- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-828-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37558-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- UAB ,,Aviavilsa“
- Ieškovas
- VĮ „Lietuvos oro uostai“
- Kategorijos
- 2.3.2.12Savininko teisių gynimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Aviavilsa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ „Lietuvos oro uostai“ ieškinį atsakovui UAB ,,Aviavilsa“ dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo iškeldinti laikiną statinį bei atlaisvinti žemės sklypo dalį; išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas VĮ „Lietuvos oro uostai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti eksploatuojamą laikiną pastatą (laikinas patalpas) ir atlaisvinti 415 kv. m ploto Žemės sklypo dalį, esančią 3410186 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu patikslino reikalavimą, prašė teismo įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti eksploatuojamą laikiną statinį, kuris yra nurodytas UAB „Aviavilsa“ laikinosios techninės administracinės patalpos tarptautiniame Vilniaus oro uoste projekte, esantį 3410186 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir atlaisvinti laikinu statiniu užstatytą teritoriją. Papildomai pareiškė, jog atsisako nuo dalies ieškinio reikalavimo, t.y. atlaisvinti 415 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, kadangi negali nurodyti, kuri konkrečiai žemės sklypo dalis sudaro 415 kv. m., nes neturi plano, kuriuo šalys susitarė išsinuomoti 415 kv. m. žemės sklypo dalį.
Nurodė, kad patikėjimo teise valdo 3410186 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ginčo žemės sklypas). Ieškovas 1998-12-18 su Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau tekste VAVA) sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 818 Nr. NO 1/98-20004 (toliau tekste ginčo nuomos sutartis, nuomos sutartis), kuria ieškovui buvo išnuomotas 3264351 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kitai paskirčiai. Ginčo nuomos sutarties 10 punkte buvo numatyta sąlyga, kad žemės subnuoma galima tik nuomotojui leidus. VAVA atsižvelgdama į ieškovo prašymus (2002-06-12 Nr. 4R-498, 2002-10-14 Nr. 4R-799), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste CK) 6.553 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į nuomos sutartį, 2003-03-24 raštu Nr. (31)-1.2-838 išdavė leidimą subnuomoti atsakovui 415 kv. m. ploto žemės sklypo dalį išnuomotame valstybinės žemės sklype, kuriame numatė sąlygą, kad subnuomotoje žemės sklypo dalyje subnuomininkas gali statyti statinius ar įrenginius tik šio sklypo nuomotojui ir nuomininkui leidus. 2003-05-16 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta valstybinės žemės subnuomos sutartis Nr. (07)-3F-267 (toliau ginčo subnuomos sutartis, subnuomos sutartis). 2003-07-23 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymo Nr. 3793-01 (toliau tekste įsakymas) 1 punktu pripažino pasibaigusią ginčo nuomos sutartį sudarytą tarp VAVA ir ieškovo, įsakymo 2 punktu suteikė aukščiau minėtą žemės sklypą panaudos sutarties pagrindu neatlygintinai naudotis ieškovui (2003-09-03 valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 776 K01/2003-27836 (toliau tekste ginčo panaudos sutartis, panaudos sutartis), o 2005-02-23 Vilniaus apskrities viršininkas tenkindamas ieškovo prašymą, įsakymo Nr. 2.3-1078-01 1 punktu pripažino panaudos sutartį pasibaigusia ir įsakymo 2 punktu perdavė minėtą žemės sklypą ieškovui valdyti turto patikėjimo teise. Atsakovas 2005-04-26 raštu Nr. 0426 kreipėsi į ieškovą, prašydamas leisti statyti laikiną statinį (laikinas patalpas) turto patikėjimo teise valdomo valstybinės žemės sklypo dalyje, t.y. 415 kv. m ploto žemės sklypo dalyje (toliau ginčo žemės sklypo dalis), kuri atsakovui buvo išnuomota pagal subnuomos sutartį, o ieškovas pritarė laikino pastato (išardomų konstrukcijų) statybai žemės sklypo dalyje (sutikimas išreiktas raštiškai ant atsakovo 2005-04-26 prašymo Nr. 0426, kuris buvo pateiktas ieškovui). Vilniaus apskrities viršininkui 2003-07-23 įsakymo 1 punktu šalių susitarimu pripažinus pasibaigusią ginčo nuomos sutartį sudarytą tarp VAVA ir ieškovo, pasibaigė ir ginčo subnuomos sutartis 2003-05-16 sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, kuria atsakovui buvo subnuomota 415 kv. m. ploto sklypo dalis. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui išduodant sutikimą, valstybinės žemės sklypas ieškovui buvo perduotas valdyti turto patikėjimo teise, todėl ieškovas, nagrinėdamas atsakovo 2005-04-26 prašymą Nr. 0426 leisti statyti laikiną statinį turėjo vadovautis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo (toliau tekste AĮ) 44 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad tarptautinis oro uostas turi teisę išnuomoti tarptautinio oro uosto žemę su šio oro uosto veikla susijusioms reikmėms, taip pat šio oro uosto teritorijoje jau veikiantiems ūkio subjektams, net jeigu jų veikla nesusijusi su šio oro uosto veikla. Tačiau teisės akto (Vyriausybės nutarimo), reglamentuojančio valstybinės žemės sklypų nuomos sąlygas ir nuomos sutarčių sudarymo tvarką tarptautinio oro uosto teritorijoje nebuvo. Nurodė, jog atsižvelgiant į CK 6.551 straipsnio 1 ir 2 dalis, ieškovo įsitikinimu, statinio (laikinų patalpų) statyba valstybinės žemės sklype, kuris suteiktas (išnuomotas) be aukciono, negalima, tačiau vertinant tai, kad ieškovas suteikė atsakovui teisę statyti laikiną statinį (laikinas patalpas) patikėjimo teise valdomo ginčo žemės sklypo dalyje, kurio naudojimo terminas vadovaujantis Statybos įstatymo (toliau tekste SĮ)nuostatomis negalėjo būti ilgesnis kaip 3 metai, o dokumento įrodančio kad tokio statinio naudojimo terminas patikėjimo teise valdomo žemės sklypo dalyje pratęstas, nėra, todėl laikinas statinys (laikinos patalpos) praėjus 3 metų laikotarpiui, t.y. 2008 metais, turėjo būti ieškovo lėšomis pašalintas ir 415 kv. m. ploto žemės sklypo dalis atstatyta į pradinę būklę. Ieškovas nėra suteikęs leidimo toliau naudotis žemės sklypo dalimi laikino statinio (laikinų patalpų) eksploatavimui.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Aviavilsa“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog pagal subnuomos sutartį ieškovas subnuomojo atsakovui 10 (dešimčiai) metų 415 kv. m. ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, techninio departamento pastato eksploatacijai. Atsakovui, visą sutarties galiojimo terminą nebuvo žinoma apie tai, kad 2003-07-23 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3793-01 nuomos sutartis tarp VAVA ir ieškovo pasibaigė ir žemės sklypas buvo perduotas ieškovui naudotis neatlygintinai, taip pat nebuvo žinoma ir apie 2005-02-23 įsakymą Nr. 2.3-1078-01, kuriuo žemės sklypas buvo perduotas ieškovui valdyti turto patikėjimo teise. Sutartis turėjo pasibaigti 2013-05-16, tačiau prieštaravimų ieškovas nereiškė, todėl ji tapo neterminuota. Tai, kad po subnuomos sutarties pasibaigimo 2013-05-16 ieškovas ketino tęsti sutartį ir tai ją padarė neterminuota, patvirtina ir ieškovo atsakovui siųsti dokumentai, kaip antai 2014-03-24 pranešimas Nr. 4R-251 „Dėl elektros energijos ir elektros energijos persiuntimo paslaugos tarifų kainos pasikeitimo“. Pažymėjo, kad atsakovas visą sutarties galiojimo terminą mokėjo žemės nuomos mokestį, o taip pat ir komunalinius mokesčius ir sklypu naudojasi iki šiol. Atsižvelgiant į tai, kad subnuomos sutarties 3 punkte buvo nustatyta, jog Žemė subnuomojama techninio departamento pastato eksploatacijai, o 5 punkte nustatyta, jog subnuomininkas žemės plote gali statyti kapitalinius pastatus ir įrenginius tik subnuomotojui leidus, atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl leidimo statyti technines administracines patalpas. Ieškovas tokiam atsakovo prašymui pritarė, nenurodydamas sąlygų statiniui, statinio eksploatavimo termino ir panašiai. Joks papildomas susitarimas pasirašytas nebuvo. Atsakovas statinio statybai išleido apie 520000 Lt. Papildomai atsakovas patyrė išlaidų dėl inžinerinių – geologinių tyrinėjimų, projektų parengimo, lauko vandentiekio tinklų, šaligatvio plytelių sudėjimo ir kt. 2006-10-05 atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl leidimo prijungti atsakovo administracinį – techninį pastatą prie Vilniaus oro uosto vandentiekio ir lietaus kanalizacijos tinklų. 2006-11-07 atsakovo prašymui ieškovas pritarė. 2006-11-23 diena ieškovas suderino su atsakovu nuotekų valymo įrenginio projektą. Statybos darbai buvo vykdomi su ieškovo žinia ir jam neprieštaraujant, todėl darytina neabejotina išvada, kad atsakovas teisėtai pastatė statinį ir jį eksploatuoja iki šios dienos.
Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, nurodė, jog neturi pagrindo teigti išvados, kadangi nėra viešo intereso. Papildomai nurodė, kad pradėtų administracinių procedūrų dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo nėra, taip pat dėl statinio statybos teisėtumo į statybos inspekciją nebuvo kreiptasi.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškovo pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies reikalavimo – atlaisvinti 415 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, tenkino ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė. Ieškinį tenkino. Įpareigojo atsakovą UAB „Aviavilsa“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti laikiną statinį, kuris yra nurodytas UAB „Aviavilsa“ laikinosios techninės administracinės patalpos tarptautiniame Vilniaus oro uoste“ projekte, esantį 3410186 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir atlaisvinti (sutvarkyti) laikinu statiniu užstatytą teritoriją. Priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Aviavilsa“ 5,86 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme. Teismas nustatė, kad ginčo dėl to, kad ginčo statinys yra pastatytas žemės sklype, kuris patikėjimo teise perduotas ieškovui, nekilo. Ginčo dėl to, jog buvo statomas laikinas statinys bei, kad ieškovas buvo leidęs statyti laikiną statinį, tarp šalių taip pat nekilo. Taigi, teismas įvertinęs išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčo statinys, pastatytas ieškovui patikėjimo teise perduotame žemės sklype, laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. vasario mėnesio, yra laikinas statinys SĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Tokiu atveju 3 metų statinio naudojimo terminas baigėsi 2009-03-01. Pažymėjo ir tai, kad laikino statinio statymo laikotarpiu ir jo pastatymo dieną, galiojantys statybos teisę reglamentuojantys teisės aktai nenumatė galimybės pratęsti laikino statinio naudojimo termino, o Aplinkos ministro 2010 09 27 įsakymas Nr. D1-826, kuriuo buvo patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ ir jame numatyta laikinos statinio naudojimosi pratęsimo tvarka (41 punktas), nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi ji buvo patvirtinta iki laikino statinio naudojimo termino pabaigos. Tai, kad įstatymas nenumatė galimybės pratęsti laikino statinio naudojimo termino, ieškovui (verslininkui) buvo žinoma dar prieš pradedant statybas, taip pat ir baigiant statybas, tačiau pasibaigus statinio galiojimo terminui ir ieškovui prašant nugriauti statinį, atsakovas jo nenugriovė. Aplinkybę, jog ieškovas nesutiko, kad būtų toliau naudojamasi laikinu statiniu, patvirtina paties atsakovo pateiktas ieškovo 2010-05-12 rengtas raštas dėl neteisėtų statinių demontavimo bei atsakovo atstovės paaiškinimai, jog derybų metu nepavyko rasti sutarimo dėl tolesnio naudojimo, o taip pat ir vėliau rengti raštai, kuriuose, be kita ko, atsakovui buvo siūlomos galimos kitos alternatyvos. Teismo vertinimu, faktas, jog laikinas statinys, neturinis jokio jo tolimesnį naudojimą pateisinančio įrodymo, leidimo, neabejotinai pažeidžia ieškovo kaip turto patikėtinio teises ir teisėtus interesus, todėl pagrįstu laikytinas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus šiuos statinius nugriauti bei atlaisvinti laikinu statiniu užstatytą teritoriją. Teismo nuomone, ginčo laikino statinio nugriovimas ir (ar) nukėlimas per ieškovo prašomą 3 mėnesių laiką yra protingas. Įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, atsakovas nepateikė. Atsakovo nurodyta aplinkybė, jog laikinu statiniu atsakovas naudojosi ir pasibaigus jo naudojimosi terminui, taip pat tai, kad buvo sudaryta žemės nuomos sutartis bei mokėjo žemės nuomos mokesčius, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas turi teisę laikinu statiniu naudotis pasibaigus jo naudojimosi terminui, kadangi kaip jau minėta, statybos teisę reglamentuojantys teisės aktai tokių laikino statinio naudojimo pratęsimo išimčių nenumatė. Kita vertus teismas pažymėjo, jog ieškovas leido statyti laikiną statinį, neturėdamas tam teisinio pagrindo, o atsakovas vykdė statybas, pažeisdamas subnuomos sutarties sąlygas. Pažymėjo ir tai, kad duomenų, jog atsakovui neįregistravus subnuomos sutarties, ieškovas būtų priėmęs sprendimą dėl žemės sklypo nuomos, nepateikė (AĮ 44 straipsnio 3 dalis), be to, pats ieškovas pripažino, kad žemės sklypas galėjo būti išnuomotas tik aukciono būdu. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės tik papildomai pagrindžia laikino statinio nugriovimo būtinybę.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašo prijungti 2015-05-30 VĮ Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. 150.
Nurodė, kad teismas neteisingai pritaikė SĮ 35 straipsnio 3 punktą ir priėmė nepagrįstą sprendimą nugriauti laikiną statinį. Ieškovas atsakovui UAB „Aviavilsa" išdavė leidimą statyti 186,3 kv. m. bendrojo ploto laikinų (išardomų) konstrukcijų statinį, kuris negali būti tapatinamas su SĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodytu laikinu statiniu. Todėl teismas neteisingai pritaikė SĮ 35 straipsnio 3 dalį, atsakovo manymu, šioje byloje turėjo būti taikomas SĮ 28' straipsnis. Byloje nėra pateikta ir atsakovas neturi duomenų, leidžiančių spręsti, kad statinio statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo statinys, apskritai neleidžiama. Tokio pobūdžio statinio statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus ir neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Iš VĮ Registro centro centrinio duomenų išrašo matyti, kad kitos įmonės yra įregistravusios savo techniuius administracinius statinius Vilniaus oro uosto teritorijoje. Atsakovas buvo sąžiningas įgydamas turtines teises į ginčo statinį, nes pastatė jį toje žemės sklypo vietoje, kurioje iš esmės galėjo tai padaryti pagal ieškovo nurodymus. Nugriovus statinį, kuris yra nurodytas UAB „Aviavilsa" laikinosios techninės administracinės patalpos tarptautiniame Vilniaus oro uosto" projekte, atsakovas nebegalės įvykdyti ES reikalavimų dėl lėktuvų techninės priežiūros bei privalės sustabdyti savo veiklą. Šalys nepateikė Subnuomos sutartyje minimo išnuomojamo sklypo plano, nurodydamos, kad jo neturi, tačiau tai, kad šalys neišsaugojo išnuomojamo sklypo dalies plano, nereiškia, kad toks planas nebuvo sudarytas. Nei ieškovas, nei atsakovas neneigė šio plano sudarymo fakto, todėl teismas, padarydamas išvadą, kad toks planas nebuvo sudarytas pažeidė rungimosi principą bei išėjo už reikalavimo ribų. Be to, nei ieškovas, nei atsakovas neginčijo fakto, kad nuomos sutartis nebuvo teisėta dėl to, kad ji nebuvo įregistruota viešajame registre. Atsakovas laiku buvo įgyvendinęs pareigą įregistruoti 2003 m. gegužės 16 d. valstybinės žemės subnuomos sutartį, tačiau ieškovas pats ją išregistravo ir apie tai neinformavo atsakovo. Teismas neįvertino ieškovo argumento, kad CK 6.481 straipsnyje nustatyta, jog jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Ieškovas, nei sutarties pasibaigimo dieną, nei vėliau (iki 2014 m. gegužės 14 d.) jokių pretenzijų dėl naudojimosi valstybine žeme nepareiškė, todėl remiantis jau minėtomis CK 6.481 straipsnio nuostatomis ieškovui nepareiškus jokių pretenzijų ir prieštaravimų, nuomos santykiai faktiškai nenutrūko ir atsakovas toliau teisėtai valdė nuomojamą žemės sklypą, ginčo dėl Žemės nuomos sutarties, tarp nuomotojo ir ieškovo nebuvo. Atsakovo nuomone ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kaip pasireiškia jo teisių pažeidimas ir kaip, atsakovo statinys, esantis ant atsakovo subnuomos pagrindu valdomos žemės ieškovui kliudo. Atsakovas statinio statybai išleido apie 520 000 Lt. Papildomai atsakovas patyrė išlaidų dėl inžinerinių-geologinių tyrinėjimų, projektų parengimo, lauko vandentiekio tinklų, šaligatvio plytelių sudėjimo ir kt. Todėl vien ieškovo reikalavimas nugriauti statinį nenumatant už tai jokios kompensacijos, yra nepagrįstas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principams, CK 6.557 straipsniui. Apeliantas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė naują rašytinį įrodymą 2015 05 30 VĮ registrų centro registratoriaus ginčų nagrinėjimo sprendimą Nr. 150 ir prašė jį prijungti prie bylos. Nurodė, kad atsakovas procese elgėsi sąžiningai įrodymų neslėpė ir procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, apie teikiamą naują įrodymą teigė nežinojęs iki teismo sprendimo priėmimo, kuriuo teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovas reikalavimo negrindė tą aplinkybe jog subnuomos sutartis nebuvo registruota VĮ Registrų centre.
Atsiliepimas
I. V. įmonė Lietuvos oro uostai atsiliepimu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas sprendime teisingai nustatė, kad statinys yra laikomas laikinu statiniu SĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme. Statinys laikomas laikinu, ne vien dėl jo pamatų nebūvimo ar jo ploto, kaip nurodo atsakovas, tačiau esminis kriterijus šiuo atveju yra statinio laikinumas laiko atžvilgiu. Netgi statinio projekto pavadinime - UAB „Aviavilsa" laikinosios techninės administracinės patalpos „Vilniaus oro uoste", numatyta, kad tai yra laikinas statinys, todėl jis ir statomas buvo iš laikinų konstrukcijų ir ribotam naudojimo laikui. Kadangi atsakovas pats, būdamas atsakingu ir apdairiu verslininku, žinojo, kad laikinojo statinio naudojimo terminas jo projektavimo ir statybos metu buvo 3 metai ir nėra numatyta galimybė pratęsti šį terminą (pagal tuo metu galiojančius teisės aktus), jis galėjo ir turėjo suprasti, kad statiniu galės naudotis tik 3 metus. Aplinkybė, kad atsakovas praėjus 3 metų statinio naudojimo terminui ir toliau naudojosi statiniu, nepakeičia to, kad šis statinys yra laikinas ir turi būti nugriautas. Atsakovas šiuo metu neturi jokio statinio ar žemės sklypo dalies tolimesnio naudojimo pateisinančio įrodymo ar pagrįsto teisinio pagrindo jo naudojimui. Atsakovas neturi jokios teisės į statiniu užstatytą žemę. Kaip nustatė teismas bei pripažino abi šalys, žemės sklypas priklauso valstybei, ieškovas jį valdo turto patikėjimo teise. Statinys buvo pastatytas teisėtai, tačiau jo 3 metų naudojimo terminas yra pasibaigęs, kaip pasibaigusi ir subnuomos sutartis, todėl atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra šis statinys ir privalo statinį nugriauti. Pažymėjo ir tai, kad subnuomos sutartis buvo sudaryta 2003-05-16, o 2003-07-23 nuomos sutartis jau pripažinta pasibaigusia, todėl kartu pasibaigė ir tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta subnuomos sutartis. Kadangi kitų sutarčių ar sandorių, kurių pagrindu atsakovui būtų suteikta teisė naudotis ar valdyti žemės sklypo dalį, nebuvo sudaryta, atsakovas apskritai neturi teisinio pagrindo naudotis ir valdyti žemės sklypo dalį, kurioje yra statinys. Norint įgyti teisę į žemės sklypo dalį, kurioje yra statinys, atsakovas šią teisę įgyti galėtų tik laimėjęs Vyriausybės nustatyta tvarka rengiamą žemės nuomos aukcioną dėl šios konkrečios žemės sklypo dalies nuomos. Kitais (ne aukciono) būdais atsakovui išnuomoti ar kitaip perduoti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniui eksploatuoti, nėra teisinių galimybių. Ieškovas, pareiškęs ieškinį, įrodė visas aplinkybes patvirtinančias, kad ieškovo reikalavimas yra negatorinis, kuriuo siekiama pašalinti svetimą neteisėtą valdymą, trukdantį patikėtiniui naudotis savo patikėjimo teisės objektu visa apimtimi. Vadovaujantis CK įtvirtintomis teisinėmis nuostatomis bei faktinėmis ieškinio aplinkybėmis, tuo, jog atsakovas ieškovui priklausančiu turtu naudojasi be ieškovo sutikimo, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo teisę ginti savo interesus ir reikšti atitinkamą reikalavimą teisme, teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Ieškovo manymu atsakovo naujai pateikiamą įrodymą turi būti atsisakyta priimti. Kadangi papildomai teikiamas sprendimas nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmės turinčių aplinkybių. Tai, kad subnuomos sutartis yra išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro yra aišku vien iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuris jau yra byloje. Tai, kad subnuomos sutartis praeityje buvo įregistruota, neturi esminės reikšmės statinio teisėtumui, nes tai yra laikinas statinys ir jo naudojimo terminas jau yra pasibaigęs.
Prašė atmesti apelianto prašymą dėl naujo įrodymo prijungimo, nes naujasis įrodymas nei patvirtina nei paneigia teismo nustatytos aplinkybės jog statinys yra išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro, nes šią aplinkybė matyti iš pateikto nekilnojamojo turto registro išrašo, esančio byloje. Ta aplinkybė, kad praeityje subnuomos sutartis buvo įregistruota šiame registre neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl statinio teisėtumo, nes tai yra laikinas statinys, kurio naudojimo laikas yra pasibaigęs.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos
Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują papildomą rašytinį įrodymą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2005 05 30 sprendimą Nr. 150, kuriuo, tenkinant ieškovo prašymą, nuspręsta išregistruoti iš registro duomenų juridinius faktus apie sudarytas žemės panaudos ir subnuomos sutartis, dėl ginčo žemės sklypo ir jo dalių panaudos ir subnuomos. Nurodė jog būtinybė pateikti šį naują įrodymą kilo po to kai teismas skundžiamame sprendime nurodė jog subnuomos sutartis nebuvo registruota nekilnojamojo turto registre ir kad apie šio įrodymo egzistavimo bei subnuomos sutarties išregistravimą jis sužinojo tik iš teismo sprendimo. Su pastaraisiais atsakovo teiginiais negalima, nes teismas šį fakta konstatavo remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais duomenimis, bet to nekilnojamojo turto duomenys yra prieinami viešai.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (LAT 2015 02 13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2005 07 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti apeliantės pateiktą rašytinį įrodymą (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad šalys su naujai pateiktu įrodymu yra susipažinę, nes jis buvo išsiųsti kartu su apeliaciniu skundu.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatytos tokios ginčo faktinės aplinkybės. Ieškovas, remiantis VAVA 1998 12 18 įsakymu Nr. 3873, 1998-12-18 sudarė ginčo valstybinės žemės nuomos sutartį, kuria ieškovui ne aukciono tvarka 99 metams išnuomotas ginčo žemės sklypas, kitai paskirčiai (oro uosto pastatams, statiniams bei įrenginiams eksploatuoti) (t.1,b l.10-12). Sutarties 10 punktas numatė nuomininko (ieškovo) teisę subnuomoti sklypą, nuomotojui (VAVA) leidus. Toks nuomotojo leidimas ieškovui išduotas 2002-06-12 leidžiant subnuomuoti atsakovui 415 kv. m ploto dalį ginčo valstybinės žemės sklype, su sąlyga, kad subnuomotoje žemės sklypo dalyje subnuomininkas gali statyti statinius ar įrenginius tik šio sklypo nuomotojui ir nuomininkui leidus (t.1,b. l. 13).
2003-05-16 šalys pasirašė valstybinės žemės subnuomos sutartį (t1.1,b.l.93-34), pagal kurią ieškovas 10 metų terminui subnuomavo atsakovui 415 kv.m, ginčo sklypo dalį. Subnuomos sutarties 5 punkte numatyta jog subnuomininkas subnuomotame žemės plote gali statyti kapitalinius pastatus ir įrenginius tik subnuomotojui (ieškovui) leidus.
2003-07-23 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu Nr. 3793-01 pripažino pasibaigusia su ieškovu sudarytą nuomos sutartį ir tuo pačiu įsakymu žemės sklypą suteikė ieškovui naudotis iki 2097 m. gruodžio mėn. šio įsakymo pagrindu 2003-09-03 sudaryta ginčo valstybinės žemės sklypo valstybinės žemės panaudos sutartis (t.1,b.l.14-16) tarp VAVA (panaudos davėjo ir ieškovo (panaudos gavėjo).
2004-03-26 raštu (t.1,b.l. 26) atsakovas kreipėsi į ieškovą su prašymu leisti jam įgyvendinti suplanuotą projektą. Iš rašto turinio matyti, kad atsakovas yra krovinių pervežimo aviakompanija, kuriai trūko patalpų techniniam lėktuvų aptarnavimui, todėl prašė leidimo statyti nedidelį modernų techninį administracinį pastatą, taip pat kad kreipiamasis pakartotinai prieš tai gavus neigiamą atsakymą.
2005-02-23 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu Nr. 2.3-1078-01 Panaudos sutartis pripažinta pasibaigusia, o žemės sklypas perduotas ieškovui valdyti turto patikėjimo teise (t.1,b.l,17-21) šios teisės įregistruotos viešame registre (t.1,b. l. 183).
2005-04-26 raštu (t.1,b.l.25,48) atsakovas pateikė ieškovui prašymą dėl laikinų patalpų statybos, prašydamas pritarti projektui ir leisti statybas. Rašte įrašyta ieškovo plėtros direktoriaus M. B. viza – „Neprieštarauju, nes pastatas bus laikinų (išorinių konstrukcijų) vieta laisva“ bei ieškovo technikos direktoriaus V. Š. viza – „Neprieštarauju dėl statinio vietos“. Kartu su šiuo raštu buvo patektas Architekto E. G. parengtas projektas pavadintas „UAB „Aviavilsa“ laikinosios techninės administracinės patalpos tarptautiniame Vilniaus oro uoste“ projektą (t. 2, b. l. 34-40). Šie įrodymai patvirtina faktą, kad ieškovas buvo pritaręs laikino techninio administracinio pastato statybai, jau po to kai ginčo valstybinis žemės sklypas buvo perduotas ieškovui patikėjimo teisėmis.
Atsakovas pateikė teismui jo paties surašytą pažymą, jog UAB „Metaloidas“ 2005 m. lapkričio – 2006 m. vasario mėnesiais pastatė ir įrengė administracinį-gamybinį pastatą Vilniaus oro uoste, kurio plotas 220 kv. m. (t.1,b.l.96).
Atsakovas 2006-10-06 raštu Nr. 24 kreipėsi į ieškovą, prašydamas leisti prisijungti administracinį – techninį pastatą prie Vilniaus oro uosto vandentiekio ir lietaus kanalizacijos tinklų, prašyme pateikta (t.1,b.l.95), kas rodo jog laikinasis techninis administracinis pastatas šio kreipimosi metu buvo baigtas pastatyti.
2010-05-12 raštu ieškovas nurodė jog atlikus žemės sklypo naudojimo auditą nustačius, kad atsakovas neteisėtai be jokio pagrindo, nesudaręs atitinkamos sutarties naudoja valstybinę savo reikmėms pastatęs jame laikiną pastatą ir atsakovui per nustatytą terminą nepateikus statinio teisėtumą pagrindžiančių dokumentų pareikalavo iki 2010 06 01 demontuoti neteisėtą statinį ir išvežti statybines medžiagas iš sklypo teritorijos.
Iš tolesnio šalių susirašinėjimo galima spręsti jog šalys jau po nustatyto termino statiniui demontuoti 2010 06 09 - 2010 06 29 šiuo klausimo vedė derybas, buvo sutartas šalių atstovų susitikimo laikas (t. 1, b. l. 110-113). Kuo baigėsi šalių susitikimas iš rašytinių duomenų nematyti.
2014-05-14 raštu (t.1,b.l.22-23) ieškovas ir vėl pareikalavo atsakovo pateikti dėl statybos teisėtumą pagrindžiančius dokumentus, neapsiribojant statinio techniniu projektu, t.y. pateikti savivaldybės išduotą leidimą statybai, techninių sąlygų sąvadą ir kitus dokumentus įrodančius statinio statybos teisėtumą. Iš rašto turinio taip pat matyti kad tarp šalių vyko bendravimas šiuo klausimu, ieškovas buvo pasiūlęs atsakovui perkelti veiklą į ieškovo valdomas patalpas.
Atsakydamas į minėta raštą atsakovas 2014-05-30 rašte (t.1,b.l.24) nurodė jog laiko, kad statinys pastatytas teisėtai, sudarius su ieškovu 2003 05 16 sklypo dalies subnuomos sutartį, gavus ieškovo leidimą.
Į šį raštą ieškovas 2014-07-18 atsakė (t.1,b l.27-30) jog 2003 07 23 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu pripažino nuomos sutartį pasibaigusia todėl jis laiko, kad pasibaigė ir šios nuomos sutarties pagrindu sudaryta subnuomos sutartis, nurodė jog 2005 04 26, kai atsakovas kreipėsi su prašymu leisti statyti statinį ieškovui patikėjimo teise priklausiusi žemė galėjo būti išnuomota tik aukciono būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka, kurios dar nebuvo nustatyta. Taip pat nurodė jog atsakovo statinys atitinka SĮ 2 straipsnio 4 dalies laikino statinio, skirto naudoti ne ilgiau nei tris metus apibrėžimą, nurodė, kad statinio naudojimo termino nepratęsus, statinys turėjo būti nugriaustas dar 2008 metais, pareikalavo ne vėliau kaip iki 2014-09-01 atlaisvinti laikinu statiniu užstatytą valstybinės žemės sklypo dalį.
Byloje kilęs ginčas dėl laikino statinio nugriovimo pasibaigus naudojimosi juo terminui. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, laikydamas įrodytu jog leidimas buvo duotas statyti laikiną statinį ir pasibaigus 3 metų terminui, ieškovas turi teisę reikalauti, o atsakovas pareigą jį nugriauti, išardyti ir sutvarkyti teritoriją. Bylos eigoje atsakovas įrodinėjo, kad subnuomos sutartis nebuvo nutrūkusi, nes pasibaigus jos galiojimo terminui, atsakovas ir toliau naudojosi ginčo sklypo dalimi laikino statinio neišardė, pasibaigus 3 metų terminui, ieškovas neprieštaravo tolesniam statinio naudojimui. Kad ginčo statinys priskiriamas SĮ numatytų laikinų statinių kategorijai atsakovas neginčijo, o ieškovas neneigė leidęs statyti laikiną statinį. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantas jau nurodo jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė SĮ 35 straipsnio 3 punktą ir priėmė nepagrįstą sprendimą nugriauti laikiną statinį. Nurodė jog leidimas buvo išduotas statyti 186,3 kv.m. bendrojo ploto išardomų konstrukcijų statinį, kuris negali būti tapatinamas su SĮ 2 straipsnio 4 dalyje numatytu laikinu statiniu ir kad teismas turėjo taikyti SĮ 28 ¹ straipsnio nuostatas, nustatyti terminą pastatą įteisinti.
Pagal pastato pastatymo metu galiojusio SĮ 2 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2005-01-01 iki 2010-10-01) nuostatas laikinu statiniu buvo laikomas statinys skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre nebuvo registruojami. Statybos įstatymo 35 straipsnyje 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, jog statinys nugriaunamas, kai baigėsi laikino statinio naudojimo terminas. Jei statinio savininkas nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo turėjo priima teismas.
Pagal bylos nagrinėjimo metu galiojantį SĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateikiamą laikino statinio sąvoką laikinas statinys tai statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas. Laikinų statinių, kurių naudojimo terminas suinteresuotųjų asmenų prašymu pratęsiamas, naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. SĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas kai baigiasi laikino statinio naudojimo terminas.
Ginčo dėl to, jog buvo statomas laikinas statinys bei, kad ieškovas buvo leidęs statyti laikiną statinį, tarp šalių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo kilę.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus priėjo pagrįstos išvados, kad ginčo statinys, pastatytas ieškovui patikėjimo teise perduotame žemės sklype, laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2006 m. vasario mėnesio, yra laikinas statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies prasme ir kad 3 metų statinio naudojimo terminas baigėsi 2009-03-01. Ieškovas buvo leidęs statyti laikiną statinį, pagal projektą parengtas laikinam statiniui statyti. Teismas taip pat teisingai nurodė jog laikino statinio statymo laikotarpiu ir jo pastatymo dieną, galiojantys statybos teisę reglamentuojantys teisės aktai nenumatė galimybės pratęsti laikino statinio naudojimo termino, o remtis Aplinkos ministro 2010 09 27 įsakymu Nr. D1-826, patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 41 punkte numatyta galimybe pratęsti naudojimosi laikinu statiniu terminą nėra pagrindo nes terminas buvo pasibaigęs iki įsigaliojant šiame punkte numatytai tvarkai (įsigaliojo nuo 2010-01-01). Ieškovas būdamas verslininku dar prieš pradėdamas laikino pastato statybas turėjo žinoti jog pagal galiojantį teisinį pastatu galės naudotis ne ilgiau 3 metų. Be to, naudojimosi pastatu terminio pratęsimas būtų galimas tik ieškovui sutikus. Tačiau ieškovas su tokiu pratesimu nesutinka, ką patvirtina jo pozicija byloje, bei byloje pateiktas šalių susirašinėjimas 2010-05-12 rengtas raštas dėl neteisėtų statinių demontavimo bei atsakovo atstovės paaiškinimai, jog derybų metu nepavyko rasti sutarimo dėl tolesnio naudojimo, o taip pat ir vėliau rengti raštai, kuriuose, be kita ko, atsakovui buvo siūlomos galimos kitos alternatyvos.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog aplinkybės, kad laikinus statiniu atsakovas naudojosi ir pasibaigus jo naudojimosi terminui, kad buvo sudaryta žemės subnuomos sutartis, kad atsakovas mokėjo žemės nuomos ir kt. mokesčius, pačios savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog naudojimosi pastatu po termino pasibaigimo yra teisėtas
Atmestinas ir apelianto teiginys jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ir bylos nagrinėjimo ribų, kai remdamasis imperatyviomis CK 6.546 straipsnio nuostatomis konstatavo jog žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre ir kad prieš sudarant valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, pirmiausia turi būti suformuota ginčo šaliai priklausanti ginčijamo žemės sklypo dalis, o byloje nustačius faktines aplinkybes, kad žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta nesuformavus žemės sklypo dalies ir jos neįregistravus viešame registre, teismai turi svarstyti, ar tokia šalių sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis negali būti laikoma niekine ir negaliojančia. Pažymėtina, kad teismas, kaip teisingumą vykdanti valstybės institucija, privalo ne tik pats laikytis įstatymo, bet ir užtikrinti, kad įstatymas nebūtų pažeidžiamas į jo nagrinėjimo sritį patenkančiuose teisiniuose santykiuose, o nustatęs, kad tam tikri ginčo šalių veiksmai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms tokius veiksmus privalo įvertinti ex officio.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika suformuota byloje kurioje irgi buvo sprendžiami ieškovo žemės sklypo dalių nuomos klausimai (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010).
Nors apelianto naujai pateiktas įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą jog subnuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad nuo 2005 05 30 ši sutartis yra išregistruota iš registro VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2003 07 23 sprendimu (t.2, b.l. 68-70), kurio atsakovas neskundė. Nors apeliantas nurodė nežinojęs apie duomenų išregistravimą, tačiau pažymėtina jog ieškovas yra verslininkas, o registro duomenys yra vieši, todėl konstatuotina jog jis nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas ilgą laiką susirašinėdamas su ieškovu dėl subnuomos sutarties galiojimo ir pastato teisėtumo ir nepasitikrindamas registro duomenų buvimo. Be to, sutiktina su teismo išvada jog subnuomos sutartis iš pat pradžių prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, aviacijos įstatymo 44 straipsnio 3 daliai, numatančiai jog valstybinė oro uostų žemė gali būti išnuomota tik aukciono būdu.
Teismas neturėjo pagrindo taikyti SĮ 28¹ straipsnio 2 dalies 3,4 punkto, 3, 4 dalių nuostatas dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento padarinių šalinimo, sprendimu, įpareigodamas atsakovą per nustatytą terminą atitinkamai įteisinti statinį, nes byloje nepateikta duomenų, nėra nustatytų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad toks įteisinimas šiuo atveju įmanomas.
Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą ir padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą.
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.