- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-11
- Bylos Nr.
- I2-4404-1029/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06373-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Mauricė, Giedrė Kairienė, Dovilė Jazdauskaitė
- Pareiškėjas
- M. H. A. E. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dovilės Jazdauskaitės, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Mauricės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. H. A. E. E. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja M. H. A. E. E. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 31 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
Patikslintame skunde pareiškėja paaiškina, kad ginčijamu 2025 m. spalio 31 d. sprendimu Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Paaiškina, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą, paraiškoje nurodydama, kad ketina studijuoti Lietuvoje ir pateikė atsakovui visus laikinam leidimui gyventi gauti būtinus dokumentus: neteistumo pažymą, mokslo įstaigos tarpininkavimo raštą, draudimo liudijimą, asmens dokumentus ir įrodymą apie savalaikį išvykimą iš Lietuvos Respublikos, duomenis apie lėšas pragyvenimui - banko sąskaitos likutį. Pabrėžia, kad tarpininkavimo raštas yra išduotas Lietuvoje registruotos mokslo įstaigos, nei jo, nei kitų pareiškėjos pateiktų dokumentų tikrumu nėra jokio pagrindo abejoti. Akcentuoja, jog pildydama paraišką pareiškėja dar nežinojo kai kurių detalių, pvz., tikslios mokslo metų pradžios, jos gyvenamosios vietos adreso (duomenys neskelbtini), nes butą ji galės išsinuomoti tik gavusi leidimą gyventi, todėl šios informacijos negalėjo pateikti. Teigia, kad ginčijamame sprendime atsakovas nenurodė jokių motyvų, kas konkrečiai neatitinka tos tikrovės, pareiškėjai nebuvo užduoti jokie klausimai, nebuvo prašoma papildomos informacijos ir paaiškinimų. Atkreipia dėmesį, jog priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėja turi socialinių ryšių su Lietuva, nes Lietuvoje gyvena jos giminaičiai - jos tėvo brolis M. A. E. E., turintis nuolatinį leidimą gyventi, jo sutuoktinė J. E. bei jų sūnus A. E.. Argumentuoja, kad giminaičiams (duomenys neskelbtini) yra nuolat išduodamos Šengeno vizos, ir nei vienas šeimos narys niekada nėra pažeidęs teisės aktų reikalavimų, o pati pareiškėja išvyko iš Lietuvos laiku, nepasibaigus Šengeno vizai. Mano, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo įžvelgti nelegalios migracijos grėsmę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka. Paaiškina, kad ginčijamu 2025 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 25S235595 Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Pažymi, jog Migracijos departamentas ginčijamame sprendime vertino, kad pareiškėja siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdama tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Vertina, kad prašomos informacijos nepateikimas bei neteisingos informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Argumentuoja, kad pareiškėjos 2025 m. spalio 7 d. prašyme pateikta informacija nesutampa su duomenimis, esančiais prie prašymo pridėtuose dokumentuose. Atkreipia dėmesį, jog nors pareiškėja į klausimą „Ar turite (turėjote) ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje)?“ atsakė „Ne“, tačiau kaip pragyvenimo lėšų Lietuvoje (600 eurų per mėnesį) šaltinį nurodė šeimą bei pateikė Lietuvos Respublikoje gyvenančio pareiškėjos dėdės finansinio įsipareigojimo dokumentą ir dėdės banko sąskaitos išrašą. Pastebi, jog tai, kad pareiškėja laiku išvyko iš Lietuvos, nepažeisdama buvimo Šengeno erdvėje trukmės reikalavimų, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėja pagrįstai prašo leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu, nes pareiškėjos tikrovės neatitinkantys atsakymai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas neturi kitų priemonių išsiaiškinti pareiškėjo tikruosius vykimo į Lietuvą tikslus kitaip nei vykdant detalų užsieniečių pateiktos informacijos ir dokumentų patikrinimą, o esant užsieniečiui kitoje valstybėje - atlieka ir užsieniečio nuotolinę apklausą, siekiant patvirtinti užsieniečio asmens tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas. Tvirtina, jog pareiškėja apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ir dviprasmiškus atsakymus (6.10 p.), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, sąžiningo jos siekio apsigyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje. Teigia, jog vertinant užsieniečio atvykimo bei buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei studijuoti Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad pareiškėja apklausos metu pateikė prieštaringus duomenis, Migracijos departamentui kyla pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjos deklaruojamo tikslo, o taip pat kyla klausimas, ar pareiškėja tikrai dalyvaus tarpininkavimo rašte nurodytoje studijų programoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 25S235595 teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pilietė M. H. A. E. E. 2025 m. spalio 2 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindama studijuoti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Prašymui pagrįsti pareiškėja pateikė VšĮ (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo raštą, kuriuo prašoma išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi nuo 2026 m. sausio 12 d. iki 2028 m. sausio 11 d. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslu - užsienietė priimta studijuoti pagal studijų programą (programas); numatoma užsienietės studijų pabaigos data – 2029 m. sausio 31 d.; numatoma užsienietės atvykimo studijuoti data – 2026 m. sausio 12 d. Tarpininkavimo rašte papildomai nurodoma, jog studentė buvo priimta į (duomenys neskelbtini) programos pirmą kursą, studijos prasidės šių mokslo metų pavasario semestrą, kuris prasideda 2026 m. vasario 2 d. Prie prašymo pareiškėja taip pat pateikė kitus dokumentus – pažymą, kad yra neteista, 2025 m. spalio 7 d. įsipareigojimą suteikti pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, pasirašytą E. M. A. E. ir šio asmens banko sąskaitos išrašą ir kt. Ginčijamu Migracijos departamento 2025 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 25S235595, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.
Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, atsakovas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Ginčijamas sprendimas taip pat grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, numatančiu, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Iš ginčijamo sprendimo turinio spręstina, kad atsakovas neneigė pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo pagrindo, t. y. ketinimo studijuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau vertino, jog vien tik faktinė aplinkybė, kad asmuo yra priimtas studijuoti į (duomenys neskelbtini) pagal studijų programą, savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose numatytų pagrindų buvimą atsakovas ginčijamame sprendime iš esmės grindė aplinkybe, kad asmens prašyme pateikta informacija nesutampa su duomenimis, esančiais prie jo pridėtuose dokumentuose, nustatyti prieštaravimai tarp prašyme nurodytos informacijos, pateiktų dokumentų duomenų ir faktinės situacijos. Tačiau iš 2025 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 25S235595 turinio nėra įmanoma suprasti ir įvertinti, kokią pareiškėjos pateiktą informaciją atsakovas vertino kaip prieštaringą.
Pabrėžtina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.).Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).
Įvertinus ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinio atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, darytina išvada, jog jame nėra nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, nėra adekvačiai ir aiškiai išdėstytų motyvų. Pažymėtina, jog tokiu būdu ribojama pareiškėjos teisė į teisminę gynybą.
Tik iš atsakovo atsiliepimo į skundą galima spręsti, jog vienintelis neatitikimas, pareiškėjos prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose buvo tas, kad pildydama prašymą ir atsakydama į klausimą „Ar turite (turėjote) ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje)?“ pareiškėja nurodė, kad tokių ryšių neturi. Tačiau taip pat pareiškėja pateikė duomenis apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje – 600 eurų per mėnesį, o kaip šių lėšų šaltinį nurodė šeimą („Family“) bei pateikė Lietuvos Respublikoje gyvenančio pareiškėjos dėdės finansinio įsipareigojimo dokumentą ir dėdės banko sąskaitos išrašą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2328-575/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-552/2025; kt.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą gyventi užsieniečiui, kai yra nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Iš atsakovo 2026 m. vasario 3 d. raštu Nr. 26SD2431 papildomai teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjos apklausa nebuvo atlikta, o į Migracijos departamentą pateikti prašymo pareiškėja atvyko su dėde, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, bei pateikė dėdės įsipareigojimą suteikti pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro jokio pagrindo tvirtinti, kad pareiškėja siekė nuslėpti aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi išdavimu, kadangi pati pateikė atsakovui duomenis, susijusius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais. Be to, klausimo - „Ar turite (turėjote) ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje)?“ – formuluotėje nėra vartojama sąvoka šeimos nariai ir/ar artimi giminaičiai, todėl pareiškėjos atsakymą į šį klausimą galėjo lemti netinkamas klausimo interpretavimas. Vien tik pareiškėjos atsakymas „ne“ į nurodytą klausimą nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi studijų pagrindu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė suklaidinti atsakovą ar įteisinti savo gyvenimą Lietuvoje kitu nei studijų kolegijoje pagrindu.
Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjai atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi ir dėl to, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Sprendimo turinys patvirtina, kad šią išvadą atsakovas padarė nustatęs Kriterijų aprašo 6.10 punkte įtvirtintą kriterijų – užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus, taip pat pagal Kriterijų aprašo 7 punktą vertino ir kitus, šiame apraše nenustatytus, kriterijus, atsižvelgdamas į konkrečias individualias aplinkybes. Su tokia atsakovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, byloje nustatyta, kad pareiškėjos apklausa nebuvo atlikta. Antra, ginčijamame sprendime nenurodyti jokie objektyvūs duomenys, kurie leistų vertinti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės galimybę. Šiuo atveju atsakovas išvadą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindo buvimo iš esmės grindė vien prielaida, jog pareiškėja siekdama gauti leidimą gyventi teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys vienareikšmiškai ir akivaizdžiai nepatvirtina, o atsakovas byloje neįrodė, kad pareiškėja teikė neišsamius atsakymus, melagingus duomenis, sąmoningai siekė kitų tikslų nei deklaruoti (gyventi Lietuvoje ir studijuoti), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė teisinio pagrindo atsisakyti išduoti užsienietei leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų nuostatomis. Byloje nenustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitiko tikrovės, taip pat neįrodžius, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, darytina išvada, kad ginčijamas administracinis aktas, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, spręstina, jog priimdamas ginčijamą administracinį aktą atsakovas faktines bylos aplinkybes vertino pernelyg formaliai, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti, todėl ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 25S235595 naikintinas kaip nepagrįstas. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą tenkintinas ir išvestinis patikslinto skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos M. H. A. E. E. patikslintą skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 25S235595 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos M. H. A. E. E. 2025 m. spalio 2 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.