Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) G. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys V. B., L. R., notarė Inga Navickienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos – nepilnamečio vaiko, atstovaujamo advokato, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą (ne)buvimo

13. Pareiškėja – nepilnametė G. Č., atstovaujama advokato Dariaus Ališausko, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama palikimo priėmimo tikslu nustatyti, kad E. G., miręs (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos tėvas bei paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu nustatyti, kad pareiškėja priėmė savo tėvo E. G., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą atsisakė priimti, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju į teismą dėl tėvystės nustatymo kreipėsi nepilnametis vaikas, t. y. asmuo, nenurodytas CK 3.147 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nurodoma civilinė byla Nr. 2S-421-492/2009 yra kitokio pobūdžio, joje reikalavimas dėl atskyrimo buvo grindžiamas tėvo daromais vaiko teisių pažeidimais, tuo tarpu teisė kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo nėra susijusi su tėvų daromu vaiko teisės pažeidimu, todėl nėra pagrindo remtis joje pateiktais išaiškinimais, kaip ir CK 3.164 straipsnio 2 dalimi.

16. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

17. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose).

18. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.

19. Teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Būtent teismo kompetencijai priskirta vertinti, ar ieškinys gali būti nagrinėjamas teisme, t. y. patikrinti, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos, ar tokį ieškinį, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, visgi reikia atsisakyti priimti.

20. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir jos įgyvendinimo sąlygas apibrėžia proceso teisės normos. Teismas neturi teisės nepagrįstai varžyti asmens teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Asmens teisės reikšti ieškinį (pareiškimą) ribojimas jau bylą inicijuojančio procesinio dokumento priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos (nepašalinamos kliūtys įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą) ir teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-381/2023, 47 punktas).

21. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra subjekto civilinis procesinis veiksnumas, t. y. galėjimas įgyti civilines procesines teises – galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 straipsnio 1 dalis), kuris yra nulemtas civilinio veiksnumo atitinkamuose materialiniuose santykiuose turėjimo. Pabrėžtina, kad veiksnumas yra būtinas subjektinės teisės tinkamo realizavimo elementas ir tik veiksnus asmuo pats asmeniškai gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis CK 2.1 straipsniu, galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Tuo tarpu, vadovaujantis CK 2.5 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Be to, visišką civilinį veiksnumą turi ir nepilnamečiai, įstatymų nustatyta tvarka sudarę santuoką ir nepilnamečiai, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais) (CK 2.5 straipsnio 2 dalis; 2.9 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 38 straipsnio 1 dalimi, šie asmenys taip pat turi ir civilinį procesinį veiksnumą, t. y. jie gali įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą.

23. CPK 38 straipsnio 2 dalyje numatytos ribotą civilinį procesinį veiksnumą turinčios asmenų grupės. Tokios yra fiziniai asmenys, kurių civilinis veiksnumas apribotas įstatymų nustatyta tvarka, bei nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja G. Č. tiek kreipimosi į teismą su pareiškimu metu, tiek atskirojo skundo nagrinėjimo metu yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, būtent pastarosios asmenų grupės (nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų) teisinės padėties vertinimas yra aktualus šios bylos kontekste.

24. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad CPK 38 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų atstovais pagal įstatymą yra jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai, suponuoja būtent tokių nepilnamečių įstatyminių atstovų teisę kreiptis į teismą su ieškiniu (pareiškimu) tokio vaiko interesais. Visgi CPK 38 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta, jog nepilnamečiai nuo keturiolikos metų turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį veiksnumą.

25. Todėl, atsižvelgiant į tai, siekiant įvertinti, ar šiuo atveju pareiškėja, kuri yra nepilnametė, turi teisę pati savarankiškai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (tėvystės nustatymo, mirus asmeniui, kurio tėvystę norima nustatyti, bei palikimo priėmimo fakto), būtina įvertinti šioje byloje reiškiamų materialiųjų teisinių reikalavimų teisinę prigimtį ir nustatyti ar šiuose materialiniuose teisiniuose santykiuose pareiškėja yra įgijusi visišką civilinį veiksnumą, t. y. ar gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas (CPK 38 straipsnio 3 dalis; CK 2.8 straipsnis).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) miręs E. G. buvo jos tėvas. Pareiškėja tėvystę nustatyti iš esmės siekia, turėdama tikslą įgyvendinti paveldėjimo teisę į šio mirusio asmens palikimą. Dėl šios priežasties ginčo klausimui aktualus įstatyminis reglamentavimas, numatantis tėvystės nustatymą bei ribotai veiksnių asmenų (nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų) teisę paveldėti.

27. CK 3.147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje teisės normoje įtvirtintas apibrėžtas ratas subjektų, turinčių teisę pareikšti teisme ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Pats vaikas tokį ieškinį gali pareikšti tik įgijęs visišką veiksnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-378/2018, 31 punktas).

28. Remiantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, įpėdinis, pageidaudamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Įpėdinio valia turi būti išreiškiama aiškiai ir nedviprasmiškai, atliekant tam tikrus konkrečius veiksmus, t. y. priimant palikimą arba jo atsisakant. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius. Asmens valia dėl palikimo priėmimo turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma ir terminais. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. CK 5.50 straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 21 punktas).

29. CK 5.56 straipsnyje numatyta, kad neveiksnių šioje srityje asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs šioje srityje asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu. Jeigu rūpintojas šio sutikimo neduoda, ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą priimti palikimą gali duoti teismas.

30. Taigi, remiantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, nors nepilnametis asmuo ir turi civilinį teisnumą bei gali būti paveldėjimo teisės subjektas, visgi jis paveldėjimo teisiniuose santykiuose neturi visiško civilinio veiksnumo, kadangi tam, kad palikimas būtų priimtas, būtina atlikti tam tikrus teisinę reikšmę turinčius aktyvius veiksmus, kurių nepilnametis asmuo pats savarankiškai atlikti negali (šią teisę jis įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą) (CK 5.56 straipsnis).

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja – nepilnametė G. Č., minėtuose teisiniuose santykiuose (tiek dėl tėvystės nustatymo, tiek dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo) neturi civilinio veiksnumo, dėl to, remiantis CPK 38 straipsnio 3 dalimi, ji neturi ir teisės savarankiškai kreiptis į teismą ir reikšti su tuo susijusių materialiųjų teisinių reikalavimų (CK 3.147 straipsnio 2 dalis, 5.56 straipsnis). Nepilnamečio nuo keturiolikos metų asmens teises ir teisėtus interesus tokiu atveju įgyvendina jo atstovai pagal įstatymą (CPK 38 straipsnio 2 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju teisinės situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad nepilnametė pareiškėja pareiškimą teismui pateikė, atstovaujama advokato. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad dvišaliam sandoriui – pavedimo sutarčiai dėl atstovavimo teisme (CK 6.756 straipsnis), sudaryti dalyvaujantys asmenys (abi sandorio sutarties šalys) taip pat privalo turėti subjektiškumą, t. y. teisnumą ir veiksnumą (CK 2.2 straipsnio 1 dalis, 2.5 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėja nėra įgijusi visiško civilinio veiksnumo ir šiuose santykiuose (ji negali savarankiškai sudaryti pavedimo sandorio su advokatu (CK 2.8 straipsnis)), dėl ko ji neturi ir civilinio procesinio veiksnumo – negali pavesti atstovui vesti bylą jos vardu (CPK 38 straipsnio 1 dalis).

33. Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad teisę jai kreiptis į teismą numato CK 3.164 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo keturiolikos metų – ir į teismą. Visgi apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad ši nepilnamečio nuo keturiolikos metų teisė savarankiškai kreiptis į teismą negali būti aiškinama atsietai nuo CPK 38 straipsnio 3 dalies, detalizuojančios tokio kreipimosi į teismą esminę sąlygą, o būtent tą, kad ginčas, dėl kurio kreipiamasi, turi būti kilęs iš santykių, kuriuose nepilnametis asmuo turi visišką civilinį veiksnumą. Šio ginčo atveju aktualiame ir taikytiname CK 3.147 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, kad pareiškimą dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaikas, įgijęs visišką veiksnumą. Tokia teisė, remiantis minėta teisės norma, nepilnamečiam nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų (turinčiam ribotą veiksnumą) nėra numatyta.

34. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjos atskirojo skundo argumentu, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-421-492/2009 pateiktais išaiškinimais. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, minėtoje byloje buvo sprendžiamas kitokio pobūdžio ginčas (dėl vaiko atskyrimo nuo vieno iš tėvų), kuris reglamentuojamas kitų materialinės teisės normų, numatančių savitas tokio pareiškimo tenkinimo sąlygas, tarp to ir subjektų galinčių dėl to kreiptis į teismą, ratą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai plečiamai aiškina minėtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir siekia jų taikymo ir šioje civilinėje byloje, kurioje spręstini kitokio civilinio teisinio pobūdžio materialieji reikalavimai (dėl tėvystės nustatymo, paveldėjimo aspektų).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (tėvystės nustatymo, mirus asmeniui, kurio tėvystę norima nustatyti, bei palikimo priėmimo fakto) pateikė nepilnametis asmuo, kuris nėra atstovaujamas įstatyminio atstovo (CPK 38 straipsnio 2 dalis), bei nenustačius CPK 38 straipsnyje numatytų atvejų, kuomet nepilnametis laikomas įgijusiu civilinį procesinį veiksnumą (CPK 38 straipsnio 1, 3 dalys), pripažintina, kad pareiškimas yra paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti, t. y. neturinčio savarankiško kreipimosi į teismą teisės.

36. Tačiau svarbu tai, kad CPK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu galima pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti. Tais atvejais, kai yra būtinas atstovavimas pagal įstatymą, o atstovo pagal įstatymą nėra, teismas kreipiasi į atitinkamą instituciją dėl atstovo pagal įstatymą paskyrimo ir šio Kodekso 39 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paskiria kuratorių.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikė tokios teisės neturintis subjektas – nepilnametis asmuo, kuris nėra atstovaujamas įstatyminio atstovo, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo pareikštas reikalavimas, susijęs su prigimtine nepilnamečio vaiko teise žinoti savo kilmę, taip pat reikalavimas, kuriuo siekiama užtikrinti nepilnamečio vaiko turtinių teisių ir interesų apsaugą (paveldėjimo teisės aspektu), vadovaudamasis CPK 40 straipsnio 1 dalimi, CK 3.3 straipsnyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, būdamas aktyvus tokio pobūdžio byloje, turėjo savo iniciatyva kreiptis į vaiko teisių apsaugą užtikrinančią instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad nepilnametei pareiškėjai šioje byloje būtų paskirtas atstovas pagal įstatymą. Visgi tas padaryta nebuvo, o teismui nustačius aplinkybę, kad pati pareiškėja neturi civilinio procesinio veiksnumo, jos pateiktą pareiškimą atsisakyta priimti.

38. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose 2023 m. gruodžio 1 d. gautas pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškimas, tą pačią dieną, ir patikslintas pareiškimas, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino palikimui priimti atnaujinimo, kuriuo pareiškėja prašo: 1) nustatyti, kad E. G. yra nepilnametės G. Č. tėvas, o nepilnametė G. Č. yra E. G. vaikas (dukra); 2) paskirti teismo medicininę – biologinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijai, Didlaukio g. 86E, Vilnius. Pavesti ekspertams atsakyti į klausimą – ar E. G., miręs (duomenys neskelbtini), yra G. Č. biologinis tėvas; 3) atnaujinti nepilnametės G. Č. praleistą CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, priimti E. G., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą; 4) taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti Švenčionių rajono 3-iojo notaro biuro notarei Ingai Navickienei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į E. G. palikimą. Į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukti G. Č., V. B., L. R., notarė Inga Navickienė (civilinė byla Nr. e2YT-883-1156/2024) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

39. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad jau po atskirojo skundo šioje byloje padavimo (2023 m. lapkričio 28 d.), siekdamas užtikrinti nepilnametės G. Č. teises ir teisėtus interesus, į teismą su iš esmės analogiškais reikalavimais kaip ir šioje byloje, kreipėsi subjektas, numatytas CK 3.147 straipsnio 2 dalyje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuris, remiantis CPK 40 straipsnio 1 dalimi, taip pat būtų įgaliotas ir šioje byloje paskirti nepilnametei G. Č. konkretų atstovą pagal įstatymą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju spręsti dėl CPK 40 straipsnio taikymo šioje byloje nebeliko procesinio pagrindo, kadangi nepilnametės teisės, esant pagrindui, bus apgintos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2YT-883-1156/2024.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai byloje taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą bei gynimą teisme. Nors pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neturi teisės savarankiškai su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreiptis į teismą (neturi civilinio procesinio veiksnumo), tačiau nebuvo aktyvus, ir, siekdamas užtikrinti nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, nepagrįstai neįgyvendino CPK 40 straipsnio nuostatų, kreipdamasis į kompetentingą instituciją dėl atstovo pagal įstatymą nepilnametei pareiškėjai šioje byloje paskyrimo.

41. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šiuo konkrečiu atveju nepilnametės teisių ir teisėtų interesų gynyba dėl šioje byloje pareikštų materialinių reikalavimų jau yra užtikrinta iš esmės analogišką pareiškimą teismui civilinėje byloje Nr. e2YT-883-1156/2024 pateikus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą, panaikinimas ir pareiškimo priėmimo klausimo perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nebūtų tikslingas bei neatitiktų proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir operatyvumo principų (CPK 7 straipsnis). Be to, grąžinus pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiuo atveju būtų sukurta ir situacija dviejų tapačių pareiškimų teisme egzistavimui, kas taip pat sudarytų pagrindą tokį pareiškimą atsisakyti priimti, tačiau tik jau kitu įstatyme numatytu pagrindu – remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

42. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjos G. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.