęs A. Ž. už kaklo ją smaugė, tačiau neturėjo tikslo ją nužudyti, tuo metu jai nieko nesakė ir negrasino (t. 2, b. l. 25-26). Pareiškus įtarimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos, M. G. pareiškė, kad kaltu neprisipažįsta ir parodė, kad tarpusavio konflikto su A. Ž. metu, dėl tariamos jos neištikimybės, ji du kartus sudavė jam į veidą, tuomet jis A. Ž. suėmė abiem rankom už gerklės ir suspaudė kaklą, tačiau nieko jai nesakė, neįžeidinėjo ir negrasino. Tikslo ją nužudyti neturėjo. A. Ž. pašaukė K. M. ir šis atitraukė jį (M. G.) nuo A. Ž. (t. 2, b. l. 82-83).

19. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis M. G. buvo apklaustas papildomai, siekiant patikrinti byloje esančius įrodymus, buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Žemesnės instancijos teismas

20. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą M. G. parodė, kad buvo suėmęs A. Ž. už kaklo, bet neketino jos nužudyti, neišsakė ir jokių grasinimų. Kai A. Ž. pašaukė K. M. ir šis atėjęs į kambarį jį (M. G.) atitraukė nuo nukentėjusiosios, ši išbėgo iš kambario. Nuteistasis patvirtino, jog iki šiol su A. Ž. gyvena kartu ir tarpusavyje nekonfliktuoja, nes jis nebevartoja alkoholio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. G. paaiškino ir įvykio dieną tarp jo ir A. Ž. vykusio susirašinėjimo (t. 1, b. l. 59-61) detales. Patvirtino, jog vienas kitam siuntė žinutes. M. G. rašė apie tai, kad rado butą nuomai, klausė A. Ž., ar reikia ją parvežti iš darbo, taip pat jis rašė, jog su jų dukra bus iki 21 val. o vėliau išeis. A. Ž., įtarusi, jog jis yra neblaivus, grasino iškviesti policijos pareigūnus. Be to, apklausos metu M. G. patvirtino, jog praeityje konflikto metu su A. Ž., vienas kito atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, tačiau tą kartą ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-04662-19, t. 2, b. l. 48-49 ).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aptartų nuteistojo M. G. parodymų, matyti, kad visų apklausų metu nuteistasis pakankamai nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, nurodė konflikto su buvusia sutuoktine priežastis. Vis tik nuteistojo aiškinimas teisiamajame posėdyje, kad jis nukentėjusiosios kaklą laikė suėmęs viena ranka ir tik keletą sekundžių, prieštarauja bylos medžiagai. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. P. patvirtino, kad viena ranka tokio sužalojimo, koks nustatytas A. Ž., padaryti neįmanoma. Apglėbiant kaklą viena plaštaka, vienoje pusėje poodinių kraujosruvų kiekis būtų mažesnis. Ekspertas patvirtino ir tai, kad kaklo spaudimas tikrai negalėjo trukti kelias sekundes.

22. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nustatyta, kad A. Ž. sužalojimai – kaklo suspaudimas smaugimo metu atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Bylos medžiaga patvirtina, kad toks sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas smurtiniais nuteistojo M. G. veiksmais To savo apeliaciniuose skunduose neneigia nuteistojo gynėjas ir nukentėjusioji.

Žemesnės instancijos teismas

23. Teisiamojo posėdžio metu nuketėjusioji A. Ž. parodė, kad įvykio dieną konfliktavo su M. G., supratusi, kad jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, supyko, grasino iškviesti policijos pareigūnus, norėjo, kad jis išeitų. Kai M. G. išėjo, ji atsigulė į lovą, tačiau M. G. grįžo, atsinešė butelį brendžio ir nuėjo į vonios kambarį. Ji vėl atsigulė lovą, tačiau pajutusi rūkomos cigaretės kvapą, nuėjo į vonios kambarį, išpylė brendį į tualetą, pradėjo M. G. stumdyti, jis ją taip pat pastūmė. A. Ž. pagrasino, jog kvies policijos pareigūnus, tuomet M. G. vėl išėjo iš namų. M. G. grįžo gal po valandos, ji susinervino, norėjo keltis iš lovos, bet M. G. paėmė jai už gerklės, parvertė ant lovos, užsilipo ant jos ir viena ranka gana stipriai suspaudė kaklą, kiek laiko laikė suspaudęs, ji negali nurodyti. Neigė, kad M. G. ją smaugė abiem rankomis. Tuomet į kambarį atėjo K. M., kuris atitraukė nuo jos M. G.. A. Ž. neigė, kad M. G. ją smaugdamas sakė „dvėsk“. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad buvo įtūžusi ant M. G. dėl jo girtuokliavimo, todėl iš karto po įvykio duodama parodymus, melavo, nes norėjo pamokyti M. G. (t. 2, b. l. 171-177).

24. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. Ž. taip pat buvo apklausta papildomai, perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

25. Nukentėjusioji A. Ž., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad įvykio dieną konfliktavo su M. G., nes jis apie 12 val. nakties grįžo namo girtas ir dar parsinešė alkoholio, kurį vartojo vonioje ir rūkė. Neapsikentusi ji nuėjo į vonią, apipylė M. G. jo turėtu alkoholiniu gėrimu, o likusią dalį išpylė į tualetą. M. G. ją pastūmė, ji pagrasino, jog iškvies policijos pareigūnus. Tada M. G. išėjo iš namų. Ji atsigulė į lovą, snaudė, tačiau grįžęs į namus M. G. priėjo prie jos, viena ranka uždengė jai burną, kita ranka suėmė už gerklės ir pradėjo smaugti. Tuomet ji, norėdama apsiginti, nagais draskė jam veidą, bet M. G. jau abiem rankom ją smaugė. Jai traukiantis nuo M. G., jos kūnas buvo lovoje, o galva ant grindų. Smaugdamas jis sakė „dvėsk“. Kai jis šiek tiek atleido rankas jai nuo kaklo, ji pašaukė K. M., kuris atėjęs atitraukė nuo jos M. G.. Tuomet ji nuėjo į K. M. kambarį, pasiėmė jo mobilųjį telefoną ir išbėgo į lauką (t. 1, b. l. 33-34). Papildomos apklausos metu A. Ž. parodė, kad M. G. ją galėjo smaugti apie 2 minutes. Tuo metu ji sąmonėms nebuvo praradusi (t. 1, b. l. 41-42). Vėliau vykusios apklausos metu A. Ž. parodė, kad tuo metu, kai M. G. pradėjo ją smaugti, ji jau miegojo. M. G. viena ranka uždengė jai burną, o kita ranka ją smaugė, vėliau smaugė abiem rankom. Ji priešinosi, draskė M. G. veidą, muistėsi ir išslinko iš lovos, galva jau buvo ant grindų, tuo metu ji bandė kviesti K. M.. Į kambarį atėjęs K. M. atitraukė nuo jos M. G., o ji išropojo iš kambario (t. 1, b. l. 52-53). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. Ž. parodė kambarį ir lovą, kurioje miegojo, kai M. G. viena ranka užspaudė jai burną, atvertė ant nugaros ir apžergęs, ją besimuistančią pradėjo smaugti, tačiau ji išslinko iš lovos, o į kambarį atėjęs K. M. atitraukė nuo jos M. G.. Tuomet ji pabėgo į K. M. kambarį (t. 1, b. l. 64-71).

26. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji A. Ž. patvirtino, kad įvykio metu M. G. buvo suėmęs rankomis jai už kaklo, bet neigė, jog M. G. ją smaugė ketindamas nužudyti. Nukentėjusioji neigė aplinkybę, esą M. G. rankomis spausdamas jai kaklą išsakė grasinimus „dvėsk“, A. Ž. teigimu jis tik sakė „raminkis“. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nukentėjusioji paaiškino, kad ji tuo metu buvo pikta ant M. G., todėl melavo. Norėdama duoti teisingus parodymus ji kreipėsi į policijos pareigūnę, vėliau į prokurorę, tačiau jai buvo pagrasinta ir liepta laikytis pirminių parodymų, nes kitu atveju jai pačiai grės baudžiamoji atsakomybė. Kaip liudytoja apklausta tyrėja K. B. parodė, kad išaiškino nukentėjusiajai atsakomybę už melagingų parodymų davimą, nes A. Ž. kreipėsi į ją ir norėjo atsiimti pareiškimą (t. 3, b. l. 7-20). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji paaiškino ir skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 114-115) aplinkybes. Ji nurodė, kad įvykio metu skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, tačiau jai reikėjo tik tokios pagalbos, kad išvežtų M. G. ir jis namuose „nekeltų bangų“. Taip pat nukentėjusioji paaiškino, jog po įvykio atvykusių policijos pareigūnų nešiojamo registratoriaus „Body“ pagalba daryto vaizdo ir garso įraše (t. 1, b. l. 120-121) užfiksuoti jos žodžiai, kuriuos tuo metu ji sakė, tačiau tai nebuvo tiesa, be to ir ten buvęs M. G. neigė jos nurodytas įvykio aplinkybes, vadino ją melage. Nukentėjusioji patvirtino, jog buvo labai supykusi ant M. G., taip pasielgė paveikta emocijų. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad prieš keletą metų yra davusi melagingus parodymus liudydama apie tai, kad M. G. prieš ją smurtavo. Tuomet ikiteisminis tyrimas prieš M. G. buvo nutrauktas. Nuketėjusioji A. Ž. patvirtino, jog jos parodymai duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra teisingi.

27. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas K. M. parodė, kad įvykio dieną buvo namuose, apie 00.10 val. ėjo į virtuvę ir pro praviras A. Ž. kambario duris išgirdo dūsavimą. Pradaręs kambario duris pamatė, jog M. G. lovoje apžergęs A. Ž. abiem rankom ją smaugia, tuomet jis atitraukė M. G. nuo jos, o M. G. parvertė jį ant lovos ir abiem rankom suėmė jį už kaklo, tačiau sugėdintas, M. G. jį paleido. K. M. parodė ir tai, kad M. G. jam nesukėlė fizinio skausmo, jis nebuvo sužalotas, todėl M. G. nereiškia jokių pretenzijų. Vėlesnės apklausos metu liudytojas K. M. nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, tačiau teigė, kad įvykio metu patyrė didelį stresą ir prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 125-126, 131-132). Teisiamajame podėlyje apklaustas K. M. parodė, kad įvykio metu išgirdo barnį, įėjęs į A. Ž. kambarį pamatė, jog M. G. lovoje, apsižergęs A. Ž., viena ranka jai laikė krūtinę, kur buvo kita M. G. ranka, jis nepastebėjo. Tuomet jis staigiai patraukė M. G. nuo A. Ž.. Teisiamajame posėdyje K. M. paneigė apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, nurodytas aplinkybes, jog M. G. M. Ž. smaugė abiem rankom, kad jam reikėjo daug fizinių pastangų atitraukti M. G. nuo A. Ž.. Paneigė ir tai, kad jis buvo išsigandęs dėl savo gyvybės. K. M. teigė nesakęs, jog A. Ž. iššliaužė iš kambario. Taip pat K. M. parodė, kad tuomet, kai buvo apklausiamas tyrėjos antrą kartą, jo apklausos protokolas jau buvo surašytas, t.y. perkeltas tekstas iš pirmosios apklausos. K. M. patvirtino, jog neprašė pripažinti nukentėjusiuoju, tai padarė pati tyrėja (t. 2, b. l. 171-177). Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja G. Ž., nukentėjusiosios A. Ž. motina, parodė, kad ji įvykio nematė, tačiau K. M. jai pasakojo, kad M. G. buvo užpuolęs A. Ž. ir jis (K. M.) atitraukė M. G. nuo A. Ž., apie tai, kad M. G. A. Ž. smaugė, jis nesakė. Pati dukra jai sakė tik tiek, kad jie su M. G. buvo susimušę. Taip pat dukra jai sakė, kad tyrėja ją gąsdino, spaudė nekeisti parodymų, nes M. G. reikia „pasodinti“ (t. 1, b. l. 171-177).

28. Nuteistojo M. G. ir nukentėjusiosios A. Ž. parodymus apie tarp jų įvykio vakarą buvusį konfliktą ir smurtinio pobūdžio veiksmus, patvirtina byloje pateiktos specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. Ž. padarytas kaklo suspaudimas su (duomenys neskelbtini). Kaklo suspaudimo diagnozę patvirtina ir morfologinės išraiškos: (duomenys neskelbtini), LOR gydytojo stebėtas nedidelis (duomenys neskelbtini). Nustatyti kaklo sužalojimai A. Ž. padaryti suspaudžiant jos kaklą rankomis smaugimo metu. Kaklo sužalojimą A. Ž. patyrė naktį iš 2019 m. rugsėjo 29 d. į 2019 m. rugsėjo 30 d. A. Ž. sužalojimai – kaklo suspaudimas smaugimo metu – atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 94–95). Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas R. P. P. patvirtino, jog A. Ž. buvo padarytas kaklo suspaudimas su (duomenys neskelbtini). Kaklo suspaudimo diagnozę patvirtino ir morfologinės, išoriškai išreikštos (duomenys neskelbtini). Šie sužalojimai A. Ž. padaryti spaudžiant jos kaklą rankomis, smaugimo metu, toks veiksmas truko maždaug keliasdešimt sekundžių. Iš pačios A. Ž. paaiškinimų nustatė, kad ji sąmonės nebuvo praradusi. Taip pat ekspertas parodė, kad gyvybei pavojus nebuvo kilęs (t. 3, b. l. 7-20). Tačiau ši specialisto išvada, kurios teisingumą teisiamajame posėdyje patvirtino tyrimą atlikęs ir išvadą surašęs ekspertas, paneigia nuteistojo nurodytas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, t. y. M. G. teiginius, jog jis A. Ž. smaugė viena ranka ir tik kelias sekundes. VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos kortelėje nurodyta, kad A. Ž. nustatytas paviršinis kaklo sužalojimas (t. 1, b. l. 100-101). VšĮ (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 30 d. 01.52 val. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyti A. Ž. apžiūros rezultatai: (duomenys neskelbtini). Šios apžiūros metu A. Ž. nurodė, kad traumą patyrė buitinio konflikto metu, buvęs sutuoktinis ją smaugė. Sąmonės praradusi ji nebuvo (t. 1, b. l. 78). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. G. nustatyti sužalojimai – (duomenys neskelbtini). Sužalojimai - (duomenys neskelbtini) padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku – 2019 m. rugsėjo 30 d., apie 00.00 val. (duomenys neskelbtini) padaryti ne mažiau dvylikos trauminių dinaminių poveikių pasėkoje, (duomenys neskelbtini) padarytos ne mažiau keturių trauminių smūginių poveikių pasėkoje kietais bukais, turinčiais ribotą paviršių daiktais, duomenys neskelbtini) padaryta ne mažiau vieno trauminio smūginio poveikio pasėkoje kietu buku daiktu. Specialisto išvadoje padaryta tikimybinė išvada, kad kažkuriuos sužalojimus galėjo padaryti ir nukentėjusioji pasyviai ar aktyviai gindamasi, priešindamasi (t. 2, b. l. 38-39).

29. Apeliaciniuose skunduose nuteistojo M. G. gynėjas ir nukentėjusioji A. Ž. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą M. G. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o teismo išvada, kad M. G. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, yra nepagrįsta įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų argumentai dėl teismo išvadų nustatant nuteistojo M. G. tyčios rūšį yra pagrįsti.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie M. G. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios A. Ž. ir nukentėjusiojo K. M. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Sprendimą nesivadovauti teisiamojo posėdžio metu duotais nuketėjusiosios A. Ž. ir nukentėjusiojo K. M. parodymais teismas argumentavo tuo, kad šių asmenų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo išskirtinai nuoseklūs, t. y. tiek pirminės, tiek vėlesnių apklausų metų nukentėjusioji A. Ž. buvo išskirtinai tiksli ir nuosekli, jos parodymai išimtinai analogiški ir identiški visais M. G. pareikšto kaltinimo ir nagrinėjamos bylos aspektais bei apimtimi. Nuketėjusysis K. M. du kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat davė nuoseklius ir analogiškus parodymus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisinga tik iš dalies. Būtina pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Tokie parodymai gali būti nurodomi ir analizuojami bei vertinami apkaltinamajame nuosprendyje, tačiau jais nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, o įrodymų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-26-696/2016). Kaip matyti iš nukentėjusiosios A. Ž. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji nebuvo nuosekli pasakodama įvykio aplinkybes. Apklausiama 2019 m. rugsėjo 30 d. A. Ž. parodė, kad tuo metu, kai ji gulėdama lovoje snaudė, M. G. rankomis suėmė ją už kaklo ir jam besmaugiant, ji sušuko patėvio vardą, tuomet šis atėjo į jos kambarį ir atitraukė nuo jos M. G., tada ji nuėjo į patėvio kambarį ir paėmusi jo telefoną išbėgo į lauką. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, jog ji sušuko patėvio vardą, K. M. nepatvirtino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad eidamas pro A. Ž. kambarį išgirdo dūsavimą. Apklausiama 2019 m. spalio 1 d. A. Ž. jau nurodė, kad K. M. atitraukus nuo jos M. G. ji nuropojo į patėvio kambarį. 2019 m. spalio 21 d. apklausos metu A. Ž. parodė, kad ji jau miegojo, kai namo grįžęs M. G. pradėjo ją smaugti. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. Ž. tvirtino, kad K. M. nuo jos atitraukus M. G. ji išbėgo iš kambario. Taigi nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertinti kaip išskirtinai nuoseklius, identiškus, nėra pagrindo. Juo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą apklausta nukentėjusioji A. Ž. patvirtino, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji buvo supykusi ant M. G., norėjo pamokyti buvusį vyrą, melavo, nes siekė, jog jis būtų sulaikytas policijoje ilgesnį laiką. Nukentėjusioji patvirtino, jog jos parodymai duoti teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra teisingi.

31. Taigi nors pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad M. G. nežymiai sutrikdė sveikatą A. Ž., teisėjų kolegijos vertinimu, neteisingai nustatė kaltininko tyčios rūšį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad M. G. nukentėjusiajai A. Ž. ranka užspaudęs burną, atsisėdęs ant nukentėjusiosios, žodžiu išreikšdamas tikslą nužudyti, sugriebė A. Ž. už kaklo iš pradžių viena ranka, po to abiem rankom ir, spausdamas nukentėjusiajai kaklą, tokiu būdu ją smaugė, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi K. M. jėga atitraukė M. G. nuo nukentėjusiosios ir ji pasišalinusi iš gyvenamųjų patalpų, pasislėpė lauke iki atvyko policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie M. G. tyčios turinį, nepagrįstai vertino vien nukentėjusiosios A. Ž. ir nukentėjusiojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie nuteistojo naudoto smurto prieš nukentėjusiąją pobūdį ir apimtį. Teismas nurodė, kad M. G. nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnis buvo didelis, sukėlęs realų pavojų nukentėjusiosios gyvybei, tačiau iš teismo medicinos eksperto R. P. P., atlikusio A. Ž. apžiūrą po įvykio bei susipažinusio su tyrimui pateiktais jos medicininiais dokumentais, kuriuose nurodyta apie A. Ž. apžiūrų metu jai nustatytus sužalojimus, paaiškinimų duotų teisiamajame posėdyje matyti, kad ekspertas patvirtino, jog pavojaus nukentėjusiosios gyvybei nebuvo. Vertinant nukentėjusiųjų A. Ž. ir K. M. parodymus apie M. G. smurto apimtį, intensyvumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog smurto metu nukentėjusioji A. Ž. buvo streso būsenoje, o K. M. buvo kitame kambaryje, dėl tokių aplinkybių nei nukentėjusioji A. Ž., nei K. M., negalėjo objektyviai įvertinti M. G. atliktų veiksmų intensyvumo, tiksliai nurodyti jų trukmę, todėl teisėjų kolegija, nustatydama nuteistojo atliktų veiksmų apimtį ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą, vadovaujasi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo medicinos eksperto R. P. P. paaiškinimais teisiamajame posėdyje.

32. Atsižvelgus į susidariusias įvykio aplinkybes, M. G. veiksmai, konfliktinėje situacijoje tarp jo ir buvusios sutuoktinės A. Ž., kuomet ji priekaištavo M. G. dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, M. G. įtarė ją buvus neištikimą, apsistumdymai, abipusiai įžeidžiantys pasisakymai, ir to pasėkoje M. G. atlikti smurtiniai veiksmai prieš A. Ž., šiuo atveju negali būti vertinami kaip susiformavęs ketinimas nukentėjusiąją nužudyti. Byloje nėra patikimų duomenų, apie tai, kad M. G. turėjo tikslą ir siekė atimti A. Ž. gyvybę. Nors nusikalstamus veiksmus M. G. nutraukė ne savo iniciatyva, vis tik norėdamas atimti A. Ž. gyvybę, M. G. turėjo galimybę šį savo tikslą realizuoti. Visų pirma, žinodamas, jog namuose yra K. M., jis galėjo uždaryti kambario, kuriame buvo A. Ž., duris, nes tokiu būdu K. M. nebūtų turėjęs galimybės pamatyti jo smurtinių veiksmų prieš A. Ž. ir jiems sutrukdyti. Antra, nuteistasis M. G., K. M. jį atitraukus nuo A. Ž. ir jai išbėgus iš kambario, nesiėmė jokių kitų veiksmų, kad atimtų gyvybę nukentėjusiajai, nors turėdamas tokį ketinimą, jį laisvai galėjo įgyvendinti, tačiau jis jos daugiau nepuolė, nekėlė pavojaus jos sveikatai ir gyvybei. Be to, M. G. nenaudojo specialių įrankių ar daiktų, kurie būtų pritaikyti žmogui žaloti, nors įvykio metu susidariusioje situacijoje siekdamas atimti nukentėjusiajai gyvybę, tokius buityje naudojamus įrankius turėjo galimybę panaudoti. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad išankstinės tyčios nužudyti A. Ž. M. G. neturėjo ir specialiai būtent šio tikslo nesiekė. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2019 m. rugsėjo 29 d. 01.06 val. jam nustatytas 2,33 promilės girtumas (t. 2, b. l. 1-2)), dėl girtumo kilusio pykčio proveržio metu nuteistasis spaudė rankomis nukentėjusiosios kaklą, tačiau tai nepatvirtina jo veikimo tiesiogine apibrėžta tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad M. G., atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją A. Ž., žodžiu išreiškė tikslą ją nužudyti. Nuteistasis M. G. viso proceso metu tvirtino, jog neišsakė jokių grasinimų nužudyti A. Ž.. Nukentėjusioji A. Ž. apklausiama teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme neigė, kad M. G. spausdamas jai kaklą išsakė grasinimą „dvėsk“. Nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir buvo nurodžiusi priešingai, t. y., jog smaugdamas ją M. G. išsakė ir grasinimą - „dvėsk“, tačiau jau minėta, kad nukentėjusioji tiek teisiamajame posėdyje, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog tuo metu buvo įtūžusi ant M. G. dėl jo girtuokliavimo, norėjo jį pamokyti, taip pat, kad jis ilgiau būtų laikomas suimtas, todėl melavo. Taigi byloje nėra patikimų įrodymų, kad M. G. tokiais veiksmais (sugriebęs nukentėjusiajai A. Ž. už kaklo iš pradžių viena ranka, po to abiem rankomis ir spausdamas nukentėjusiajai kaklą) būtų turėjęs, būtent griežtai apibrėžtą tikslą - atimti savo šeimos nariui A. Ž. gyvybę.

33. Kolegijos nuomone, jau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis M. G., rankomis spausdamas nukentėjusiajai kaklą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė, kad naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, daro pavojingą veiką, numatė, kad dėl tokios veikos gali kilti pavojingi, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo nedetalizavo. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Nukentėjusiajai A. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo M. G. veika turi būti vertinama ir kvalifikuojama kaip tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas savo šeimos nariui. Todėl nuteistojo M. G. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuojama į BK 140 straipsnio 2 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad: M. G. 2019 m. rugsėjo 30 d., apie 00 val. 27 min., namuose, esančiuose adresu – (duomenys neskelbtini), kuriuose kartu gyveno su nukentėjusiąja - buvusia sutuoktine A. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lovoje gulinčiai ir miegančiai nukentėjusiajai A. Ž. ranka užspaudęs burną, kad pastaroji negalėtų šauktis pagalbos, atsisėdęs ant nukentėjusiosios ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai aktyviai priešintis, sugriebė nukentėjusiajai A. Ž. už kaklo iš pradžių viena ranka, po to abiem rankomis ir spausdamas nukentėjusiajai kaklą, tokiu būdu nukentėjusiąją A. Ž. smaugė, to pasėkoje nukentėjusiajai A. Ž. padarydamas kaklo suspaudimą su (duomenys neskelbtini), tai nukentėjusiajai A. Ž. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais smurtiniais veiksmais M. G. nesunkiai sužalojo savo šeimos narį A. Ž.. Tokia nuteistojo M. G. veikos atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Dėl bausmės

35. Nuteistojo M. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį spręstinas ir bausmės paskyrimo klausimas.

36. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

37. Baudžiamasis įstatymas už nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui (BK 140 straipsnio 2 dalis) numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

38. Nuteistojo M. G. įvykdytas nusikaltimas yra tyčinis, baigtas nusikaltimas žmogaus sveikatai, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, šio nusikaltimo pasekmės – sutrikdyta žmogaus sveikata.

39. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo pripažinti M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Toks apelianto prašymas tenkintinas.

40. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.)

41. M. G. ikiteisminio tyrimo metu, dėl jam pareikšto įtarimo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaltu prisipažino, išreiškė apgailestavimą dėl smurtinių veiksmų prieš buvusią sutuoktinę. Pareiškus įtarimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo, M. G. kaltu prisipažino iš dalies, tačiau neneigė, kad nukentėjusiąją smaugė. Pareiškus įtarimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos, M. G. pareiškė, kad kaltu neprisipažįsta, tačiau neneigė, jog A. Ž. suėmė abiem rankomis už gerklės ir suspaudė kaklą. Teisiamajame posėdyje M. G. pripažino atlikęs dalį jam inkriminuotų smurtinių veiksmų. Sakydamas paskutinį žodį M. G. nurodė, kad savo veiksmais sukėlė A. Ž. fizinį skausmą ir dėl to labai gailisi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. G. nurodė, jog po įvykio, kuomet smurtavo prieš buvusią žmoną, jis padarė išvadas, nebevartoja alkoholio, kartu su ja gyvena ir nebekonfliktuoja. Nuteistojo parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad M. G. pripažino esmines jo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šios išvados nekeičia ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu M. G. teigė, kad nukentėjusiąją už kaklo laikė abiem rankomis, o teisiamajame posėdyje tvirtino, jog nukentėjusiąją už kaklo buvo suėmęs tik viena ranka. Nuteistojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu nekito, nei vienoje apklausoje jis neneigė atlikęs smurtinio pobūdžio veiksmus prieš A. Ž..

42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis M. G. nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Ši aplinkybė įrodyta paties nuteistojo M. G., nukentėjusiosios A. Ž. bei nukentėjusiojo K. M. parodymais, taip pat ir asmens blaivumo testo rezultatais. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. rugsėjo 29 d. 01.06 val. patikrinus M. G. blaivumą jam buvo nustatytas 2,33 promilės girtumas (t. 2, b. l. 1-2). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad M. G. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir ši aplinkybė yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į byloje esančią nuteistąjį M. G. charakterizuojančią medžiagą: UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą M. G. charakteristiką, kurioje jis apibūdinamas kaip atidus, atsakingas, sąžiningas bei punktualus, su bendradarbiais gerai sutariantis darbuotojas (t. 2, b. l. 168), byloje esančius duomenis apie nuteistojo padarytus administracinius nusižengimus (t. 2, b. l. 57-62), apie jo praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas, dėl kurių priimti įsiteisėję apkaltinamieji nuosprendžiai (M. G. laikomas neteistu (BK 97 straipsnio 6 dalis)) (t. 2, b. l. 41-46), šeimines aplinkybes (turi mažametę dukrą), VšĮ (duomenys neskelbtini) duomenis apie M. G. gydymą ir diagnozę – (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 65), ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad nuteistajam M. G. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirtina laisvės apribojimo bausmė mažesnė nei tokios rūšies bausmės vidurkis. Kartu su bausme M. G. skirtini įpareigojimai – dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas), per visą bausmės laiką dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

44. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti M. G. BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šis prašymas netenkintinas.

45. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi minėtame straipsnyje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos sąlygos, tačiau vien jų atleisti M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nepakanka. Teismų praktikoje pažymima, kad teismai, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, yra įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys bylose Nr. 2K-140/2015, 2K-120-489/2016 ir kt.). Tik tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys byloje Nr. 2K-86-895/2015 ir kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad M. G. praeityje darė nusikalstamas viekas ir buvo nuteistas (šiuo metu jis laikomas neteistu), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 57-62), išsituokęs, turi mažametę dukrą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis tvirtino, jog dirba. Tokios aplinkybės leidžia teigti, jog M. G. yra visiškai savarankiška asmenybė, jo charakteris ir pažiūros yra susiformavusios, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo motina gali daryti veiksmingą teigiamą įtaką, todėl laidavimo institutas M. G. netaikytinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo M. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti M. G. bausmę laisvės apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių. Įpareigoti M. G. dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per visą bausmės laiką dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 1 d. ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d.

Išaiškinti nuteistajam M. G., kad asmuo nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba probacijos tarnybos šaukimo gavimo; 2) laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus; 3) pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46¹ straipsnio 1 dalis).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisAlenas PiesliakasLinas Šiukšta