Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės B. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1548-673/2015 pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovui S. J., trečiajam asmeniui D. J., dėl paramos priteisimo paramos reikalingam pilnamečiam vaikui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė paramos būtinumo fakto, atsakovo galimybės teikti ieškovei paramą aplinkybės. Ieškovė atitinka įstatymo ir teismų praktikos keliamus kriterijus.

Teismas bylą išnagrinėjo nenustatęs tikrosios atsakovo turtinės padėties, nenustatė jo turtinės padėties nuo kreipimosi į teismą dienos. Fotonuotraukos patvirtina, kad atsakovas turi kelis automobilius. Iš VĮ „Regitra“ pažymos matyti, jog atsakovo vardu buvo įregistruota transporto priemonė (ji priverstinai išregistruota). Šių aplinkybių atsakovas nepaneigė. Nebuvo paneigtas faktas, jog atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, kuris yra renovuojamas. Nemažas atsakovo dovanotų sumų dydis ieškovei patvirtina gerą atsakovo turtinę padėtį. Atsakovo atstovė neteigė, jog atsakovas neturi galimybės teikti išlaikymo, neneigė aplinkybės, kad jis turi nekilnojamojo turto, kurį remontuoja, transporto priemonių, santaupų. Įrodymai patvirtina, kad atsakovo deklaruojamos pajamos neatitinka jo išlaidų. Teismas, vertindamas įrodymus, rėmėsi prielaidomis. Pagal turimus duomenis atsakovas yra bedarbis tik nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. Nėra aišku, kokią atsakovo šeimą ar kitus jo šeimos narius teismas nurodo, nes atsakovas naujos santuokos nesudarė, kitų vaikų neturi.

Ieškovė šiuo metu yra Šiaulių valstybinės kolegijos studentė, studijuoja pagal bendrosios praktikos slaugos studijų programą (2012 m. liepos 30 d. sutartis Nr. S30-204), nuolatinės studijų formos mokamoje vietoje, moka 2347,50 Lt (679,88 Eur) už semestrą. Ieškovė, siekdama įgyti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, negali savęs išlaikyti. Šiuo metu niekur nedirba ir neturi galimybės dirbti, nes tai trukdytų studijų kokybei, todėl didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti paskaitas; ieškovė neturi registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, santaupų banke, negauna stipendijos ar socialinio pobūdžio išmokų. Teismui pristatė duomenis apie tai, jog pasinaudojo valstybės teikiama pagalba studijų kainai sumokėti, pragyvenimo išlaidoms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-189/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-11/2011). Ieškovė su mama negyvena, studijos vyksta Šiauliuose, teko išsinuomoti butą. Buto išlaikymas sudaro 400 Lt (115,85 Eur) nuoma ir apie 300 Lt (86,89 Eur) už komunalinius mokesčius. Ieškovės mama pagal išgales tenkina visus būtinus dukros poreikius, suteikia gyvenamąjį būstą per atostogas, skiria lėšų sumokėti už studijas. Iki šiol materialinės paramos iš atsakovo neprašė, nes jis paramą teikė geranoriškai po 2000–4000 Lt per mėnesį (579,24 – 1158,48 Eur). Atsakovo dovanas naudojo pagal poreikį, atsakovo piniginių pakakdavo esminių poreikių tenkinimui, mokslo ir kitoms išlaidoms. Nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. paramos negauna. Trečiojo asmens gaunamų pajamų nepakanka užtikrinti ieškovės būtiniesiems poreikiams. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė iki šiol pragyveno iš užsienyje vasaros metu uždirbtų lėšų, gautų paskolų. Vasaros metu ieškovė visuomet siekia save išlaikyti, tai įrodė rašytiniais įrodymais. Nei įstatymas, nei teismų praktika nenustato, jog išlaikymo dydis turi būti siejamas su valstybės remiamomis pajamomis ar deklaruojamu pragyvenimo lygiu. Teismas privalo vertinti, ar parama yra būtina ir ar tėvas, iš kurio prašoma priteisti paramą, turi galimybes ją teikti.

Teismas iškraipė ieškovės paaiškinimus. Nurodė, jog „ieškovė 2014 m. vasaros atostogų metu dirbo užsienyje, ieškovės tvirtinimu – užsidirbo apie 15 000 Lt (4344 Eur), 2014 m. rudens semestrui paskolos nei studijoms nei pragyvenimui neėmė, kaip nurodė ieškovė – gyveno iš santaupų“. Teismo posėdžio metu ieškovė neneigė aplinkybės, jog 2014 m. vasaros laikotarpiu užsidirbo 15000 Lt, tačiau, atskaičius išlaidas, liko 1000 Lt. Tai, jog ieškovė intensyviai bando save išlaikyti, patvirtina aplinkybė, jog 2015 m. pavasario semestru (nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. birželio 1 d.) pasiėmė paskolas sumokėti už studijas ir pragyvenimui, per mėnesį gaudavo apie 350 Eur. 2015 m. vasarą ieškovė taip pat dirbo užsienyje, užsidirbo apie 1600 Eur, atskaičius išlaidas, liko apie 1000 Eur. 2015 m. rudens semestrui gaus apie 350 Eur per mėn. paskolą pragyvenimui iki baigs mokytis.

Teismas nepagrįstai vertino, jog šiuo metu ieškovė nedirba, darbo neieško. Toks vertinimas pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais. Teismas neteisingai ir netiksliai surašė liudytojo M. K. parodymus. Teismo posėdžio metu M. K. negalėjo nurodyti, jog jo tėvai gyvena Šiauliuose, kadangi jo tėvai negyvena kartu, yra išsiskyrę, tėvas gyvena netoli Utenos, o mama – Panevėžio rajone Maženių kaime. Teismas iš esmės klausėsi tik atsakovo argumentų, kurie nebuvo patvirtinti rašytiniais įrodymais. Kitos šalies argumentai nebuvo išgirsti ir įvertinti. Teismų praktikoje laikoma, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas (CPK 319 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-373/2009). Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17, 270 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2008).

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl sąlygų, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.192¹ straipsnį, buvimo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė ir trečiasis asmuo pateikė naujus įrodymus. Prie apeliacinio skundo ieškovė pateikė 2015 m. rugsėjo 30 d. pranešimą S. J. apie sprendimą dėl bedarbio išmokos. Trečiasis asmuo pateikė norvegų kalba parašytus dokumentus, ir kai kuriuos šių dokumentų vertimus į valstybinę kalbą – įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2016 rugsėjo 18 d. rašto apie atsakovo įsidarbinimą vieną lapą, 2015 m. birželio 24 d. išrašą apie atsakovo mokesčius 2014 m., išankstinių mokesčių ir išlaidų apskaičiavimą 2014 m. Šie įrodymai nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui minėti įrodymai priimtini.

Dėl pilnamečio vaiko išlaikymo

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė paramos pilnamečiam vaikui skyrimą įtvirtinančias teisės normas.

Tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta CK 3.192¹ straipsnio pirmoje dalyje. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomi šio kodekso 3.192, 3.193, 3.194, 3.196, 3.197. 3.198, 3.199, 3.200, 3.201 straipsniai. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau tekste – Konstitucinis Teismas), spręsdamas dėl tėvų pareigos išlaikyti besimokančius pilnamečius savo vaikus įstatyminės nuostatos konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Kasacinis teismas yra suformavęs vienodą CK 3.194 straipsnio trečiosios dalies (šiuo metu – 3.192¹ straipsnio pirmos dalies) normos aiškinimo ir taikymo praktiką po Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo, t. y. teismui nustačius būtinumą ir galimybę teikti išlaikymą, pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį tėvai turi pareigą remti savo pilnamečius vaikus, kurie mokosi vidurinių, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų amžiaus, tačiau tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., E. T. v. A. T., byla Nr. 3K-3-188/2007). Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime ir kasacinis teismas įvardijo sąlygas, kuriomis teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.194 straipsnio trečią dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-25/2008; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-188/2007; 2008 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-248/2008; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo mėn. apeliantė pradėjo studijuoti Šiaulių valstybinėje kolegijoje, studijų forma – nuolatinė. Studijas numatyta baigti 2016 m. sausio 31 d. Studijų kaina 16 432,50 Lt (4759,18 Eur), už kiekvieną semestrą mokama po 2 347,50 Lt (679,88 Eur). Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. ieškovė gyveno tik iš atsakovo geranoriškai teikto 2000–4000 Lt išlaikymo. Nuo 2014 m. rugsėjo mėn. atsakovas išlaikymo nebeteikė. 2014 m. rudens semestrui apeliantė paskolos neėmė, gyveno iš sutaupytų 2014 m. vasarą Norvegijoje uždirbtų pinigų, taip pat jai padėjo motina. Pagal 2015 m. balandžio 28 d. valstybės remiamos paskolos studentams sutartis 2015 m. pavasario semestrui apeliantė gavo valstybės remiamą paskolą gyvenimo išlaidoms ir studijų kainai apmokėti, pragyvenimui gavo apie 350 Eur per mėnesį. 2015 m. vasarą ieškovė dirbo Norvegijoje, iš uždirbtų 1600 Eur į Lietuvą parsiveždama 1000 Eur. Remiantis apeliantės teiginiais, 2015 m. rudens semestrui ji gaus paskolą pragyvenimui, apie 350 Eur per mėnesį, gali gauti ir paskolą studijoms, tačiau dar neapsisprendė, ar ją ims, nes turi daug paskolų (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 21:04 min.). Ieškovė neturi transporto priemonių, nekilnojamojo turto, nedirba. 2015 m. rugpjūčio 10 d. sudarė santuoką su M. K..

Apeliantė neteisingai nurodo, kad įstatymas ir teismų praktika nenustato, jog išlaikymo dydis turi būti siejamas su pragyvenimo lygiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis išlaidomis, tenkinant vaiko poreikius, išlaidos siekiančios 1 MMA (bylos nagrinėjimo metu 1 MMA 325 Eur, nuo 2016 m. sausio 1 d. – 350 Eur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009) (CK 3.192¹ straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė, kad jos poreikiai reikalauja 714,90 Eur mėnesio išlaidų. Iš byloje esančios apeliantės išlaidų suvestinės matyti, jog nurodomos išlaidos viršija būtinus poreikius ir neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų (pvz., 60 Eur boulingo treniruotės, kiekvieną mėnesį 57,92 Eur kosmetikai ir 28,96 higienos priemonėms) (t. 1, b. l. 2-3). Apeliantės teiginys apie neskaičiavimą, kiek išleidžia maistui (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 35:30 min.), patvirtina, kad apeliantės turtinė padėtis nėra bloga. Aplinkybė, kad pagal pateiktus kasos kvitus buvo apsipirkta panaudojant bent tris skirtingas „Maxima“ parduotuvės nuolaidos korteles, pagrįstai leidžia spęsti apie ieškovės nesąžiningumą, nurodant išleidžiamas pinigines lėšas (t. 1, b. l. 53-55). Vertinant išlaidas sveikatai atsižvelgtina į tai, kad ieškovei specialių poreikių nenustatyta, o su skrandžio rūgštingumu susijęs gydymas nėra pagrindas spręsti apie žymiai padidėjusias šios paskirties išlaidas. Tai patvirtinančių medicininių duomenų nėra (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl buto nuomos sutarties (sutarčių) pagrįstumo ir komunalinių mokesčių dydžių, todėl jų nekartoja. Pažymėtina, kad apeliantė neįrodė, jog ji kreipėsi į mokymo įstaigą dėl bendrabučio kambario gavimo. Apeliantė galėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti pažymą, jog bendrabutis jai nebus suteiktas, tačiau tokių duomenų nepateikė (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 01:51:04 val.) (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, ar apeliantė galėjo laikinai apsigyventi sutuoktinio tėvų namuose, iš esmės neturi reikšmės sprendžiant, ar ji pagrindė būsto nuomos išlaidas studijų metu. Neabejotina, kad apeliantė patiria išlaidų drabužiams ir avalynei, tačiau aprangai nurodomos 72,41 Eur (250 Lt) išlaidos per mėnesį vertintinos kaip per didelės. Apeliantei yra 22 metai, o suaugusiam asmeniui kiekvieną sezoną pirkti naują aprangą nebūtina (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Be to, iš kasos kvitų matyti, kad ieškovė perka ne pirmo būtinumo ir ne savo poreikiams tenkinti skirtas prekes: vyrišką megztinį, vyriškas kojines, diržą, brangios kosmetikos „L‘Occitane“ gaminius, alkoholį ir kt. (t. 1, b. l. 53, 55, 59, 63). Apeliantė nepagrindė išleidžianti 57,92 Eur transporto išlaidoms, 6 Eur išlaidų į vieną pusę į Kėdainius. Pagal kasos kvitą matyti, kad kelionė Šiauliai–Kėdainiai kainuoja 3,33 Eur (t. 1, b. l. 57). Ieškovė pateikė 24 vnt. po 0,85 Lt vienkartinių autobuso bilietų, iš viso už 20,4 Lt (5,90 Eur), 2 vnt. po 1,25 Lt vienkartinių autobuso bilietų, iš viso už 2,5 Lt (0,72 Eur). Apeliantei kiekvieną savaitgalį grįžtant į Kėdainius už 26,64 Eur (3,33x2x4), jos transporto išlaidos tesudarytų 33,26 Eur (26,64+5,9+0,72). Be to, apeliantė pateikė kuro pirkimo kvitą, kuris, manytina, pagrindžia kelionės išlaidas darbo dienomis su sutuoktinio automobiliu, važiuojant prižiūrėti močiutę (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 49:20, 01:21:30 min.) (nors šių išlaidų apeliantė tvirtino į suvestinę neįtraukusi). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, būdama pilnametė, yra atsakinga už save ir priimamus sprendimus, turi protingai vertinti savo galimybę išgyventi, neperkelti nepagrįstai didelių ir prabangai priskiriamų išlaidų atsakovui. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė siekia gyventi ne pagal savo turtinę padėtį arba siekia geresnio gyvenimo, negu leidžia jos turtinė padėtis, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo pageidaujamo dydžio paramą ir paramos įsiskolinimą yra nepagrįstas.

Sutiktina su apeliante, kad ji, besimokydama aukštojoje mokykloje, negali savimi visapusiškai pasirūpinti, tačiau CK 3.192¹ straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta prievolė išlaikyti pilnamečius studijuojančius vaikus visų pirma siejama su pilnamečių vaikų galimybe pajamų gauti patiems ir tik išnaudojus visas protingas galimybes kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo. Sprendžiant dėl išlaikymo prašančio aukštojoje mokykloje besimokančio pilnamečio vaiko turtinės padėties, turi būti įvertinamas jo turtas, visų rūšių pajamos (darbo užmokestis, pašalpos, pensijos, autorinis atlyginimas, stipendija ir kt.), taip pat protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Viena iš galimybių studentui gauti lėšų mokymuisi ir pragyvenimui – valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms (Mokslo ir studijų įstatymo 74 straipsnis).

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad iš 2014 m. vasarą Norvegijoje uždirbtų 15000 Lt (4344,30 Eur) į Lietuvą parsivežė tik 1000 Lt (289,62 Eur). Šią aplinkybę nurodė apeliantės atstovė teismo posėdžio baigiamųjų kalbų metu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išklausius apeliantės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtais teiginiais. Apeliantė nurodė, kad sužinojusi, jog nuo rugsėjo mėnesio iš atsakovo paramos nebegaus, pinigus taupė, iš Norvegijos parsivežė 15000 Lt, iš kurių gyveno 2014 m. rudens semestro metu (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 17:15, 45:40 min.). Tuo remiantis atmestinas apeliantės argumentas apie netinkamai įvertintą faktinę aplinkybę, nes jos atstovės paaiškinimas prieštarauja ieškovės nurodytiems faktams. Neįtikima, kad apeliantė už 1000 Lt, nevertinant jos motinos paramos, galėtų išgyventi pusmetį. Taigi, pirmosios instancijos teimas pagrįstai sprendė apie ieškovės neįrodytą paramos reikalingumą 2014 m. rugsėjo mėn. – 2015 m. sausio mėn.

Vertinant kitas ginčo laikotarpiu apeliantės išnaudotas galimybės gauti lėšų mokymuisi ir pragyvenimui, pabrėžtina, kad apeliantė pasinaudojo valstybės remiama pagalba. 2015 m. pavasario semestrui gavo paskolą studijų kainai ir gyvenimo išlaidoms apmokėti (apie 350 Eur per mėnesį). 2015 m. vasarą užsidirbo 1000 Eur pragyvenimui. Šių lėšų neužteko, todėl 2015 m. rudens semestrui gavo paskolą gyvenimo išlaidoms apmokėti (apie 350 Eur per mėnesį). Prie apeliantės išgyvenimo prisidėjo motina apie 250 Eur suma per mėnesį. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neįrodė užaukštintų 714,90 Eur dydžio pragyvenimo išlaidų būtinumo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo laikotarpiu apeliantei pakako turimų piniginių lėšų jos būtiniesiems poreikiams patenkinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nenustatyta reikalinga būtina materialinė parama iš atsakovo. Tai, kad atsakovas pilnametę apeliantę iki 2014 m. rugsėjo mėn. rėmė didelėmis pinigų sumomis, nepreziumuoja šios paramos teikimo nuolatos. Atmestinas trečiojo asmens argumentas, kad savanoriškas pinigų pervedimas ieškovei nelaikytinas atsakovo teiktu išlaikymu. Nors išlaikymas iš atsakovo nebuvo priteistas teismo sprendimu, jis jį teikė, tuo geranoriškai vykdydamas pirmiau nurodytą įstatyminę pareigą išlaikyti paramos reikalingą pilnametį vaiką. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliantė privalėjo tinkamai paskirstyti iš tėvo gaunamus pinigus savo poreikiams patenkinti, o panaudojusi juos neracionaliai, už tai prisiimti atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagal teismų praktiką pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta negali būti besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

Atmestinas apeliantės argumentas, kad ji negali ieškoti darbo, nes darbo dienomis 2–3 kartus turi važiuoti į Kėdainius slaugyti močiutės. Apeliantė nurodė, kad šiuo metu tvarko dokumentus dėl močiutės slaugos (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 27:40 min.), tačiau nepaaiškino, kodėl šia slauga nepasinaudojo anksčiau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ir jos motinos tarpusavio susitarimas negali būti panaudotas prieš atsakovą, siekiant asmeninės materialinės naudos. Pažymėtina, kad su apeliantės močiute gyvena bedarbis apeliantės sutuoktinis, galintis prisiimti sutuoktinės artimojo priežiūros naštą, kad dėl to nedidėtų sutuoktinės pragyvenimo studijuojant išlaidos. Apeliantės paaiškinimas, kad jis to nedaro, nesudaro pagrindo šių išlaidų reikalauti iš atsakovo (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 01:26:40 val.). Nors apeliantė sutuoktinio pareigos ją remti nebuvimą motyvuoja vedybine sutartimi, teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktiniai privalo vienas kitą remti moraliai bei materialiai pagal įstatymą (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai spsrendė, kad ieškovė, sukūrusi šeimą, yra pajėgi ir ją išlaikyti.

Apeliacinio skundo argumentai apie ieškovės sutuoktinio parodymų jo tėvų gyvenamosios vietos klausimu vertinimą neanalizuotini kaip neturinys jokios reikšmės apeliacijos dalykui.

Apeliantė taip pat neįrodė, kad studijų pobūdis neleido susirasti darbo po paskaitų arba savaitgaliais, priešingai – dėl aukščiau nurodytų priežasčių ji teigė, jog darbo ir neieškojo. Apeliantei 2015 m. paskaitos vyko pirmadieniais – ketvirtadieniais, nuo 2015 m. spalio mėn. paskaitos nebevyksta, praktika trunka įvairiai, ilgiausiai 7 val., būna nuo 8 iki 14 val. (2015 m. spalio 14 d. garso įrašo 27:10, 49:51 min.) (byloje nėra 2014 m. studijų tvarkaraščio). Iš kasos kvitų matyti, kad apeliantė boulingą žaidė ne tik savaitgaliais, bet ir trečiadienio, ketvirtadienio vakarais, į kino teatrą ėjo antradienį, ketvirtadienį (t. 1, b. l. 48, 50, 60, 66). Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantė turėjo galimybę susirasti darbą po paskaitų arba savaitgaliais, tačiau jo neieškojo, nes piniginių lėšų pragyvenimui turėjo pakankamai.

Paminėtinas dar vienas kriterijus, sprendžiant dėl paramos priteisimo studentui – sąžiningas ir pažangus mokymasis. Apeliantė nurodė, kad jos pažangumas aukštojoje mokykloje yra 8,6 balai, nors tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Iš Šiaulių valstybinės kolegijos stipendijų skyrimo nuostatų kolegijos studijų studentams, patvirtintų Šiaulių valstybinės kolegijos akademinės tarybos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. ATN-49, 2 punkto matyti, kad studentams yra galimybė gauti stipendiją. Ši stipendija skiriama geriausiems valstybės finansuojamiems studentams už gerus mokymosi rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės teiginius apie didžiosios laiko dalies skyrimą studijoms, atkreipia dėmesį į nepakankamas jos pastangas gauti didesnius egzaminų įvertinimus, siekiant gauti stipendiją, ir mėginti persikelti iš valstybės nefinansuojamos studijų vietos į valstybės finansuojamą studijų vietą (Sutarties Nr. S30-204 5 punktas), tokiu būdu pagerinant savo turtinę padėtį.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacine tvarka vertinamoje byloje ieškovė nėra įrodžiusi esminės CK 3.192¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos – paramos pilnamečiam vaikui būtinumo. Kadangi apeliantė neturi teisės į paramą, apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo turtine padėtimi, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui. Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, jo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai apie civilinio proceso principų laikymąsi nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė CK 3.192¹ straipsnio nuostatas dėl išlaikymo iš tėvų (vieno jų) priteisimo pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje, todėl apeliacine tvarka peržiūrėtas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimą.