- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- I-3841-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02390-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. liepos 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo laikomi nuo vieno iki keturių kaltinamųjų. Kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo purvini, trūko ventiliacijos, kaltinamieji rūkė. Kamerose buvo drėgna, šalta. Kamerose buvo blogas apšvietimas. Pasivaikščiojimui buvo skiriamas trumpas laikas. Patalynė buvo bloga ir nešvari. Rūbus reikėjo skalbti rankomis šaltu vandeniu, kamerose nebuvo karšto vandens. Pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę. Maistas buvo nekokybiškas. Ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir/ar sutuoktine buvo uždrausti. Sveikatos priežiūra buvo bloga, ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai. Nebuvo išduodami rūbai ir avalynė pagal sezoną. Tualetinio popieriaus išduodavo tik 1 ruloną. Nemokamai nebuvo išduotos higienos priemonės. Buvo draudžiami telefoniniai, pašto kontaktai, taip pat šilti pledai.
Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes laiku parengti skundą sutrukdė informacijos apie galimybę ginti savo pažeistas teises stoka ir neišsamūs pareigūnų paaiškinimai.
Nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė ne tik fizinius, bet ir psichologinius išgyvenimus. Pabrėžė, kad dėl patirtų išgynimų pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su iš esmės analogiško pobūdžio nusiskundimais (b. l. 11–26).
Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.
Pažymėjo, kad lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.), stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kamerose yra iki 4 gultų. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Paaiškino, kad skaičiuojant minimalųjį gyvenamąjį plotą kameroje, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos arba atskiros kabinos su durimis.
Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Išvedimas į dušą bei pasivaikščioti vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi.
Avalynė ir drabužiai išduodami tik jų neturintiems. Teisės aktai nenumato turėti pledą.
Suimtiesiems suteikta teisė vieną kartą per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės, avalynės siuntinį, ar neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi. Siuntinių perdavimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Maisto perdavimo teisės aktai nenustato. Pasimatymų suteikimas taip pat reglamentuojamas teisės aktais. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių prašymų dėl ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų suteikimo.
Nuteistųjų ir suimtųjų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Maistas yra tikrinamas jusliniu būdu, išduodamas maistas yra kokybiškas, išduodamas laikantis higienos reikalavimų.
Lukiškių TI-K taip pat yra sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius. Minkštasis inventorius išduodamas tinkamos kokybės (dezinfekuotas).
Pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
1. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2018 m. liepos 11 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
3. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 gegužės mėn. iki 2018 m. liepos 11 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 17 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, taip pat, kad galimai kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2015 m. liepos 16 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 17 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad tarptautiniai teisės aktai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o konkrečios informacijos nebuvo nei kamerose, nei bibliotekoje, internetas buvo ribojamas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad nesuprato, kaip turėtų ginti savo pažeistas teises, tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, už laikotarpį 2010-2014 m, į teismą kreipėsi dar 2015 m., todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl nežinojimo, kaip ginti savo pažeistas teises, vertintini kaip neįtikinantys, todėl negali būti pagrindu ieškinio senaties terminui atnaujinti. Taip pat pažymėtina, kad ieškinio senaties sutrumpintą terminą ginčuose dėl žalos atlyginimo reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai (Civilinis kodeksas), todėl tarptautinių teisės aktų neišvertimas į lietuvių kalbą nelaikytina kliūtimi ginant savo pažeistas teises. Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl ne nuo jo priklausančių objektyvių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3354-764/2017, kurioje buvo išspręstas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. spalio 19 d. Susipažinus su teismo sprendimu nustatyta, kad šioje byloje buvo išnagrinėti pareiškėjo pareikšti nusiskundimai dėl ploto kameroje trūkumo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. gegužės 19 d.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme taip pat buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5021-968/2017, kurioje buvo išspręstas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 22 d. Šioje byloje pareiškėjas taip pat pareiškė analogiško pobūdžio nusiskendimus (ploto reikalavimas kameroje, privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu) už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus ir į Lukiškių TI-K atvyko tik 2017 m. rugsėjo 11 d.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 17 d., o jau minėtose administracinėse bylose išnagrinėti pareiškėjo reikalavimai dalyje dėl ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu už laikotarpį iki 2016 m. gegužės 19 d., taip pat nustačius, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus ir į Lukiškių TI-K atvyko tik 2017 m. rugsėjo 11 d., todėl byla dalyje dėl žalos atlyginimo dėl ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d., nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).
5. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. Lukiškių TI-K nekalėjo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Kitų skunde nurodytų prieštaravimų (išskyrus ploto reikalavimo neužtikrinimą kameroje ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimą), patirtų laikotarpiais nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d., pagrįstumas bus išnagrinėtas šioje byloje.
7. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas plotas (šiuo aspektu nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d.).
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d. Lukiškių TI-K kamerose kalėjo 13 parų ir kuriose jam tenkantis plotas vienam asmeniui nebuvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m.). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė žalą dėl jo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant jo teisės į teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.
8. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira mechaninė oro šalinimo sistema (šiuo aspektu nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d.).
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimus. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Iš byloje pateiktų Lukiškių TI-K duomenų, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 40). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d. buvo patalpintas kamerose Nr. 105, 106, 117, 121, 122, 290, 311, 358, tačiau atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kad šiose kamerose sanitariniai mazgai būtų įrengti atskirose kabinose, ar nuo gyvenamosios patalpos būtų atskirti užuolaida. Nors pareiškėjas tik vieną parą kameroje buvo patalpintas dviese, tačiau kitu metu jis taip pat galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų, todėl jo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, objektyviai galėjo būti pažeista.
9. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime (b. l. 40) taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
10. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.
11. Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyti.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad EŽTT yra pripažinęs, kad vienos valandos pasivaikščiojimas laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.
12. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna, šalta, blogas apšvietimas, kamerų būklė bloga (ginčo laikotarpis nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2018 m. liepos 17 d.; atkreiptina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. Lukiškių TI-K nekalėjo).
Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Iš atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 105, 106, 117, 121, 122, 290, 311, 358.
Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. Tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina apie kamerų, kurios pareiškėjo atžvilgiu nėra aktualios, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovės atstovas nepateikė.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. Lukiškių TI-K administracijai. Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų kamerų būklę, darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Šie pažeidimai bus vertinami kitų nustatytų pažeidimų apimtyje.
13. Pareiškėjas prieštaravo, kad jam nebūdavo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo išduota mažiau nei vienas rulonas tualetinio popieriaus.
14. Pareiškėjas nurodė, kad maisto davinys buvo per mažas, taip pat maistas buvo gaminamas blogomis sąlygomis.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 28 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teisės aktai nenumato Lukiškių TI-K pareigos įvertinti kiekvieno nuteistojo ar suimtojo individualias fiziologines savybes pateikiant atitinkamai kaloringą maistą. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad maisto davinys neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Taigi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad maisto davinys buvo išduodamas mažesnis.
Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto gamintojai nesilaikė higienos reikalavimų. Pareiškėjas dėl to, kad jo maistas pateiktas antisanitarinėmis sąlygos į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją nėra pasikreipęs. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, ar dalinimo tvarką.
15. Pareiškėjas nurodė, kad kalėjimo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes ji būdavo nešvari ir blogos būklės.
HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) (1 metams), antklodė (3 metams), čiužinys (4 metams), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K būtų kreipęsis dėl nurodytų neišduotų būtiniausių priemonių išdavimo, ar, kad išduota patalynė būtų blogos būklės ir nešvari. Tokių įrodymų nėra pateikęs ir atsakovės atstovas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos fakto remiantis abstrakčiais pareiškėjo argumentais.
Teisės aktai aiškiai reglamentuoja, kokia patalynė yra išduodama nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teisės aktai nenumato galimybės turėti pledus, todėl atsakovės atstovui neleidus pareiškėjui turėti nuosavo pledo, teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos.
16. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo šilto vandens, todėl drabužius teko skalbti rankomis šaltu vandeniu.
HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, karšto vandens tiekimas į kameras nėra numatytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė teisės aktų nuostatas.
Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o neturintiems sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį), bet ne dažniau kaip kartą per 2 mėnesius, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Taigi Lukiškių TIK administracija sudaro galimybę išskalbti ir viršutinius drabužius: suimtieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o suimtiesiems, neturintiems asmens sąskaitoje pinigų, nuo 2013 m. liepos 1 d. sudarytos sąlygos kartą per du mėnesius išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių. Taigi teisės aktai numato galimybę drabužius išsiskalbti skalbykloje.
17. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo aprūpintas rūbais ir avalyne pagal sezoną.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (toliau – suimtieji (nuteistieji)), aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Šio aprašo 2 punkte nustatyta, kad suimtuosius (nuteistuosius), neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos administracija. Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (5 punktas). Suimtajam (nuteistajam) išduodami tik tie drabužiai ir (ar) avalynė, kurie prašymo pateikimo metu yra tinkami dėvėti pagal sezoną (6 punktas). Taigi drabužiai ir avalynė pagal sezoną gali būti išduodamai, tačiau tik nuteistųjų prašymu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tokį prašymą būtų pateikęs, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą patenkinti. Į bylą tokių įrodymų nepateikus, nėra pagrindo Lukiškių TI-K veiksmų vertinti kaip neteisėtų.
18. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir/ar sutuoktine.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-889/2013 ir kt.).
Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais ir vykdyti pozityvius veiksmus iš valstybės pusės, garantuojančius tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą (EŽTT sprendimas Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94).
Šiuo klausimu aktualus ir EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas).
Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64-67 p.; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-58/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, Teismų praktika Nr. 27, 47-56 p.).
Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisių apribojimo šiuo aspektu, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymų suteikimo ir jam buvo atsisakyta pasimatymus suteikti. Iš pareiškėjo skundo teiginių matyti, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai su sutuoktine, sužadėtine, tačiau pareiškėjas jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė, ar kreipėsi ir kada kreipėsi dėl pasimatymų su šeimos nariais suteikimo. Iš aukščiau aptartos teismų praktikos matyti, kad tam, jog būtų konstatuotas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas, būtina nustatyti Lukiškių TI-K atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą faktą. Byloje nėra duomenų apie prašymo (-ų) suteikti pasimatymus pateikimą Lukiškių TI-K administracijai ir taip pat nėra duomenų apie tokio prašymo netenkinimą. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta prašymų, pareiškimų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K apribojo pareiškėjo teises nesuteikdama galimybės pasimatyti su artimaisiais. Atitinkamai nėra pagrindo Lukiškių TI-K veiksmus vertinti kaip neteisėtus CK 6.271 straipsnio prasme.
19. Iš esmės analogiškai pasisakytina ir dėl skundo teiginių apie pašto siuntų bei skambinimo telefonu apribojimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo atsisakyta tenkinti jo prašymus dėl pašto siuntų išsiuntimo ar apribota galimybė paskambinti.
20. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo išduotos higienos priemonės. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.), pagal kurį vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g. tualetinio muilo ir 200 g. skalbiamojo muilo. Kitų higienos priemonių (pvz. dantų šepetėlis, pasta, skutimosi peiliukai) nuteistiesiems nebuvo numatytas.
Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, nustatantis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (toliau – suimtieji (nuteistieji)), aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Šio aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. nemokiems ir esant jų prašymui. Šio aprašo 1 priede nurodyta, kad vyrams, laikomiems laisvės atėmimo vietose, vieną kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis bei 4 vienetai skutimosi peiliukų bei kartą per du mėnesius – dantų pasta.
Sprendžiant dėl žalos atlyginimo atkreiptinas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl higienos priemonių išdavimo ginčo laikotarpiu. Ši aplinkybė sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo skundo teiginiais dėl higienos priemonių neišdavimo ir dėl to patirtų didelių kančių. Darytina išvada, kad šių skundo teiginių pareiškėjas taip pat neįrodė.
21. Pareiškėjas nurodė, kad sveikatos priežiūra buvo bloga, ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis kreipėsi medicininės pagalbos ir suteikta pagalba buvo blogai organizuota. Taip pat konkrečiai nenurodė, kokių vaistų js negalėjo gauti nemokamai. Pažymėtina, kad vien abstraktūs ir nekonkretūs nusiskundimai atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.
Vadovaujnatis Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsniu pareiškėjui papildomai išaiškintina, kad paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, asmuo turi teisę kreiptis į teismą (bendrosios kompetencijos) dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.
22. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir kilusiais kitais nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį kalint higienos sąlygų neatitinkančiose kamerose bei privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei neužtikrinus kalėjimo higienos sąlygas atitinkančiose kamerose, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d. (viso 13 parų), taip pat neužtikrinus kalėjimo higienos sąlygas atitinkančiose kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. viso 30 parų (pagrindas – teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, Lukiškių TI-K atsiliepimas administracinėje byloje Nr. I-3354-764/2017), sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo neilgą trukmę, į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo tik periodiškai po trumpą laikotarpį (1, 3, 6 paros), į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1210-492/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tinkintinas iš dalies ir jam priteistinas 120 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.
Bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2015 m. liepos 16 d. atmesti.
Byla dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d., nutraukti.
Priteisti pareiškėjui D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą higienos sąlygų neatitinkančiose kamerose laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. ir už privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimą bei kalinimą higienos sąlygų neatitinkančiose kamerose laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos 11 d.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.