Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakyme buvo pripažinta, jog jis, būdamas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kadangi nenusišalino nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. Įstatymas nustatė pareigą apie esamą interesų konfliktą informuoti institucijos vadovą, tačiau pats pareiškėjas yra Ligoninės vadovas, todėl neturėjo kam pareikšti nusišalinimo nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo, o Ligoninės vadovo pareigas vykdyti privalėjo. Teigė, kad Įstatymo nuostatos neturi būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Nurodė, kad organizacijos vidaus administravimo sprendimams taikant nušalinimo institutą, susidarytų teisinio reguliavimo prasme negalima situacija, kurioje asmuo, kuriam yra pavesta vadovauti viešajai įstaigai, kurioje jis turi ir kitas darbo funkcijas, nepriims su įstaigos valdymu susijusių sprendimų, nes jie kiekvieną kartą ir kiekvienas turės įtakos jam ne kaip vadovui, o kaip įstaigos darbuotojui. Jeigu viešosios įstaigos vadovas kiekvieną kartą nusišalintų nuo viešojo subjekto vidaus administravimo, jo valdymo funkcijų, tokia įstaiga neturėtų vadovo arba jai vadovautų įstaigos steigėjas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis taip pat yra ir gydytojas profesionalas, turintis daktaro mokslinį laipsnį, nuo 2009 m. gegužės 27 d. turi galiojančią licenciją verstis gydytojo praktika, todėl Ligoninėje dirba ir gydytoju ortopedu traumatologu. Teigė, kad jo praktika Ligoninėje yra profesinių įgūdžių palaikymo priemonė, būtina gydytojo praktikai. A. P. pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl mano, kad tai turėtų būti vertinama kaip sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose. Pabrėžė, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – Komisija), atlikusi tyrimą, tyrė ne jo priimtus įsakymus, o įsakymų išrašus, nežinodama įsakymų turinio, jų priėmimo faktinių bei teisinių pagrindų, o toks pažeidimas nėra formalus, nes turi materialinių pasekmių. Nurodė, kad įsakymai, kuriais buvo sprendžiami darbo klausimai, buvo adresuoti ne jam, o pareigybėms pagal Ligoninės skyrius, juose nėra sprendimo pareiškėjui nustatyti darbo sąlygas. Be to, įsakymai yra ne sprendimai, o teisės taikymo aktai, kiti įsakymai, priimti remiantis administracijos susirinkimo ir Ligoninės stebėtojų tarybos sprendimais, priimdamas tokius įsakymus, A. P. neturėjo sprendimo laisvės.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo žmona Ž. G. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Nemuno vaistinė“ dirbo konsultante, ji nedalyvavo UAB „Nemuno vaistinė“ viešųjų pirkimų veikloje, su tuo susijusių pareigų nėjo ir neturėjo jokio turtinio ar neturtinio intereso įmonės sudaromoms viešųjų pirkimų sutartims, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jam pasirašant viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, interesų konflikto nebuvo ir jis neturėjo nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo.

6. A. P. teismui pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad 2014 m. spalio 20 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P207/14 (toliau – 2014 m. spalio 20 d. sutartis), 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P232/15 (toliau – 2015 m. liepos 21 d. sutartis), 2014 m. lapkričio 18 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P244/14 (toliau – 2014 m. lapkričio 18 d. sutartis) tarp Ligoninės ir UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudarytos atlikus viešųjų pirkimų procedūrą per Centrinę perkančiąją organizaciją – CPO.lt, todėl būtent ji, o ne perkančioji organizacija tikrino bei įregistravo tiekėjus, Ligoninė teikė užsakymą, CPO.lt sudarė pasiūlymų eilę ir išrinko laimėtoją, o jis, kaip Ligoninės vadovas, atliko procedūrinį veiksmą – pasirašė sutartį, tačiau pats jokio sprendimo dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo nepriėmė, nedalyvavo pirkimų per CPO.lt vykdyme, užsakymų neformavo, taigi pareiga jam nusišalinti nekilo. Pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 19 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P2931/14 (toliau – 2014 m. gruodžio 19 d. sutartis) tarp Ligoninės ir UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudaryta atlikus viešojo pirkimo atviro konkurso būdu procedūrą, jis, būdamas komisijos pirmininku, nusišalino nuo visų klausimų, susijusių su UAB „Nemuno vaistine“ pasiūlymo svarstymu ir sprendimų dėl jo priėmimo, sprendimą priėmė komisijos nariai, jis tik atliko formalią procedūrą – pasirašė sutartį, todėl Įstatymo nuostatų nepažeidė. Teigė, kad Komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė tyrimo atlikimo terminą, todėl tiek tyrimo išvada, tiek skundžiamas Įsakymas buvo priimti neteisėtai.