Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ atstovui Andriui Marapolskui, atsakovo Ryšių reguliavimo tarnybos atstovui Linai Rainienei, Viktorui Syrusui,

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Teo LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-51/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Teo LT“ ieškinį atsakovams: Ryšių reguliavimo tarnybai, uždarajai akcinei bendrovei „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“, dėl įsakymo ir komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB „Teo LT“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau tekste –RRT) direktoriaus 2006 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 1V-806 „Dėl ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisijos 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 8 patvirtinimo“ (toliau tekste – Įsakymas) bei RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, komisijos (toliau tekste – Komisija) 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ prašymo nagrinėti ginčą dėl 2004 m. liepos 15 d. telekomunikacijų tinklų sujungimo sutarties (toliau tekste – Sutartis), sudarytos tarp UAB Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir AB „Teo LT“ nesilaikymo“ (toliau tekste – Sprendimas).

Įsakymas ir Sprendimas yra neteisėti, nes Komisija netinkamai vertino Sutarties nuostatas. Pagal Sutarties A.6 priedo 2.1 punktą šalys turi teisę, bet ne pareigą siųsti viena kitai pokalbių srautus. Sutarties priedas nustato privalomus įpareigojimus pokalbių srautus priimančiai šaliai (Sutarties A6 priedo 2.2 p.). Todėl pagal Sutartį yra nustatyta, jog atsakovas UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ privalo priimti jam siunčiamų pokalbių srautą, tačiau ieškovas turi teisę, bet ne pareigą, siųsti pokalbių srautą į atsakovo tinklą. Ir Komisija privalėjo remtis Sutarties, o ne ERĮ, nuostatomis. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas privalo teikti viešąsias telefono ryšio paslaugas, kurios apima ir pokalbių taksofonu paslaugas. Viešosios telefono ryšio paslaugos savo esme yra mažmeninės telefono ryšio paslaugos, kurias pagal atskiras mažmeninių paslaugų teikimo sutartis elektroninių paslaugų teikėjai teikia galutiniams paslaugų gavėjams. O pagal tinklų sujungimo sutartis teikiamos ne viešosios telefono ryšio paslaugos, o tinklų sujungimo paslaugos, kurios sudaro galimybę kitiems operatoriams persiųsti pokalbių srautus iš savo tinklo į kito operatoriaus tinklą siekiant užtikrinti šio tinklo paslaugų gavėjų ryšį su kito operatoriaus paslaugų gavėjais. Teikiant viešąsias paslaugas teisiniai santykiai sutartiniu pagrindu atsiranda tarp galutinių paslaugų gavėjų ir operatoriaus, o teikiant tinklų sujungimo paslaugas, teisiniai santykiai atsiranda tarp dviejų operatorių.

Komisija netinkamai interpretavo nacionalinių skambučių sąvoką ir dėl to pokalbius iš ieškovui priklausančių taksofonų į atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ tinklą prilygino nacionaliniams skambučiams, tuo nepagrįstai išplėtė įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas apimtį. Pagal galiojančius teisės aktus ieškovas privalo užtikrinti, kad taksofonu būtų galima siųsti vietinius, nacionalinius ir tarptautinius pokalbius. Teisės aktai neapibrėžia nacionalinių pokalbių sąvokos, todėl Komisija negalėjo pokalbių iš ieškovo taksofonų į atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ tinklą prilyginti nacionaliniams skambučiams. Todėl Komisija negalėjo išplėsti teisės aktais nustatytų įpareigojimų tiekti universaliąsias paslaugas apimties. Teisės aktuose, nustatančiuose universaliųjų elektroninių paslaugų kainų aukščiausias ribas, nacionaliniai skambučiai apibrėžiami tik kaip tarpmiestiniai skambučiai. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad Komisija nepagrįstai skambučius iš ieškovo taksofonų į kitų operatorių tinklus laikė nacionaliniais skambučiais. Be to, Komisija neatsižvelgė į ieškovo ir atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ susitarimą dėl pokalbių srautų siuntimo iš ieškovo taksofonų į atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ tinklą. Ieškovo nuomone atsakovas RRT yra viešojo administravimo subjektas, jo veiklą reglamentuoja viešoji teisė, jo visi sprendimai turi būti paremti teisės aktų nuostatomis. Plečiamasis teisės aktų normų interpretavimas neleidžiamas viešojoje teisėje, todėl išvada, kad skambučiai iš taksofonų priskirtini nacionaliniams skambučiams, traktuotina kaip Komisijos nuomonė, nepagrįsta jokiais teisės aktais.

Teismas, vertindamas Sutarties nuostatas nurodė, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.), todėl ieškovo teiginį, kad Komisija nepagrįstai vadovavosi ERĮ nuostatomis, ir vertino Sutarties 1.1 punktą, pripažino neteisingu. Teismo nuomone Sutarties 1.1 punktu šalys susitarė šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka sujungti savo eksploatuojamus telekomunikacijų tinklus ir tiekti su tuo susijusias paslaugas, kad vienos šalies paslaugų gavėjai galėtų naudotis ryšiu su kitos šalies paslaugų gavėjais ir (arba) teikiamomis telekomunikacijų paslaugomis. Sutarties A 4.1 priedo 2.2.1 punkte nustatyta, kad kiekviena šalis nukreips šioje sutartyje numatytus pokalbių srautus į kitos šalies tinklą, kita šalis yra atsakinga už tolimesnį šių pokalbių srautų nukreipimą. Sutarties tikslas ir yra užtikrinti abiejų šalių paslaugų gavėjų galimybę lygiavertiškai naudotis ryšiu ir (arba) teikiamomis telekomunikacijų paslaugomis. Teismo nuomone, Sutarties A6 priedo 2.1 punktas aiškintinas kaip suteikiantis teisę šaliai siųsti kitai šaliai pokalbių srautus numatytus šiame punkte, o ne kaip suteikiantis vienašalę galimybę pasirinkti siųsti ar nesiųsti pokalbių srautus kitai šaliai. Ieškovas yra pripažintas turinčiu didelę įtaką viešųjų fiksuoto telefono ryšio tinklų ir paslaugų rinkoje. Ieškovas suteikia galimybes iš jam priklausančių taksofonų skambinti į viešojo judriojo telefono ryšio tinklus, taip pat ir į kai kuriuos kitus viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklus, tuo tarpu atsakovui UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ieškovas tokių galimybių neteikė. Įstatymas suteikia teisę RRT įpareigoti operatorių, turintį didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, kiek tai susiję su prieiga, nediskriminuoti kitų ūkio subjektų (ERĮ 19 str. 1 d.). Šalys Sutartimi jokių išimčių dėl taksofonais teikiamų paslaugų nenumatė. Pagal ERĮ 3 straipsnio 60 dalį - tinklų sujungimas – fizinis ar loginis viešųjų ryšių tinklų, naudojamų to paties ar kito ūkio subjekto, sujungimas, kad vieno ūkio subjekto elektroninių ryšių paslaugų gavėjai galėtų naudotis tarpusavio ryšiu ir (ar) ryšiu su kito ūkio subjekto paslaugų gavėjais arba ūkio subjekto, tarp jų visų prieigą prie atitinkamų tinklų turinčių ūkio subjektų, teikiamomis paslaugomis. Iš šios tinklų sujungimo sąvokos, teismo nuomone, nėra pagrindo atsieti tinklų su kitais operatoriais sujungimo santykių nuo viešojo telefono ryšio paslaugų teikimo. Todėl ieškovo argumentus dėl Komisijos netinkamo Sutarties nuostatų vertinimo pripažino nepagrįstais.

Vertindamas nacionalinių skambučių sąvoką teismas nurodė, kad ERĮ 3 straipsnio 73 dalis apibrėžia viešąsias telefono ryšio paslaugas kaip visuomenei prieinamas paslaugas, skirtas nacionaliniams ir tarptautiniams skambučiams siųsti ir gauti, taip pat prieigai prie pagalbos paslaugų užtikrinti, naudojant atitinkamą numerį ar numerius, nurodytus Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane. Šios paslaugos taip pat apima paslaugų teikėjo pagalbos paslaugas, informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, taksofono paslaugas, paslaugas, kurios teikiamos specialiomis sąlygomis, specialių priemonių neįgaliems vartotojams ar vartotojams su specialiais socialiniais poreikiais teikimą ir (ar) negeografines paslaugas. Teismo nuomone minėta įstatymo norma nurodo dvi skambučių rūšis: nacionalinius ir tarptautinius, o tarpmiestinių skambučių sąvoka šiame įstatyme apskritai nėra vartojama. Nacionaliniai skambučiai yra daug platesnė sąvoka negu vietinis ar tarpmiestinis skambutis, kurie vertintini kaip nacionalinio skambučių dalis. Teismas atmetė ieškovo interpretacijas, kad tarpmiestinis skambutis yra nacionalinio skambučio atitikmuo, nes tokiu aiškinimu nacionalinio skambučio sąvoka būtų susiaurinama ir iš šios sąvokos vietiniai skambučiai faktiškai būtų eliminuoti, kas reikštų, kad apskritai jie nepatenka į viešųjų telefono ryšių paslaugų sąvoką. Todėl ieškovo aiškinimą teismas pripažino nepagrįstu. Be to, tokia ieškovo argumentacija nėra tiesiogiai susijusi su ginčo tarp šios bylos dviejų ūkio subjektų esme, nes ne šie argumentai apsprendė Sutarties sąlygų netinkamą vykdymą tarp šalių. Tokia argumentacija ieškovas galėtų remtis sprendžiant klausimą dėl jo minimų poįstatyminių aktų atitikimo įstatymui, o ne ginče tarp dviejų ūkio subjektų sprendžiant konkrečios sutarties vykdymo sąlygas. Dėl 2006 m. gegužės 12 d. ieškovo ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ susitikimo susitarimo teismas pažymėjo, kad Komisija, spręsdama ūkio subjektų ginčą, sprendė, ar tinkamai buvo vykdomos Sutarties nuostatos iki ginčo sprendimo inicijavimo, o ne po to besiklostančius šalių tarpusavio santykius, todėl susitikimo protokolo nelaikė pagrindu priimti kitokį procesinį Komisijos sprendimą, o minėto susitikimo vertinimas ar nevertinimas neįtakoja Sutarties nuostatų vykdymo ir aiškinimo.

teismas nepagrįstai RRT laikė netinkamu atsakovu. Ieškovas skundė RRT sprendimą teismui siekdamas išspręsti RRT ir Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, priimto sprendimo teisėtumo klausimą, o ne siekė perduoti teismui nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Viešojo administravimo subjektui išnagrinėjus ginčą išankstine ne teismine tvarka, santykiai, iš kurių kilęs ginčas, nesikeičia, todėl ginčas, kilęs iš civilinių teisinių santykių, turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Ieškovas pateikė ieškinį ERĮ 28 straipsnio 18 dalyje nustatyta Komisijos sprendimų apskundimo tvarka, tačiau atkreipė teismo dėmesį dėl būtinybės spręsti rūšinio teismingumo klausimą, tačiau teismas šio klausimo nesprendė. Pagal teismų praktikoje nusistovėjusias teismingumo taisykles, dėl rūšinio teismingumo, bylos nagrinėjimo dalykas yra RRT priimtas įsakymas ir Komisijos sprendimas, kuriais patenkinti UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ reikalavimai pagrįsti ne sutarties nuostatomis, bet administracinio pobūdžio ex ante (išankstinis) reguliavimo įpareigojimais ir teisės aktų nuostatomis;teismas, vertindamas Sutarties nuostatas klaidingai įvertino tikruosius šalių ketinimus sutapatindamas didmenines tinklų sujungimo paslaugas su mažmeninėmis viešosiomis telefono ryšio paslaugomis. Viešosios telefoninio ryšio paslaugos yra mažmeninės telefono ryšio paslaugos, kurias pagal atskiras mažmeninių paslaugų teikimo sutartis elektroninių ryšių paslaugų tiekėjai teikia galutiniams paslaugų gavėjams. Pagal tinklų sujungimo sutartis teikiamos ne viešosios telefono ryšio paslaugos, o tinklų sujungimo paslaugos, kurios sudaro galimybę kitiems operatoriams persiųsti pokalbių srautus iš savo tinklo į kito operatoriaus tinklą. Pagal Sutarties 1.1 punkto nuostatas šalys sutarė sujungti savo eksploatuojamus telekomunikacijų tinklus ir tiekti su tuo susijusias paslaugas, kad vienos šalies paslaugų gavėjai galėtų naudotis ryšiu su kitų paslaugų gavėjais ir (arba) teikiamomis paslaugomis. Tinklų sujungimas yra vienkartinio techninio pobūdžio veiksmas, užtikrinantis tolimesnį sutarties vykdymą. Todėl Sutarties objektą sudaro tinklų sujungimo paslaugos, kurias šalys teikia viena kitai Sutartyje sutarta tvarka. Atsakovui UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ prisijungus prie ieškovo tinklų, atsakovas gali naudotis visomis ieškovo tinklų sujungimo paslaugomis ir turi galimybę savo klientus sujungti su ieškovo klientais. Ieškovas, norėdamas suteikti galimybę savo klientams susisiekti su atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ klientais turi pirkti atsakovo teikiamas tinklų sujungimo paslaugas. Pagal Sutarties nuostatas, tikrieji šalių ketinimai buvo susiję su didmeninių tinklų sujungimo paslaugų teikimu tarp šalių, bet ne su mažmeninių skambučių iš taksofonų paslaugų teikimu ieškovo klientams, nes pagal Sutartį nesuteikiama galutiniams vartotojams galimybė skambinti iš ieškovo tinklo į atsakovo UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ tinklą. Tokios paslaugos teikimo sąlygos yra aptariamos viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimo sutartyje sudaromoje tarp ieškovo ir galutinio paslaugų vartotojo arba atskirų mažmeninių paslaugų teikimo sąlygose;teismas neteisingai aiškino nacionalinio skambučio sąvoką ir nepagrįstai vietinį ir tarpmiestinį skambutį vertino kaip nacionalinio skambučio dalis. Teisės aktais nustatyti taksofonais teikiamų paslaugų apimties reikalavimai, pagal kuriuos ieškovas privalo užtikrinti, kad taksofonu būtų galima siųsti vietinius, nacionalinius ir tarptautinius pokalbius, todėl nacionalinių pokalbių sąvokos prilyginimas tarpmiestiniams pokalbiams iš šios sąvokos neeliminuotų vietinių pokalbių. Be to teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovas argumentacija dėl nacionalinių skambučių sąvokos interpretacijos nėra tiesiogiai susijusi su ginčo tarp dviejų subjektų esme, nes ne šie argumentai apsprendžia netinkamą Sutarties vykdymą tarp šalių. Tačiau šis teismo teiginys prieštarauja kitiems teismo teiginiams - kad sutartis įpareigoja šalis atlikti net tik tai kas tiesiogiai nurodyta sutartyje, bet ir tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai. Nagrinėjami RRT įsakymas ir Komisijos sprendimas buvo argumentuojami ne tiek sutarties, kiek administracinio pobūdžio įpareigojimų ir teisės aktų nuostatomis, tačiau nei Komisijos, teismo sprendime nėra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinta kokias Sutarties nuostatas ieškovas pažeidė teikdamas tinklų sujungimo paslaugas atsakovui UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų keisti ar naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Apeliantas kelia klausimą dėl atsakovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje, nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškinį RRT, kaip netinkamam atsakovui. Apelianto teiginys, kad teismas atmetė ieškinį tik dėl to, jog ieškovas pasirinko netinkamą atsakovą nepagrįstas. Nors teismas nurodė, kad atmeta ieškinį kaip pareikštą ne tam atsakovui, tačiau iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas iš esmės išsprendė ginčą. Ieškinys atmestas ne kaip pareikštas netinkamam atsakovui, o išnagrinėjus ir įvertinus visus ieškovo nurodytus argumentus ir aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas privalėjo išspręsti teismingumo klausimą, nes apelianto nuomone, ginčas yra kilęs administracinių teisinių santykių, todėl teismingas administraciniam teismui. RRT ginčijamus sprendimus priėmė nagrinėdama tarp UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ ir ieškovo kilusį ginčą. Apelianto atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad RRT turėjo teisę visus apelianto ginčijamus sprendimus priimti nagrinėdama minėtą ginčą, t.y. ginčijamiems sprendimams priimti RRT neturėjo pradėti atskiros procedūros. Sutinkamai su ERĮ 28 straipsnio 18 dalimi RRT sprendimas, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas tiesiogiai Vilniaus apygardos teismui. Todėl Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs ginčą dėl RRT sprendimų teisėtumo teismingumo taisyklių nepažeidė.

Šalių ginčas išspręstas vadovaujantis galiojančiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Ieškovo ir UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ Sutartis ginčijamų klausimų nereguliuoja ir teisės aktais nustatyto reglamentavimo nekeičia. Apelianto atstovas tai pripažino apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl apeliacinio skundo argumentai, dėl Sutarties nuostatų aiškinimo, neturi reikšmės nagrinėjant ginčą.

Iš RRT direktoriaus 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr.170 Dėl didelę įtaką viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų ir tinklų rinkoje turinčių ūkio subjektų (Skelbta: Informaciniai pranešimai, 2002.12.21, Nr.: 97, Publ. Nr.: 518; Informaciniai pranešimai, 2003.01.04, Nr.: 1, Publ. Nr.: 11) matyti, kad ieškovas pripažintas turinčiu didelę įtaką viešųjų fiksuoto telefono ryšio tinklų ir paslaugų rinkoje.

Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 699 „Dėl universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo ir universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausios ribos nustatymo“ 14 punkte nustatyta, kad teikėjai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti turinčiais didelę įtaką rinkoje, nuo jų pripažinimo turinčiais didelę įtaką rinkoje dienos, privalo teikti universaliąsias paslaugas. Iš to paties nutarimo 3.2 punkto matyti, kad teikėjai, įpareigoti teikti universaliąsias paslaugas, privalo teikti viešąsias telefono ryšio paslaugas, teikiamas taksofonu. Pagal šio nutarimo 4.1.2. punktą teikėjas privalo užtikrinti, kad viešuoju telefono ryšio tinklu galima būtų siųsti ir gauti vietinius, nacionalinius ir tarptautinius telefono skambučius, fakso pranešimus ir duomenis tokiu pajėgumu, kad būtų užtikrinta veiksminga interneto prieiga, atsižvelgiant į daugumos abonentų naudojamas technologijas ir technologines galimybes, o nuo 2007 m. spalio 31 d. užtikrinti ne mažesnę nei 33,6 kilobito per sekundę duomenų siuntimo ir priėmimo spartą

Viešųjų telefono ryšio paslaugų samprata nustatyta ERĮ 3 straipsnio 73 punkte. Viešosios telefono ryšio paslaugos - visuomenei prieinamos paslaugos, skirtos nacionaliniams ir tarptautiniams skambučiams siųsti ir gauti, taip pat prieigai prie pagalbos paslaugų užtikrinti, naudojant atitinkamą numerį ar numerius, nurodytus Nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane. Šios paslaugos taip pat apima paslaugų teikėjo pagalbos paslaugas, informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, taksofono paslaugas, paslaugas, kurios teikiamos specialiomis sąlygomis, specialių priemonių neįgaliems vartotojams ar vartotojams su specialiais socialiniais poreikiais teikimą ir (ar) negeografines paslaugas.

Šių teisės aktų analizė rodo, kad teikėjas, įpareigotas teikti universaliąsias paslaugas, privalo teikti viešąsias telefono ryšio paslaugas taksofonu. O, kaip minėta, pagal viešųjų telefono ryšio paslaugų sampratą, paslaugos teikėjas privalo teikti paslaugą užtikrinančią nacionalinių ir tarptautinių skambučių siuntimą ir gavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nacionaliniai skambučiai yra platesnė sąvoka negu vietinis ar tarpmiestinis skambutis, kurie vertintini kaip nacionalinio skambučių dalis. ERĮ nurodo dvi skambučių rūšis: nacionalinius ir tarptautinius, o tarpmiestinių skambučių sąvoka šiame įstatyme apskritai nėra vartojama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad tarpmiestinis skambutis yra nacionalinio skambučio atitikmuo, nes tokiu aiškinimu nacionalinio skambučio sąvoka būtų susiaurinama ir iš šios sąvokos vietiniai skambučiai faktiškai būtų eliminuoti, kas reikštų, kad apskritai jie nepatenka į viešųjų telefono ryšių paslaugų sąvoką.

Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo AB „Teo LT“ priteistinos 21,40 Lt (4 t., b.l. 25, 54) išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 92 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo AB „Teo LT“ priteistina 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (4 t., b.l. 58; CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB „Teo LT“ (į/k 121215434) 21,40 Lt (dvidešimt vienas litas 40 ct) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, bei 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ (į/k 126138657).