- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- I-8871-505/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde, atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 1, 45) nurodė, kad jis nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Alytaus pataisos namų 2-ajame bendrabutyje, kuris yra pripažintas avariniu nuo 2008 m. Gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku buvo netinkama temperatūra, neatitiko normų dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta, langai ir durys buvo nesandarūs, langų rėmai išpuvę, grindys medinės, išlūžinėjusios, sienos ištrupėjusios, ant sienų, lubų buvo pelėsio, stogas kiauras, laiptai išlūžę, plytelės suskilusios, elektros instaliacija pasenusi, kanalizacijos vamzdžiai taip pat seni. Sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, taip pat jose buvo pilna tarakonų. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas, laikomas pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis sąlygomis, patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinę skriaudą, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 7–13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti, sportuoti pataisos namų teritorijoje. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus pataisos namus dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teigė, kad bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktu patalpas valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio sanitariniuose mazguose, miegamuosiuose ir kitose bendro naudojimo patalpose yra atmestini. Atsakovės atstovo nuomone, 2-asis bendrabutis nėra avarinės būklės, nes jeigu būtų nustatyta šio pastato avarinė būklė, nuteistieji negalėtų jame gyventi ir būtų perkelti į kitas patalpas. 2008 m. vasario 15 d. Alytaus apskrities viršininko paskirtos komisijos pripažinimo avariniu akte pripažinta, kad statinys ne avarinis, o tik blogos būklės. Alytaus pataisos namai yra finansuojami iš valstybės biudžeto skiriant tikslinį finansavimą. 2011 m. buvo parengtas Alytaus pataisos namų 2-ojo bendrabučio rekonstrukcijos techninis projektas ir darbo projektas. Valstybei neskyrus finansavimo, bendrabučio rekonstrukcijos darbai nebuvo pradėti iki 2018 m. liepos mėnesio. Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, taip pat skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d., atlyginimą.
Atsakovė prašė teismą pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y., kaip nurodo skunde pareiškėjas, nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 4).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Šiomis aplinkybėmis atsakovės atstovo Alytaus PN prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Taigi, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. birželio 4 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus PN patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas 11 būrio (3 lokalinis sektorius) 5 miegamajame, kurio plotas 46,25 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,85 kv. m ploto, ir 19 būrio (2 lokalinis sektorius) 4 miegamajame, kurio plotas 45,51 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,79 kv. m ploto (b. l. 14, 15, 16).
Pareiškėjas teigė, kad patalpos buvo perpildytos, kadangi jose nuolat gyveno 16 nuteistųjų, tačiau nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose gyveno 16 nuteistųjų, taip pat nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių, nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti bylos medžiaga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo atsakomybei šiame kontekste kilti.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su avarine pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, būkle, techniškai netvarkingomis patalpomis (netvarkingomis sienomis, durimis, langais, grindimis, elektros instaliacija, netinkama kanalizacija, ventiliacija, temperatūra, apšvieta, drėgme, pelėsiu patalpose).
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).
Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) patvirtina, kad, atlikus 2-ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o tik bloga. Akte nurodyta, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarios jungtys, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys WC vamzdynai stipriai pažeisti korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritęs armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėję (fizinis susidėvėjimas 58 proc.). Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 2–3). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Alytaus PN 2-ojo bendrabučio rekonstrukcijos darbai pradėti tik 2018 m. liepos mėnesį (b. l. 11).
Taigi, akivaizdu, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl 2-ojo bendrabučio blogos būklės, o taip pat ir ginčo gyvenamosios patalpos blogos būklės, pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo šalta, drėgna, netvarkingi langai, elektros instaliacija ir t. t.). Kad kapitalinis remontas reikalingas 2-ojo bendrabučio patalpoms, patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3. 1.12) (b. l. 21–24). Įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2018 m. birželio 4 d. blogos techninės būklės pastate, taip pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą), paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojant tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad 2 ir 3 lokalinių sektorių sanitariniai mazgai buvo įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimais (b. l. 11). Taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms įrengta vieta. Taisyklių 13.5 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 32). Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN 2016 m. sausio 29 d. buvo sudarę pirkimo–pardavimo sutartį su V. M. individualia įmone dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, kuri galiojo iki 2016 m. gruodžio 27 d. Nauja sutartis dėl tų pačių paslaugų su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 27 d. (b. l. 10). Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog, sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai ir pan.). Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje pateiktos kenkėjų kontrolės ir naikinimo žurnalo kopijos patvirtina apie atliktus dezinfekcijos ir deratizacijos darbus (b. l. 28–31). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Alytaus PN aktyviai veikė, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikų ir buitinių parazitų paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tačiau higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu ir kita.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo D. V. (D. V.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.