- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-29
- Bylos Nr.
- I1-8794-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01794-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas D. R. nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2020 m. liepos 01 d. d. jis buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose gyvenamojo ploto buvo per mažai, ypač atmetus plotą, kurį užėmė sanitarinis mazgas, baldai. Patalpos laikytinos pagalbinėmis, visą laiką kamerose buvo maksimalus asmenų skaičius. Sanitarinis mazgas nepakankamai atitvertas, atviras, atitverta ne iki lubų, įėjimas kai kur su durimis, kai kur užuolaida, kai kur atvira. Atlikti matavimai yra nekorektiški ir nereglamentuoti, neaišku, iš kokių šaltinių gauti. Iš esmės nebuvo laikomasi reikalavimų dėl sanitarinio mazgo ploto. Inventorius netinkamai įrengtas, inventoriaus ir baldų nestandartinis perteklinis dydis, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas nebuvo. Kamerose kaupėsi drėgmė, sudarydama sąlygas veistis pelėsiui.. Dėl netinkamai įrengta sanitarinio mazgo kamerose jautėsi smarvė, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, jis nebuvo tinkamai izoliuotas. Visiškai nebuvo užtikrinamas užimtumas už kameros ribų, nebuvo pateiktas sąrašas, iš kurio būtų galima susipažinti, kokia veika už kameros ribų galima užsiimti, nebuvo paaiškinta tvarka, kaip galima naudotis užimtumu už kameros ribų. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę Aliarmo mygtukas kamerose įrengtas nebuvo arba jis neveikė. Rekuperacinė vėdinimo sistema įrengta nebuvo, kamera nebuvo pakankamai šildoma šaltuoju metų laiku, dėl blogo vėdinimo trūko oro, laikėsi blogas kvapas. Dėl to jis patyrė fizines ir psichologines kančias, fizinius nepatogumus, orumo pažeidimus, jam nebuvo užtikrinta saugi aplinka, be to, patyrė psichologinius išgyvenimus, šoką, sveikatos sutrikimus, dvasines kančias. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021-09-01 pažymos „Dėl D. R.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2020-01-30 iki 2020-007-01 periodiškai buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 82,63,25,27,100,41,30, kameroje būdavo 2-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,63 kv. m iki 8,13 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ir sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie atitverti iš keturių pusių, sienelių aukštis kur kas didesnis, nei 1,5 m. Įėjimai atitverti arba durimis, ar sunkia nepermatoma užuolaida, kas užtikrina privatumą. Blogo kvapo parametrai teisės aktais reglamentuojami nėra. Kameros vėdinamos per langą ir angas į koridorių, kameras privalo valyti ir prižiūrėti patys nuteistieji. 2020-08-13 patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 30 santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, pelėsio nėra. Skundų dėl sąlygų kitose kamerose gauta nebuvo. Esant poreikiui, kameros remontuojamos. Asmenims yra užtikrinta teisė naudotis biblioteka, ribota interneto prieiga, bendradarbiaujama su visuomeninėmis organizacijomis, yra sudarytos galimybės susitikti su katalikų kunigais, stačiatikių šventikais, vykdomos socialinės ir užimtumo programos. Dušu naudojamasi kartą per savaitę, dušai atskirti pertvaromis, kas yra pakankama privatumo užtikrinimo priemonė. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog dalis renginių dėl COVID-19 pandemijos buvo sustabdyta. Pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, susipažinti su visais jam reikiamais teisės aktais jis turėjo galimybę, tačiau jokių prašymų neteikė. Pagalbos mygtuko įrengimas dėl įstaigos statuso nėra galimas, duomenų, jog pareiškėjui kada nors būtų reikėję pasinaudoti pagalbos mygtuku, nėra.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. R. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2021-09-01 pažymos Nr. 60-22334 „Dėl D. R.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo periodiškai nuo 2020-01-30 iki 2020-07-01. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 82,63,25,27,100,41,30 kalinamas 149 dienas, kameroje buvo 2-6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,63 kv. m iki 8,13 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 149 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,63 kv. m kameros ploto (toks plotas teko 21 dieną, kitomis dienomis teko dar didesnis plotas), todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra, baldų išmatavimai nėra didesni, nei standartiniai baldai.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 2,16 m (kameroje Nr. 30 ) iki 2,34 m (kameroje Nr. 63). Įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti durimis ar nepermatoma užuolaida, tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Turto valdymo skyriaus 2020-01-22 pažymos Nr. 62-33 „Apie 2019 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog 2019 m. liepos mėn. kameroje Nr. 63 buvo perglaistytos ir perdažytos lubos ir sienos, sumontuota nauja WC pertvara, įrengtos naujos spintelės, rūbų pakabos, sutvarkytas apšvietimas, perdažytos grotos, baldai. 2019 m. lapkričio mėn. kamerose Nr. 25,82 sumontuoti dienos šviesos šviestuvai. Į šias kameras pareiškėjas buvo įkeltas po atliktų remonto darbų.
Suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, pasivaikščiojimų trukmę ir tvarką reglamentuoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymai. Duomenų, jog šie įsakymai nebuvo vykdomas, nepateikta.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2020-08-13 patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 30 apšvieta per žema, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2021-09-07 pažymoje Nr. 61-2672 „Dėl D. R.“ nurodyta, kad nuo 2020-01-30 iki 2020-07-01 pareiškėjas D. R. dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių. Šiaulių tardymo izoliatoriuje veikia biblioteka, kur galima gauti ir religinės literatūros, knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, yra galimybė naudotis ribota interneto prieiga, leidžiama už asmenines lėšas prenumeruoti laikraščius ir žurnalus. Tardymo izoliatoriuje vedami užsiėmimai, skaitomos paskaitos, sudarytos galimybės dalyvauti susitikimuose su kunigais ir šventikais, pateikus prašymą, vykdoma laisvalaikio užimtumo programa. Prašymų dėl darbo ar prašymo mokytis suaugusiųjų mokykloje pareiškėjas pateikęs nebuvo.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus nesikreipė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos gyvenamosiose kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2020-01-30 iki 2020-07-01 metu (viso 149 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, kas nustatyta ir patikrinimų metu, bei angas sienoje.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai, tiek išorėje, tiek viduje, dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą ar esamas ventiliacines angas, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Pareiškėjo pateikti argumentai dėl kamerų atitikimo higienos normoms yra visiškai abstraktūs, nekonkretizuoti, atsakovas neturi pareigos kiekvieną dieną fiksuoti duomenis apie higienos sąlygas kamerose, jokių skundų dėl sąlygų kamerose pateikta nebuvo, tad argumentai dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose atmestini. Pažymėtina, jog nustatytais higienos normų pažeidimais, kaip nepakankama apšvieta, užfiksuotais patikrinimo metu, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo neargumentuoja, o pažeidimų (drėgmė, pelėsis, netinkama ventiliacija), kuriais pareiškėjas argumentuoja netinkamas higienos sąlygas, nustatyta nebuvo.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose turi būti įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 2 m 16 cm aukščio, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Pažymėtina, jog iš pateiktų nuotraukų matyti, jog visose sanitariniuose mazguose yra arba durys, arba įėjimas atskirtas nepermatoma užuolaida, tad stebėti gamtinius reikalus atliekantį asmenį nei nuo durų pusės per akutę, nei iš kameros galimybės nėra. Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti, dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), tad argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis numato, jog asmenys turi ne mažiau kaip kartą per savaitę turėti galimybę pasinaudoti dušu, pats pareiškėjas nurodo, jog tokią galimybę turėjo, tad atsakovo atstovas veikė taip, kaip tai numato teisės aktai, todėl šis argumentas yra atmestinas.
Pažymėtina, jog pasivaikščiojimai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis numato, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 valandą praleisti gryname ore. Ši teisė Šiaulių tardymo direktoriaus įsakymais buvo užtikrinta, pareiškėjas pripažįsta, jog ji buvo vykdoma.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis numato, jog socialinis darbas tardymo izoliatoriuje turi būti vykdomas, ši teisės norma užtikrinama Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtinta „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“, iš pateiktų įrodymų matyti, jog asmenys, buvę kameroje kartu su pareiškėju toje pačioje kameroje nurodytu laiku užimtumo programose dalyvavo. Papildomų prašymų ar pageidavimų pateikta nebuvo. Įvertinus tai, argumentai dėl užimtumo nebuvimo atmestini.
Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jam nebuvo užtikrintas saugumas, nebuvo užtikrinta jo teisė į orias ir saugias kalinimo sąlygas, nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti videofilmus ir pan., pažymėtina, jog teismui nepateikti jokie įrodymai, jog pareiškėjas neturėjo galimybės šių teisių įgyvendinti. Pats pareiškėjas nėra pateikęs jokių prašymų ar skundų dėl šių jo teisių įgyvendinimo, savo skunde jis tik visiškai abstrakčiai nurodo, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, tačiau nenurodo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, tad šie argumentai yra atmetami. Pastebėtina, jog teisės aktai nenumato privalomumo asmeniškai informuoti kiekvieną asmenį apie galimas užimtumo programas pasirašytinai.
Teismas atkreipia dėmesį, jog savo skunde pareiškėjas daug kur cituoja, kaip teisės aktai nurodo, kas turi būti užtikrinama tardymo izoliatoriuje, kokie pažeidimai galimi, kas turi būti tardymo izoliatoriuje, kas turi būti užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų atžvilgiu, tačiau nenurodo, ko nebuvo ar kas nebuvo užtikrinta konkrečiai jo atžvilgiu ir konkrečiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje, bei kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko atsakovas. Nors įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).
Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog teismas, spręsdamas bylą, privalo vadovautis tarptautiniais teisės aktais, pažymėtina, kad Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją), tad, spręsdamas bylą, teismas pirmiausia privalo vadovautis nacionaline teise.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai– pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tokiu būdu, tardymo izoliatorius yra specialiosios paskirties pastatas, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos – kameros. Šių kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Tokiu būdu, atmestini pareiškėjo argumentai, jog jis buvo laikomas pagalbinėse patalpose – sanitariniame mazge.
Pareiškėjas nurodo, jog negalima pasitikėti atsakovo pateiktais kamerų ir sanitarinių mazgų išmatavimais, nes nėra aišku, kas, kaip ir kada tuos išmatavimus atliko. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Išmatavimai, kurių pagrįstumu abejojama, teismui yra pateikti oficialių dokumentų turinyje, tad pagrindo jais abejoti teismas neturi, pareiškėjas nepateikia jokių tai galinčių paneigti įrodymų, išskyrus pasamprotavimus.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, užtikrinant pareiškėjui pakankamą gyvenamąjį plotą kameroje, užtikrinant higienos ir kitas sąlygas tardymo izoliatoriuje.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.