- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-749-252/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-07030-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- B. Č.
- Atsakovas
- A. O. Č.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 749 - 252 - 2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-226-828-2015 pagal ieškovo B. Č. ieškinį atsakovei A. O. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokinio turto padalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas B. Č. prašė: nutraukti santuoką dėl atsakovės A.O. Č. kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę „Č.“, atsakovei – „K.“; priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, 2,1900 ha, esantį (duomenys neskelbtini), 3005 Lt vertės ir tris transporto priemones bendros 300 Lt vertės priteisti ieškovui, nemokant atsakovei kompensacijos už jam tenkančią didesnę turto dalį. Nurodė, kad atsakovė jo negerbė, nebuvo lojali, be jokio pagrindo kėlė konfliktus. Dėl to reikalauja priteisti iš atsakovės 5 792,40 Eur neturtinės žalos atlyginimą, palikti jai iki santuokos turėtą pavardę. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra jo asmeninė nuosavybė. Jo vardu registruotos transporto priemonės parduotos šalims gyvenant kartu. Gyvenamasis namas ir jo priklausiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso tik jam.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp B. Č. ir A. O. Č. dėl B. Č. kaltės. Po santuokos nutraukimo A. O. Č. paliko santuokinę pavardę „Č.“. Pripažino asmenine B. Č. nuosavybe 2,19 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Padalino sutuoktinių turtą ir priteisė B. Č. bei A. O. Č. asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį kiekvienam statybinių medžiagų, esančių (duomenys neskelbtini), iš kurių pastatyti statiniai: ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 4I1p, garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 5I1b (UAB „Aukštaitijos matininkas“ 2015-04-15 kadastrinių matavimų duomenys). Iš ieškovės bei liudytojo E. Č. paaiškinimų teismas nustatė, kad šalims gyvenant kartu ieškovas žiauriai elgėsi su atsakove, šalių sūnumi, t. y. naudojo psichologinį smurtą, grasinimus jų atžvilgiu. Taip pat ieškovas nevykdė ir kitų savo, kaip sutuoktinio, pareigų – negerbė sutuoktinės ir vaiko, nebuvo lojalus atsakovei, nerėmė jos moraliai bei materialiai, neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Dėl šių priežasčių atsakovė ir šalių sūnus nuo 2005 m. išėjo gyventi atskirai nuo ieškovo. Teismo vertinimu, atsakovės, liudytojo parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka vieni kitus, todėl jais nesiremti nėra pagrindo. Tuo tarpu ieškovo paaiškinimų apie galimą atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo jokie kiti įrodymai nepatvirtina, todėl teismas šiais paaiškinimais nesirėmė, pripažino juos neįrodytais (CPK 12, 178, 185 str.). Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo vardu registruotas 2,19 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą ieškovas įgijo atkūrus jam nuosavybės teisę į jo tėvo A. Č. turėtą žemę. Todėl teismas pripažino, kad šis žemės sklypas yra asmeninė ieškovo nuosavybė ir nutraukiant šalių santuoką nedalinamas (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Be to, 1984-04-03 buvo sudaryta medinio gyvenamojo namo ir jo priklausinių (tvarto, sklepo), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis tarp pardavėjų V. J., E. K. ir kt. bei pirkėjo ieškovo. Teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų apie tai, kad ši sutartis per tris mėnesius nuo jos sudarymo būtų įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (Ramygalos apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete), kaip tai numatė tuo metu galiojęs įstatymas (iki 2001-07-01 galiojusio CK 255 str. 1 d.). Todėl šiuo metu nurodyta sutartis negalioja (iki 2001-07-01 galiojusio CK 255 str. 2 d.), ir nuosavybės teisė jos pagrindu į nurodytą turtą bylos šalims neatsirado. Dėl šios priežasties dėl šio turto teisinio režimo, turto padalinimo teismas nesprendė. Iš byloje esančių kadastrinių matavimų, šalių paaiškinimų, liudytojo parodymų nustatė, kad santuokos metu šalys šalia nurodyto turto (gyvenamojo namo ir jo priklausinių) pastatė dar du statinius: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas, teisės į jį viešajame registre neregistruoti. Kadangi tiek šalys, tiek liudytojas patvirtino, jog šie statiniai buvo statomi ir užbaigti šalims gyvenant kartu, tačiau duomenų apie statybos teisėtumą byloje nepateikta, teismas pripažino, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso statybinės medžiagos, iš kurių pastatyti nurodyti statiniai (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Spręsdamas klausimą dėl transporto priemonių teismas nustatė, jog nė viena iš šalių šio turto nebevaldo. Pažymėjo, jog nenustatyta, kad piniginės lėšos, gautos už perleistas transporto priemones, nebuvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Todėl dėl transporto priemonių teisinio režimo ir jo padalinimo byloje teismas nebesprendė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas B. Č. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas neteisingai, neobjektyviai, šališkai vertino įrodymus, dėl nesuprantamų motyvų rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais ir pripažino juos įrodytais, o atmetė ieškovo paaiškinimus kaip neįrodytus. Teismas kritiškai nevertino šalių sūnaus E. Č. parodymų, kuris yra lojalesnis atsakovei, t. y. savo motinai, su kuria gyvena, abu yra nusistatę prieš ieškovą. Ieškovo santykiai su sūnumi nėra geri, todėl šio kaip liudytojo parodymai yra šališki, neobjektyvūs. Neteisingai teismas taikė teisės normas dalindamas turtą ir nepagrįstai šalims po lygiai padalino statybines medžiagas, nenurodė jų vertės. Taip pat atsakovė neverta santuokinės pavardės. Ieškovas teismo posėdžio metu argumentavo, dėl kokių priežasčių, tačiau teismas ieškovo argumentus be motyvų atmetė ir apie šį reikalavimą plačiau nepasisakė. Priešingai teismo argumentams, ieškovui nebuvo lojali būtent atsakovė, kuri jo negerbė ir nesirūpino, neprisidėjo prie šeimos turto gausinimo, nekūrė ir netausojo turto, 2005 m. paliko ir visiškai nesidomėjo sutuoktiniu, jo sveikata, turtu, neprisidėjo prie turto išlaikymo, nors dalijant turtą reiškė reikalavimus. Atsakovė, kaip žmogus ir sutuoktinis, yra nesąžininga, tačiau teismas to neįžvelgė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas ištyrus bei tinkamai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, nepagristi jokiais įrodymais. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovas su atsakove ir sūnumi elgėsi žiauriai, naudojo psichologinį smurtą, grasinimus, nevykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigų, nebuvo lojalus, todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo. Be to, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo E. Č. parodymais, kadangi sūnui žinomos visos šeimos gyvenimo ir santuokos iširimo aplinkybės bei priežastys, jis pats betarpiškai patyrė, ką reiškia gyvenimas su ieškovu.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
CPK 376 str. bei CK trečios knygos nuostatos įtvirtina aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant šeimos bylas. Šeimos bylose įrodinėjimo tikslas – nustatyti materialiąją tiesą, todėl teismas privalo savo iniciatyva surinkti kiek įmanoma daugiau susijusių su byla įrodymų, jei šalių pateiktų duomenų nepakanka. Teismas pats turi nuspręsti, kiek ir kokių įrodymų reikia teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui. Būtina ištirti ir įvertinti ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir pačiam teismui nuspręsti dėl byloje teisiškai reikšmingų faktų bei rinktinų įrodymų.
Ieškovo B. Č. apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino santuokos iširimo priežasčių. Privalu išsiaiškinti, kas kaltas dėl santuokos iširimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis skundo argumentas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas ieškovas, tačiau nevertino apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, t. y. ieškovo nurodytų aplinkybių dėl atsakovės nepagarbos jam, nelojalumo, neištikimybės, palikimo kaip sutuoktinio ir pan., apsiribojo vieninteliu argumentu neva ieškovo paaiškinimų apie galimą atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Pažymėtina, jog pagal CK 3.61 str. 1 d. sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Vadovaujantis CK 3.61 str. 2 d., teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. CK 3.60 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad santuoka laikoma iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Taigi CK 3.60 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 str. 1 d. (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 str. 3 d. nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. Nagrinėjamu atveju, teismas laikė, kad B. Č. iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigą gerbti atsakovę ir sūnų, būti lojaliam, remti vienas kitą materialiai ir moraliai. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės, rėmėsi tik atsakovės ir liudytojo E. Č. (šalių sūnaus) pateiktais argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis, o ieškovo pozicija ginčo klausimais liko neištirta, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės tinkamai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes bei kiek galima tiksliau nustatyti faktines aplinkybes. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgęs į ieškovo apeliacinio skundo turinį, iš kurio matyti, kad B. Č. nurodo, jog būtent atsakovė paliko šeimą būdama su juo susituokusi, pradėjo santykius su kitu vyru, kas jį žemino, sukrėtė, dėl ko jis prarado sveikatą, apkurto. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog liudytojas, t. y. šalių sūnus E. Č., yra lojalus motinai (atsakovei), su kuria gyvena, todėl jo paaiškinimai turėtų būti vertintini kaip šališki, neobjektyvūs. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad byloje esančių duomenų nepakanka, jog būtų galima visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti šalių santuokos iširimo priežastis. Todėl susidariusioje situacijoje vertintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka nutrauktina dėl vieno ieškovo kaltės, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, negali būti laikoma pagrįsta. Dėl to būtina pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, patvirtinančius jų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes dėl santuokos iširimo priežasčių, apklausti daugiau liudytojų ir pan.
Vertinant tai, kas aukščiau išdėstyta, pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad santuokos metu šalys šalia gyvenamojo namo ir jo priklausinių pastatė dar du statinius: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šio turto teisės į jį viešajame registre neregistruotos. Šie statiniai buvo statomi ir užbaigti šalims gyvenant kartu, tačiau duomenų apie statybos teisėtumą byloje nepateikta. Tuo tarpu dar 2015-02-05 nutartimi teismas įpareigojo atsakovę pasirinktam matininkui atlikti jos nurodytų ieškovo valdomų gyvenamojo namo bei jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, įregistruoti juos viešajame registre ir iki 2015-03-13 pateikti teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus. Paaiškėjus, jog šių veiksmų A. O. Č. atlikti negali (VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2015-04-27 sprendimas dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo; VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2015-04-24 sprendimas dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo), teismas turėjo įpareigoti tai padaryti B. Č. tam, kad nutraukiant santuoką tarp šalių būtų išspręsti ir jų įgyto santuokoje turto padalinimo klausimas. VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendime, be kita ko, nurodyta, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą paduoti gali jį įgijęs asmuo. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, t. y. viešai skelbiamų duomenų, matyti, kad ieškovas B. Č. yra pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudotojas. Teismas vadovaudamasis atsakovės atsiliepime į ieškinį keliamiems reikalavimams ir manydamas, jog atsakovė turi pateikti duomenis apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą bei įpareigodamas atsakovę įregistruoti nekilnojamąjį turtą, kažkodėl apsiribojo tik naujai pastatytų ūkinių statinių teisine registracija, nors žinia, kad ūkio pastatai yra priklausiniai prie gyvenamojo namo, turėdamas VĮ Registrų centras sprendimą, kuriuo aiškiai nurodyta kas gali atlikti teisinę registraciją, nesiėmė priemonių šalių nekilnojamajam turtui nustatyti ir išspręsti turto padalinimo klausimą(įpareigojant šiuos veiksmus atlikti ieškovą). Teismo ūkinių pastatų vertės nenustatymas ir jų padalinimas tarp šalių kaip statybinių medžiagų, kurių vertė taip pat nenustatyta, kaip nenustatyta ir jų kiekis, rūšis, daro sprendimą toje dalyje neįvykdytinu, nes neaišku kaip tas statybines medžiagas reiktų šalims pasidalinti(koks jų kiekis, rūšis ir pan.).
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su santuokos nutraukimu, turto teisiniu režimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas, ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).
Pagal CPK 329 str. 1 d., 330 str., procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kartu ir prašymo priimti į bylą naujus įrodymus – R. G., B. Š., E. J. paaiškinimus teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.