Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant J. A. laiduotojo S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakomybei 1 (vienerių) metų terminui be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, J. A. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejų) metų terminui, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 5 dalimi, J. A. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant J. A. vardu įregistruotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), saugomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) kaime.

Priteista iš J. A. 85,35 Eur (aštuoniasdešimt penkių eurų 35 ct) išlaidų už automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą ir saugojimą nuo 2019-04-19 iki 2019-05-15 (nuosprendžio priėmimo dienos) Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalies taikymo

7 . Apeliacinės instancijos teismas tiria neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą ir tik tiek, kiek tai yra prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės J. A. apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, 31 straipsnio 4 daliai, teisinės valstybės principui, teigdamas, jog minėtu BK straipsniu yra diskriminuojami alkoholį pavartoję asmenys, lyginant su asmenimis, kurie vartoja kitokias apsvaigimą sukeliančias medžiagas, jog vairavimas asvaigus nuo alkoholio, įstatymu pripažintas nusikaltimu vien dėl to, kad yra techninė galimybė išmatuoti alkoholio kiekį bei šiuo pagrindu – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Akmenės rajono 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba panaikinti nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiskavimo.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis suteikia teismui teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį teise kreipimusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. jei kyla abejonių, jog tam tikra įstatymo norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. A. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš esmės yra susijęs su BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jos kritika ir subjektyviu jos vertinimu, o ne su nurodytų normų konstitucingumo klausimu, todėl teismas neturi teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

8.1. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Konstitucinis teismas, analizuodamas įstatymų atitikimą konstituciniam lygiateisiškumo principui yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Pasak Konstitucinio teismo, šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Visų asmenų lygybės principas, anot Konstitucinio teismo, reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams (visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims ar jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas, vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos. Taigi, asmenų lygybės arba vienodo traktavimo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Konstitucinis teismas pripažįsta, jog lygiateisiškumo principas pats savaime nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai. Taigi, socialinio gyvenimo įvairovė ir pokyčiai gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai vertinti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Visgi, lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

8.2. Atsižvelgiant į aptartą Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėjų kolegija pažymi, jog lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Pažymima, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi minėta norma numato atsakomybę asmenims vartojusiems alkoholį, o kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais ir paties apelianto paaiškinimais, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,85 % promilių neblaivumas. Todėl šiuo atveju teigti, jog buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nagrinėjamu atveju galėjo būti padaryta neatsargia kaltės forma (Apeliantas teigia, kad žmogus neturi fizinės galimybės įvertinti savo neblaivumą promilėmis ir pastebėti skirtumą tarp 1,50 promilių ir 1,51 promilių, todėl nusikalstama veika negali būti pripažįstama padaryta tyčia. Kai nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, asmuo nors ir numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba asmuo apskritai nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai. Tokiu būdu kai asmuo nepadaro nusikalstamos veikos tyčia, jis nenaudoja įrankių ar priemonių, nes nesiekia BK numatytų pasekmių arba jų nenumato.). Pažymėtina, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir ji padaroma tyčia, nes asmuo žino, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir vis tiek vairuoja automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o atsiradę ar galintys atsirasti nusikalstamos veikos padariniai – sukeltas pavojus eismo saugumui ar pan. – yra už baudžiamojo įstatymo ribų. BK 16 straipsnyje neatsargūs nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai apibrėžiami per asmens santykį su BK numatytais nusikalstamos veikos padariniais. Kadangi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nėra numatyti jokie nusikalstamos veikos padariniai, todėl jos padarymas negali būti kriminalizuojamas dėl neatsargumo.

9.1. Taip pat pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklės draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis Kelių eismo taisyklėse nurodytų sąlygų (Kelių eismo taisyklių 14 punktas). Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje nustatyta, kad J. A. vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio matuokliu ,,Alcotest 7510 Nr. (duomenys neskelbtini) (+/- 0.017 %, patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytas 1,85 % promilių neblaivumas, t. y. vidutinis apsvaigimas nuo alkoholio, kurio ribos yra nuo 1,5 iki 2,5 promilės alkoholio. Esant nustatytam tokiam alkoholio kiekiui, asmuo negali jaustis taip, kaip būdamas blaivus ar esant įstatymo leistinam apsvaigimui nuo alkoholio – nuo 0,0 iki 0,4 promilės. Įvertinus tai, kad J. A. Kelių eismo taisyklių reikalavimai, keliami vairuotojams, yra žinomi, tai, kad jam buvo nustatytas vidutinis girtumas, patvirtina, kad jis suvokė, jog yra apsvaigęs, o Kelių eismo taisyklės draudžia tokios būsenos vairuoti transporto priemonę, vis tiek vairavo transporto priemonę, t. y. jo veiksmai buvo tyčiniai. Sutiktina su apelianto skundo argumentais, kad asmens neblaivumas pats savaime nėra baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarinys, tačiau tai yra nusikalstamos veikos padarymo būdas. Taigi pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes J. A. baudžiamasis įstatymas – BK 281¹ straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

10. Apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria nuspręsta konfiskuoti jam priklausantį automobilį, ir prašo šią nuosprendžio dalį panaikinti.

11. Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

12. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuotojo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018, Nr. 2K-14-511/2018 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo J. A., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

13. Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Kai nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai. Kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę, be to, įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

14. Apeliacinio teismo vertinimu, automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką dėl anksčiau galiojusioje BK 281 straipsnio 7 dalyje, o nuo 2019-04-01 įsigaliojusioje (2019-01-11 įstatymu Nr. XIII-1929) BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios tiek su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. A. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus (vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), į tai, kad vairuodamas transporto priemonę neblaivus sukėlė eismo įvykį. Pažymėtina, jog J. A. nustatytas 1,85 % promilių neblaivumas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad konkrečiu atveju jis nepaisė draudimo vairuoti automobilį esant neblaiviam, vairuodamas transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, tai neabejotinai kėlė didelę grėsmę ne tik paties vairuotojo saugumui, tačiau ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Kita vertus, atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo teigiamą charakteristiką, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir vadovaudamasis įstatymo jam suteikta diskrecija, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog yra pagrindas atleisti J. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vienerių metų laikotarpiui, netaikant užstato, ir paskiriant jam dvi baudžiamojo poveikio priemones – draudimą naudotis specialiąja teise, uždraudžiant vairuoti kelių transporto motorines priemones 2 (dvejus) metus, ir jam priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą.

15.1. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaltininkui priklausančio automobilio konfiskavimas šiuo atveju neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevenciją, ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje suderinama su kita J. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemone bei atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vienerių metų laikotarpiui, netaikant užstato.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo laikyti atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės J. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pertekline, pažeidžiančia baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar paskirta pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad bausmė, šiuo nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonės, gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti, ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. A. apeliacinį skundą.