- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- I-4298-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00336-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Ž. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-4 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-09-17 iki 2018-07-21 buvo kalinamas Šiaulių TI. Dažnai būdavo konvojuojamas iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK areštinę ir atgal, prieš etapavimą ir po jo visuomet būdavo talpinamas į laikino sulaikymo kameras, esančias administracinio pastato ir rėžiminio korpuso rūsyje. Šiose patalpose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas jokia pertvara, užuolaidėle, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes naudojantis tualetu pareigūnai, tame tarpe ir moterys darbuotojos, dažnai atidarydavo duris neįspėję, kas labai trikdė ir žemino. Kartu laikomi kiti suimtieji taip pat matydavo besinaudojantį sanitariniu mazgu. Nebuvo jokios ventiliacijos, šiose patalpose tekdavo ir valgyti prie didelės smarvės, kuri sklido iš senų neuždengiamų tualetų, sumontuotų grindyse. Valgyti tekdavo atsistojus, nes nebuvo įrengti jokie staliukai, buvo tik suolai, todėl patyrė didelių nepatogumų. Laikino sulaikymo kamerose kaskart išvykstant ir parvykstant tekdavo praleisti nuo 2 iki 6 valandų, jose buvo drėgna ir tamsu. Gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo numatyto ir būtino inventoriaus, trūko taburečių ir spintelių rūbams, neturėjo kur tinkamai laikyti asmeninių rūbų. Dėl taburečių nebuvimo taip pat patyrė nepatogumus, išgyvenimus, nes valgant pusryčius, pietus ar vakarienę kiekvienas norėdavo atsisėsti ant taburetės, o ne ant kito suimtojo gulto. Skundžiamu laikotarpiu jam nebuvo taikyti užimtumai, dėl to didžiąją dalį paros buvo priverstas praleisti gyvenamosiose kamerose, kas neigiamai atsiliepė jo psichologinei būsenai.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (4, 140 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (140 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (133-138, 179-181 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017-09-17 iki 2018-06-25. Rėžiminiame korpuse esančiose PK kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip 2 valandas, po to asmenys paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Atsakovas pabrėžia, kad pagal teisinį reglamentavimą į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Įstatymų leidėjas neįpareigoja registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į trumpalaikio laikymo kameras, tačiau stengiamasi asmenis paskirstyti taip, kad jiems tenkantis plotas būtų ne mažesnis, nei teisės aktais įtvirtintas minimalus plotas. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o LSP nėra gyvenamosios patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai. Kad minėtos patalpos tvarkingos, patvirtina 2017 m. gruodžio 15 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktas Nr. PA.6-378. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs, todėl negali būti vertinami kaip žalą sukeliantys veiksniai.
Dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams atsakovas nurodė, kad kamerų aprūpinimą baldais reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos ir išanalizavo, kokie baldai ir įrenginiai pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turi būti tardymo izoliatorių kamerose, taip pat nurodė, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Suėmimo vykdymo 42 straipsnis reglamentuoja, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Atsiliepimo į skundą papildyme (179-181 b. l.) atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-4 asmenimis, ir jam teko nuo 3,63 iki 18,7 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas M. Ž. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3500 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl sąlygų Šiaulių TI trumpalaikio laikymo patalpose, į kurias jis buvo talpinamas laikotarpiu nuo 2017-09-17 iki 2018-07-21, taip pat dėl netinkamo užimtumo organizavimo, kamerų neaprūpinimo teisės aktuose numatytais baldais.
Iš byloje esančios 2019-03-28 pažymos Nr. 60/09-11470 (30-35 b. l.) matyti, kad pareiškėjas M. Ž. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017-09-17 iki 2018-06-25, viso 258 dienas. Į trumpalaikio laikymo kameras (LSP-5 ir TLK-5) per šį laikotarpį pareiškėjas buvo patalpintas 9 kartus. Šiaulių TI saugumo valdymo skyriaus pažymoje Nr. 69/06-1469 (36 b. l.) nurodytos atvykimo į Šiaulių TI datos, kurios sutampa su pažymoje Nr. 60/09-11470 nurodytomis patalpinimo į trumpalaikio laikymo kameras datomis, taip pat išvykimo iš Šiaulių TI datos ir paskirties punkto pavadinimas, tačiau kad išvykimo dienomis pareiškėjas būtų talpinamas į trumpalaikio laikymo kameras pažymoje Nr. 60/09-11470 nenurodyta, todėl vadovaujantis šiais duomenimis laikytina, kad į trumpalaikio laikymo kameras pareiškėjas buvo talpinamas tik atvykęs į Šiaulių TI.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.
Pareiškėjas nurodo, kad laikino sulaikymo kamerose tekdavo praleisti nuo 2 iki 6 valandų. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kiek laiko pareiškėjas tose patalpoje buvo laikomas, tik nurodė, kad rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovui nepateikus duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos nustatytomis, todėl laikytina, kad pareiškėjas į trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas pažeidžiant Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas laikino sulaikymo patalpose nebuvo atitvertas jokia pertvara, užuolaidėle, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja, o 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad laikino sulaikymo patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymų apie 2017 – 2018 metais atliktus remonto darbus (143-156 b. l.) matosi, kad buvo remontuojamos tik paskirstymo kameros Nr. PK-8 ir PK-9, 2018 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 10 d. šiose kamerose nuvalytos nuo pelėsių sienos ir lubos, jos perdažytos, užtaisyti įtrūkimai, sumontuoti nauji baldai, atlikti kiti darbai. Atsakovas į bylą pateikė ir kameros Nr. LSP-5 fotonuotrauką, iš kurios matosi, kad sanitarinis mazgas šioje kameroje atitvertas plokšte, tačiau įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atviras (178 b. l.). Atsakovas nurodė, kad asmenys jų žodiniu prašymu nuvedami į atskirą tualeto patalpą, tačiau nepateikė jokių šį teiginį įrodančių dokumentų. Nors aukščiau išanalizuoti teisės aktai nereglamentavo sanitarinių mazgų įrengimo trumpalaikio laikymo kamerose ir nenumatė, kad jie turi būti visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, tačiau pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1-1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Šiaulių TI turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu ne tik gyvenamosiose kamerose, bet ir trumpalaikio laikymo bei karantino kamerose, tačiau to nepadarė (2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.). Atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad laikino sulaikymo patalpose drėgna, tamsu, nėra ventiliacijos, atsakovo nurodomame 2017-12-15 patikrinimo akte Nr. PA.6-378 pažymėta, kad periodinės kontrolės metu tikrintos kameros LSP1 ir LSP2, tačiau nėra jokių duomenų apie šių kamerų patikrinimo rezultatus. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo talpinamas į trumpalaikio laikymo kameras neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, buvo drėgna, tamsu, nebuvo ventiliacijos, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko taburečių ir spintelių rūbams, laikino sulaikymo patalpose nebuvo stalų, dėl baldų trūkumo jis patyrė didelius nepatogumus valgant, laikant asmeninius daiktus.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovė atsiliepime tik išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (39-42 b. l.) nurodyta, kad kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau iš pažymoje nurodytų duomenų matosi, kad konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 10, 16, 25, 46, 63, 89, 100 ir 103) trūksta taburečių arba suoliukų, t. y. jų nėra tiek, kad užtektų po 1 sėdimą vietą vienam asmeniui: pvz., kamerose Nr. 10, 16, 25, 46 ir 103, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomi 4 asmenys, yra tik po 1-2 taburetes, tik kameroje Nr. 46 - viena taburetė ir vienas suoliukas, tačiau kameroje Nr. 16 nėra nei taburečių, nei suoliukų; kamerose Nr. 63, 89 ir 100, kuriose buvo laikomi 5 asmenys, taip pat yra tik po 1-2 taburetes. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi, konkrečiai imant taburetėmis ir spintelėmis, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Išdėstytas teisinis reglamentavimas nenumato laikino sulaikymo patalpų aprūpinimo baldais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl stalų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo taikytas užimtumas, dėl to didžiąją dalį paros buvo priverstas praleisti gyvenamosiose kamerose, kas neigiamai atsiliepė jo psichologinei būsenai. Atsakovas į bylą pateikė 2019-03-26 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-832 (53 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso salę, krepšinio aikštelę bei žaidimų kambarį pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į socialinės reabilitacijos specialistą ir pareiškia norą jose dalyvauti; suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per 15 darbo dienų turi galimybę naudotis riboto interneto prieiga, internetine telefonija, taip pat gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku; M. Ž. buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (49-52 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (54-131 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo talpinimas į trumpalaikio laikymo kameras, kuriose tamsu, drėgna, nėra ventiliacijos, neužtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nuolat sklindantis nemalonus kvapas, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 3500 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų ar patiriamų nepatogumų skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1945-525/2018, 2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-857-520/2018, 2018-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-939-394/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.