- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1497-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15473-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- AB „Vilniaus šilumos tinklai“
- Atsakovas
- E. Ž.
- Trečiasis asmuo
- A. Ž.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (UAB „Vilniaus energija”) ieškinį atsakovei E. Ž. dėl skolos, palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. Ž., išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ (vėliau pakeistas procesinių teisų perėmėju AB „Vilniaus šilumos tinklai“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus sumažinęs prašė priteisti iš atsakovės E. Ž. 971,52 EUR skolos, 122,85 EUR materialiųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam namui adresu (duomenys neskelbtini), kuriame 6 butas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2016-03-31 yra susidaręs 1.026,82 EUR įsiskolinimas. Nurodo, kad per ataskaitinį mėnesį suvartotas šilumos kiekis skirstomas pastato butų ir kitų patalpų savininkams pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Pastato (duomenys neskelbtini) šilumos tiekimo ir vartojimo įrenginiai prijungti prie centralizuotų šilumos energijos tinklų, visiems namo gyventojams yra skaičiuojama už šilumos energiją priskirtą bendroms reikmėms, taip pat mokesčiai už cirkuliaciją. Neatsijungusiems nuo šildymo sistemos daugiabučio namo gyventojams taip pat skaičiuojamas ir mokestis už būsto/patalpų šildymą. A. E. Ž. už buto (duomenys neskelbtini) šildymą aktualiu ieškiniui laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-03-31 paskaičiuota tik už 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, kadangi prejudiciniame procese Vilniaus m. apylinkes teismas 2013-06-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 ir Vilniaus apygardos teismas 2014-04-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014 nustatė, kad skola už šilumos energiją šildymui iš atsakovės E Ž. priteistina, nes „<...> atsakovė valstybės įmonėje registrų centre kadastro duomenis dėl šildymo būdo pakeitimo įregistravo tik 2011-12-14, (tai naujos kadastro duomenų bylos data, o pati byla su deklaracija įregistruota 2011-12-27)<...>". Šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais tol, kol buto savininkas neįvykdo teisės aktų reikalavimus ir buto savininkui prievolė mokėti už šilumos energiją išlieka tol, kol nebus atlikti visi teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai. Atsakovei įteisinus buto (duomenys neskelbtini) šildymo įrenginių atjungimą (2011 m. gruodžio mėn.) mokesčiai už buto šildymą nebeskaičiuojami. Pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, tiek ir pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ieškovei, kaip turto savininkei, tenka taip pat pareiga proporcingai turto daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti, taip pat ir namo bendrosioms konstrukcijoms išlaikyti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010 metų spalio atsakovė yra atsijungusi nuo centralizuoto šildymo ir jos butui ieškovas neteikia šilumos energijos. Šilumos teikėjas neteisingai apskaičiavo atsakovo butui patiektą šilumos energiją už buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, kadangi neatsižvelgė į tai, jog atsakovė nuo 2010 metų spalio mėnesio yra įteisinusi buto šildymo būdo pakeitimą. Centralizuoto karšto vandens atsakovė nevartoja nuo 2009 m. lapkričio mėnesio, todėl karšto vandens temperatūros palaikymo negauna ir negali gauti. Nurodo, kad ji šiuo metu kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje reikalauja, kad ieškovė atliktų ginčo namo centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, nes ieškovas netinkamai taikė metodus ir šilumos bei karšto vandens apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Karšto vandens cirkuliacijos mokestį privalo mokėti tik tie namo gyventojai, kurie centralizuotai naudoja karštą vandenį. Ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti atsakovei mokesčio už karšto vandens temperatūros palaikymą, nes ginčo laikotarpiu į atsakovės butą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o karšto vandens tiekimo buvo atsisakyta teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo atsakovės buto ir namo bendrojo naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kuris yra nepagrįstas, nes nei atsakovės butas, nei bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Kelia klausimą, ar į proporcingai apskaičiuoti įmamus naudinguosius plotus turi būti įskaičiuoti kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpų plotai, ar nustatant proporciją ir konkretaus butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalį turi būti atsižvelgiama į šio asmens faktiškai naudojamą didesnį nei nuosavybės teise priklausantį patalpų naudingąjį plotą. Patalpų šildymui yra skirti prietaisai- radiatoriai, jei jų nėra įrengta patalpose, laikoma, kad patalpos nėra centralizuotai šildomos. Centralizuotos šilumos vartotojai laikytini tik kaimynai, kurių butuose naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.
4. Išvadą teikianti institucija - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad šiluma karšto vandens sistemoje suvartojama ne tik šalto vandens pašildymui iki reikiamos temperatūros, bet ir karšto vandens temperatūros palaikymui cirkuliaciniame žiede. Todėl yra išskiriami du atskiri mokesčiai: karšto vandens temperatūros palaikymo mokestis bei šalto geriamojo vandens pašildymo mokestis. Buitinių šilumos vartotojų pareiga mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį įtvirtinta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Teisės aktai detaliai reglamentuoja, kaip turėtų būti paskirstoma suvartota šilumos energija. Name esant patalpų, kurios yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos arba patalpų, kurios niekada nebuvo prie šios sistemos prijungtos, šilumos tiekėjo sprendimas taikyti Šilumos paskirstymo metodą Nr. 5, pagal kurį dalis bendrosioms patalpoms suvartotos šilumos priskiriama ir tiems gyventojams, kurie kurių patalpos nėra šildomos iš centralizuotai tiekiamos šilumos, yra teisėtas ir pagrįstas. Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms paskirstymo pagrindai yra įtvirtinti Civiliniame kodekse bei Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Atsijungęs nuo centralizuotai tiekiamos šilumos buto savininkas arba patalpų, kurios niekada nebuvo šildomos savininkas apmoka ir prižiūri jam, kaip pastato bendrasavininkui, priklausantį daugiabutį namą ir jame esančias inžinerines sistemas. Daugiabučio namo suvartota šiluminė energija yra solidariai paskirstoma visiems namo savininkams pagal pasirinktą Komisijos patvirtintą šilumos paskirstymo metodą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija” iš atsakovės E. Ž. 971,53 EUR skolos, 122,85 EUR palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 971,53 EUR sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-05-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 36,71 EUR bylinėjimosi išlaidų. Bylą dalyje dėl 55,29 EUR skolos bei 11,72 EUR palūkanų priteisimo nutraukė, ieškovui atsisakius reikalavimų nuo šios dalies.
6. Teismas nustatė, kad pastato, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, adresu Bokšto g. 8-6 Vilniuje, šilumos tiekimo ir vartojimo įrenginiai prijungti prie centralizuotų šilumos energijos tinklų, visiems namo gyventojams yra skaičiuojama už šilumos energiją priskirtą bendroms reikmėms, taip pat mokesčiai už cirkuliaciją, o neatsijungusiems nuo šildymo sistemos daugiabučio namo gyventojams skaičiuojamas ir mokestis už būsto/patalpų šildymą. Mokesčiams už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį paskaičiavimui yra taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 ir Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5, patvirtintas 2005-07-22 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-41.
7. Dėl atsakovei skaičiuoto mokesčio už jai priklausančio buto šildymą yra pasisakyta nagrinėjant bylą prejudiciniame procese (2013 m. birželio 20 d. Vilniaus m. apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 ir 2014 m. balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014). Prejudicinėje byloje teismai patenkino UAB „Vilniaus energija" ieškinį ir priteisė iš atsakovės E. Ž. įsiskolinimą už atsakovei priskirtą šilumos kiekį buto Bokšto g. 8-6, Vilniuje, šildymui bei bendrojo naudojimo patalpų šildymui, o taip pat už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai), susidariusį per laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2011-10-31. Nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 3K-7-391/2016 pagal ieškovų A. Ž. ir E. Ž. kasacinį skundą, kurioje buvo sprendžiami klausimai: 1) dėl atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos momento nustatymo; 2) dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio ir 3) dėl mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje konstatavo, kad „...nagrinėjamu atveju teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre 2011 m. gruodžio 14 d. (žr. šios nutarties 40 punktą)“.
8. Teismo vertinimu, atsakovei priklausančios gyvenamosios patalpos nuo 2011-12-14 nešildomos iš gyvenamajame name esančių centralizuoto šildymo sistemos, tačiau šilumos kiekis paskirstomas ir paskaičiuojamas už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, remiantis įstatymo nustatyta tvarka patvirtintomis metodikomis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Ginčo laikotarpiu atsakovės skola už bendrojo naudojimo patalpų šildymą sudaro 457,18 EUR, o už šilumos kiekį karšto vandens temperatūros palaikymui sudaro 360,67 EUR, viso atsakovės skola ieškovui sudaro 971,52 EUR.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniame skunde atsakovė E. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriame ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo pateiktą patikslintą ieškinį, prieš tai rezoliucija neišsprendęs jo priėmimo klausomo ir nesuteikęs atsakovui teisės pateikti atsiliepimą, nes minėtu procesinius dokumentu, pavadintu „patikslintas ieškinys“ buvo ne atsisakoma dalies reikalavimų, bet patikslinamas ieškinio pagrindas dėl šilumos energijos paskirstymo ir patikslinama ieškinio suma dėl pasikeitusio ieškinio pagrindo.
9.2. Teismas neįvertino, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas šilumos energijos kainomis, kurias ieškovas nuo 2011-11-01 iki 2016-10-07 taikė atsakovei, apskaičiuodamas atsakovės tariamo įsiskolinimo dydį, tačiau kurios buvo panaikintos Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Karšto vandens temperatūros palaikymo mokestis yra skirtas apmokėti už šilumos kiekį, tenkantį karšto vandens temperatūros palaikymui, o ne patalpų šildymui. Teismas, priteisdamas ieškovo reikalaujamą sumą už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2011-12-27 neįvertino, kad atsakovė teisėtai ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą nuo 2010 m. spalio mėnesio. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų tinkamai įvertinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą, atsižvelgdamas tik į Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios šiuo atveju yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis šilumos tiekimo sutarties nutraukimą.
9.3. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad šilumos paskirstymas teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centras duomenų tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį jų buto plotą, nes toks aiškinimas tiesiogiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai.
9.4. Teismas nepagrįstai priteisė 122,85 EUR palūkanas, nes ieškovas neturėjo teisės reikalauti materialiųjų palūkanų už atsakovo tariamą įsiskolinimą už vartojimo paslaugas – šilumos energiją.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. Nagrinėjamoje byloje atsakovė vėl ginčija prejudicinius faktus dėl buto atjungimo nuo centrinio šildymo, šilumos paskirstymo metodų tinkamumo, atsakovė prievolės mokėti už šilumą bendroms reikmėms, karšto vandens palaikymui ir kt., kurie jau yra teismų nustatyti kitose civilinėse bylose. Toks atsakovės elgesys nepateisinamas ir nesuderinamas su CPK 18 straipsnio taikymo aspektu.
10.2. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ginčo laikotarpiu, šilumos tiekėja, skirstydama šilumą, neva turėjo vertinti namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų, esančių rūsyje plotą. Kitose bylose, teismai spręsdami analogiškus kaip apeliantės reikalavimus, sprendė, kad VĮ Registrų centre nesant duomenų apie sandėliukus, kurie būtų užregistruoti kaip atskiri, namo butų/patalų savininkams priklausantys konkretūs objektai, butų savininkams sandėliukų neatidalijus į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravus įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre, neinformavus apie tai šilumos tiekėjos, nepateikus duomenų apie sandėliukų plotą ir priklausomybę, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti, kad šilumos tiekėja neteisingai ar neproporcingai skirstė šilumos energiją.
10.3. Kadangi atsakovė nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją, pradinė ieškovė, vadovaudamasi CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.210 str. 1 d., 6.261 str. paskaičiavo atsakovei 5 procentų dydžio metines materialiąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-04-27, kurios sudaro 122,85 EUR. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad skolininkas pažeidęs piniginę prievolę privalo už termino praleidimą mokėti įstatymo nustatytas palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
13. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie jos teigimu negalėjo būti pateikti anksčiau, t. y. 2011-03-17 UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovės 201102-23 raštus dėl atsakovės pranešimo apie šildymo būdo pakeitimą ir vienašališką sutarties nutraukimą , taip pat kitus raštus ir dokumentus, kurie sudaryti iki šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Atsakovė nenurodė priežasčių, dėl kurių šie įrodymai negalėjo būti pateikti ankščiau ir nepasisakė dėl šių įrodymų įrodomosios reikšmės nagrinėjami bylai.
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
15. Teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su atsakovės apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodomos aplinkybės dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos nepatenka į CPK 314 straipsnyje nurodytus atvejus. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).
16. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys ir patvirtinta prievolė atsakovei mokėti už šilumos energiją, nors ji atsijungė savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl CPK 141 straipsnio 2 dalies taikymo
17. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo pateiktą patikslintą ieškinį, prieš tai rezoliucija neišsprendęs jo priėmimo klausimo ir nesuteikęs atsakovui teisės pateikti atsiliepimą, nes minėtu procesinius dokumentu, pavadintu „patikslintas ieškinys“ buvo ne atsisakoma dalies reikalavimų, bet patikslinamas ieškinio pagrindas dėl šilumos energijos paskirstymo ir patikslinama ieškinio suma dėl pasikeitusio ieškinio pagrindo.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Byloje nustatyta, kad ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. gegužės 2 d., priimtas teisėjo rezoliucija 2016 m. gegužės 3 d. (I tomas b. l. 3). 2017 m. kovo 22 d. ieškovas teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo civilinėje byloje, kuriuo atsisakė nuo 55,29 EUR reikalavimo ir atitinkamai sumažino palūkanas iki 122,85 EUR. Šis ieškovo pareiškimas priimtas 2017 m. kovo 24 d. teisėjo rezoliucija ((III tomas, b. l. 158). Priešingai nei teigia apeliantė, ieškovas ieškinio pagrindo netikslino.
19. Civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą visų privačių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens teises ir pareigas ar jam pareikštą kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Pagal šią konvencijos nuostatą, užtikrinančią visų byloje dalyvaujančių asmenų teisių įgyvendinimą, dalyvaujantiems byloje asmenims nustatyta pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir veikti siekiant, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, o teismui, vadovaujantis kooperacijos, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais – imtis priemonių bylą išnagrinėti operatyviai ir tinkamai.
20. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, susijusį su pirmosios instancijos teismo procesiniais veiksmais, nenustatant atsakovei termino atsiliepimui pateikti dėl pakeisto ieškinio pagrindu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, priešingai nei tvirtina apeliantė, negali būti vertinami, kaip teismo procesinių teisės normų pažeidimas, nes kaip minėta, ieškovas ieškinio pagrindo nekeitė, o tik sumažino ieškinio reikalavimus, apeliantei apie šį pareiškimą buvo žinoma. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka subjektyvių bei nepagrįstų apeliantės lūkesčių, neleidžia vertinti, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė procesines teisės normas. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su neva netinkamai pirmosios instancijos teismo taikytomis procesinės teisės nuostatomis, yra atmetami, kaip nepagrįsti.
Dėl įsiskolinimo pritesimo
21. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus sumažinęs prašė priteisti iš atsakovės E. Ž. 971,52 EUR skolos. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pagrįstais ieškovo reikalavimus, priteisė iš atsakovės ieškovui 971,52 EUR įsiskolinimą, kuris susidarė iki 2011 m. gruodžio 14 d. t. y. iki teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas (šio fakto išviešinimo Nekilnojamojo turto registre).
22. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo reikalaujamą sumą už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2011-12-27 neįvertino, kad atsakovė teisėtai ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą nuo 2010 m. spalio mėnesio.
23. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog įsiteisėjusiais sprendimais nustatytos aplinkybės apie energijos pirkimo – pardavimo santykių atsiradimą tarp ieškovo ir atsakovės, dėl ieškovo ginčo laikotarpiu tinkamo apskaitos sutvarkymo ir tinkamo mokesčių atsakovės butui skaičiavimo įgavo prejudicinio fakto galią. Dėl atsakovei skaičiuoto mokesčio už jai priklausančio buto šildymą yra pasisakyta nagrinėjant bylą prejudiciniame procese (2013 m. birželio 20 d. Vilniaus m. apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4415-868/2013 ir 2014 m. balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-490-590/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje be kita ko konstatavo, kad teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre 2011 m. gruodžio 14 d. Jų įrodinėti nereikia ir jos sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Dėl paminėto nagrinėjamoje byloje atsakovė nebegali iš naujo kelti klausimo dėl kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių vertinimo, todėl teismas iš naujo nepasisako ir atmeta atsakovės atsikirtimus į ieškovo reikalavimą dėl skolos iš atsakovės priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kaip ir skundžiamame sprendime pagrįstai išdėstytiems argumentams, susijusiems su prejudiciniais faktais, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, jog atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.), pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų papildomai nekartoja.
24. Apeliacinio skundai argumentai, susiję su tuo, kad ieškovas kaip šilumos tiekėjas, skirstydamas šilumą, pažeidė proporcingumo principą, nes turėjo vertinti namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų, esančių rūsyje plotą atmetami kaip neatitinkantys formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-470-516/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 29d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-153-178/2016). Kitose bylose, teismai spręsdami analogiškus kaip apeliantės reikalavimus, sprendė, kad VĮ Registrų centre nesant duomenų apie sandėliukus, kurie būtų užregistruoti kaip atskiri, namo butų/patalų savininkams priklausantys konkretūs objektai, butų savininkams sandėliukų neatidalijus į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravus įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre, neinformavus apie tai šilumos tiekėjos, nepateikus duomenų apie sandėliukų plotą ir priklausomybę, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti, kad šilumos tiekėja neteisingai ar neproporcingai skirstė šilumos energiją.
Dėl palūkanų priteisimo
25. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas turi teisę reikalauti materialiųjų palūkanų už atsakovo įsiskolinimą už vartojimo paslaugas – šilumos energiją.
26. Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 str.).
27. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti jam 122,85 EUR palūkanų, kurios susidarė už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-04-27 ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, buvo tenkintas ir palūkanų priteisimas. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, teismas neturi pagrindo naikinti ar keisti ieškovui priteistų 122,85 EUR dydžio kompensacinių palūkanų bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 3 d.) nuo priteistos sumos (971,53 EUR) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė nesilaikė pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovė piniginės prievolės nevykdė laiku, kreditorius turi teisę reikalauti minimalių nuostolių atlyginimo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Taigi, šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją, todėl pradinė ieškovė, vadovaudamasi CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.210 str. 1 d., 6.261 str. paskaičiavo atsakovei 5 procentų dydžio metines materialiąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-04-27, kurios sudaro 122,85 EUR.
29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
30. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Skundžiamą sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas ieškovas teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš atsakovės nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.