- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-31
- Bylos Nr.
- 2-741/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas
- Pareiškėjas
- L. B.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimų nutarimų panaikinimo, A. B. individualios įmonės bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-979-230/2012).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja L. B. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama panaikinti 2011 m. birželio 3 d. bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus. Nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla A. B. individualiai įmonei. Bendraatsakovais šioje byloje buvo įtraukti pareiškėja ir jos sutuoktinis A. B.. 2011 m. birželio 3 d. įvyko bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjai L. B. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, t. y. buvo priimtas sprendimas buto realizavimo kainą nustatyti 130 000 Lt, o jo nepardavus pirmose varžytinėse už 130 000 Lt, antrosioms varžytinėms pardavimo kainą sumažinti 20 proc. nuo pradinės pardavimo kainos. Kadangi pareiškėja jokio kito nekilnojamojo turto neturi, šiame bute gyvena jos duktė bei jos mažametis sūnus, o išieškojimas iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto yra galimas tik penktąja eile (CPK 664 str.), todėl toks kreditorių sprendimas yra neteisėtas. Pirmiausia turėtų būti realizuojamas bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas: automobilis Suzuki Aerio 2002 m. laidos, Suzuki Aerio 2003 m. laidos, Nissan Sintra 2000 m. laidos, kurį realizavus ir esant nepakankamai lėšų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, išieškojimas galėtų būti nukreipiamas ir į bankrutuojančios įmonės savininko sutuoktinei priklausantį butą (CPK 673 str.), tačiau automobiliai šiuo metu nėra realizuoti. 2011 m. birželio 3 d. vykusiame susirinkime buvo priimtas sprendimas dėl turto vertės bei pardavimo tvarkos nustatymo, tačiau nebuvo priimtas nutarimas realizuoti nekilnojamąjį turtą, todėl prašė panaikinti nurodyto kreditorių susirinkimo nutarimus visa apimtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjos L. B. skundą dėl 2011 m. birželio 3 d. bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo atmetė. Nutarčiai įsiteisėjus, teismas nurodė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kuria uždrausta bankrutuojančios A. B. individualios įmonės bankroto administratoriui parduoti butą, unikalus Nr. 1898-2001-0012:0028, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį L. B.. Teismas nurodė, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos atsakomybės subjektas, todėl už jos prievoles kreditoriams atsako ir įmonės savininkas. Kadangi įmonė įsteigta santuokoje, iš įmonės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.88, 3.109, 3.113 str.). Įsiteisėjusia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi jau buvo išaiškinta, kad, vykdant išieškojimą iš A. B. individualios įmonės, skolos išieškojimas gali būti nukreiptas į bendrą sutuoktinių A. B. ir L. B. turtą, o jo nepakakus ir į asmeninį A. B. ir jo sutuoktinės L. B. turtą. Todėl teismas nurodė, kad šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos, nes tai pripažintina prejudiciniu faktu (CPK 182 str. 2 p.). Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką bankroto proceso metu reglamentuoja specialiosios teisės normos – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) aštuntasis skirsnis, o ne CPK normos, kaip nurodo pareiškėja. Iš šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas parduodamas šio įstatymo nustatyta tvarka: nekilnojamasis turtas ir įkeistas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str. 1 d.). Analogiškai numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. Nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4 punkte, kuriame nurodyta, kad iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis įmonės turtas ir įkeistas turtas, kito turto pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Aprašo 7 punkte taip pat nurodyta, kad Turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Antrųjų varžytynių metu gali būti mažinama turto pardavimo kaina, kiek ir kokia tvarka mažinama turto kaina, taip pat nustato kreditorių susirinkimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai atitinka ĮBĮ nustatytus reikalavimus, ir jie yra priimti suteiktos kompetencijos ribose. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe, parduodamas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismas nurodė, kad tai reiškia, jog įmonės savininko turimas turtas gali būti parduotas ir tuomet, kai įmonės turtas nors dar ir neparduotas, tačiau jo nepakaks. Kaip matyti iš 2011-06-29 vykusių viešųjų varžytinių protokolo ir bylos nagrinėjimo metu pateikto 2011-04-27 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 3, pradinė įmonei priklausančių automobilių bendra kaina nustatyta 30 000 Lt (po 10 000 Lt už kiekvieną), tačiau jie nebuvo parduoti. Iš vėlesnių skelbimų dėl šio turto pardavimo matyti, kad jų kaina buvo sumažinta iki 7 500 Lt, 5 000 Lt ir 5 000 Lt, tačiau ir už šią kainą jie nebuvo parduoti, todėl kaina turės būti dar kartą mažinama. 2011-07-13 vykusiose varžytinėse parduotas įmonės savininkui A. B. priklausantis turtas – VĮ Marijampolės teniso aikštynas akcijos už 1 350 Lt ir sutuoktiniams priklausantis sodininkų bendrijoje esantis žemės sklypas už 3 750 Lt. 2010 m. rugpjūčio 16 d. teismo nutartimi patvirtintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma viršija 340 000 Lt, todėl akivaizdu, kad už įmonės parduotą turtą gautų lėšų nepakaks kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl teismas sprendė, kad įmonės administratorius įstatymo nustatyta tvarka pagrįstai vykdė pareiškėjai asmenine nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą (ĮBĮ 33 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja L. B. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą patenkinti. Skunde nurodo, kad įstatyme yra nurodyta, jog tik nesant įmonės turto ar kai jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išieškojimas gali būti nukreipiamas į įmonės savininko turtą. Bankrutuojanti A. B. individuali įmonė turi ir kito turto, t. y. tris lengvuosius automobilius, kurie nėra realizuoti. Šis faktas patvirtina įsipareigojimų ar kitų išlaidų bent dalinį padengimą iš pačios įmonės turimo turto. Tačiau išieškojimas neteisėtai yra nukreipiamas į asmeninį įmonės savininko bei bendraatsakovės turtą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB koncernas ,,Alga“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad įmonės savininkų turtas gali būti parduodamas ir tuomet, kai nors ir ne visas įmonės turtas parduotas, tačiau akivaizdu, jog pardavus jį lėšų nepakaks ir administravimo išlaidoms padengti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka vykdomas L. B. asmenine nuosavybe priklausančio turto pardavimas, turint įstatymo nustatytą tikslą maksimaliai patenkinti kreditorių interesus.
Suinteresuotas asmuo UAB ,,Swedbank lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad bankroto proceso tikslas ne tik maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, bet ir tai padaryti kuo operatyviau, apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio uždelsimo atsiskaityti. Kadangi akivaizdu, jog bankrutuojančios įmonės turto nepakaks patenkinti kreditorių reikalavimų, pagrįstai buvo pradėtas išieškojimas iš įmonės savininkams priklausančio turto.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad tuo atveju, kai yra akivaizdu, jog individualios įmonės turto nepakaks atsiskaityti su kreditoriais, kreditoriai turi teisę spręsti dėl individualios įmonės savininkui priklausančio turto realizavimo įmonės bankroto procese.
Suinteresuotas asmuo AB Ūkio bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad kreditorių susirinkimui suteikta išimtinė teisė spręsti ir individualios įmonės savininkui priklausančio turto pardavimo ir šio turto kainos nustatymo klausimus. Byloje nėra duomenų, kad 2011-06-03 bankrutavusios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas buvo sušauktas ar vyko neteisėtai. Pareiškėja yra A. B. individualios įmonės bendrasavininkė, todėl ji atsako už šios įmonės prievoles savo turtu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.). Galiojančiame ĮBĮ, be materialinio teisinio reglamentavimo, įtvirtinta ir nemažai procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant bankroto bylas teismuose. Bankroto bylų nagrinėjimas išsiskiria bene didžiausiomis procesinėmis ypatybėmis iš visų civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčo bylų. Šiuos ypatumus visų pirma lemia bankroto proceso paskirtis. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (ĮBĮ 32 str.). Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą. Kadangi skirtingos teisinės formos subjektai bei jų veiklos reglamentavimas pasižymi tam tikra specifika, tai Įmonių bankroto įstatyme papildomai reglamentuoti tam tikri bankroto klausimai, nustatant šių subjektų bankroto ypatumus. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.), šių įmonių bankroto procesas turi tam tikrų specifinių bruožų. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.
Byloje nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 15 d. nutartimi iškėlė A. B. individualiai įmonei bankroto bylą, bendraatsakovais byloje įtraukė įmonės savininką A. B. ir jo sutuoktinę L. B.. Įsiteisėjusia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi išaiškinta, kad, vykdant išieškojimą iš A. B. individualios įmonės, skolos išieškojimas gali būti nukreiptas į bendrą sutuoktinių A. B. ir L. B. turtą, o jo nepakakus ir į asmeninį A. B. ir jo sutuoktinės L. B. turtą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja L. B. ginčija 2011 m. birželio 3 d. įvykusio bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus, kurio metu buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjai L. B. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl skundžiamo kreditorių komiteto nutarimo priėmimo procedūros, byloje taip pat nėra duomenų, kad ši procedūra būtų pažeista. Apeliantė tiek skunde dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, tiek atskirajame skunde nurodė, kad tik nesant įmonės turto ar kai jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išieškojimas gali būti nukreipiamas į įmonės savininko turtą, tačiau šiuo atveju bankrutuojanti A. B. individuali įmonė turi ir kito turto, kuris nėra realizuotas.
ĮBĮ kreditorių susirinkimui suteikia teisę spręsti svarbiausius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, vienas jų – tvirtinti įmonės turto pardavimo tvarką (ĮBĮ 23 str. 1 d. 5 p.). Nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, kreditorių susirinkimo patvirtintomis bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainomis (ĮBĮ 23 str. 5 d.). Turto pardavimo procedūra detalizuota Vyriausybės 2001 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir ši įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, – jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įmonės savininko turimas turtas gali būti parduotas ir tuomet, kai įmonės turtas nors ir neparduotas, tačiau akivaizdu, kad jo nepakaks kreditoriniams reikalavimams patenkinti.
Apeliantė nurodo, kad bankrutuojanti A. B. individuali įmonė turi tris lengvuosius automobilius, kurie nėra realizuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011-06-29 vykusių viešųjų varžytinių metu, pradinė įmonei priklausančių automobilių bendra kaina nustatyta 30 000 Lt, tačiau automobiliai nebuvo parduoti (t. 1, b. l. 55). Bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių 2011-09-01 susirinkime automobilių pardavimo kaina antrosiose varžytynėse buvo sumažinta iki 7 500 Lt, 5 000 Lt ir 5 000 Lt (t. 1, b. l. 152), tačiau ir už šią kainą automobiliai nebuvo parduoti (t. 1, b. l. 161-162). Byloje taip pat nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad su įmonės kreditoriais neatsiskaityta. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d., 2011 m. balandžio 11 d., 2011 m. gegužės 25, 2011 m. birželio 10 d. nutartimis patvirtintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma viršija 400 000 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad už įmonės parduotą turtą gautų lėšų nepakaks kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, dėl to įmonės administratorius įstatymo nustatyta tvarka pagrįstai vykdė pareiškėjai asmenine nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą.
Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, kartu – likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Kadangi iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad bankrutuojančios A. B. individualios įmonės turto nepakaks patenkinti visų kreditorių reikalavimų, turės būti pradėtas išieškojimas ir iš įmonės savininkams priklausančio turto, todėl sprendimas nepardavinėti bankrutuojančios įmonės savininkams nuosavybės teise priklausančio turto, kol nėra realizuotas bankrutuojančios įmonės turtas, pažeistų kreditorių teisę kuo operatyviau patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstai netenkino apeliantės skundo dėl 2011 m. birželio 3 d. bankrutuojančios A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.