- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- eI-703-535/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00060-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Advokatai
- Robertas Klovas
dalyvaujant pareiškėjui M. S., jo atstovui advokatui Robertui Klovai, atsakovės atstovėms Aretai Miškinienei ir Ievai Bučinskienei
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. 2018-01-08 kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko 2017-12-05 įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018-05-10 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018-09-12 nutartimi pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą tenkino. Pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-05-10 sprendimą. Pareiškėjo M. S. skundą patenkino iš dalies. Panaikino Komisijos pirmininko 2017-12-05 įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“. Bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisme 2018-10-04 gautas pareiškėjo prašymas, kuriame prašoma: 1) grąžinti jį į eitas Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo faktinio atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. 2017-12-06, iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 3) įpareigoti atsakovę sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą jo naudai, jo kaip darbdavio mokamą 30,48 procento įmokų dalį nuo jam už priverstinės pravaikštos laiką priteistos vidutinio darbo užmokesčio dalies; 4) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad Komisijos pirmininko 2015-04-20 įsakymu Nr. P-18 „Dėl M. S. perkėlimo į aukštesnes pareigas“ jis nuo 2015-04-21 buvo perkeltas Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas (A lygis, 15 kategorija) paliekant jam iki perkėlimo suteiktą antrą kvalifikacinę klasę. Pagal LVAT nutartimi panaikinto Komisijos pirmininko 2017-12-05 įsakymo Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ 3 punktą, jis buvo atleistas iš Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigų 2017 -12-05. Tai gi, priverstinės pravaikštos laiką jis skaičiuoja nuo 2017-12-06, t. y. sekančios darbo dienos. Pažymi, kad nuo 2017-12-06 jis yra įregistruotas Lietuvos darbo biržoje (dabartinė Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) ir kaip bedarbis, kol bus gražintas į Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas, dalyvauja aktyviose darbo rinkos programose. LVAT nutarties paskelbimo dieną, t. y 2018-09-12, jis Komisijos pirmininkui pateikė prašymą „Dėl grąžinimo į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sekretoriato Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas“. Atsakovė iš oficialaus elektroninio pašto vtek@vtek.lt atsakė, jog Komisijos pirmininko pavedimu jam nuo 2018-09-13 paruošta darbo vieta Komisijos patalpose, tačiau, nei faktiškai tą dieną atvykus į darbo vietą, nei vėliau iki šio prašymo teismui pateikimo, jis į Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas yra negrąžintas. Šiuo atveju, žinodamas, kad yra panaikintas skundžiamas teisės aktas, t. y. Komisijos pirmininko 2017-12-05 įsakymas Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“, atsakovė neatkūrė buvusios padėties iki panaikinto ginčijamo teisės akto priėmimo, taip pat neatkūrė iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto, t. y. Komisijos pirmininko 2015-04-20 įsakymu Nr. P-18 „Dėl M. S. perkėlimo į aukštesnes pareigas“, teisinės galios. Atsakovė 2018-09-17 raštu Nr. S- 4046- (2.5) atsakė į jo 2018-09-12 prašymą informuodamas, kad dėl grąžinimo į Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas spręs gavęs atitinkamą LVAT išaiškinimą, tačiau į šį teismą kreipėsi vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. teisės norma, reglamentuojančia procesą pirmosios instancijos teisme.
Jo prašymu atsakovė 2018-10-03 raštu Nr. S-4300-(2.5) „Dėl pažymos apie vidutinį darbo užmokestį 2017 metais“ pateikė duomenis, jog jam priskaičiuotinas vidutinis darbo dienos užmokestis yra 68,02 Eur (bruto), t. y. ant popieriaus su mokamais mokesčiais. Šiuo atveju atsakovė neįskaičiavo atskirai į Valstybinio socialinio draudimo fondą jo paties mokamų 30,48 procento įmokų nuo jam priskaičiuotinos vidutinio darbo dienos užmokesčio dalies, t. y. tų sumų, kurios įtakoja jo nedarbo draudimo ir senatvės pensijos dydžius.
Atsakovė Komisija prašo pareiškėjo prašymo dėl jo grąžinimo į Komisijos Sekretoriato Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas netenkinti. Paaiškina, kad atsižvelgdama į LVAT 2018-09-12 galutinę ir neskundžiamą nutartį, nekvestionuoja pareiškėjo 2018-10-03 prašymo, kiek jis yra susijęs su šio asmens teise iš Komisijos gauti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, reikalavimu, kad Komisija sumokėtų įmokas SODRAI bei pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmąją pareiškėjo priverstinės pravaikštos dieną neabejotinai galima laikyti 2017-12-06. Tačiau Komisija, atsižvelgiant į LVAT 2018-11-14 nutartyje nurodytą faktą, kad „nagrinėjamu atveju byla nėra baigta“, nėra aišku, kuris terminas turėtų būti laikomas paskutine pareiškėjo priverstinės pravaikštos diena. Todėl Komisija, teismui nepasisakius dėl tikslaus pareiškėjo priverstinės pravaikštos termino, šio atsiliepimo pateikimo metu neturi objektyvių galimybių nurodyti galutinių darbo užmokesčio bei įmokų SODRAI dydžių.
Pažymi, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2017-12-06 iki 2018-09-12 imtinai (LVAT nutarties, kuria buvo panaikintas Įsakymas), priklausytų 13 127,86 Eur. (bruto) darbo užmokesčio už 193 darbo dienas, kai vidutinis apskaičiuotas darbo dienos užmokestis yra 68,02 Eur. (bruto). Taip pat nuo šios sumos Komisija turėtų sumokėti priskaičiuoti ir sumokėti mokesčius Sodrai (30,48%), suma 4001,37 Eur. Iš viso: 17 129,23 Eur. Jeigu šis laikotarpis tęstųsi nuo 2017-12-06 iki 2018-11-14 imtinai, pareiškėjui priklausytų 16 120,74 Eur. (bruto) darbo užmokesčio už 237 darbo dienas, kai vidutinis apskaičiuotas darbo dienos užmokestis yra 68,02 Eur. (bruto). Taip pat nuo šios sumos Komisija turėtų priskaičiuoti ir sumokėti mokesčius Sodrai (30,48%), suma 4 913,60 Eur. Iš viso: 21 034,34 Eur.
Pažymi, kad nemato objektyvių galimybių, kad pareiškėjas, kaip Komisijos - kolegialios valstybės institucijos veiklą techniškai aptarnauti privalantis valstybės tarnautojas, jam pavestas tarnybines funkcijas galėtų atlikti tinkamai, nes pareiškėjo dalykinės (profesinės) ir asmeninės savybės, neatitinka privalomų reikalavimų, būtinų eiti valstybės tarnautojo pareigas Komisijoje. Nepasitikėjimą pareiškėjo atliekamu darbu ir netinkamu jo tarnybiniu elgesiu (savivaliavimu, įgaliojimų viršijimu, pareigų neatlikimu) dar 2016 m. vasarą raštu buvo pareiškę keturi Komisijos nariai. Pareiškėjo pažeidimams kartojantis, nepasitikėjimą jo, kaip valstybės tarnautojo, darbu 2017 m. vasario mėnesį dauguma Komisijos narių pareiškė dar kartą. 2017-10-13 atliktas pareiškėjo 2016-2017 m. tarnybinės veiklos Komisijos auditas nustatė, kad šis asmuo darė sisteminius ir nuolat pasikartojančius pažeidimus. Audito pagrindu Komisijoje atliktas pareiškėjo tarnybinės veiklos tyrimas, įformintas 2017-11-24 išvadoje, patvirtino šiuos ir kitus šiurkščius pareiškėjo padarytus imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimus. Pažymi, kad pareiškėjas savo klaidų niekada nepripažino ir nesistengė jų ištaisyti. Priešingai - siekdamas sukompromituoti Komisiją, neteisėtu būdu slapta įrašinėjo Komisijos narių pokalbius, kurie vėliau buvo paviešinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, atsakovės atstovės su pareiškėjo reikalavimu grąžinti į pareigas nesutiko, neprieštaravo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo.
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Komisijos narys S. K. parodė, kad iš pradžių santykiai su pareiškėju buvo kolegiški ir darbiniai, tačiau laikui bėgant jis turėjo tam tikrų priekaištų dėl pareiškėjo darbo. Mano, kad pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas nėra galimas. Pareiškėjas prarado Komisijos pasitikėjimą. Tai nulėmė trys veiksniai, t. y. profesinis pasirengimas, santykiai su Komisija, lojalumo institucijai nebuvimas. Pareiškėjas įrašinėjo Komisijos narių pokalbius apie tai Komisijos narių neįspėjęs, garsino įrašus visuomenei. Įrašų darymą ir jų garsinimą vertina kaip neteisėtus veiksmus ir nelojalumą įstaigai. Paaiškino, kad Sekretoriatas aptarnauja Komisiją, teikia jai medžiagą susijusią su sprendimų priėmimu, todėl Komisijos nariai turi pasitikėti Sekretoriato darbuotojais. Pareiškėju nepasitiki, todėl dėl jo teiktų klausimų svarstymo ir sprendimų priėmimo, nusišalintų. Paaiškino, kad šiuo metu pirmadieniais vyksta tvarkomieji posėdžiai, kurių metu diskutuojama dėl būsimų sprendimų priėmimo. Sprendimus Komisija priima trečiadieniais. Nurodė, kad tarp jo ir pareiškėjo tiesioginio pavaldumo nėra, pareiškėjas kaip Sekretoriato vadovas aptarnauja Komisiją. Pažymėjo, kad pareiškėjas dažnai kalba Komisijos vardu, yra pateikęs tris skundus prieš įstaigą. Dėl pareiškėjo veiklos buvo atliktas auditas. Komisija pritarė audito išvadoms dėl nustatytų pareiškėjo pažeidimų.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Komisijos narys V. K. parodė, kad laikosi atsiliepime išdėstytos pozicijos. Komisija du kartus išreiškė nepasitikėjimą pareiškėju. Buvo atlikti trys tarnybiniai patikrinimai. Pareiškėjo Komisijai teiktoje medžiagoje buvo sisteminiai teisės aktų pažeidimai. Liudytojas parodė, kad tarp jo ir pareiškėjo buvo tik tarnybiniai santykiai, asmeninių -nėra. Nurodė, kad ir pareiškėjui pavaldūs darbuotojai yra išreiškę nepasitikėjimą juo. Einant Komisijos pirmininko pareigas Komisijos narių buvo prašomas pavedimus nukreipti jiems asmeniškai, o ne per Prevencijos skyriaus vedėją. Nurodė, kad pareiškėju pasitikėti negalės. Tiesioginiame pavaldume nebuvo.
Teismo posėdyje liudytoja apklausta Komisijos narė D. P. parodė, kad su pareiškėju asmeniškai nesipyko. Viena iš negrąžinimo pareiškėjo į eitas pareigas priežasčių yra jo nekompetencija. Veikla, kuri padarė didelę žalą Komisijai, kai Seimas nepatvirtino Komisijos 2016 m. ataskaitos, kurios rengėjas buvo pareiškėjas. Apie pareiškėjo, kaip Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pažeidimus buvo pažymėta ne tik nacionalinių bet ir Europos Sąjungos institucijų ataskaitose. Pareiškėjas prarado tiek Komisijos, tiek vadovaujamo skyriaus darbuotojų pasitikėjimą, o juk Komisija priima sprendimus, kuriuos rengia Prevencijos skyrius. Pareiškėjas ne kartą viršijo savo įgaliojimus, kas buvo konstatuota atlikto audito išvadose, kurios nepaneigtos. Pareiškėjas rinko kompromituojančią medžiagą apie Komisijos narius, kurios pagrindu parašyti straipsniai buvo skelbiami spaudoje, taip žeminant Komisijos vardą. Pažymėjo, kad Komisija yra kolegiali institucija, todėl dirbti su darbuotoju, kuriuo nepasitikima neįmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį priteisimo.
Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymu taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).
Ginčo metu galiojusio Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyje numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., LVAT 2013-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-02-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., LVAT 2013-02-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).
Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjo pažeistas teises ginti kitokiu būdu nei nustatyta Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalyje.
Teismas, įvertinęs teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė prašo negrąžinti pareiškėjo į pareigas, į tai, kad gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas auditas, pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurios apskųstos teismui ir ne visi teisminiai procesai pasibaigę, bei LVAT pripažinus 2017-12-05 įsakymą Nr. P-158 ,,Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ neteisėtu, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl darbdavio prašymo ir objektyvių priežasčių. Kilusio ginčo aplinkybės leidžia teigti, jog atsakovę ir pareiškėją sieja konfliktiniai santykiai. Tokia faktinė situacija rodo, kad grąžinus pareiškėją į Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl vertinant šioje byloje susiklosčiusią situaciją ir siekiant, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013, taip pat LVAT 2016-0314 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016).
Pareiškėjo pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš valstybės tarnybos gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į Darbo kodekso 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises. Minėta, kad būtent teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, ir nustatęs, kad darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, bei privalo priteisti darbuotojui (tarnautojui) įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr. LVAT 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą. Aplinkybes, reikšmingas Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016). Atsižvelgiant į tai, šiuo teismo procesiniu sprendimu parinktas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatytą teismo sprendimų rūšį (išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu) ir nereiškia jo padėties pabloginimo.
Nuosekliai taikant Darbo kodekso straipsnio 4 dalį, turi būti sprendžiama dėl išeitinės išmokos pareiškėjui ir atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki atsirado kita objektyvi aplinkybė, užkertanti kelią pareiškėjui toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje. Laikytina, kad tarnybos santykiai yra nutraukti nuo 2017-12-06, kai pareiškėjas 2017-12-06 Įsakymu buvo atleistas iš Komisijos Prevencijos skyriaus vedėjo pareigų.
Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuoja Vyriausybės 2017-06-21 nutarimas Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“. Pagal šio nutarimo 5.1 punktą, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas) (5.4 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, kad paskutiniai trys kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš 2017 m. gruodžio mėnesį yra 2017 m. lapkritis, spalis ir rugsėjis. Per šį laikotarpį buvo priskaičiuota 3 468,97 Eur (bruto) darbo užmokesčio už 51 darbo dieną. Vidutinis priskaičiuotas darbo dienos užmokestis yra 68,02 Eur (bruto). Ginčo dėl vidutinio darbo dienos užmokesčio dydžio byloje nėra.
Pareiškėjui nuo 2017-12-06 (atleidimo diena) iki 2018-12-06 (Darbo kodekso 218 str. 4 d. vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 274 darbo dienas, t. y. 18 686,80 Eur (68,02 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 274 darbo dienos). Iš šios sumos turėtų būti išskaičiuoti mokesčiai.
Pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį pareiškėjui taip pat priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Išrašo apie asmens darbovietę, gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Komisijoje dirbo 4 metus ir 8 mėnesius. Taigi kompensacija jam priteistina už du mėnesius ir sudaro 2 856,84 Eur (68,02 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 42 darbo dienos). Iš šios sumos turėtų būti išskaičiuoti mokesčiai.
Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų detalizavimo ir pagrindimo, todėl šis prašymas šiame teismo sprendime nesvarstomas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo (2017-12-06) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 68,02 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienus metus 18 686,80 Eur (bruto).
Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2 856,84 Eur (bruto) kompensaciją.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.