Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Teismas,

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN – AK, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad atliekant bausmę Pravieniškių PN – AK nebuvo užtikrintas jo saugumas, dėl ko jis buvo sumuštas kito nuteistojo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2021 m. vasario mėn. atvyko atlikti bausmę į Pravieniškių PN-AK, tik atvykęs nurodė, kad jis yra bendradarbiaujantis su pareigūnais, todėl negali atlikinėti bausmės 1, 2 ir 3 sektoriuose, nes su juo gali susidoroti kiti nuteistieji, kreipėsi su skundu į Seimo kontrolierių, ne vieną kartą kreipėsi į Žvalgybos skyrių, nepaisant jo pateiktos informacijos, pareiškėjas buvo paskirtas į 3 sektorių, kuriame 2021-06-29 buvo sumuštas kito nuteistojo.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje ir atsakovės atstovas neginčija faktinės aplinkybės, kad 2021-06-29 prieš pareiškėją kitas nuteistasis pavartojo fizinį smurtą, taip sukeldamas pareiškėjui fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų veiklos organizavimą, užtikrinant laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų asmenų priežiūrą ir šių įstaigų apsaugą nustato ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 10 punktas apibrėžia, kad įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Instrukcijos 11.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų įstaigose, priežiūrą užtikrinančių elementų - nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (atsižvelgiant į įstaigos specifiką, kontrolės periodiškumas nustatomas Apsaugos ir priežiūros postų plane).

Nuteistųjų laikymo pataisos namuose tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK), kurio 70 straipsnyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (1 dalis). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (3 dalis). Pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis, kai gali kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, taip pat kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės aktų pažeidimui ir būtina pažeidimą darantį ar padariusį nuteistąjį izoliuoti, pataisos įstaigos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno sprendimu gali būti ne ilgiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas izoliuotas nuo kitų nuteistųjų (6 dalis).

EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, būtina nustatyti, ar kalinimo įstaigos administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto. EŽTT vertino, kad kalinimo įstaigos administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes, tačiau padarė išvadą, jog teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktika suponuoja išvadą, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.

Be to, EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime, priimtame byloje Č. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13462/06), kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kai pareiškėjo sūnus, jam atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo sumuštas kitų nuteistųjų ir mirė, yra nurodęs, kad, pagal Konvencijos 2 straipsnį, iš valstybės reikalaujama imtis tinkamų veiksmų jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybei apsaugoti (žr. L.C.B. v. the United Kingdom, 1998-06-09, § 36, Reports of Judgments and Decisions 1998-III), ir kad tai reiškia, jog valstybės pagrindinė pareiga yra apsaugoti teisę į gyvybę įtvirtinant veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kurios atgrasytų nuo nusikaltimų asmeniui, kartu sukuriant teisėsaugos institucijų mechanizmą, skirtą tokių nuostatų pažeidimų prevencijai, užkardymui ir nubaudimui už juos (žr. Nachova and Others v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 ir 43579/98, § 160, ECHR 2005-VII), kad tam tikromis aplinkybėmis tai taip pat apima valstybės institucijų pozityviąją pareigą imtis prevencinių priemonių, kad būtų apsaugoti asmenys, kurių gyvybei gresia pavojus dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. EŽTT nurodytame sprendime pažymėjo, kad įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir valstybės institucijos privalo juos apsaugoti (žr. pavyzdžiui, Salman v. Turkey [GC], no. 21986/93, § 99, ECHR 2000-VII, o pozityvioji pareiga valstybei kyla, kai nustatoma, kad valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie tuo metu egzistavusią realią ir tiesioginę grėsmę nustatyto asmens gyvybei dėl trečiojo asmens nusikalstamų veikų, ir nesiėmė savo kompetencijai priklausančių veiksmų, kuriais tokios grėsmės pagrįstai būtų buvę galima išvengti (žr. Osman, cituota pirmiau, § 116; Paul and A. E. v. the United Kingdom, no. 46477/99, § 55, ECHR 2002-II ir Bromiley v. the United Kingdom (dec.), no. 33747/96, 1999-11-23). Iš esmės analogiško valstybės pozityviosios teisės aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-756/2018).

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo parašęs prašymo dėl jo izoliavimo pagal BVK 70 str. 6 d.