Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1938/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-08-08
Bylos Nr.: 2-1938/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Pareiškėjas: G. N.

Kategorijos

32.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1938/2013Procesinio sprendimo kategorijos 32.5.1, 126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas A. P. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties G. N. įmonės bankroto byloje Nr. B2-1680-555/2013, kuria pareiškėjo G. N. skundas dėl bankrutavusios G. N. įmonės kreditorių komiteto posėdžio nutarimo pripažinimo negaliojančiu atmestas.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl bankrutavusios individualios įmonės savininko kreditorių teisės pareikšti kreditorinį reikalavimą individualios įmonės savininkui įmonės bankroto byloje, bei individualios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo iš individualios įmonės savininkui priklausančio turto.

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. N. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su skundu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2013-02-11 bankrutavusios G. N. įmonės kreditorių komiteto posėdžio darbotvarkės klausimu Nr. 1 „Dėl pradinių įmonės savininkui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo “ priimtą nutarimą:

Patvirtinti pradines bankrutavusios G. N. įmonės savininkams priklausančio turto komplekso, įkeisto „Swedbank“, AB, t. y. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo kainas pirmosioms varžytynėms bendrai 2 350 000 Lt sumai. Nekilnojamąjį turtą parduoti kartu iš varžytynių 2001-07-03 LRV nutarimo Nr. 831 nustatyta tvarka. Nustatyti 3 % turto kainos didinimo intervalą. Nustatyti 1000 Lt mokestį varžytynių žiūrovui;Iš varžytynių neparduoto nekilnojamojo turto kainas sumažinti 20 procentų nuo pradinės pardavimo kainos, t. y. 1 880 000 Lt, ir turtą toliau pardavinėti iš varžytynių;Įpareigoti administratorių kiekvienas turto pardavimo varžytynes skelbti atskirai (b. l. 1-8).

Šalies argumentai

Nurodė, kad yra bankrutavusios G. N. įmonės savininkas, o skundžiamu kreditorių komiteto nutarimu nuspręsta dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo tvarkos ir kainos. Vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, teismas, nustatęs, kad skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, gali panaikinti kreditorių susirinkimų nutarimus. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas išimtinai susijusių kreditorių „Swedbank“, AB ir UAB „Swedbank lizingas“ balsais, todėl akivaizdu, kad toks jų veikimas yra netiesioginio spaudimo priemonė ir yra nesąžiningas. Skundžiamu nutarimu siekiama atlikti išieškojimą iš svetimo, t. y. bankrutavusios įmonės savininko hipoteka įkeisto turto. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) 33 straipsnį bankrutavusios įmonės savininko turtas gali būti parduodamas tik tuo atveju, jei įmonė neturi jokio turto ar to turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Bankrutavusios įmonės administratorius pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismui patenkinus ieškovo reikalavimą ir pritaikius restituciją, bankrutavusi G. N. įmonė turėtų pakankamai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ir patenkinti visų kreditorių reikalavimus, todėl nereikėtų nukreipti išieškojimo į įmonės savininko turtą. Kadangi bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu inicijavo pareiškėjas, kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ skundžiamu nutarimu siekia daryti spaudimą bankrutavusios įmonės savininkui. Pareiškėjo atsakomybė pagal galiojančius teisės aktus yra subsidiari, todėl neįsitikinus, kad bankrutavusi įmonė neturi visiškai jokio turto, negali būti pradėtas išieškojimas skundžiamo nutarimo pagrindu.

I. P. instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 108 – 112). Teismas konstatavo, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį įmonės savininko turimas turtas gali būti parduotas ir tuomet, kai yra išieškoma pagal įmonės savininko asmenines prievoles, taip pat kai įmonės turtas nors ir neparduotas, tačiau akivaizdu, kad jo nepakaks kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Teismas nurodė, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, kartu – likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Kadangi iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad bankrutuojančios G. N. individualios įmonės turto nepakaks patenkinti visų kreditorių reikalavimų net ir skunde nurodyto ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patenkinimo atveju, turės būti pradėtas išieškojimas ir iš įmonės savininkui priklausančio turto. Todėl sprendimas nepardavinėti bankrutuojančios įmonės savininkui nuosavybės teise priklausančio turto, kol nėra realizuotas bankrutuojančios įmonės turtas, pažeistų kreditorių teisę kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagrįstai vykdomas pareiškėjui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto pardavimas pagal ĮBĮ 33 straipsnį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas G. N. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti (b. l. 126 – 130). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Iš Kauno apygardos teismo nutarties galima manyti, kad tiek G. N. individualios įmonės, tiek apelianto kreditoriai privalo pateikti finansinius reikalavimus individualios įmonės bankroto byloje, tačiau apelianto, o ne G. N. individualios įmonės kreditoriai neprivalo pateikti finansinių reikalavimų individualios įmonės bankroto byloje; Suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB veiksmai yra nesąžiningi ir neteisėti, kadangi jis, reikšdamas reikalavimą apeliantui priklausančios individualios įmonės bankroto procese, siekia, kad jo kreditoriniai reikalavimai, užtikrinti apeliantui priklausančio turto hipoteka, būtų patenkinti pirmiau nei individualios įmonės kreditorių reikalavimai; Kauno apygardos teismas neteisingai interpretavo ĮBĮ 33 straipsnį, kadangi jame yra nustatytas išieškojimo eiliškumas, o bankrutavusios įmonės savininko turtas gali būti parduodamas tik tuo atveju, jei įmonė neturės jokio kito turto ar to turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams patenkinti;Individualios įmonės likvidavimu siekiama išspręsti būtent individualios įmonės, o ne jos savininkų skolų klausimą. Todėl nesąžininga ir neprotinga, kad bankrutavusios įmonės savininko kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti pirmiau nei kitų likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimai, kilę iš pačios įmonės įsipareigojimų;Teismas tik deklaratyviai teigia, jog ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patenkinimo atveju nebūtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai, kadangi byloje nėra duomenų, kokia kaina būtų galima parduoti turtą varžytynėse, jeigu restitucijos būdu jis būtų grąžintas likviduojamai G. N. įmonei;Apelianto inicijuotoje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atsakovas yra G. N. individualios įmonės kreditorius UAB „Swedbank lizingas“, kuris kartu su „Swedbank“, AB balsuodamas už kreditorių nutarimą pirmu darbotvarkės klausimu, tokiu būdu siekia daryti spaudimą, kas yra nesąžininga ir neteisinga;Skundžiama nutartimi teismas suteikė prioritetą kreditorių teisei kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje, neatsižvelgdamas į tai, kad pažeidžia apelianto teisę į nuosavybę ir kitų apelianto kreditorių, kurie nėra pareiškę reikalavimų G. N. individualios įmonės bankroto byloje, teises;Individualios įmonės savininko kaip fizinio asmens prievolės savo kreditoriams savaime nesibaigia, jei nebuvo patenkintos individualios įmonės bankroto procese, todėl tokiu atveju negalima pažeisti ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyto eiliškumo.

Atsiliepimas

B. G. N. įmonės bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti (b. l. 133 – 135). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepriklausomai, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas; Sprendimas nepardavinėti bankrutuojančios įmonės savininkui nuosavybės teise priklausančio turto, kol nėra realizuotas bankrutuojančios įmonės turtas, pažeistų kreditorių teisę kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje;Atskirojo skundo argumentai, kad apelianto turtas gali būti parduodamas tik tuo atveju, kai įmonė neturės jokio turto ar to turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis, prieštarauja suformuotai teismų praktikai tokios kategorijos bylose.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti (b. l. 136 – 140). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB tiek vykdydamas savo pareigą, tiek pasinaudodamas suteikta teise pareiškė kreditorinius reikalavimus bankrutavusios G. N. individualios įmonės bankroto byloje, tokios pareigos įgyvendinimas negali būti laikomas nesąžiningu ir neteisėtu;

2. Atskirojo skundo argumentas, susijęs su „Swedbank“, AB kreditoriniais reikalavimais, nėra šios bylos dalykas, nes „Swedbank“, AB kreditoriniai reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi ir jokios aplinkybės, susijusios su jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimu neturi įtakos nagrinėjant apelianto atskirojo skundo argumentus, susijusius su bankrutavusios G. N. individualios įmonės 2013-02-11 kreditorių komiteto nutarimo pripažinimu negaliojančiu;

3. Kreditorių komitete buvo sprendžiamas klausimas dėl apeliantui nuosavybės teise priklausančio turto, įkeisto užtikrinant apelianto asmeninių, o ne bankrutavusios G. N. įmonės įsipareigojimų įvykdymą. Todėl nėra jokio pagrindo sieti dviejų skirtingų pagal savo prigimtį skolų išieškojimo, t. y. bankrutavusios įmonės ir UAB „Swedbank lizingas“ skolos, bei apelianto ir „Swedbank“, AB skolos, realizuojant skirtingą turtą;

4. Atsižvelgiant į tai, kad hipoteka užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta, „Swedbank“, AB turi įstatymų ginamą teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės, ir tai nepažeidžia nei kitų asmeninių apelianto kreditorių, nepareiškusių finansinių reikalavimų bankroto byloje, teisių, nei apelianto teisių į nuosavybę;

5. Apelianto skundžiamas bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto nutarimas buvo priimtas 2013-02-11, o skundas dėl minėto nutarimo pateiktas 2013-03-24, t. y. praleidus 14 dienų terminą. Apeliantas buvo praleidęs senaties terminą skundui pateikti ir „Swedbank“ AB prašė jį taikyti, apelianto skundas turėjo būti atmestas taip pat ir dėl senaties termino skundui paduoti praleidimo;

Suinteresuotas asmuo UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti (b. l. 146 – 148). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreditoriaus „Swedbank“, AB finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimas išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi ir nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas. Todėl „Swedbank“, AB turėjo teisę spręsti svarbiausius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tame tarpe tvirtinti įmonės turto pardavimo tvarką;

2. Priteisus BIĮ naudai turtą, esantį ginčo dalyku kitoje byloje, bei tą turtą realizavus, visi įmonės kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, kadangi kreditorinių reikalavimų sumą sudaro 31 168 706,90 Lt, o didžiausia realizuotino turto vertė ekspertų nuomone yra 1 629 600 Lt;

Šalies argumentai

3. Apeliantas be deklaratyvių teiginių nenurodė nei kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, nei to, kaip, įvertinus juridinio asmens teisinę formą, būtų pažeidžiamos jo teisės į nuosavybę, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip neįrodytas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutartis, kuria atmestas apelianto skundas pripažinti negaliojančiu 2013-02-11 bankrutavusios G. N. įmonės (toliau– BIĮ) kreditorių komiteto posėdžio darbotvarkės klausimu Nr. 1, kuriuo nutarta varžytynėse pardavinėti apelianto asmeninį turtą BIĮ byloje.

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl bankrutavusios individualios įmonės savininko kreditoriaus teisės skolą išieškoti individualios įmonės bankroto procese

Apeliantas pateiktą atskirąjį skundą grindžia tuo, kad 2013 m. vasario 11 d. bankrutavusios G. N. įmonės komiteto posėdžio nutarimas klausimu Nr. 1 prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, kadangi šiuo nutarimu siekiama išieškoti individualios įmonės savininko skolą iš apeliantui priklausančio hipoteka įkeisto turto BIĮ bankroto byloje, tokiu būdu išvengiant kitų apelianto ir BIĮ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo eiliškumo.

Iš 2010 m. vasario 17 d. Kauno apygardos nutarties Nr. B2-444-555/2010 matyti, kad patvirtinti BIĮ kreditorių, jų tarpe ir „Swedbank“, AB, kaip apelianto kreditoriaus pagal asmeninę apelianto prievolę, finansiniai reikalavimai. Nutartis neapskųsta, vadinasi, apeliantas neginčijo savo kreditorinio įsipareigojimo „Swedbank“, AB įtraukimo į BIĮ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Atsižvelgdamas į individualios įmonės savininko subsidiariąją atsakomybę pagal įmonės prievoles, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004). Todėl darytina išvada, kad „Swedbank“, AB kreditorinis reikalavimas apeliantui pagrįstai ir teisėtai įtrauktas į BIĮ finansinių įsipareigojimų sąrašą.

Suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB siekis patenkinti jo kreditorinius reikalavimus iš apeliantui priklausančio ir hipoteka įkeisto turto nėra nesąžiningas ir neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-357/2009). Taigi atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas patvirtino, jog bankrutuojančios individualios įmonės savininko asmeniniai kreditoriai reiškia finansinius reikalavimus individualios įmonės bankroto byloje pagal ĮBĮ nuostatas, darytina išvada, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką tokiu atveju taip pat nustato ĮBĮ normos.

Skundžiamo nutarimo priėmimo dieną, t. y. 2013 m. vasario 11 d. galiojusios ĮBĮ redakcijos 34 straipsnyje numatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, nustačius, kad „Swedbank“, AB finansiniai reikalavimai pagal kredito sutartį su apeliantu patvirtinti neapskųsta Kauno apygardos teismo nutartimi BIĮ bankroto byloje, šie finansiniai reikalavimai buvo užtikrinti sutartine hipoteka „Swedbank“, AB kaip asmeninio apelianto kreditoriaus naudai, „Swedbank“, AB turi teisę siekti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimo, realizavus apeliantui priklausantį hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad individualios įmonės savininko kreditoriai turi teisę, bet ne pareigą įstoti į individualios įmonės bankroto procedūrą, bei individualios įmonės savininko kaip fizinio asmens prievolės savo kreditoriams savaime nesibaigia, jei nebuvo patenkintos individualios įmonės bankroto procese, todėl negalima pažeisti ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyto eiliškumo, yra nereikšmingi nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju „Swedbank“, AB pasinaudojo jam kaip individualios įmonės savininko kreditoriui suteikta teise įstoti į individualios įmonės bankroto procedūrą. Jo kreditorinių reikalavimų patenkinimas buvo užtikrintas hipoteka, todėl turėjo būti laikomasi ĮBĮ 33 straipsnyje, 34 straipsnyje nustatytos kreditorinių reikalavimų patenkinimo tvarkos.

Dėl bankrutavusios individualios įmonės kreditorinių finansinių reikalavimų patenkinimo iš individualios įmonės savininkui priklausančio turto

ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, – jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Apelianto teigimu, Kauno apygardos teismas nepagrįstai paliko galioti ginčijamą kreditorių komiteto nutarimą ir dėl to, kad tinkamai nenustatė, ar įmonės turto pakaktų jos kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Bankrutuojanti įmonė pateikė ieškinį suinteresuotam šioje byloje asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, kurio patenkinimo atveju bankrutavusiai įmonei restitucijos būdu bus grąžintas 15 624 200 Lt vertės turtas, kurį realizavus bus patenkinti individualios įmonės kreditorių reikalavimai, todėl poreikio atlikti išieškojimą iš individualios įmonės savininkui(apeliantui) priklausančio turto nebus.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad bankrutuojančios įmonės turto nepakaks patenkinti visų kreditorių reikalavimų net ir nurodyto ieškinio, kuriuo siekiama pripažinti nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu ir grąžinti įmonei turtą patenkinimo atveju, turės būti pradėtas išieškojimas ir iš įmonės savininkui priklausančio turto pagal ĮBĮ 33 straipsnį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad bankrutuojančios individualios įmonės turto nepakaks patenkinti visų kreditorių reikalavimų, turės būti pradėtas išieškojimas ir iš įmonės savininkams priklausančio turto, sprendimas nepardavinėti bankrutuojančios įmonės savininkams nuosavybės teise priklausančio turto, kol nėra realizuotas bankrutuojančios įmonės turtas, pažeistų kreditorių teisę kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741/2012).

Skundžiama nutartimi Kauno apygardos teismas nustatė, kad BIĮ kreditoriniai reikalavimai ginčijamo nutarimo priėmimo dienai sudarė 31 168 706,90 Lt sumą. Iš Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria nutraukta G. N. įmonės restruktūrizavimo byla ir šiai įmonei iškelta bankroto byla, matyti, kad šios nutarties priėmimo dieną įmonei faktiškai priklausančio turto balansinė vertė siekė 20 582 702,72 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad net patenkinus BIĮ ieškinį, sprendimas nepardavinėti bankrutuojančios įmonės savininkui nuosavybės teise priklausančio turto, kol nėra realizuotas BIĮ turtas, pažeistų kreditorių teisę kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje. Pastebėtina, kad apeliantas, tvirtindamas, kad teismas neteisingai interpretavo ĮBĮ 33 straipsnį, kadangi bankrutavusios įmonės savininko turtas gali būti parduodamas tik tuo atveju, jei įmonė neturės jokio kito turto ar to turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams patenkinti, o teismas tik deklaratyviai nustatė BIĮ turto, skirto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, trūkumą, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams įrodymų, kad BIĮ realiai turi pakankamai turto, iš kurio netgi patenkinus ieškinį dėl sutarties su UAB „Swedbank lizingas“ pripažinimo negaliojančia ir pritaikius restituciją, nepažeidžiant kreditorių teisių kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus gali būti patenkinti visi kreditorių finansiniai reikalavimai. Taigi, paties apelianto manymas bei teiginys apie kreditorių galimybę visiškai patenkinti savo reikalavimus iš BIĮ turto yra pakankamai deklaratyvus. Tiesa, apeliantas nurodo, kad civilinėje byloje pagal BIĮ ieškinį UAB „Swedbank lizingas“ yra tikimybė susigrąžinti virš 15 milijonų litų vertės turtą natūra. Tačiau, visų pirma, galimybė, jog jam priklausančios bankrutavusios įmonės ieškinys UAB „Swedbank lizingas“ bus patenkintas, yra hipotetinė apskritai. Antra, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų – Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-525-510/2013 posėdžio 2013 m. gegužės 22 d. protokolo matyti, jog toje byloje dėl ginčo turto vertės buvo paskirta ekspertizė ir jos išvada nustatyta turto vertė beveik keturis kartus mažesnė (4 milijonai litų) negu nurodo apeliantas. Be to, net ir pritaikius restituciją, BIĮ būtų grąžintas turtas, kurio realizavimo vertė tiksliai nėra žinoma, grąžinto turto realizavimo trukmė taip pat neapibrėžta. Esant tokios aplinkybėms, akivaizdu, kad šiuo metu turimo BIĮ turto nepakanka kreditorinių reikalavimų patenkinimui tokiu būdu, kad nebūtų pažeistas vienas pamatinių bankroto procedūros tikslų – kuo operatyviau patenkinti visų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus.

Apelianto teiginys, kad UAB „Swedbank lizingas“, balsuodamas su „Swedbank“, AB už ginčijamą nutarimą klausimu Nr. 1, būdamas atsakovu byloje pagal BIĮ ieškinį, tokiu būdu bando daryti spaudimą, nepagrįstas jokiais konkrečiais argumentais. Suinteresuotas asmuo UAB „Swedbank lizingas“ įtrauktas į BIĮ kreditorių sąrašą, todėl dalyvaudamas kreditorių komiteto posėdžiuose, balsuodamas už tam tikrų sprendimų priėmimą, jis įgyvendina savo kaip BIĮ kreditoriaus teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.). Tokie kreditoriaus veiksmai negali būti vertinami kaip spaudimas BIĮ ar apeliantui.

Teismas taip pat nesutinka su apelianto pozicija, jog skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas suteikė prioritetą kreditorių teisei kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje, neatsižvelgdamas į tai, kad pažeidžia apelianto teisę į nuosavybę ir kitų apelianto kreditorių, kurie nėra pareiškę reikalavimų BIĮ bankroto byloje, interesus. Pirmosios instancijos teismas, iškėlęs bankroto bylą, nustatė 40 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditoriniams reikalavimams pareikšti, nusprendė apie bankroto bylos iškėlimą pranešti juridinių asmenų registrui, Įmonių bankroto valdymo departamentui, t.y. sudarė sąlygas visiems BIĮ bei šios įmonės savininko kreditoriams pareikšti savo kreditorinius reikalavimus iškeltoje bankroto byloje. Todėl konstatuojama, kad apelianto kreditorių, tiek pareiškusių, tiek ir nepareiškusių kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, interesų nepažeidė. Be to, kaip minėjo ir pats apeliantas, individualios įmonės savininko kaip fizinio asmens prievolės savo kreditoriams savaime nesibaigia, jei nebuvo patenkintos individualios įmonės bankroto procese. Todėl apelianto kreditoriai, neįtraukti į BIĮ kreditorių sąrašą, turi galimybę skolas išieškoti ne bankroto byloje.

Apelianto nuosavybės teisė nebuvo pažeista skundžiama nutartimi bei ginčo nutarimu, kadangi jis, sudarydamas su „Swedbank“, AB kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais, įkeisdamas hipoteka jam nuosavybės teise priklausantį turtą šios asmeninės kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui, suvokė galimas sutarties nevykdymo jo paties ar jam priklausančios individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo pasekmes, t. y. jis turėjo numatyti, kad jam CK 4.192 straipsnio pagrindu tiek asmeniškai nevykdant kredito sutarties nuostatų (net ir nepriklausomai nuo jo įmonės (ne)mokumo), tiek ĮBĮ 33 straipsnio pagrindu jo įmonės bankroto atveju jo nuosavybės teisėms iškils grėsmė dėl jo pareigos patenkinti kreditorių reikalavimus iš jam priklausančio turto, o kreditoriaus „Swedbank“ AB reikalavimas, užtikrintas hipoteka, būtų patenkintas pirmiausiai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pats apeliantas prisiėmė riziką dėl savo nuosavybės teisių ribojimo, įkeisdamas hipoteka jam priklausantį turtą, todėl nei ginčijamu kreditorių komiteto nutarimu, nei pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepažeidė apelianto nuosavybės teisių.

Trečiojo asmens „Swedbank“AB teiginiai atsiliepime, kad apelianto skundas pirmosios instancijos teisme negalėjo būti tenkinamas dėl praleisto termino ginčyti kreditorių komiteto nutarimą, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytomis pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis šiuo aspektu, todėl jų nebekartoja.

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas A. P.