Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovei J.Žuklijaitei, atsakovo Lietuvos Ryšių reguliavimo tarnybos atstovei T.Lukoševičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Omnitel“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Omnitel“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai bei R. B. dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Omnitel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2008-05-09 įsakymą Nr. 1V-410 „Dėl R. B. prašymo“. Nurodė, kad 2006-01-30 ieškovas UAB „Omnitel“ ir atsakovė R. B. pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti judriojo telefono ryšio paslaugas už atlyginimą, o atsakovė įsipareigojo naudotis teikiamomis paslaugomis bei už jas sumokėti nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2008-01-04, 2008-02-19 bei 2008-03-27 atsakovė R. B. pateikė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai skundus, kuriuose nurodė atsisakanti mokėti 100 Lt dydžio kredito limitą viršijančias sumas ir išreiškė reikalavimą įpareigoti paslaugų teisėją grąžinti jai už 2006 m. spalio mėn. – 22,76 Lt ir už 2007 m. balandžio mėn. – 626,01 Lt, bei nereikalauti sumokėti 180,81 Lt skolą už 2007 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2008-05-09 įsakymu Nr. 1V-410 patenkino R. B. prašymus ir įpareigojo UAB „Omnitel“ grąžinti jai už 2006 m. spalio, 2007 m. balandžio mėnesius sumokėtas sumas ir nereikalauti mokesčio už 2007 m. liepos mėnesį. Ieškovas UAB „Omnitel“ mano, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus priimtas įsakymas yra nepagrįstas. Ieškinio reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 36 str. 4 d., šalių pasirašyta 2006-01-30 sutartimi dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo ir Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008-10-30 sprendimu ieškovo UAB „Omnitel“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2005-12-23 įsakymu Nr. 1V-1160, nuostatas (taisyklių 24, 25, 26 str. redakcija galiojusi sutarties pasirašymo metu), paslaugų tiekėjui draudžiama be vartotojo sutikimo didinti paslaugų kredito limitą, jis įpareigojamas baigiantis limitui, apie tai įspėti abonentą iš anksto. Sutartyje privalomai turi būti nustatyta sąlyga, suteikianti galimybę paslaugų vartotojui pareikšti savo valią dėl to, ar pasibaigus kredito limitui bus apribotas paslaugų teikimas ir sutartyje nurodytomis sąlygomis apriboti paslaugų teikimą. Teismas sprendė, kad ieškovas UAB „Omnitel“ neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ieškovas būtų tinkamai vykdęs šiuos sutartinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių reikalavimus. Teismas konstatavo, kad paslaugų kredito limitas atsakovei R. B. buvo padidintas, neesant jos sutikimo. Ji neturėjo galimybės pareikšti valią dėl paslaugų teikimo apribojimo pasibaigus paslaugų kredito limitui ir pati pasirinkti kredito limito sumą. Paslaugų teikimo įmonė nenutraukė paslaugų teikimo sutarties pagal R. B. 2007-06-29 pateiktą prašymą. Teismas padarė išvadą, jog buvo pažeisti Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 24, 25 ir 26 punktai. Motyvavo, kad šalių pasirašyta sutartis yra tęstinė, sutartiniai ryšiai tarp šalių tęsėsi iki 2007-07-27, t.y. galiojant naujai Taisyklių redakcijai (2007-01-07), todėl šalių teisiniams santykiams taikytina ir nauja taisyklių 26 punkto redakcija. Tokiu būdu pagrįstai buvo pripažinta, jog ieškovas UAB „Omnitel“ pažeidė sutartį ir įstatymo reikalavimus bei 2008-05-09 įsakymu ieškovas įpareigotas grąžinti atsakovei R. B. atsakovės sumokėtas pinigines lėšas ir nereikalauti nesumokėtų lėšų. Teismas taip pat nurodė, jog nepagrįstas atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos teiginys dėl jo netinkamos procesinės padėties šioje byloje (atsakovo, bet ne institucijos išvadai duoti). Ieškinio reikalavimai pareikšti dėl šios tarnybos įsakymo panaikinimo. Pagal CPK 45 str. nuostatas, pakeisti ieškovą ar atsakovą byloje galima tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams. Ieškovo teisė yra pasirinkti atsakovą, kuriam reiškiami ieškinio reikalavimai. Šiuo konkrečiu atveju ieškinys pareikštas dviems atsakovams. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Ieškovas UAB „Omnitel“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-10-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2008-05-09 priimtą įsakymą Nr. 1V-410 „Dėl R. B. prašymo“. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nustatė, jog pagal sutarties pasirašymo metu galiojusią Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. IV-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių redakciją paslaugų tiekėjui draudžiama be vartotojo sutikimo didinti paslaugų kredito limitą, todėl UAB „Omnitel“, padidinusi R. B. nustatytą kredito limitą, šį taisyklių reikalavimą pažeidė. Atsakovei R. B. 2006-01-30 sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo Nr. OM 617572 pasirašymo metu buvo nustatytas pradinis 100 Lt kredito limitas. 2006-03-01, vadovaujantis sutarties 2.8 punktu, atsižvelgus į atsakovės naudojimosi paslaugomis ypatumus bei nepažeidžiant tuo metu galiojusių taisyklių reikalavimų, šis limitas buvo padidintas iki 300 Lt. Nei sutarties pasirašymo metu (t.y. 2006-01-30), nei tuo metu, kai kredito limitas atsakovei R. B. buvo padidintas (t.y. 2006-03-01), negaliojo jokie teisės aktai, draudžiantys paslaugų tiekėjui didinti suteiktą kredito limitą be kliento sutikimo, jei klientas nėra pasirinkęs mažesnio už siūlomą kredito limito. Taisyklių 24 punkto pakeitimas, kuriame numatyta, kad paslaugų kredito limitas be vartotojo sutikimo negali būti didinamas ir kuriuo priimtame sprendime vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2007-01-06 (Nr. 2-118 ), o įsigaliojo 2007-01-07. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, tuo pažeisdamas bendrąjį teisės principą, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja (CK 1.7 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartyje privalomai turi būti nustatyta sąlyga, suteikianti galimybę paslaugų vartotojui pareikšti savo valią dėl to, ar pasibaigus kredito limitui bus apribotas paslaugų teikimas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas, nesudaręs atsakovei R. B. tokios galimybės, neva pažeidė taisyklių reikalavimus. Minėta taisyklių 26 punkto redakcija, kuria skundžiamame sprendime vadovaujasi teismas, įsigaliojo nuo 2007-01-07, o sutartis tarp apelianto ir atsakovės R. B. buvo pasirašyta 2006-01-30, t.y. tuo metu, kai jokie teisės aktai nenumatė paslaugų teikėjo pareigos sudaryti galimybę vartotojui pačioje sutartyje nurodyti, kad, pasibaigus kredito limitui, paslaugų teikimas jam būtų apribotas. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai atgaline tvarka negalioja, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas 2006-01-30 pasirašydamas sutartį pažeidė vėliau (beveik po metu) paskelbto ir pradėjusio galioti teisės akto nuostatas, t.y. 2007-01-07 įsigaliojusių taisyklių pakeitimų reikalavimus, laikytina neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovė R. B. nė karto nesikreipė į apeliantą ir neišreiškė pageidavimo, kad pasibaigus nustatytam kredito limitui paslaugų teikimas jai būtų apribotas. UAB „Omnitel“ veikė tinkamai ir jokių teisės aktų, tame tarpe ir taisyklių, reikalavimų, reglamentuojančių kliento teisę pasirinkti, kad paslaugų teikimas būtų nutrauktas išnaudojus kredito limitą, nepažeidė. Taisyklių 24 punktas numato, kad paslaugų teikėjas privalo sudaryti galimybę paslaugų vartotojui pasirinkti mažesnį už siūlomą kredito limitą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei R. B. tokia galimybė nebuvo suteikta. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Klientui išreiškus pageidavimą pasirinkti mažesnį kredito limitą, šis limitas, vadovaujantis taisyklių reikalavimais, yra sumažinamas. Apelianto į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad R. B. nustatytas pradinis kredito limitas bei jo keitimo tvarka buvo nurodyta šalių pasirašytos sutarties 2.8 punkte, taip pat kiekvieną mėnesį kredito limitas atsakovei buvo nurodomas UAB „Omnitel“ pateikiamose sąskaitose už suteiktas paslaugas. Be to, kredito limitą atsakovė galėjo sužinoti atvykusi į bet kurį prekybos saloną arba paskambinusi trumpaisiais numeriais 1544 ir 1533 (tokia atsakovės teisė numatyta 2006-01-30 pasirašytos sutarties 2.8 punkte bei GSM abonento prašyme). Taigi, R. B. buvo informuojama apie jai nustatoma kredito limitą, tačiau nei sutarties pasirašymo metu, nei vėliau jokių pretenzijų dėl to neturėjo ir nei raštu, nei žodžiu neprašė jai nustatyti mažesnio už siūloma kredito limito. Darytina išvada, kad pati atsakovė R. B. nepasinaudojo taisyklėse numatyta galimybe ir nepasirinko mažesnio už UAB „Omnitel“ siūlomą kredito limito. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, pažeisdamas taisyklių reikalavimus, R. B. tokios galimybės nesuteikė, laikytina nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas nenutraukė paslaugų teikimo sutarties pagal R. B. 2007-06-29 prašymą, tuo taip pat pažeisdamas taisyklių reikalavimus. Atsakovė R. B. , 2006-01-30 pasirašiusi sutartį bei GSM abonento prašymą, įsipareigojo UAB „Omnitel“ teikiamomis paslaugomis naudotis 18 mėnesių, t.y. iki 2007-07-30, o atjungus abonentą nepraėjus šiam terminui, įsipareigojo sumokėti baudą po 20 Lt už kiekvieną mėnesį nuo abonento atjungimo dienos iki minimalaus naudojimosi ryšio paslaugomis termino pabaigos (Sutarties 5.4 punktas). Be to, sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, kad, jei klientas yra įsipareigojęs naudotis paslaugomis nemažiau nustatyto termino. Sutartis kliento iniciatyva gali būti nutraukta tik klientui įvykdžius sutarties 5.4 punkto nuostatas, t.y. sumokėjus nustatytą baudą už sutartinio įsipareigojimo pažeidimą. Apeliantui gavus 2007-06-29 atsakovės R. B. prašymą dėl sutarties nutraukimo, UAB „Omnitel“ darbuotojas susisiekė su R. B., informavo apie netesybas, kurias reikėtų sumokėti sutartį nutraukiant anksčiau termino, ir pateikė pasiūlymą naudotis paslaugomis iki įsipareigojimų termino pabaigos. Gavus R. B. sutikimą, sutartis su atsakove nutraukta pasibaigus minėtam įsipareigojimų terminui, t.y. 2007-07-30. R. B. valią toliau, ir po 2007-06-29 prašymo pateikimo, naudotis mobiliojo ryšio paslaugomis patvirtina ir detalioje abonento 8 610 48613 išklotinėje užfiksuoti duomenys. Beveik visą 2007 m. liepos mėnesį R. B. mobiliojo ryšio paslaugomis aktyviai naudojosi - skambino, siuntė SMS pranešimus bei naudojosi mobiliuoju internetu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė R. B. naudojosi apelianto teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis, mokestis už suteiktas paslaugas buvo apskaičiuotas teisingai pagal atsakovės pasirinkto mokėjimo plano „Draugai“ tarifus, sąskaitos atsakovei už 2006 m. spalio, 2007 m. balandžio bei liepos mėnesius išrašytos pagrįstai, darytina išvada, kad teismo sprendimas ieškinį atmesti yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-10-30 sprendimo dalį, kuria UAB „Omnitel“ ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas Tarnybos atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo UAB „Omnitel“ ieškinys Tarnybos, kaip atsakovo, atžvilgiu būtų atmestas kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Nurodo, kad apeliantas nesutinka su tuo, jog UAB „Omnitel“ ieškinyje Tarnyba buvo nurodyta kaip atsakovas, kadangi Tarnyba nėra susijusi nė su viena iš šalių (nei su UAB „Omnitel“, nei su R. B.) jokiais materialiniais teisiniais santykiais. Faktas, kad viena iš ginčo šalių teisės aktų nustatyta tvarka apskundė Tarnybos sprendimą teismui, reiškia, kad ginčo šalys tarp jų kilusį ginčą perkelia nagrinėti į teismą, tačiau Tarnyba tokioje byloje netampa ginčo šalimi, kadangi bylos šalimis išlieka Tarnyboje nagrinėto ginčo subjektai, t.y. UAB „Omnitel“ ir R. B. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba šioje byloje yra netinkamas atsakovas, nes nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir neturi pareigos atsakyti dėl ieškovo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nepasiūlė ieškovui pakeisti Tarnybos procesinę padėtį, t.y. nesprendė atsakovo tinkamumo klausimo vadovaujantis CPK 45 str. nuostatomis. Taigi nagrinėjamoje byloje Tarnybos prašymas dėl jos procesinės padėties pakeitimo net nebuvo sprendžiamas, tuo pažeidžiant CPK 245 str. 2 d., nustatančios, kad dalyvaujančiu byloje asmenų prašymai išsprendžiami teismo nutartimi, reikalavimus, kadangi byloje nėra Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutarties dėl Tarnybos aukščiau minėto prašymo atmetimo (Tarnybos procesinė padėtis liko nepakitusi). Apeliantas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. liepos 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-348/2007 pagal ieškovo AB „TEO LT“ ieškinį atsakovams Tarnybai ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo buvo išspręstas ginčas tarp šalių, panaikinimo) pritarė Vilniaus apygardos teismo nuomonei, kad ginčas kilo tarp ieškovo ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ dėl jų tarpusavio sudarytos sutarties vykdymo. Ryšių reguliavimo tarnyba išsprendė ginčą tarp dviejų ūkio subjektų priimdama sprendimą, patvirtintą įsakymu. Nors ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimą, nurodydamas atsakovu Tarnybą, pradinė ginčo esmė - ieškovo ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ sutarties sąlygų nevykdymas - nepakito. Teismo nuomone, ginčas persikėlė iš vienos ginčą nagrinėjančios institucijos į kitą (ERĮ 28 str. 18 d.). Todėl ieškinį Tarnybos, kaip atsakovo, kurio procesinės padėties keisti ieškovas nesutiko, atžvilgiu teismas atmetė kaip pareikštą ne tam atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo jau yra suformuotas precedentas dėl Tarnybos neįtraukimo į bylą atsakovu nagrinėjant bylas, kuriose apskundžiami Tarnybos, kaip ikiteisminio nagrinėjimo institucijos, sprendimai, kuriais buvo išspręsti ginčai, šio precedento turėjo būti laikomasi ir šioje byloje. Kadangi šioje byloje Tarnyba nėra pareiškusi savarankiškų reikalavimų, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir nuo bylos baigties niekaip nepriklausys Tarnybos materialinės teisės ir pareigos, ieškovo reikalavimai asmens, kuris nėra tinkamas atsakovas byloje, atžvilgiu negalėjo būti nagrinėjami.

Ieškovas UAB „Omnitel“ atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime byloje Nr. 26/07 konstatavęs, kad žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų-precedentų tų kategorijų bylose. Taigi, apylinkių teismai, nagrinėdami bylas, privalo atsižvelgti į teisės taikymo išaiškinimus, esančius aukštesnės instancijos teismų (įskaitant ir apygardos teismų) priimtuose sprendimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, t.y. kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylas, kuriose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 36 str. 4 d. nustatyta tvarka yra skundžiami Tarnybos priimti sprendimai ginčuose tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų, jau yra pasisakęs dėl Tarnybos procesinės padėties. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civiline bylą Nr. 2A49-920/2007 pagal ieškovo N. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007-06-04 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2635-67/2007 pagal ieškovo N. U. ieškinį UAB „Omnitel“ dėl Tarnybos direktoriaus 2007-02-07 įsakymo Nr. (36.4)-lV-123 panaikinimo bei neteisėto paslaugos teikimo sustabdymo, 2007-10-15 priimtoje nutartyje pažymėjo, kad ginčijant valstybės institucijos priimtą aktą, ši institucija turi būti įtraukta byloje atsakovu. Pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas bylą, neįtraukdamas į bylą Ryšių reguliavimo tarnybos atsakovu, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Dėl šio procesinio pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendimas minėtoje byloje buvo panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, UAB „Omnitel“, atsižvelgdama į tokią teisminę praktiką, prašydama panaikinti Tarnybos direktoriaus 2008-05-09 priimtą įsakymą Nr. 1V-410 „Dėl R. B. prašymo“, Tarnybą šioje byloje nurodė atsakovu, o pirmosios instancijos teismas tokią Tarnybos procesinę padėtį pagrįstai pripažino tinkama.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepimu į ieškovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad R. B. ir UAB „Omnitel“ sutarties pasirašymo dieną (t.y. 2006-01-30) galiojo Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 1V-1160. Paslaugų teikimo taisyklių 6.7 punkte buvo nustatyta, kad sutartyje, sudaromoje su abonentu raštu, teikėjas be kita ko, privalo aiškiai nurodyti informaciją, kad paslaugų kredito limitas nenustatomas, arba apie suteikiamą paslaugų kredito limitą, jo keitimo sąlygas ir tvarką. Iš bylos faktinių aplinkybių (Sutarties 2.8 punktas) matyti, kad pasirašius sutartį UAB „Omnitel“ įsipareigojo suteikti R. B. 100 Lt paslaugų kredito limitą, t.y. pasirašant sutartį R. B. buvo nustatytas būtent tokio dydžio paslaugų kredito limitas. Be to, kaip matyti iš R. B. pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, vėliau paslaugų kredito limitas jai buvo padidintas (jau 2006-03-01 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 2001764244 buvo nurodytas 300 Lt kredito limitas). Sutarties 2.8 punktas leidžia UAB „Omnitel“ keisti paslaugų kredito limitą priklausomai nuo kliento abonentų skaičiaus, vartojimo ypatumų bei kitų pagrįstų priežasčių tik jeigu kiti taikytini Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kitaip. Priešingai nei nurodo apeliantas, R. B. ir UAB „Omnitel“ sutarties pasirašymo dieną (2006-01-30) galiojusios redakcijos Paslaugų teikimo taisyklių 26 punktas draudė paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo didinti paslaugų kredito limitą. Paslaugų kredito limito padidinimo dieną (2006-03-01) galiojusios redakcijos Paslaugų teikimo taisyklių 26 punkte buvo išdėstyta analogiška ir nepakeista nuostata, kuri draudė paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo didinti paslaugų kredito limitą, ką teisingai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Todėl UAB „Omnitel“ teiginys, kad nei 2006-01-30, t.y. sutarties pasirašymo metu, nei 2006-03-01, t.y. tuo metu, kai paslaugų kredito limitas R. B. buvo padidintas, negaliojo jokie teisės aktai, draudžiantys paslaugų teikėjui didinti suteiktą paslaugų kredito limitą be kliento sutikimo, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad R. B. ir UAB „Omnitel“ civiliniai teisinai santykiai dėl viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo yra tęstiniai, todėl jiems turi būti taikomi ne tik tie teisės aktai, kurie galiojo šių teisinių santykių atsiradimo momentu, bet ir tie teisės aktai, kurie galiojo teisinių santykių egzistavimo laikotarpiu. Tokią išvadą yra padaręs ir Vilniaus apygardos teismas 2008-07-04 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-590-115/2008. Paslaugų teikimo taisyklių 26 punkto, kuris nustato paslaugų teikėjo pareigą sudaryti galimybę vartotojui sutartyje išreikšti savo valią dėl paslaugų teikimo apribojimo pasibaigus paslaugų kredito limitui, nauja redakcija įsigaliojo nuo 2007-01-07, t.y. dar esant UAB „Omnitel“ ir R. B. sutartiniams teisiniams santykiams dėl viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo. Todėl nuo 2007-01-07 UAB „Omnitel“ privalėjo vadovautis naujos redakcijos Paslaugų teikimo taisyklių nuostata ir atitinkamai užtikrinti, kad R. B. būtų sudaryta galimybė išreikšti savo valią dėl paslaugų teikimo apribojimo pasibaigus paslaugų kredito limitui. Bendrieji vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti CK 6.217 str. O atlygintinų paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo pagrindus nustato CK 6.721 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Tokiu atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-22 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007 yra pažymėjęs, kad kliento teisė atsisakyti bet kuriuo momentu nuo teikiamų paslaugų aiškintina tuo, jog paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui. Klientui išreiškus valią atsisakyti nuo paslaugų, jų teikėjas turi nutraukti tokių paslaugų teikimą. Iš bylos dokumentų matyti, kad R. B. dėl sutarties nutraukimo į UAB „Omnitel“ kreipėsi 2007-06-29, o faktiškai sutartis buvo nutraukta tik 2007-07-30. Tai parodo, kad UAB „Omnitel“ neatsižvelgė į R. B. interesus ir į jos prašymą nutraukti sutartį prieš terminą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškovo skundas atmestinas, atsakovo skundas tenkintinas.

Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai išaiškino Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų LR Ryšių reguliavimo tarnybos 2005 m. gruodžio mėn. įsakymu Nr. 1V-1160, nuostatas, galiojusias sutarties su atsakove R. B. pasirašymo metu, nepagrįstas. Sutarties su ieškove pasirašymo metu – 2006-01-30 galiojusių Elektroninių paslaugų teikimo taisyklių 26 punkte buvo nurodyta, jog paslaugos teikėjas privalo sudaryti galimybę paslaugos vartotojui pasirinkti mažesnį už siūlomą paslaugų kredito limitą, kuriam pasibaigus, teikėjas privalo sutartyje nustatytomis sąlygomis apriboti Paslaugų teikimą ir šis limitas be Paslaugų vartotojo sutikimo negali būti didinamas. Ieškovas byloje neįrodė aplinkybės, jog atsakovė R. B. nebuvo pasirinkusi mažesnio už siūlomą kredito limito, ir todėl jos atžvilgiu negalėjo būti taikomas Taisyklių 26 punktas ta apimtimi, kuria paslaugų teikėjas įpareigotas apriboti paslaugų teikimą. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, koks limitas buvo mažesnis už siūlomą atsakovei. Iš byloje pateiktos sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo (b.l.42-43) matyti, jog ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei 100 Lt pradinį kredito limitą, tačiau sutartyje nėra nurodyta, jog atsakovė atsisakė pasirinkti mažesnį už siūlomą kredito limitą, jog 100 Lt nebuvo mažesnis už siūlomą limitą, todėl atsakovė negalėjo žinoti, kad jai suteiktas limitas gali būti padidintas be jos sutikimo, kaip ne mažesnis už siūlomą.

Nesant byloje duomenų, jog atsakovė atsisakė pasirinkti mažesnį už siūlomą kredito limitą, jog ji buvo informuota apie tai, kad gali tokį limitą pasirinkti, sutartis aiškinama prisijungimo būdu ją pasirašiusios šalies naudai, todėl atsakovės teigimas, kad ieškovas negalėjo padidinti jai suteikto kredito limito be jos sutikimo, pagrįstas. Tai, kad sutarties dėl viešojo paslaugų teikimo 8 punkte nurodyta ( b.l.42), jog kredito limitas gali būti keičiamas priklausomai nuo kliento abonentų skaičiaus, vartojimo ypatumų bei kitų pagrįstų priežasčių, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas galėjo keisti kredito limitą tik esant pagrįstoms priežastims, o tokių ieškovas byloje nenurodė. Sutarties 8 punktas turi būti aiškinamas prie sutarties prisijungusios šalies naudai, todėl nuostata, kad kredito limitas galėjo būti keičiamas, aiškintina atsakovės naudai. Tai, kad sutartyje nurodyti atvejai, kada jis gali būti keičiamas, leidžia daryti išvadą, kad sąrašas yra išsamus, todėl keisti jį ieškovas galėjo tik esant pagrįstoms priežastims.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taikė teisės normas, kurios negaliojo teisinio santykio atsiradimo metu, t.y. sutarties tarp ieškovo ir atsakovės pasirašymo metu. Teismo sprendime nurodyta, jog vadovaujantis 2005-12-23 Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintų taisyklių 24-26 punktais paslaugų teikėjui buvo draudžiama be vartotojo sutikimo didinti paslaugų kredito limitą. Pats ieškovas skunde nurodo, jog tam tikrais atvejais buvo draudžiama teikėjui didinti suteiktą kredito limitą – kai klientas yra pasirinkęs mažesnį už siūlomą kredito limitą. Iš to seka, kad ieškovas neįrodinėja šios sąlygos nebuvimo, tačiau teigia priešingai, nei buvo nurodyta galiojusioje sutarties pasirašymo metu Taisyklių redakcijoje, t.y. kad jokie teisės aktai nedraudė paslaugų teikėjui didinti kredito limitą. Tai, kad taisyklėse buvo nurodyta, jog tam tikrais atvejais draudžiama teikėjui didinti kredito limitą, neleidžia daryti išvados, kad visais kitais atveikias ieškovas galėjo didinti kredito limitą. Aukščiau nurodytas šalių pasirašytos sutarties 8 punktas draudė tai daryti be svarbių priežasčių, todėl darytina išvada, kad ieškovas pažeidė šį sutarties punktą, todėl LR Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2008-05-09 įsakymas, kuriuo buvo patenkinti atsakovės R. B. prašymai ir ieškovas įpareigotas grąžinti atsakovei jos permokėtas sumas bei įpareigotas nereikalauti sumokėti 180,81 Lt už 2007 m. liepos mėn., buvo priimtas pagrįstai.

Atsakovo LR Ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinis skundas pagrįstas, nes pagal suformuotą teisės aiškinimo praktiką analogiškoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-07-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-348/2007) tuo aspektu, kad joje buvo nagrinėjamas Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties klausimas, ieškovui reiškiant reikalavimą panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymą. Nutartyje nurodyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2007-01-23 sprendimu ieškinį atmetė LR Ryšių reguliavimo tarnybos atžvilgiu kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Kadangi apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą nepakeistą, atmesdamas ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui Ryšių reguliavimo tarnybai, darytina išvada, kad šia nutartimi buvo suformuota teisės taikymo praktika dėl netinkamo atsakovo Ryšių reguliavimo tarnybos, kai ginčas kyla tarp dviejų komercinių subjektų. Kadangi ginčo kilimas tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo yra analogišku ta prasme, kad prašo naikinti Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimus, ir šioje byloje Ryšių reguliavimo tarnyba turėjo būti pripažinta netinkamu atsakovu ir tuo pagrindu jos atžvilgiu ieškinys atmestas. Ieškovo nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo 2007-10-15 nutartis kaip prieštaravusi jau suformuotai aukštesnio Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, negali būti pagrindu aiškinant Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties klausimus. Remiantis šiais argumentais, keistina teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje nurodyta, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui ir atsakovo Ryšių reguliavimo tarnybos atžvilgiu ieškinys pripažintinas atmestinu būtent šiuo pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.