Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Rūtos Palubinskaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1187-435/2018 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei J. M., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl turtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 21 931,93 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2004 m. birželio 17 d. įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinį kapitalą sudaro 30 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. Įmonės direktorė yra atsakovė J. M., kuriai šiuo metu priklauso 16 vnt. akcijų, ieškovui T. M. priklauso 14 vnt. akcijų. Ieškovas 2007 m. spalio 10 d. darbo sutarties Nr. 15 pagrindu įmonėje pradėjo dirbti vadybininku, o nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. – komercijos direktoriumi, tačiau 2014 m. spalio 16 d. buvo nepagrįstai atleistas iš darbo kaip padaręs darbo drausmės pažeidimą. Nesutikdamas su 2014 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta drausmine nuobauda bei įsakymu dėl atleidimo iš darbo, ieškovas kreipėsi į teismą ginčydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sprendimus. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-441-638/2015, ieškovo ieškinį patenkino – panaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės 2014 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą; pripažino neteisėtu direktorės 2014 m. spalio 16 d. įsakymą, kurio pagrindu ieškovas atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareigų; ieškovo į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (9 794,40 Eur (priskaityta suma)) ir toliau po 69,96 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, išeitinę išmoką (5 876,64 Eur (priskaityta suma)) ir 1 500,08 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi šalių apeliacinius skundus atmetė. 2015 m. gegužės 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė ieškovui 1 469,16 Eur sumą (vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio suma, kurią pirmosios instancijos teismas nurodė kaip skubiai vykdytiną sprendimo dalį), 2015 m. lapkričio 25 d. buvo pervesta 17 707,05 Eur suma, o 2015 m. gruodžio 8 d. – 1 500,08 Eur. Ieškovas teigė, kad jis, kaip juridinio asmens dalyvis, turi teisę gauti įmonės pelno dalį dividendų forma, kai įmonė veikia pelningai. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovės neteisėti veiksmai, nepagrįstai atleidžiant jį iš darbo, sąlygojo teisminius procesus, kurių metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta turtinė žala, kurią sudaro ieškovui sumokėta 5 876,64 Eur išeitinė išmoka, 1 500,08 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – 13 299,57 Eur. Be to, vykusiame teisminiame procese įmonė patyrė ir 1 255,64 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurios taip pat pripažintinos nuostoliais.

3. Atsakovė J. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovui teismų priteistos sumos negali būti laikomos bendrovės patirta žala, kadangi jos buvo išmokėtos vykdant Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-441-638/2015. Įmonė pinigines lėšas ieškovui privalėjo mokėti bet kokiu atveju, nes ieškovą ir įmonę siejo darbo santykiai. Ieškovas, būdamas įmonės darbuotoju ieškinyje minimas pinigines sumas gavo, kadangi jį ir įmonę saistė pasirašyta darbo sutartis. Įmonė ieškovo ieškinyje nurodytas išlaidas mokėdama kaip darbo užmokestį ieškovui būtų patyrusi nepriklausomai nuo to, ar ji būtų priėmusi sprendimą atleisti ieškovą iš pareigų, ar nebūtų priėmusi tokio sprendimo. Atsakovė taip pat teigė, kad veiksmai, nesikreipiant į teisininkus teisminio proceso metu, galėtų būti vertinami kaip įmonės vadovo didžiulis nerūpestingumas, o ne žala įmonei. Be to, ieškovo atleidimas iš pareigų davė įmonei daugiau komercinės naudos, ir leido efektyviai organizuoti jos darbą. Ieškovas nepateikė įrodymų ar argumentų, jog atsakovė tyčia būtų siekusi žalos bendrovei padarymo. Įmonė žalos dėl neteisėto ieškovo atleidimo nepatyrė, o nenustačius žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, įmonės vadovo atsakomybė dėl neteisėto ieškovo atleidimo negalima. Reikalavimą dėl piniginių lėšų, kurios buvo pačiam ieškovui išmokėtos, atsakovė laikė, kaip dvigubos atsakomybės taikymą atsakovės atžvilgiu bei ieškovo nepagrįstu praturtėjimu.

4. Trečiasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonės vadovui dėl bendrovei padarytos žalos neteisėtai atleidus darbuotoją kyla materialinė atsakomybė pagal DK nuostatas, o ne civilinė atsakomybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovės J. M. trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisė 4 847,00 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovo naudai priteisė 141,41 Eur žyminio mokesčio ir 132,00 Eur advokato išlaidų.

6. Teismas konstatavo, jog sprendžiant atsakovės, kaip įmonės vadovės atsakomybės, neteisėtai nutraukus su darbuotoju darbo sutartį, klausimą, jos atžvilgiu taikytina materialinė atsakomybė, o ne civilinė atsakomybė.

7. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, jog su ieškovu darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, t. y. atsakovė priėmė įsakymą, kurio pagrindu ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Kadangi darbdavio veiksmai sutapo su atsakovės šioje byloje veiksmais, ir jie jau buvo įvertinti teismų kitoje civilinėje byloje, teismas sprendė, jog atsakovės veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje, o materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika nagrinėjamu atveju yra nustatyta.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas, jog atsakovei būtų taikoma materialinė atsakomybė, turėjo pareigą įrodyti atsakovės kaltę, kaip vieną iš būtinųjų materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygų, nes nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis. Pareiga įrodyti atsakovės kaltę bei tyčią, siekiant visiškos materialinės atsakomybės, teko ieškovui.

9. Teismas sprendė, jog atsakovė, priimdama sprendimą atleisti darbuotoją dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, privalėjo pasikonsultuoti su profesionaliais teisininkais, juolab, kad nagrinėjant ieškovo ieškinį dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo teisme, atsakovės vadovaujama įmonė jau naudojosi profesionalia advokatų pagalba. Tokia atsakovės veikla neatitiko rūpestingo vadovo veiklos standarto, o atsakovės veikos neteisėtumas pasireiškė neveikimu.

10. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovo pareiga buvo įrodyti, jog jis dirbdamas uždirbo įmonei pajamų, kadangi iki jo atleidimo su įmone siejo darbo santykiai darbo sutarties pagrindu. Teismas laikė, kad priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra netektų pajamų dėl neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo kompensacija, t. y. tokiu atveju ieškovui išmokėta suma pastarajam neatliekant jokio darbo ir įmonei negaunant iš jo jokios naudos. Teismas atmetė ir atsakovės argumentą, jog ieškovo buvimas darbo vietoje kurstė konfliktines situacijas ir kliudė tinkamam įmonės funkcionavimui, kadangi jau anksčiau išnagrinėtoje byloje teismai yra konstatavę abiejų šalių negebėjimą spręsti asmenines problemas išimtinai šeimoje, ko pasėkoje tiek ieškovui, tiek ir atsakovei nebuvo galimybės dirbti kartu vienoje įmonėje.

11. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti galiojusio DK 254 straipsnį, numatantį darbuotojo pareigą atlyginti visą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, todėl ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens naudai priteisiant 4 847,00 Eur žalos atlyginimo (skaičiuojant pagal trečiojo asmens pateiktą 2017 m. rugpjūčio 1 d. pažymą – 1 615,67 Eur*3).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovė J. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais įrodymais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovas neįrodinėjo atsakovės kaltės neva padarant žalą įmonei, o atsakovė neturėjo galimybės gintis dėl aplinkybių, kurios nebuvo įrodinėjamos. Teismas, peržengdamas ginčo ribas, sprendime ėmėsi pats už ieškovą įrodinėti atsakovės kaltę ir kaltės formą.

1.2. Pirmos instancijos teismas nenustatinėjo nei žalos fakto, nei žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir ieškinyje aptariamų ieškovės veiksmų. Ieškovas niekaip nesusiejo neva padarytos žalos dydžio su galimai neteisėtais atsakovės veiksmais (kokia konkrečiai žala kilo iš neteisėtų atsakovės veiksmų). Byloje klaidingai nustatytas trečiajam asmeniui padarytos žalos faktas.

1.3. Pirmos instancijos teismas ieškovui vykdant teismo sprendimą išmokėtas pinigines lėšas, kurios bet kuriuo atveju būtų buvusios išmokėtos ieškovui darbo užmokesčio forma, įvardino kaip nuostolius (žalą) padarytus trečiajam asmeniui (įmonei). Atsakovė teigia, kad dėl jos veiksmų (nutraukiant darbo sutartį), su kuriais ieškinyje siejama tariama žala, trečiasis asmuo nepatyrė jokios žalos, o sutaupė 20 568,24 Eur darbo užmokesčio forma, kurio nereikėjo mokėti ieškovui.

1.4. Šiuo metu galiojanti DK 59 straipsnio nuostata neginčijamai patvirtina, kad vien darbo užmokesčio suma išmokėta darbuotojui, kuomet darbuotojas neatlieka darbo, savaime nelaikoma įmonės nuostoliais. Žalos padarymo privačiam juridiniam asmeniui konstatavimui neužtenka įrodyti vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojui šiam neatliekant darbo funkcijų fakto. Ieškovas turi įrodyti, kiek realiai įmonė patyrė žalos, įvertinus sutaupytą darbo užmokesčio fondą ir kitas aplinkybes.

1.5. Bendrovė nutraukdama darbo sutartį su ieškovu pasirinko mažesnę blogybę: ieškovas ne tik konfliktavo su kitais įmonės darbuotojais, bet ir tyčiniais veiksmais darė žalą įmonei neteisėtai užvaldydamas jos turtą, t. y. neteisėtai užvaldė įmonės turtą ir tik teismų pagalba įmonė savo turtą iš ieškovo pajėgė susigrąžinti, taip pat ieškovas dalyvavo konkuruojančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, tam panaudodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinias ir patirtį.

13. Ieškovas T. M. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Aplinkybė, jog ginčo situacijoje ieškovas siekė ginti pažeistas teises, vadovaudamasis civilinės (kurioje skolininko kaltė preziumuojama), o ne materialinės (darbuotojo) atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčo santykis buvo kvalifikuotas tinkamai. Teismo sprendimo dalis, kurioje akcentuota, jog atsakovės kaltė, kaip psichinis santykis su padaryta veika, nebuvo įrodinėjamas, nereiškia, kad ieškovas absoliučiai neįrodinėjo atsakovės kaltės. Priešingai, ieškovas įrodinėjo, kad atsakovės kaltė pasireiškia tyčios forma. Be to, apeliantė neginčija, jog ginčo santykiams taikytinos materialinę (darbuotojo) atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismo vaidmuo šioje byloje buvo aktyvus.

2.2. Ieškovas nuosekliai teigė, jog atsakovė supainiojo savo asmeninius konfliktiškus interesus su ieškovu (kurie susiklostė dėl vykstančių sutuoktinių skyrybų) ir, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai atleido ieškovą iš užimamų pareigų. Nuostoliai, kuriuos įmonė patyrė dėl teisminio bylinėjimosi, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovės neteisėtais veiksmais. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. liepos 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, kuriuo atsakovė įrodinėja, kad įmonė nepatyrė žalos, yra parengtas išimtinai atsakovės iniciatyva, kuriai priklauso kontrolinis įmonės akcijų paketas, siekiant atsikirsti į ieškinio reikalavimus. Šis rašytinis įrodymas tik patvirtina aplinkybę, jog atsakovė nesugeba atriboti asmeninių ir verslo santykių.

2.3. Atsakovė nepagrįstai vadovaujasi naujausia DK redakcija. Ginčo atveju ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, tuo tarpu aplinkybė, jog nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam DK atsirado teisinė galimybė atleisti darbuotoją nesant jo kaltės, nereiškia, kad dėl to išnyksta atsakovės veiksmų neteisėtumas ir dėl to esą įmonė nepatyrė turtinės žalos. Be to, atsakovės apeliaciniame skunde minima Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis, priimta ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1281-173/2016 į bylą pateiktos nebuvo, todėl jų, kaip rašytinių įrodymų pateikimui, galioja CPK 314 straipsnio nuostatos. Apeliacinis teismas šių rašytinių įrodymų, o taip pat ir aplinkybių, kurios yra grindžiamos minėtomis teismo nutartimis, net negali vertinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovės, kaip įmonės vadovės, atsakomybės, neteisėtai nutraukus su darbuotoju darbo sutartį, klausimas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra nustatytos visos sąlygos taikyti atsakovei materialinę atsakomybę pagal darbo teisę ir priteisė iš atsakovės įmonės patirtą žalą, atsižvelgęs į DK 254 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės ribas. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

16. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas jos neteisėtus veiksmus bei kaltę, kaip būtinąsias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, netinkamai taikė ir aiškino DK 246 straipsnį, nes netyrė ir nenurodė, kokias konkrečias pareigas ji pažeidė, kuo pasireiškė jos neteisėta veika, apeliantė taip kvestionuoja bylą nagrinėjusio teismo išvadas civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aspektu. Aplinkybė, kad T. M. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, atsakovės manymu, pati savaime nereiškia, kad yra nustatyta atsakovės kaltė ar jos veiksmų, atleidžiant minėtą darbuotoją iš darbo, neteisėtumas.

17. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nustatė, kad darbuotojo, dėl kurio atleidimo prašoma atsakovei taikyti materialinę atsakomybę, neteisėto atleidimo iš darbo faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais: Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu bei Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi. Minėtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, atleisdamas iš darbo T. M., nepagrįstai 2014 m. spalio 18 d. darbo vietoje įvykusį konfliktą tarp T. M. ir įmonės vadovės bei įmonės darbuotojo vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Taigi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad neteisėtai su darbuotoju T. M. darbo sutartį nutraukė atsakovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, t. y. atsakovė priėmė įsakymą, kurio pagrindu darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad civilinėje byloje dėl T. M. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmai buvo įvertinti ir jie pripažinti neteisėtais, šie darbdavio veiksmai sutapo su atsakovės nagrinėjamoje byloje nustatytais veiksmais, sprendžia, jog materialinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėta veika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, – nagrinėjamoje byloje yra nustatyta.

19. Taigi šioje byloje nustatyta viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėta veika. Tačiau, remiantis DK 246 straipsniu, vien neteisėtų veiksmų konstatavimo faktas, nesant kitų būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pakankamas atsakovės materialinei atsakomybei atsirasti. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017). Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti atsakovės kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis.

20. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas neįrodinėjo atsakovės kaltės. Su šiais argumentais pagrindo sutikti nėra, kadangi iš ieškinio turinio akivaizdu, jog ieškovas teigdamas, jog teismų sprendimais ieškovo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, įrodinėjo, kad atsakovės kaltė pasireiškė tyčia ir tuo pačiu argumentavo, jog atsakovės, kaip įmonės vadovės, kaltė nagrinėjamu atveju yra preziumuojama.

21. CPK 414 straipsnio 1 dalyje reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, negali būti aiškinama tokiu būdu, jog atleidžia proceso šalis nuo įrodymų pateikimo ir argumentų nurodymo. Ši norma taip pat nesuteikia teisės teismui ieškovo/atsakovo teiginius papildyti faktinio pobūdžio argumentais, kurių šalys nenurodė. Teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą reglamentuota CPK 417 straipsnyje ir taikoma tik siekiant apginti ieškinį pareiškusio darbuotojo teises, bei negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui teisę išplėsti atsakovo (darbdavio) atsikirtimų nuo pareikšto ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013). Taigi nagrinėjamoje byloje, ieškovui nurodžius, kad atsakovės, kaip vadovo, kaltė preziumuojama, teismas siekdamas apginti darbuotojo teises, turėjo teisę ir pareigą tirti darbuotojo T. M. atleidimo iš darbo aplinkybes ir spręsti, nepaisant ieškovo pareikšto reikalavimo, dėl atsakovės kaltės formos.

22. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bendrovė nutraukdama darbo sutartį su ieškovu pasirinko mažesnę blogybę, žala įmonei padaryta nebuvo, nes pinginės sumos buvo išmokėtos teismų sprendimų pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti taip pat nėra teisinio pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu. Aplinkybė, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012). Vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, kad vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme. Vadovo materialinė atsakomybė už neteisėtą darbuotojo atleidimą bus taikoma, tik jei bus įrodyta, kad vadovas veikė nerūpestingai priimdamas šį sprendimą.

23. Tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju kaltės sampratą apibrėžia CK 6.248 straipsnio 3 dalis. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad žala padaroma paprasto neatsargumo forma ir vadovui kyla materialinė atsakomybė, kai jo veiksmai neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinai įvertina aplinkybes. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar atsakovės veiksmai atitiko minėtą standartą.

24. Spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju atsakovei taikytina ribota materialinė atsakomybė, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, jog įmonėje konfliktinė situacija-muštynės įvyko tarp dviejų konfliktuojančių pusių, kurias siejo šeiminiais santykiais: įmonės vadovės, kito įmonės darbuotojo-įmonės vadovės brolio iš vienos pusės ir kitos pusės-darbuotojo, kuris buvo įmonės vadovės sutuoktinis. Dėl šeimoje iškilusių šeimyninių santykių, įmonės vadovės suinteresuotumu atleisti sutuoktinį iš darbo, teismo vertinimu, atsakovė negalėjo objektyviai įvertinti konflikto ir jį tinkamai kvalifikuoti, priimdama sprendimą dėl buvusio sutuoktinio atleidimo iš darbo supainiojo darbinius ir šeimyninius interesus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog prieš priimdama sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, atsakovė iškilusiai situacijai įvertinti privalėjo pasitelkti teisininkus, todėl nesiėmus priemonių, suteikiančių galimybę nešališkai, objektyviai įvertinti konflikto aplinkybes, atskirti šalis siejusius santykius, atsakovės veikla atleidžiant darbuotoją iš darbo neatitiko rūpestingo vadovo veiklos standarto ir atsakovės veiklos neteisėtumas pasireiškė neveikimu.

25. Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai atsakovė priėmė vėliau neteisėtu teismo pripažintą sprendimą dėl T. M. atleidimo, ji pati ir neteisėtai atleistas įmonės darbuotojas (jos sutuoktinis) konfliktavo šeimyniniuose santykiuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir esant pateiktoms teisininkų konsultacijoms dėl įvykusio konflikto įvertinimo, pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės nebūtų, nes vadovas savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako, todėl jam ir tenka neteisėto sprendimo rizika, tačiau šiuo atveju, įvykus įmonėje konfliktui, įmonės vadovė būdama suinteresuota šio konflikto puse, prieš priimdama sprendimą privalėjo objektyviai vertinti įvykio aplinkybes, t. y. ar įvykęs konfliktas tarp šeimyniniais santykiais susijusių asmenų, nepaisant įvykio vietos, gali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Kadangi konfliktas įvyko tarp šeimos narių ir tuo pačiu įmonės darbuotojų, sprendimą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmė konflikte tiesiogiai dalyvavęs asmuo, pagrindo išvadai, kad atsakovė sprendimą dėl T. M. atleidimo priėmė veikdama išimtinai įmonės interesais, net ir esant rizikai dėl sprendimo nuginčijimo teisme, nėra. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės sprendimas atleisti T. M. iš darbo, objektyviai neįvertinus darbuotojo elgesio, nepasitelkus specialistų pagalbos, neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus konkrečias susiklosčiusias aplinkybes.

26. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovės elgesys ir jos atlikti veiksmai, atleidžiant T. M. iš darbo, neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, yra teisinis pagrindas konstatuoti atsakovės kaltę neatsargumo forma.

27. Byloje nustatyta, kad neteisėtai atleistam iš darbo asmeniui buvo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką 9 794,40 Eur ir toliau po 69,96 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliantė laikosi pozicijos, jog išmokėjus priteistas sumas, įmonei žala nebuvo padaryta, nes šios lėšos, nenutraukus darbo santykių, bet kokiu atveju T. M. būtų išmokėtos. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teismo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iš esmės yra netektų pajamų dėl neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo kompensacija, t. y piniginės lėšos yra išmokomas darbuotojui neatliekant jokio darbo, t. y. darbuotojui nesukuriant jokios turtinės naudos darbdavio atžvilgiu. Tai reiškia, nagrinėjamojoje byloje yra nustatytos visos būtinosios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, nes tarp išmokėtų teismo sprendimų pagrindu priteistų sumų dydžio ir atsakovės neteisėtos veikos yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK normas reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovo naudai priteisti jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas į bylą yra pateikęs įrodymus, jog jis apeliacinės instancijos teisme turėjo 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovės. Įvertinus pateiktų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgus į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius, spręstina, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteistinos iš atsakovės J. M. ieškovo T. M. naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

30. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 2,56 Eur, t. y. mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 62 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo T. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.