- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- A-376-629/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01473-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. J. P.
- Atsakovas
- Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2018 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. KS-37 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro (toliau – ir Teatras) generalinio direktoriaus pavaduotoja A. J. P., spręsdama klausimus, susijusius su šiame teatre dirbančio artimo asmens darbo eiga ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
2. Pareiškėja nurodė, kad laikydamasi Įstatyme įtvirtintų prievolių, 2015 m. kovo 19 d. Teatro generaliniam direktoriui adresuotame tarnybiniame rašte nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 3 d. Teatre juriste pradėjo dirbti jos sesuo J. A. (toliau – ir juristė) ir dėl to gali kilti interesų konfliktas. Pareiškėja pabrėžė, jog per visą laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki dabar nėra dalyvavusi nei rengiant, nei svarstant, nei priimant sprendimus ne tik dėl juristės, bet ir dėl kitų darbuotojų. Nagrinėjamu atveju juristė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 214 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą Teatro generaliniam direktoriui dėl papildomos poilsio dienos suteikimo. Kadangi prašymo pateikimo dieną pareiškėja pavadavo Teatro generalinį direktorių M. B., prašymas buvo nukreiptas vykdyti (viza „parengti įsakymą“) Teatro darbuotojai R. B.. Pareiškėja, kaip generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti generalinio direktoriaus pareigas, pasirašė parengtą 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. A-16-076 „Dėl poilsio dienos suteikimo juristei J. A.“, taip skirdama jai, kaip ir bet kuriam darbuotojui, kuriam pagal DK priklauso tokia lengvata, poilsio dieną 2016 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėja manė, jog tai savaime nelėmė interesų konflikto buvimo ir buvo tik formalumas. Pareiškėja aiškino, kad ši papildomo poilsio diena, numatyta DK 214 straipsnio 1 dalyje. Juristė yra subjektas, kuriam darbdavys šią poilsio dieną privalo skirti. Nors DK 214 straipsnio norma neįpareigoja darbdavio vienašališkai nustatyti papildomą poilsio dieną kiekvienam DK 214 straipsnio reikalavimus atitinkančiam darbuotojui, tačiau darbuotojui, turinčiam teisę ir išreiškusiam pageidavimą pasinaudoti šia lengvata, ji privalo būti suteikta nuo darbuotojo prašymo pasinaudoti minėta lengvata įteikimo darbdaviui dienos.
3. Pareiškėja teigė, jog interesų konflikto nelemia ir situacija, kai ji, kaip generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti generalinio direktoriaus pareigas, pasirašė 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. V-15-153 „Dėl komisijos sudarymo“, kuriuo sudarė dvišalę komisiją dekoratorės nelaimingam atsitikimui darbe ištirti ir į šią komisiją kaip darbuotojų atstovą įtraukė juristę. Pareiškėja paaiškino, kad Teatras yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendroje (toliau – ir UAB) „Darbo psichologija“, kuri padeda Teatrui užtikrinti tinkamą darbuotojų saugos ir sveikatos politiką, konsultuoja darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, gaisrinės ir civilinės saugos klausimais ir kt. Pareiškėja nurodė, kad juristei Teatro generalinio direktoriaus įsakymu yra pavesti papildomi darbai administruojant darbuotojų sveikatos patikrinimą, bendradarbiaujant su UAB „Darbo psichologija“ bei rengiant su darbuotojų sauga darbe susijusius dokumentus. 2015 m. gruodžio 7 d. UAB „Darbo psichologija“ atstovė informavo juristę, kad gavo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją apie Teatro dekoratorės J. N. patirtą traumą bei persiuntė parengtų dokumentų projektus. Įvykis darbe ar nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo ištiriamas per 10 darbo dienų po to, kai įvyksta. Kadangi Teatro generalinis direktorius M. B. buvo komandiruotėje, o komisija tokiam įvykiui ištirti privalo būti sudaryta iš karto ir juristei Teatro generalinio direktoriaus įsakymu yra pavesti papildomai darbai, susiję su darbų sauga bei darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, pareiškėja negalėjo nusišalinti, nes būtų pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą, terminai ir viešasis interesas.
4. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje nei sau, nei darbuotojui, kurio atžvilgiu buvo priimti nurodyti sprendimai, nebuvo sukurtos išskirtinės sąlygos, be to, ir skundžiamame VTEK Sprendime nenurodomos jokios aplinkybės, kurios galėjo lemti interesų konflikto situaciją, keltų abejones dėl priimtų sprendimų nešališkumo. Pareiškėja nesutiko, kad nenusišalinimas sprendžiant su artimo asmens darbo eiga susijusius administracinio pobūdžio klausimus jau yra pažeidimas. Pareiga informuoti savo tiesioginį vadovą apie galimą interesų konfliktą buvo įvykdyta, o pareigos nusišalinti nuo bet kokių administracinio pobūdžio sprendimų toje pačioje įstaigoje dirbančio asmens atžvilgiu, nors ir nesukeliančių interesų konflikto, Įstatymas nenustato. Teisės aktuose taip pat nenustatytas imperatyvus draudimas vienoje įstaigoje dirbti artimiems giminaičiams. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog atsakovas neatsižvelgė į priimtų sprendimų turinį ir administracinį jų pobūdį, į būtinojo reikalingumo aspektą priimant sprendimus. Pareiškėja pabrėžė, jog abiem minimais atvejais nebuvo galimybės taikyti prevencinių priemonių – nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus bei kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, nes sprendimai turėjo būti priimti greitai. Abiem atvejais tarnybiniai veiksmai nėra susaistyti jokiais privačiais interesais, nėra turtiniu ar neturtiniu požiūriu palankūs tiek pareiškėjai, nei juristei, nei kitiems susijusiems asmenims. Abu priimti sprendimai jokių neigiamų pasekmių Teatrui nesukėlė. Pareiškėja nurodė, kad ji neturėjo pasirinkimo ir privalėjo priimti šiuos sprendimus, t. y. privalėjo skirti DK nustatytą papildomą poilsio dieną bei juristę, kaip atsakingą už darbuotojų saugą ir sveikatą, skirti į komisiją nelaimingam atsitikimui darbe ištirti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, jog interesų konflikto situacija yra galima bet kurioje klausimo rengimo, svarstymo bei priėmimo stadijoje. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pareiga nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, neturėtų būti suprantama pernelyg siaurai, o sprendimo priėmimas neturėtų būti siejamas tik su dalyvavimu artimo asmens įdarbinimo procedūrose. Draudimo vienoje įstaigoje dirbti artimiems asmenims nebuvimas neatleidžia nuo pareigos laikytis Įstatymo nuostatų, įpareigojančių vengti interesų konflikto, o šiam iškilus, nusišalinti. Atsakovas teigė, kad valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens sesuo pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas laikomas artimu asmeniu, taigi pareiškėja yra asmeniškai suinteresuota juristės tarnybos Teatre eiga, todėl šios darbuotojos atžvilgiu yra šališka ir negali būti objektyvi priimdama atitinkamus tarnybinius sprendimus. Atsakovas pabrėžė, jog Įstatymas valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį įpareigoja ne tik informuoti savo vadovą apie esamą interesų konfliktą, bet ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Tai, kad pareiškėja savo darbinių funkcijų sąsajas su jai artimu asmeniu vertina subjektyviai, neatleidžia jos nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos būti objektyvia, nešališka, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad visuomenei nekiltų abejonių, jog toks konfliktas apskritai yra galimas.
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad tokiose situacijose egzistuoja tam tikrų valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša. Viena vertus, toks asmuo turi pareigą vykdyti savo tiesiogines tarnybines funkcijas. Kita vertus, toks asmuo taip pat turi pareigą vengti interesų konflikto. Kaip turi būti išsprendžiama ši valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša, būtent ir yra numatyta Įstatyme. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, minėta pareigų priešprieša yra sprendžiama suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto. Todėl pareiškėjos teiginiai, jog nagrinėjamu atveju tiesioginių tarnybinių pareigų vykdymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, yra nepagrįsti. Atsakovas pažymėjo, kad nekvestionuoja pareiškėjos sesers teisės į socialines garantijas, tačiau pareiškėja sesers tarnybos eigos klausimus sprendė būdama interesų konflikto situacijoje ir toks pareiškėjos elgesys prieštarauja Įstatymo reikalavimams. Aplinkybė, kad pareiškėja, laikinai eidama Teatro generalinio direktoriaus pareigas, sprendė šioje įstaigoje dirbančios savo sesers tarnybos eigos klausimus, yra tiesiogiai ir akivaizdžiai susijusi su Įstatyme nurodyta interesų konflikto situacija – pareiškėjos asmeniniu suinteresuotumu, kurio papildomai įrodinėti nereikia. Tai, kad pareiškėja ar jos sesuo esą negavo jokios asmeninės naudos, nepaneigia nustatyto pažeidimo, nes privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį suinteresuotumą. Atsakovas teigė, jog pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, kad intereso konflikto situacijoje esantis asmuo nevykdė formalių Įstatymo reikalavimų ir nenusišalino. Aplinkybė, kad sprendimai turėjo būti priimti greitai, neatleidžia nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos A. J. P. skundą tenkino, panaikino VTEK Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal 2010 m. gruodžio 1 d. darbo sutartį Nr. S-725 nuo 2010 m. gruodžio 2 d. eina Teatro generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Pagal 2015 m. vasario 2 d. darbo sutartį Nr. S-960 Teatre nuo 2015 m. vasario 3 d. Bendrųjų reikalų skyriuje juriste pradėjo dirbti pareiškėjos sesuo. 2015 m. kovo 19 d. tarnybiniu raštu pareiškėja informavo Teatro generalinį direktorių apie galimą interesų konfliktą dėl sesers darbo Teatro juriste. 2015 m. rugpjūčio 28 d. Teatro generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-15-120 juristei pavesta 2015 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais administruoti Teatro darbuotojų sveikatos patikrinimą bendradarbiaujant su UAB „Darbo psichologija“ bei rengti su darbuotojų sauga darbe susijusius dokumentus. Kultūros ministerijos kanclerio 2015 m. gruodžio 2 d. potvarkiu Nr. PK-498 (pakeistas 2015 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. PK-506) Teatro generalinis direktorius M. B. 2015 m. gruodžio 7–15 d. buvo išvykęs į komandiruotę Lenkijos Respublikoje, todėl pareiškėjai minėtu laikotarpiu pavesta eiti Teatro generalinio direktoriaus pareigas. Kultūros ministro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. A-31 Teatro generaliniam direktoriui M. B. 2016 m. liepos 26 d. – rugpjūčio 8 d. suteiktos atostogos, todėl minėtu laikotarpiu pareiškėja taip pat buvo paskirta laikinai eiti Teatro generalinio direktoriaus pareigas.
10. Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 7 d. juristė elektroniniu paštu gavo UAB „Darbo psichologija“ dokumentus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, todėl pareiškėja, kaip Teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti generalinio direktoriaus pareigas, 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-15-153 sudarė dvišalę komisiją dekoratorės J. N. nelaimingam atsitikimui darbe, įvykusiam 2015 m. lapkričio 20 d., tirti, į kurią darbuotojų atstove paskyrė juristę. Juristė 2016 m. rugpjūčio 8 d. Teatro generaliniam direktoriui pateikė prašymą, vadovaujantis DK 214 straipsnio 1 dalimi, suteikti jai papildomą poilsio dieną 2016 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėja, būdama Teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti generalinio direktoriaus pareigas, tos pačios dienos, t. y. 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A- 16-076, vadovaudamasi DK 214 straipsnio 1 dalimi, suteikė juristei 2016 m. rugpjūčio 11 d. poilsio dieną, mokant vidutinį darbo užmokestį.
11. Teismas nurodė, kad VTEK, 2017 m. lapkričio 29 d. susipažinusi su gautu anoniminiu skundu, nusprendė pradėti tyrimą pareiškėjos atžvilgiu ir įvertinti, ar pareiškėja nedalyvavo rengdama, svarstydama ar priimdama sprendimus, susijusius su jai artimu asmeniu (seserimi). Vėliau tyrimas praplėstas ir dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjos dalyvavimu UAB „Just.TV“ steigime, vertinimu. VTEK, atlikusi tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms, skundžiamu Sprendimu Nr. KS-37 tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties privačių interesų deklaracijoje nenurodžius ryšio su UAB „Just.TV“ nutraukė, tačiau pripažino, kad pareiškėja, spręsdama klausimus, susijusius su Teatre dirbančio artimo asmens darbo eiga ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pagal Įstatymo nuostatas sesuo yra artimas asmuo, todėl, laikinai eidama generalinio direktoriaus pareigas, šios darbuotojos atžvilgiu buvo šališka ir priimdama atitinkamus sprendimus (dėl poilsio dienos suteikimo bei skyrimo į komisiją nelaimingam atsitikimui darbe tirti) pateko į interesų konflikto situaciją.
12. Teismas analizavo Įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio 2, 4–6 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, jog vien tai, kad pareiškėja dirba kartu su savo seserimi, savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo, tačiau pareiškėjai prireikus priimti tam tikrus sprendimus, susijusius su savo seserimi (nagrinėjamu atveju dėl papildomos poilsio dienos suteikimo bei įtraukimo į komisiją nelaimingam atsitikimui darbe tirti), reikia įvertinti, ar pareiškėja turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos tokiems sprendimams priimti, o jeigu ne, tai ar tokių sprendimų priėmimas nesukėlė šališkumo regimybės.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas vertino, kad pareiškėjos sprendimas tenkinti juristės prašymą pagal DK 214 straipsnio 1 dalį, bei juristės (asmens, įgalioto rengti su Teatro darbuotojų sauga darbe susijusius dokumentus) paskyrimas būti darbuotojų atstove komisijoje nelaimingam atsitikimui darbe tirti nedaro jokios įtakos juristės padėčiai Teatre, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėja turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos ginčo sprendimams priimti. Teismas atkreipė dėmesį, jog juristės kaip darbuotojų atstovės įtraukimas į komisijas nelaimingiems atsitikimams tirti bei papildomos poilsio dienos jai suteikimas buvo įprasta praktika Teatre. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į pareiškėjos priimtų sprendimų, susijusių su juriste, pobūdį, į protingumo bei teisingumo principus, ir darė išvadą, jog ginčo situacijoje nekyla ir pareiškėjos šališkumo regimybė. Nors minėti du pareiškėjos priimti sprendimai buvo susiję su jos seserimi, tačiau pagal priimtų sprendimų pobūdį jie nesukėlė ir negalėjo sukelti pareiškėjos asmeninio suinteresuotumo – moralinės skolos, moralinio įsipareigojimo, turtinės ar neturtinės naudos arba kito panašaus pobūdžio intereso.
14. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos priimti sprendimai nesukelia nei interesų konflikto, nei tokio konflikto regimybės, todėl skundžiamo VTEK Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėja, spręsdama klausimus, susijusius su Teatre dirbančio artimo asmens darbo eiga ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pripažino neteisėta ir nepagrįsta, todėl panaikino.
III.
15. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą, pareiškėjos A. J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o VTEK Sprendimo dalį palikti galioti.
Atsiliepimas
16. Atsakovas teigia, jog teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl netinkamai išsprendė šią administracinę bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 str. 1 d., 147 str.). Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovas teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Įstatymo reikalavimai yra formalaus pobūdžio, todėl pažeidimui konstatuoti nebūtina nustatyti, ar asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo realios naudos, ar ne, todėl teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjos priimti sprendimai nedarė jokios įtakos jos sesers padėčiai Teatre ir, kad VTEK turėjo įvertinti priimtų sprendimų turinį ir pobūdį, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-705/2008; 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012).
16.2. Priimant sprendimą ar asmuo pažeidė / nepažeidė Įstatymo nuostatas negalima vadovautis nusistovėjusia „darbo“ praktika, todėl atsakovas nesutinka su teismo argumentu, jog juristės kaip darbuotojų atstovės įtraukimas į komisijas nelaimingiems atsitikimams tirti bei papildomos poilsio dienos jai suteikimas buvo įprasta praktika Teatre. Atsakovas teigia, kad asmens elgesio atitiktis turi būti vertinama remiantis Įstatymo nuostatomis, nes priešingu atveju būtų sukurtas precedentas bei teisinis neaiškumas, kai VTEK kontrolės subjektas, kuriam Įstatymo nuostatos taikomos tiesiogiai ir visos apimties, galėtų savo elgesį orientuoti ne vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, o nusistovėjusia praktika. Atsakovas teigia, kad pagal tuo metu galiojusią DK 214 straipsnio 1 dalį, konkreti papildomos poilsio dienos suteikimo tvarka buvo nustatoma darbuotojo ir darbdavio susitarimu, taigi, kaip darbuotojas pasinaudojo šia galimybe turėti papildomą poilsio dieną, priklausė nuo to, kaip jis susitaria su darbdaviu dėl abipusiai patogaus sprendimo. Atsakovas teigia, jog pareiškėja, priimdama sprendimą dėl savo seseriai asmeniškai rūpimo klausimo, pažeidė Įstatymo nuostatas.
16.3. Už darbuotojų saugą ir sveikatą įmonėje atsakingas būtent darbdavys, todėl pareiškėjos priimtas sprendimas paskirti savo seserį būti darbuotojų atstove komisijoje nelaimingam atsitikimui tirti, nesuderinamas su Įstatymo tikslu.
17. Pareiškėja A. J. P. atsiliepime į atsakovo VTEK apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
18. Pareiškėja nurodo, jog ėmėsi visų įmanomų protingų priemonių, kad būtų išvengta interesų konflikto ir faktiškai interesų konflikto situacijoje neatsidūrė, o atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
18.1. Skiriant juristę į komisiją nebuvo sprendžiamas joks juristei svarbus ar rūpimas klausimas, todėl vadovaujantis „intereso konflikto“ sampratos logine sąsaja su pareiškėjos veiksmais, akivaizdu, kad pareiškėja nebuvo atsidūrusi interesų konflikto situacijoje, nes nepriėmė sprendimo jokiu juristei svarbiu klausimu.
18.2. Atsakovo teiginiai dėl DK įtvirtintos alternatyvos suteikiant papildomą poilsio dieną darbdaviui ir darbuotojui susitarti yra nepagrįsti. Tokio susitarimo DK nenumato, pasirinkimas (suteikti vieną papildomą poilsio dieną ar sutrumpinti darbo laiką dviem valandom per savaitę) priskiriamas išskirtinai darbuotojo valiai, todėl ši lengvata darbuotojams, auginantiems vaikus, nėra susitarimo objektu. Pareiškėja teigia, jog jokio susitarimo su juriste nesudarė, o tik vykdė DK imperatyvią nuostatą. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje yra įrodymai, jog juristė daug kartų pasirinko papildomą poilsio dieną, o ne darbo laiko trumpinimą.
Atsiliepimas
18.3. Atsakovas teigdamas, jog pakanka identifikuoti viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius, šio deklaratyvaus teiginio nepagrindžia realiomis faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis ginčo situacijoje, bei nenurodo motyvų, argumentų apie tokių požymių buvimą. VTEK, įrodinėdama, kad vadovas, ar pavaduojantis įstaigos vadovą asmuo, negali priimti jokių kasdienių, vidaus tvarkomųjų dokumentų (sprendimų), liečiančių artimą giminaitį, dirbantį toje pačioje įstaigoje, pažeidžia Įstatymo normas ir per plačiai jas aiškina, nes toks aiškinimas lemia išvadą, kad Įstatymas apskritai draudžia bet kokių sprendimų priėmimą ir draudimą tokiems asmenims dirbti vienoje įstaigoje, nes tokiu atveju, net darbų paskirstymas turėtų būti vertinamas kaip interesų konfliktas.
18.4. Apeliaciniame skunde cituojamose administracinėse bylose buvo vertinti visiškai kiti viešųjų ir privačių interesų derinimo aspektai nei nagrinėjami šioje byloje, todėl bylos negali būti laikomos analogiškomis ar iš esmės panašiomis.
18.5. Įstatymo tikslas yra suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir viešuosius interesus ir nors priimti sprendimai buvo susiję su seserimi, tačiau pagal jų pobūdį, jie nesukėlė ir negalėjo sukelti asmeninio suinteresuotumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VTEK 2018 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. KS-37 „Dėl A. J. P.“ dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėja, spęsdama klausimus, susijusius su Teatre dirbančio artimo asmens (sesers) darbo eiga (dėl papildomos poilsio dienos suteikimo bei skyrimo į komisiją nelaimingam atsitikimui darbe tirti) ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino nustatęs, kad pareiškėjos priimti sprendimai nesukelia nei interesų konflikto, nei tokio konflikto regimybės.
21. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, rėmėsi nusistovėjusia „darbo“ praktika, o ne Įstatymo nuostatomis.
22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Įstatymu (2017 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. XIII-366 redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 p); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 p.); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 p.). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Asmuo privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–2728/2012 ir kt.)
25. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.).
26. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens sesuo patenka į valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų artimų asmenų ratą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuo 2015 m. vasario 3 d. Teatre Bendrųjų reikalų skyriuje juristės pareigas pradėjus eiti pareiškėjos seseriai, pareiškėja 2015 m. kovo 19 d. tarnybiniu raštu informavo Teatro generalinį direktorių apie galimą interesų konfliktą dėl sesers darbo Teatro juriste. Byloje taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja, būdama Teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja ir laikinai eidama Teatro generalinio direktoriaus pareigas, 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-15-153 sudarė dvišalę komisiją dekoratorės J. N. nelaimingam atsitikimui darbe, įvykusiam 2015 m. lapkričio 20 d., tirti, į kurią darbuotojų atstove paskyrė juristę, o 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A- 16-076 išsprendė sesers prašymą dėl papildomos poilsio dienos – 2016 m. rugpjūčio 11 d. – jai suteikimo. Taigi pareiškėja priėmė sprendimus, susijusius su Teatre dirbančio artimo asmens (sesers) darbo eiga (dėl papildomos poilsio dienos suteikimo bei įtraukimo į komisiją nelaimingam atsitikimui darbe tirti), nors pati pranešė apie galimą interesų konflikto situaciją dėl artimojo asmens, esančio pavaldumo santykyje, darbo toje pačioje darbovietėje.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja Teatro generaliniam direktoriui adresuotu tarnybiniu raštu pranešė apie galimą interesų konfliktą Teatre įsidarbinus jos seseriai, tačiau vykdydama jai pavestas pareigas (nutarties 26 p.), Įstatyme nustatytų elgesio taisyklių nesilaikė ir neveikė taip, kaip ją įpareigoja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Be kita ko, teisėjų kolegija pastebi, jog byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad Teatro administraciją sudaro du generalinio direktoriaus pavaduotojai. Ginčo atveju pareiškėja nenurodė priežasčių, trukdžiusių jai laikinai einant generalinio direktoriaus pareigas pavesti kitai generalinio direktoriaus pavaduotojai priimti sprendimus, susijusius su Teatre dirbančio jai artimo asmens (sesers) darbo eiga arba kreiptis į aukštesnį pagal hierarchiją subjektą, t. y. Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, informuoti apie esamą interesų konfliktą ir pareikšti nusišalinimą, ir tokiais veiksmais išvengti bet kokio viešųjų ir privačių interesų konflikto regimybės.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad interesų konfliktas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui kyla nuo pat to momento, kai jis turi rengti, svarstyti ar priimti sprendimą (dalyvauti jį priimant), ar gali daryti realų poveikį kitiems asmenims dėl savo artimųjų įdarbinimo, ar tolimesnės jų tarnybos eigos. Atlikdamas šiuos veiksmus valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo jau veikia interesų konflikto situacijoje ir tokiu savo elgesiu jau pažeidžia imperatyvias Įstatymo nuostatas. Šiuo atveju sprendimas – tai bet koks valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veiksmas, kurio galutinis rezultatas ir pasekmės – palankios, nepalankios ar neutralios, kurias jis sukelia ar galėtų sukelti atitinkamiems artimiems asmenims, nedaro įtakos tokio elgesio teisiniam įvertinimui. Neturi reikšmės konkrečiu atveju ir sprendimo atitiktis kitiems teisės aktams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos elgesys patenka į interesų konflikto situaciją, o veiką kvalifikavo pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.
29. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos priimti sprendimai nesukelia nei interesų konflikto, nei tokio konflikto regimybės yra nepagrįstos. Kaip minėta nutarties 24, 28 p., aplinkybė, jog nenustatyta fakto, kad privatūs interesai buvo tenkinami viešųjų interesų sąskaita, nelemia ginčijamo sprendimo nepagrįstumo. Vien potenciali galimybė, kad pareiškėja, priimdama sprendimus dėl sesers darbo eigos, gali daryti įtaką šių sprendimų priėmimui, yra pagrindas nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, nepaisant to ar nurodytus sprendimus pareiškėja priima vienasmeniškai ar kolegialiai, taip pat nepaisant fakto, kad sprendimai atitinka kitus teisės aktus.
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės aktų nuostatas, nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, dėl ko priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos A. J. P. skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. J. P. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.