- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-18
- Bylos Nr.
- eI2-2293-595/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03850-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Kategorijos
- 23.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Žvaigždinienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2024-06-12 sprendimą Nr. KS-63 „Dėl G. L.“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Sprendimas neteisėtas, kadangi jis nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių ir / ar kitų įstatymų ir / ar teisės aktų. Komisijos išvada, esą pareiškėjas, kaip UAB „Ligelitas“ savininkas ir vadovas, realizavo savo privatų interesą veikdamas interesų konflikto sąlygomis, nepagrįsta. Sprendžiant, ar pareiškėjas pateko (galėjo patekti) į interesų konfliktą ir atitinkamai veikdamas interesų konflikto sąlygomis realizuoti savo privatų interesą, vertintina, kiek Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024-03-07 sprendimas Nr. T-278 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-278) ir atitinkamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos Investicijų ir kaimo reikalų komiteto 2024-02-28 posėdyje svarstytas savivaldybės tarybos sprendimo projektas Nr. T-24-2814 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimo projektas Nr. T-24-2814) yra susiję su pareiškėju. Sprendimo nepagrįstumo kontekste reikšminga, kad Sprendimas Nr. T-278 yra norminis administracinis aktas. Taigi, Sprendimas T-278 taikytinas ne individualiai UAB „Ligelitas“, bet visiems Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje veikiantiems subjektams, turintiems licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais.
Nurodo, kad Komisija nepagrįstai konstatavo, esą pareiškėjas realizavo savo privačius interesus UAB „Ligelitas“ veiklos kontekste. Komisija pareiškėjo privatų interesą kildino iš to, kad esą UAB „Ligelitas“ priklauso pareiškėjui. Tokia Komisijos išvada neatitinka uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančių teisės normų. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, net jeigu jam priklauso visos bendrovės akcijos, yra ne bendrovės savininkas, o bendrovės akcijų savininkas, t. y. uždarosios akcinės bendrovės akcininkui „priklauso“ bendrovės akcijos, o ne pati bendrovė. Tai reiškia, kad iš alaus baro veiklos pareiškėjas tiesiogiai negauna jokios turtinės ar neturtinės naudos, netenkinamos jo moralinės skolos ir / ar įsipareigojimai ir pan. Yra pagrindo pripažinti, kad Komisija pernelyg plačiai aiškino privataus intereso sampratą, nepagrįstai sutapatino UAB „Ligelitas“ akcininką pareiškėją su UAB „Ligelitas“. Jeigu taip plečiamai, kaip Komisija, būtų aiškinama privataus intereso sąvoka, tektų pripažinti, kad nuo Sprendimo Nr. T-278 svarstymo ir rengimo procedūrų turėjo nusišalinti tie tarybos nariai, kurie Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje veikiančiose viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, gėrė ar ateityje ketino gerti pilstomus alkoholinius gėrimus. Jokio baro pareiškėjas neturėjo ir neturi. Be to, Sprendimu Nr. T-278 buvo ribojamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas ne kurioje nors konkrečioje prekybos vietoje, bet visose Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje veikiančiose viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais.
Teigia, kad Komisijos išvada, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024-03-07 posėdyje svarstant ir balsuojant dėl sprendimo Nr. T-278, nepagrįsta, kadangi pareiškėjas balsuojant nurodytu klausimu (darbotvarkės „3. Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“) balsavime nedalyvavo. Tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024-03-07 posėdžio protokolas, kuriame yra įrašas „Tarybos narys G. L. balsavime nedalyvavo“. Komisijos išvada, esą pareiškėjas, nedalyvaudamas balsavime, t. y. neveikdamas, realizavo savo privatų interesą, t. y. neteisėtai veikė, nepagrįsta. Taip pat nepagrįsta Komisijos išvada, kad pareiškėjas nusišalinti, t. y. nedalyvauti, turėjo aktyviais ir aiškiai išreikštais veiksmais, kadangi nusišalinimas, t. y. nedalyvavimas pasireiškia neveikimu, o ne aktyviais veiksmais.
Pareiškėjo vertinimu, Komisijos interpretacija nėra teisinga. Žodis „realizuoti“ reiškia “(į)vykdyti, įgyvendinti“, t. y. žodis realizuoti reiškia tam tikro rezultato pasiekimą, tikslų įgyvendinimą ar pan., o ne procesą. Pagal Sprendimo logiką pareiškėjo privatus interesas turėjo būti toks, kad nebūtų priimtas Sprendimas Nr. T-278. Tačiau Sprendimas Nr. T-278 buvo priimtas, taigi, pareiškėjo interesas, vadovaujantis Sprendimo logika, nebuvo realizuotas, kadangi hipotetiniai pareiškėjo interesai ir tikslai ne tik nebuvo įvykdyti ar įgyvendinti, bet ir nėra prielaidų šiems interesams būti realizuotiems ateityje, kadangi Sprendimas Nr. T-278, kuris, pasak Komisijos, yra nepalankus pareiškėjui, buvo priimtas didele balsų dauguma („už“ balsavo 16 tarybos narių, „prieš“ – 1, „susilaikė“ – 7 tarybos nariai).
Nurodo, kad Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityse kreipėsi į Regionų administracinį teismą dėl Sprendimo Nr. T-278 panaikinimo. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad 2024 m. lapkričio 13 d. Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. T-278 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ 1 punkto nuostata „Apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Radviliškio rajono savivaldybės viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 5.00 val. iki 10.00 val.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatai, konstituciniam atsakingo valdymo principui.
Nors Komisija laikosi pozicijos, kad Sprendimo Nr. T-278 teisėtumas neturi reikšmės, kadangi Įstatymo pažeidimo sudėtis yra formalioji, tokia Komisijos pozicija kelia motyvuotų abejonių, kadangi pagal administracinių teismų praktiką nesant žalos padarymo fakto yra negalima ir atsakomybė dėl inkriminuojamos veikos, todėl jeigu Sprendimas Nr. T-278 būtų panaikintas, tai neabejotinai turėtų įtakos vertinant pareiškėjo veiksmų, susijusių su Sprendimo Nr. T-278 svarstymu ir priėmimu, teisėtumą, ypač galimo pažeidimo kvalifikavimo šiurkščiu Įstatymo pažeidimu kontekste.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad Komisija, priešingai nei tvirtinama skunde, Įstatymo nuostatų neaiškino plečiamai ir vadovavosi tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas akivaizdų Įstatymo nuostatų pažeidimą bando paneigti teisiškai nereikšmingais samprotavimais. Pareiškėjas, būdamas Radviliškio mieste veikiančios verslo įmonės, užsiimančios prekyba alkoholiniais gėrimais savininku, savo skunde nenurodo jokių faktinių duomenų, kad bent vienas kuris Radviliškio rajono savivaldybės taryboje sprendimo projektą dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstęs jo kolega – savivaldybės tarybos narys (valstybės politikas) būtų turėjęs bent jau panašaus pobūdžio (svorio, svarbos) ekonominį (finansinį) interesą aptariamo klausimo atžvilgiu. Komisijos sprendime nurodytų savivaldybės tarybos sprendimų svarstymo bei priėmimo metu pareiškėjas šios savivaldybės taryboje (tarp šiose procedūrose dalyvaujančių valstybės politikų) buvo vienintelis Radviliškyje veikiantį barą, turintį licenciją mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, valdančios įmonės savininkas.
Pažymi, kad pareiškėjui, kaip valstybės politikui tiesiogiai taikomo Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis viešąjį interesą apibrėžia kaip visuomenės suinteresuotumas, kad deklaruojantys asmenys visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Kitaip tariant, viešasis visuomenės interesas Įstatymo nuostatų kontekste tapatintinas su imperatyvu veikti objektyviai ir nešališkai, vengti netgi šališkumo regimybės (sinonimas). Nes tokia šios specialiosios definicijos samprata tiesiogiai išplaukia iš Įstatymo tikslų, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, ir užkirsti kelią kilti interesų konfliktams bei plisti korupcijai. Komisijos tyrimo metu surinkta medžiaga neabejotinai įrodo, kad pareiškėjas, veikdamas skundžiamame sprendime nurodytu būdu, nebuvo nei objektyvus, nei nešališkas ir net nebandė išvengti interesų konflikto, nors ir buvo raginamas tai padaryti. Šiuo konkrečiu atveju viešąjį visuomenės interesą plačiąja prasme (bendrąjį, universalųjį gėrį) pareiškėjas vertina išskirtinai subjektyviai, t.y. – siaurai savo verslo interesų naudai. Iniciatyva riboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką aptariamu atveju tiesiogiai kilo iš Radviliškio vietos bendruomenės, tokį prašymą motyvuojant universaliais socialiniais ir visų vietos gyventojų sveikatos apsaugos aspektais. Tuo tarpu iš pareiškėjo veiksmų Radviliškio rajono savivaldybės taryboje matyti, kad jis, pasinaudodamas savo tarnybiniu – valstybės politiko statusu ir padėtimi, šiai iniciatyvai visomis nuo jo priklausančiomis išgalėmis priešinosi, argumentuodamas tai esą pažeidžiamais vienos interesų grupės (verslo) interesais.
Pažymi, kad LVAT ne vienoje tokio pobūdžio byloje yra pateikęs išaiškinimus dėl ginčo situacijos. Todėl Komisija negali sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, esą Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti būtina nustatyti „žalos padarymo faktą“, ar kad šio įstatymo pažeidimą eliminuoja skundo autoriaus subjektyviai suprantama „viešojo intereso“ apsauga.
Komisija nurodė, kad pareiškėjas: 1) Įstatymo nustatyta tvarka nusišalinimo nuo klausimo dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškęs nebuvo; 2) aktyviai dalyvavo 2024-03-07 posėdyje minėtojo klausimo svarstymo procedūroje. Šie teiginiai visiškai atitinka Komisijos tyrimo metu surinktą faktinę medžiagą. Komisija nekvestionuoja savivaldybės dokumentuose (posėdžio protokole) užfiksuoto fakto, kad pareiškėjas 2024-03-07 posėdžio metu sprendimo dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo priėmimo (balsavimo) procedūroje savo valios, kaip valstybės politikas – savivaldybės tarybos narys neišreiškė (nebalsavo). Nesutiktina su argumentacija, esą „nedalyvavimas balsavime“ Įstatymo nuostatų prasme gali būti prilygintas „nusišalinimui“, kitaip tariant, kad „nedalyvavimas“ ir nusišalinimas“ yra sinonimai. Komisija skundžiamame sprendime vertino ne kažkokią abstrakčią, hipotetinę situaciją, bet specialaus subjekto - valstybės politiko, patekusio į akivaizdaus interesų konflikto priešpriešą, tarnybinį elgesį, kuriam tiesiogiai ir visa apimtimi galioja specialaus Įstatymo reikalavimai. Pareiga vengti interesų konflikto pareiškėjo tarnybinio statuso asmenims, sekant Įstatymo nuostatomis, formuluojama kaip fundamentalus imperatyvas. Tokia pareiga yra atliekama tik valiniais ir aktyviai išreikštais (tačiau ne pasyviais) deklaruojančiojo asmens veiksmais. Nes viešųjų interesų viršenybei užtikrinti pareiškėjo statuso asmenys privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtino būdus ir priemones, kurias deklaruojantis asmuo privalo įgyvendinti (veikti), siekdamas išvengti jo tarnybinėje veikloje kilusio interesų konflikto. Šiame straipsnyje įtvirtintas nusišalinimo institutas numato konkrečias ir aiškiai apibrėžtas procedūras, kurių aptariamu atveju pareiškėjas neatliko.
Nurodo, kad pareiškėjas, susiklosčius Komisijos sprendime nurodytoms aplinkybėms, pateko į akivaizdžią ir tiesioginę interesų konflikto priešpriešą. Esant tokio konflikto kolizijai valstybės politikui visais atvejais privaloma klausimą spręsti viešojo intereso naudai, t.y. – nusišalinant. Kitaip tariant – viešasis interesas valstybinėje tarnyboje privalo būti dominuojančiu asmeninių interesų atžvilgiu, pastaruosius griežtai atribojant nuo atliekamų tarnybinių funkcijų, kas aptariamu atveju nebuvo padaryta. Iš Komisijos turimos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, būdamas verslininku turėjo akivaizdų asmeninį interesą neriboti esamo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais Radviliškyje laiko. Todėl, kaip valstybės politikas – savivaldybės tarybos narys šiuo atveju de facto realizavo visas savo turimas tarnybines galias, kad mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas Radviliškyje nebūtų ribojamas, t.y. – aktyviai veikdamas savivaldybės taryboje ir atlikdamas Komisijos sprendime nurodytus veiksmus realizavo savo turimą privatų interesą. Šiuo atveju koks buvo, ar galėjo būti galutinis aptariamo (kolegialiai priimamo) sprendimo rezultatas Įstatymo nuostatų prasme nėra teisiškai reikšmingas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2024-06-12 sprendimo Nr. KS-63 „Dėl G. L.“, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, todėl pateikė skundą teismui. Pareiškėjas teigia, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryboje svarstytas sprendimo projektas dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo buvo norminis administracinis aktas. Todėl šiuo atveju Įstatyme numatytas interesų konfliktas nekyla. Pareiškėjas tvirtina, kad viena iš būtinų sąlygų šios rūšies teisinei atsakomybei atsirasti yra žalos šio teisinio santykio objektui padarymas, todėl nesant žalos padarymo fakto yra negalima ir atsakomybė dėl inkriminuojamos veikos. Be to, interesų konflikto atsiradimo galimybę šalina ir sprendimų, atitinkančių viešojo intereso statusą priėmimas. Nurodo, kad „nedalyvavimas balsavime“ Įstatymo nuostatų prasme gali būti prilygintas „nusišalinimui“.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas.
Teismas pažymi, kad valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, įgyvendindami Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus, privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, taip pat ir imperatyvios pareigos Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais teikti deklaraciją, laiku tikslinti ir papildyti jos duomenis. Vadovaujantis įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 punktą interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 punktą privatūs interesai – deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda, deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 punktą viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad deklaruojantys asmenys visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.
Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas (toliau – atlikti tarnybines pareigas), jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, prieš atlikdamas tarnybines pareigas arba pradėjęs jas atlikti, deklaruojantis asmuo privalo informuoti institucijos ar įstaigos vadovą ar jo įgaliotą asmenį arba kitą į pareigas priimantį ar skiriantį subjektą, arba kolegialią valstybės ar savivaldybių instituciją (kai deklaruojantis asmuo yra kolegialios valstybės ar savivaldybių institucijos narys) ir asmenis, kurie kartu atlieka tarnybines pareigas, ir pareikšti apie nusišalinimą, ir jokia forma nedalyvauti toliau atliekant tarnybines pareigas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra valstybės tarnyboje dirbantis asmuo ir jam taikomos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). G. L. ėjo (eina) Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir šios savivaldybės tarybos Investicijų ir kaimo reikalų komiteto nario pareigas. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra UAB „Ligelitas“, kuri turi Licenziją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, savininkas ir vadovas. G. L. valdomai ir jo vadovaujamai verslo įmonei (duomenys neskelbtini) priklauso alaus baras (restoranas), veikiantis pirmadieniais–sekmadieniais, 7–21 val.
Taip pat nustatyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija 2024-03-07 parengė sprendimo Nr. T-24-2814 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ projektą. Sprendimo projektu buvo siūloma apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Radviliškio rajono savivaldybės viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 5.00 val. iki 10.00 val.
Komitetas 2024-02-28 posėdyje, dalyvaujant šio komiteto nariui G. L., trečiuoju klausimu svarstė sprendimo projektą. Posėdžio protokole nurodyta, kad trims Komiteto nariams balsavus už, trims (įskaitant ir tiriamąjį) susilaikius, Komitetas pritarė sprendimo projektui „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“. Komiteto posėdžio protokole nefiksuota, kad G. L. būtų pareiškęs nusišalinimą nuo šio klausimo svarstymo ir sprendimo priėmimo (balsavimo) procedūrų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne vienoje tokio pobūdžio byloje išaiškinęs, kad Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuojant, kad asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti esant formaliųjų viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015). Taigi, sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, padarė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą (žr. LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020). Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens šališkumas gali kilti iš jo teigiamo ar neigiamo nusistatymo svarstomo klausimo atžvilgiu (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011). Interesų konfliktas kyla nuo pat to momento, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo turi rengti, svarstyti ar priimti sprendimą (dalyvauti jį priimant) ar gali daryti poveikį kitiems asmenims. Atlikdamas minėtus veiksmus valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo jau veikia interesų konflikto situacijoje ir tokiu savo elgesiu jau pažeidžia imperatyvias Įstatymo nuostatas. Šiuo atveju sprendimas – tai bet koks valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veiksmas, kurio galutinis rezultatas ir padariniai – palankūs, nepalankūs ar neutralūs, kurių jis sukelia ar gali sukelti kitiems asmenims, nedaro įtakos tokio elgesio vertinimui (žr. LVAT 2020 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020 ir kitus šiame sprendime cituojamus išaiškinimus).
Nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos sprendimo projekte ir Tarybos sprendime numatoma apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Radviliškio rajono savivaldybės viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 5.00 val. iki 10.00 val. Kitaip tariant, buvo numatyta trumpinti prekybos alkoholiniais gėrimais, taip pat ir G. L. priklausančiame bare, valandas atitinkamai nuo 7 val. iki 10.00 val. (rytais).
Teismas sutinka su Komisijos išvadomis Sprendime, kad pareiškėjas būdamas verslininkas – pelno siekiančios bendrovės vadovas, buvo asmeniškai, turtine prasme, nesuinteresuotas tokiu Tarybos sprendimu, kuriuo nustatomas prekybos alkoholiu ribojimas. Tai patvirtina ir aplinkybės, kad pareiškėjas tiek Tarybos sprendimo projekto svarstymo metu, tiek ir Tarybos sprendimo priėmimo metu dalyvaudamas posėdžiuose šiuo klausimu pasisakė kritiškai. Valstybės politikui – Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nariui G. L., atliekančiam tarnybines pareigas, šis klausimas sukėlė tiesioginę, akivaizdžią viešųjų ir privačių interesų priešpriešą, todėl vengdamas interesų konflikto jis privalėjo Įstatymo nustatyta tvarka pareikšti nusišalinimą ir nedalyvauti jokiose Sprendimo projekto ir sprendimo „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ svarstymo bei atitinkamo sprendimo priėmimo procedūrose. Nenustatyta, kad tokią pareigą (pareikšti apie nusišalinimą) savo aktyviais ir aiškiai išreikštais veiksmais pareiškėjas būtų atlikęs. Kaip nustatyta, pareiškėjas: 1) aktyviai dalyvavo 2024-02-28 Komiteto ir 2024-03-07 Tarybos posėdžiuose vykstant Sprendimo projekto svarstymams; 2) 2024-02-28 Komiteto posėdyje dalyvavo priimant sprendimą ir balsuodamas „susilaikė“; 3) 2024-03-07 Tarybos posėdyje balsavo už tai, kad aptariamasis klausimas būtų pašalintas iš posėdžio darbotvarkės, o klausimo svarstymo iš esmės metu pasisakė ir nepritarė dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo, kaip matyti iš pareiškėjo pasisakymo turinio, savo poziciją iš esmės grįsdamas pragmatiniais, savanaudiškais verslo interesais; 4) nepaliko posėdžio salės Tarybai 2024-03-07 pradėjus balsavimą dėl sprendimo Nr. T-278 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“.
Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad šiuo atveju buvo priimtas bendro pobūdžio norminis teisės aktas, todėl šiuo atveju Įstatyme numatytas interesų konfliktas nekyla, bei kad Komisija nepagrįstai sutapatino UAB „Ligelitas“ akcininką pareiškėją su UAB „Ligelitas“.
LVAT yra konstatavęs, jog interesų konflikto situacijos savaime neeliminuoja faktas, kad dalyvaujama rengiant, svarstant ar priimant norminį administracinį aktą (žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012). Įstatymas nenumato išimčių tokio pobūdžio sprendimų priėmimui. Tokiu atveju, kai priimamas bendro pobūdžio norminis teisės aktas asmeniui, potencialiai atsidūrusiam interesų konflikto situacijoje ir siekiančiam paneigti Įstatymo pažeidimą, tenka įrodinėjimo našta (onus probandi), t.y. – jis privalo pateikti objektyvius duomenis, paneigiančius teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr. 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).
Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB “Ligelitas” akcininkas ir direktorius. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Bendrovės akcijos patvirtina pareiškėjo nuosavybės teises į juridinį asmenį. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis ne bendrovės savininkas visiškai nepagrįstas.
Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, kad viena iš būtinų sąlygų šios rūšies teisinei atsakomybei atsirasti yra žalos šio teisinio santykio objektui padarymas, todėl nesant žalos padarymo fakto yra negalima ir atsakomybė dėl inkriminuojamos veikos bei kad interesų konflikto atsiradimo galimybę šalina ir sprendimų, atitinkančių viešojo intereso statusą priėmimas.
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis viešąjį interesą apibrėžia kaip visuomenės suinteresuotumą, kad deklaruojantys asmenys visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas dalyvaudamas Tarybos sprendimo priėmimo procedūrose, turėdamas tiesioginį suinteresuotumą, nebuvo nei objektyvus, nei nešališkas, nebandė išvengti interesų konflikto, nors ir buvo raginamas tai padaryti. Komisijos surinkta medžiaga patvirtina, kad iniciatyva riboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką tiesiogiai kilo iš Radviliškio vietos bendruomenės, tokį prašymą motyvuojant universaliais socialiniais ir visų vietos gyventojų sveikatos apsaugos aspektais. Tuo tarpu iš pareiškėjo veiksmų Radviliškio rajono savivaldybės taryboje matyti, kad pareiškėjas, pasinaudodamas savo tarnybiniu – valstybės politiko statusu ir padėtimi, šiai iniciatyvai visomis nuo jo priklausančiomis išgalėmis priešinosi, argumentuodamas tai esą pažeidžiamais vienos interesų grupės (verslo) interesais. LVAT yra išaiškinęs, kad Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuojant, kad asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti esant formaliųjų viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015). Įstatymo reikalavimų pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo savo privačius interesus įgyvendino viešųjų interesų sąskaita, ar pasiekė norimą rezultatą. Užtenka to, kad toks asmuo nevykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šiuo atveju sprendimas – tai bet koks valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veiksmas, kurio galutinis rezultatas ir padariniai – palankūs, nepalankūs ar neutralūs, kurių jis sukelia ar gali sukelti kitiems asmenims, nedaro įtakos tokio elgesio vertinimui (žr. LVAT 2020 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020).
Teismo vertinimu, ir aplinkybė, kad 2024-11-13 Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024-03-07 sprendimo Nr. T-278 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ 1 punkto nuostata „Apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką Radviliškio rajono savivaldybės viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 5.00 val. iki 10.00 val.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatai, konstituciniam atsakingo valdymo principui, nepaneigia Komisijos išvadų Sprendime. Šiuo atveju koks buvo, ar galėjo būti galutinis aptariamo (kolegialiai priimamo) sprendimo rezultatas Įstatymo nuostatų prasme nėra teisiškai reikšmingas.
Pareiškėjas nurodo, kad jis balsuojant nurodytu klausimu (darbotvarkės „3. Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“) balsavime nedalyvavo.
Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas, kuriam priklausanti ir jo vadovaujama UAB „Ligelitas“ Radviliškio mieste valdo alaus barą, šios savivaldybės tarybos Investicijų ir kaimo reikalų komiteto 2024-02-28 posėdyje nepareikšdamas nusišalinimo nuo savivaldybės tarybos sprendimo projekto Nr. T-24-2814 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ svarstymo ir sprendimo priėmimo (balsavimo) procedūrų, ir jose aktyviai dalyvaudamas, interesų konflikto aplinkybėmis realizavo savo privatų interesą ir tokiais savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta, kad pareiškėjas 2024-03-07 posėdyje nepareikšdamas nusišalinimo savivaldybės tarybai svarstant ir balsuojant dėl sprendimo Nr. T-278 ir aktyvai dalyvaudamas minėto klausimo svarstyme, interesų konflikto aplinkybėmis realizavo savo privatų interesą ir tokiais savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Komisija Sprendime nurodė, kad pareiškėjas: 1) Įstatymo nustatyta tvarka nusišalinimo nuo klausimo dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškęs nebuvo; 2) aktyviai dalyvavo minėto klausimo svarstymo procedūroje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nebalsavo. Tačiau nenustatyta ir tai, kad pareiškėjas būtų nusišalinęs nuo klausimo svarstymo. Teismas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad nedalyvavimas balsavime Įstatymo nuostatų prasme gali būti prilygintas nusišalinimui. Pareiškėjas taip, kaip nustato Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, nusišalinimo nepareiškė. Pareiga vengti interesų konflikto pareiškėjo tarnybinio statuso asmenims, sekant Įstatymo nuostatomis, formuluojama kaip fundamentalus imperatyvas. Tokia pareiga yra atliekama tik valiniais ir aktyviai išreikštais (tačiau ne pasyviais) deklaruojančiojo asmens veiksmais. Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti pareiškėjo statuso asmenys privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymų leidėjas būtent Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtino būdus ir priemones, kurias deklaruojantis asmuo privalo įgyvendinti (veikti), siekdamas išvengti jo tarnybinėje veikloje kilusio interesų konflikto. Šiame straipsnyje įtvirtintas nusišalinimo institutas numato konkrečias ir aiškiai apibrėžtas procedūras. Todėl pagrįsti atsakovės argumentai, kad pareiškėjo elgesio Komisijos Sprendime nurodytų aplinkybių ir Įstatymo nuostatų kontekste negalima vadinti nusišalinimu. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta nusišalinimo pareiga, o ne susilaikymas nuo balsavimo. Įstatymų leidėjas nustatė, kad suinteresuoto asmens dalyvavimas svarstyme gali turėti įtakos teisingų sprendimų priėmimui. Dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą pažeidžia Įstatymo reikalavimus, nepriklausomai nuo to, kad asmuo susilaikė nuo balsavimo (žr. LVAT 2008 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008).
Taigi, iš nurodyto teisinio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos galima daryti išvadą, kad bet koks veiksmas (derinimas, vizavimas, pasirašymas, balsavimas, dalyvavimas nagrinėjant ar tik fiziškas buvimas patalpose (kas gali būti traktuojama kaip kitoks poveikis sprendimui), kuriose sprendžiamas klausimas, susijęs su asmens privačiais interesais) yra traktuojamas kaip elgesys, kuris kelią asmeniui interesų konfliktą, todėl jis turi nusišalinti ir bet kokia forma vengti atlikti minimus veiksmus.
Taigi, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas savo tarnybines pareigas, – Komiteto 2024-02-28 ir Tarybos 2024-03-07 posėdžiuose – veikė tiesioginio ir akivaizdaus interesų konflikto situacijoje, neatliko jokių veiksmų tokiam konfliktui išvengti, atstovavo savo verslo interesams ir juos gynė. Tokiu savo elgesiu pažeidė Įstatymo reikalavimus, įpareigojančius jį vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, o tokiam konfliktui kilus – nusišalinti. Todėl Komisijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Komisija Sprendime pagrįstai sprendė, jog tokie pareiškėjo veiksmai visa apimtimi patenka į nurodytų Įstatymo straipsnių taikymo dispoziciją, todėl pareiškėjui kelia interesų konfliktą. Remiantis pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo jo naikinti.
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad 2024-11-13 Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2024-03-07 sprendimo Nr. T-278 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ 1 punkto nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatai, konstituciniam atsakingo valdymo principui. Tarybos sprendimo Nr. T-278 panaikinimas turi įtakos vertinant jo veiksmų teisėtumą, ypač galimo pažeidimo kvalifikavimo šiurkščiu Įstatymo pažeidimu kontekste.
Pagal Įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 3 punktą pripažįstama, kad deklaruojantis asmuo šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos pažeistos dėl interesų konflikto, kuriam kilus deklaruojantis asmuo (ar jam artimas asmuo) realizavo (įgyvendino) savo privatų interesą.
Komisija Sprendime vertino, kad pareiškėjas Įstatymo nuostatas pažeidė šiurkščiai.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas verslininku turėjo akivaizdų asmeninį interesą neriboti esamo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais Radviliškyje laiko. Pareiškėjas dėl šio klausimo yra pareiškęs savo neigiamą poziciją. Taigi, kaip valstybės politikas – savivaldybės tarybos narys šiuo atveju de facto realizavo visas savo turimas tarnybines galias, kad mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas Radviliškyje nebūtų ribojamas, t.y. – aktyviai veikdamas savivaldybės taryboje ir atlikdamas Komisijos Sprendime nurodytus veiksmus pareiškėjas realizavo savo turimą privatų interesą.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės vertinimu, padarytu Sprendime, t.y. atsižvelgiant į bendrąsias žodžių reikšmes, pasakymas realizavo savo privatų interesą reiškia, kad asmuo įvykdė, įgyvendino tai, kuo jis asmeniškai buvo suinteresuotas. Įstatyme sąvoka privatūs interesai apibrėžiama ne kaip nauda ar naudos gavimas, o tik kaip suinteresuotumas nauda – „deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda“, taip pat kaip moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas. Sakiniu „Pripažįstama, kad deklaruojantis asmuo šiurkščiai pažeidė šio įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos pažeistos dėl interesų konflikto, kurio aplinkybėmis valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo (ar jam artimas asmuo) realizavo savo privatų interesą“ pasakoma, kad yra pripažįstama, jog deklaruojantis asmuo šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas, jeigu tos nuostatos pažeistos dėl interesų konflikto, kurio aplinkybėmis jis realizavo savo suinteresuotumą (asmenine turtine ar neturtine) nauda, realizavo moralinę skolą, realizavo moralinį įsipareigojimą arba realizavo kitą panašaus pobūdžio interesą, ir neakcentuojama, ar realizuojant gauta (negauta) naudos. Privataus intereso realizavimas turi būti siejamas ne tik su realia ar tiesiogine nauda sprendimo priėmimo metu, bet ir su netiesiogine nauda, kuri gali atsirasti dėl sprendimo priėmimo, ir su ketinimais ar galimybe naudą gauti ateityje. Privatų interesą galima realizuoti, nors konkrečių valstybinėje tarnyboje dirbančiam (ar jam artimam) asmeniui naudingų pasekmių (naudos) neatsirado, nes privatus interesas yra susijęs ir su asmenine neturtine nauda, moraliniais įsipareigojimais, moralinėmis skolomis ar kitu panašaus pobūdžio interesu ir yra realizuojamas netiesioginiu būdu. Taigi, Sprendime pagrįstai vertino, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde šiuo aspektu nenurodo detalių nesutikimo argumentų, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo teismas neturi pagrindo. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atmetus skundą, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. L. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.