- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- Ik-3526-624/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01698-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- Z. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Advokatai
- Albertas Bandžius
- Kategorijos
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant vertėjai Teresei Gusarovai, pareiškėjui Z. L. (Z. L.) ir jo atstovui advokatui Albertui Bandžiui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Jurgitai Bertašiūtei, atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Živilei Karčiauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. L. skunde, paduotame atstovo pagal pavedimą advokato Alberto Bandžiaus, teismo prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2011-07-08 rašte Nr. (11.1)1-4327 nurodytą sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas skundas dėl 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. N119 įpareigojant VSDFV ištirti VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 priimto sprendimo Nr.119 teisingumą ir pagrįstumą; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimą Nr. 6-18-1812 bei VSDFV 2011-07-08 rašte Nr. (11.1)4-4327 nurodytą sprendimą ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti prašymą dėl periodinės draudimo išmokos skyrimo, netekus 2004-12-22 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu 60 procentų darbingumo ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-10 raštu Nr. (10.8)3-30390) buvo informuotas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimu Nr. 6-18-1812 nuspręsta neskirti jam netekto darbingumo periodinės kompensacijos, nes nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio netekta 60 procentų darbingumo, pripažintas nedraudiminiu įvykiu. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011-07-08 sprendimu Nr. (11.1)1-4327, atsisakė atnaujinti skundo dėl 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus priimto sprendimo apskundimo terminą bei paliko nepakeistu atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 priimtą sprendimą Nr. 6-18-1812. VSDFV sprendimą motyvavo tuo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 str. 3 d. (redakcija, galiojusi nuo 2005-01-01 iki 2008-01-01), skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę. Toliau nurodoma, jog pareiškėjo atstovo prašymas atnaujinti skundo, dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 priimto sprendimo Nr. N119, apskundimui nustatytą terminą motyvuojamas tuo, jog šis VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas pareiškėjui nebuvo išsiųstas, kaip tai numatyta Nuostatų 32 punkte. Nors ir nepaneigdama pareiškėjo atstovo skunde nurodyto argumento, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimas Nr. 119 nebuvo išsiųstas pareiškėjui, VSDFV sprendė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutarties civ. byloje Nr. 2A-9/2011 bei 2006-08-11 atstovavimo sutarties turinys liudija, jog pareiškėjui bei jo atstovui jau 2006 m. buvo žinomas ginčijamas sprendimas bei jo turinys, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir šioje dalyje skundo nenagrinėjo. Pasisakydama dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 priimto sprendimo Nr. 6-18-1812, kuriuo buvo neskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija, pagrįstumo, VSDFV rašte nurodė, jog apdraustuosius asmenis, kurie turi teisę į draudimo išmokas, socialinio draudimo išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas įvykus nelaimingam atsitikimui darbe nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Įstatymo 9 str. 1 d., 11 str. 1 d., 20 str. 1 d. bei Nuostatų 5, 6 ir 62 p. numatyta, kad teisę į Įstatymo nustatytas draudimo išmokas (tame tarpe ir į netekto darbingumo periodinę kompensaciją) turi apdraustieji, kurių sveikatai dėl nelaimingo atsitikimo darbe pakenkta įvykus draudiminiam įvykiui. Kadangi nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu pareiškėjas neteko 60 procentų darbingumo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu, VSDFV sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai ir motyvuotai 2011-05-09 priėmė sprendimą Nr. 6-18-1812, kuriuo neskyrė netekto darbingumo periodinės kompensacijos ir minėto sprendimo nėra teisinio pagrindo naikinti. Mano, kad atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai yra neteisingi ir nepagrįsti. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsisakydama atnaujinti skundo nagrinėjimo terminą VSDFV tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog VSDĮ 37 str. 3 d. pagrindu skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę. Bendroji senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad senaties termino eiga prasideda nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos. Vienok asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad jis turi teisę ir kad ši pažeista, nes tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžiai yra svarbūs du momentai - teisės pažeidimas ir asmens žinojimas arba turėjimas žinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Asmuo, pretenduojantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pagrindu gauti draudimo išmoką, šią teisę gali įgyvendinti ne iš karto po nelaimingo atsitikimo, o tik po to, kai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) atitinkamas teritorinis skyrius Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 7 p. pagrindu ištiria nelaimingą atsitikimą, nustato jo ryšį su darbu ir surašo arba N-l formos nelaimingo atsitikimo darbe aktą, arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktą. Tad tik po to, kai nelaimingą atsitikimą darbe ištiria VDI atitinkamas teritorinis skyrius ir pripažįsta, jog nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu gali pradėti spręsti VSDFV teritorinis skyrius, o nukentėjusysis pretenduoti į atitinkamos draudimo išmokos gavimą. Minėtus argumentus patvirtina ir Nuostatų 23, 24, 26 p. Tik pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu ir tokį sprendimą VSDFV teritoriniam skyriui išsiuntus (įteikus) asmeniui pretenduojančiam į draudimo išmoką bei pastarajam gavus tokį sprendimą, toks asmuo sužino apie galimą savo teisės pažeidimą ir įgyja teisę ginčyti priimtą sprendimą. VSDFV priimdama ginčijamą sprendimą, kurio dalį motyvavo VSDĮ 37 str. 3 p., jį taikė klaidingai, nes šiuo atveju pareiškėjas kreipdamasis per savo atstovą advokatą A. Bandžių į VSDFV, skundė ne VSDFV administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmus, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 priimtą sprendimą, kuris jam taip ir nebuvo išsiųstas ir iki šiol jo nėra gautas. Šiuo atveju VSDFV turėjo vadovautis VSDĮ 37 str. 3 p. pirmojo sakinio antroje dalyje esančia norma, numatančia pretenduojančio į draudimo išmoką asmens teisę skųsti VSDFV teritorinių skyrių priimtus sprendimus per 3 metus nuo tos dienos, kurią juridinis ar fizinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę arba priimtą sprendimą. Atsisakydama atnaujinti terminą pateikto skundo nagrinėjimui, jei jis praleistas, VSDFV be VSDĮ 37 str. 3 p. numatytų apskundimo terminų tariamo praleidimo ji motyvavo dar ir tuo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutarties civ. byloje Nr. 2A-9/2011 bei 2006-08-11 atstovavimo sutarties turinys liudija, jog pareiškėjui bei jo atstovui jau 2006 m. buvo žinomas ginčijamas sprendimas bei jo turinys. Nei aukščiau minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, nei atstovavimo sutartis nepatvirtina, jog VSDFV Vilniaus skyrius yra tinkamai įvykdęs savo pareigą ir laiku bei nustatytais terminais informavęs pareiškėją apie 2005-01-25 priimtą sprendimą Nr. N119, kuriuo nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Palikdamas nenagrinėtu pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 priimto sprendimo Nr. N119 pagrįstumo, kuris suvaržant pareiškėjo teisę jį ginčyti jam nebuvo tinkamai įteiktas, VSDFV netinkamai taikė senaties terminus reglamentuojantį VSDĮ 37 str. 3 p., nepagrįstai atsisakė nagrinėti pateikto skundo dalį ir tai neabejotinai turėjo įtakos tolimesnio skundo nagrinėjimo teisingumą. Kreipiantis į VSDFV su skundu dėl 2011-05-09 priimto sprendimo Nr. 6-18-1812, buvo prašoma kartu su pateiktu skundu teisiškai įvertinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nepripažinti įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe draudiminiu įvykiu pagrįstumą ir teisingumą. Prašymas įvertinti pavaldžios institucijos (VSDFV Vilniaus skyriaus) priimtą ir iki tol neginčytą sprendimą buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-04-29 nutarimu; VDI Vilniaus skyriaus 2004-12-23 surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 pagal svarbą nelaimingo atsitikimo kilimui nurodytomis priežastimis, kurias tyrė ir įvertino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-02-18 priimtame sprendime adm. byloje Nr. I-233-437/2010, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-18 nutartyje, adm. byloje Nr. A756-205/2011. Taip pat prašymas įvertinti VSDFV Vilniaus skyriaus priimto sprendimo dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu buvo grindžiamas ir Vilniaus apygardos teismo 2007-06-21 sprendime civ. byloje Nr. 2-1091-28/2007 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-9/2011 konstatuotomis nelaimingo atsitikimo kilimo priežastimis. Atsisakydamas nagrinėti sprendimo, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius nelaimingą atsitikimą darbe, įvykusį 2004-12-22 pripažino nedraudiminiu, pagrįstumą VSDFV nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl priėmė neteisingą sprendimą ne tik dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimo Nr. N119, bet ir dėl 2011-05-09 sprendimo Nr. 6-18-1812 teisingumų, nes tik ištyrus ir objektyviai pagal pateiktus dokumentus, ypač įsiteisėjusių teismų sprendimų, kurių sprendimai yra privalomi nustatytas nelaimingo atsitikimo priežastis įvertinus 2005-01-25 priimto sprendimo teisingumą galima buvo vertinti ir spręsti dėl 2011-05-09 sprendimo Nr. 6-18-1812, kuriuo pareiškėjui nebuvo skirta netekto darbingumo periodinė kompensacija, netekus jam 60 procentų darbingumo, teisingumo. To nepadarius buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV priimti sprendimai naikintini (b. l. 1-4).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2004-12-22 įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu buvo sužalotas Z. L.. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius dėl šio įvykio surašė 2004-12-23 nelaimingo atsitikimo darbe aktą, kuriame nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu nukentėjo Z. L., priežastys - teisės aktų, reglamentuojančių saugias darbo sąlygas, pažeidimai bei paties nukentėjusiojo neblaivumas. VSDFV Vilniaus skyriuje 2005-01-25 buvo priimtas sprendimas Nr. N119, kuriuo nuspręsta 2004-12-22 įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe, kurio metu nukentėjo pareiškėjas, pripažinti nedraudiminiu įvykiu, kadangi apdraustasis nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004-01-01 7 str. 2 d. 1 p. buvo nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais tada, kai apdraustasis buvo neblaivus, ar apsvaigęs nuo narkotinių toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su draudėjo jam pavesto darbo ypatybėmis. Z. L. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 (toliau – ir Nuostatai), 13.1 p. buvo numatyta, kad neblaivumas ar apsvaigimas nelaimingo atsitikimo darbe metu nustatomas vadovaujantis Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka. Jei neblaivumas nebuvo nustatytas šia tvarka, jis gali būti įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio koncentraciją kraujyje, šlapime ir kituose organizmo skysčiuose. VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pažymoje Nr. 20106/04 buvo nurodyta, kad nukentėjusiojo Z. L. alkoholio kiekis kraujo serume buvo 2,75 g/l. Atsižvelgdamas į minėtų teisės aktų nuostatų reikalavimus, VSDFV Vilniaus skyriaus priėmė 2005-01-25 sprendimą Nr. N119, kuriuo Z. L. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Vadovaudamasis Nuostatų 32 p., 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyrius minėtą sprendimą išsiuntė nukentėjusiojo darbdaviui AB „Senrema“ bei pačiam Z. L. (VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 raštas Nr. 3-1853). Nuostatų 120 p. numato, kad asmuo, nesutinkantis su VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai, tačiau 2005-01-25 sprendimas Nr. N119 apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo. Be to, VSDFV Vilniaus skyrius sutinka su VSDFV 2011-07-08 sprendime Nr. (11.1)1-4327 išsakyta pozicija, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartis civ. byloje Nr. 2A-9/2011 bei 2006-08-11 atstovavimo sutartis tarp L. L., Z. L. ir advokato Alberto Bandžiaus įrodo, jog pareiškėjas 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. N119 turinį žinojo jau 2006 metais. VSDFV Vilniaus skyrius 2011-05-03 gavo Z. L. prašymą skirti periodinę netekto darbingumo kompensaciją. Įstatymo 20 str. numato, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija mokama kai nustatoma, kad nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo. Vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, 2011-05-09 sprendimu Nr. 6-18-1812 VSDFV Vilniaus skyrius Z. L. skirti šią kompensaciją atsisakė, kadangi jam įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Pareiškėjas skunde teigia, kad VSDFV nagrinėdama jo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimo Nr. 6-18-1812, turėjo teisiškai įvertinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimą Nr. N119, pripažinti Z. L. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu. Minėtas sprendimas buvo priimtas galiojant Įstatymo 7 str. 2 d. 1 p. nuostatai numatančiai, jog nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais tada, kai apdraustasis buvo neblaivus, ar apsvaigęs nuo narkotinių toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su draudėjo jam pavesto darbo ypatybėmis, todėl sprendžiant Z. L. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, nebuvo vertinama ar buvo priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo neblaivumo ir galimai netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų. Pareiškėjo nuomone, VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas 2011-05-09 sprendimą Nr. 6-18-1812, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta skirti periodinę netekto darbingumo kompensaciją, turėjo iš naujo peržiūrėti 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. N119 Dėl Z. L. nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2008-04-29 nutarimą. Konstitucinio Teismo 2008-04-29 nutarime Dėl Įstatymo 7 str. 2 d. (2005-05-19 redakcija) nuostatos ir Nuostatų 13 p. (2004-03-22 redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo nuostata, kuria nelaimingi atsitikimai darbe pripažįstami nedraudiminiais įvykiais dėl to, kad įvyko apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet juos lėmė ne asmens neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Konstitucijai. Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų sietinas su asmens būsena, kai tokia būsena nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. Vadovaujantis Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d., neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie nebuvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucijos 107 str. 1 d. bei 72 str. 1 d. numato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis, kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad Konstitucinio teismo nutarimai galioja tik į ateitį. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimą nepripažinti Z. L. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu priėmė 2005-01-25, o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2008-04-29. VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimas Nr. N119, buvo išsiųstas Nuostatų 32 p. numatyta tvarka ir per Nuostatų 120 p. numatytą terminą apskųstas nebuvo, taigi minėtas sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai atsisakė atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimo Nr. N119 nagrinėjimo terminą ir Z. L. skundą šioje dalyje paliko nenagrinėtą (b. l. 26-29).
Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Pateiktame atsiliepime atsakovė VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 120 p., asmuo, nesutinkantis su Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai. VSDFV Vilniaus skyrius 2005-01-25 priėmė sprendimą Nr. N119 dėl Z. L. 2004-12-22 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, kuriame buvo nurodyta ir šio sprendimo apskundimo tvarka numatyta Nuostatų 120 p. VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 lydraščiu Nr. 3-1853 minėtas sprendimas buvo išsiųstas Z. L.. Taigi, pareiškėjo atstovo prašymas atnaujinti praleistą terminą motyvuojant tuo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimas Nr. N119 Z. L. nebuvo išsiųstas, kaip numatyta Nuostatų 32 punkte, nepagrįstas. Taip pat VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo atstovo 2011-06-10 skundą, atsižvelgė ir į tai, kad yra praleistas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 str. nustatytas skundų padavimo terminas. Todėl ginčijamame 2011-07-08 sprendime pagrįstai konstatavo, kad skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimo Nr. N119 (dėl Z. L. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu) yra pateiktas praleidus teisės aktų nustatytus skundo padavimo terminus. Šį faktą savo 2011-06-10 skunde VSDFV nurodė ir pats pareiškėjo atstovas. VSDFV, nagrinėdama termino praleidimo priežastis, atsižvelgė į tai, kad vadovaujantis VSDĮ 37 str. 3 d. (redakcija, galiojusi nuo 2005-01-01 iki 2008-01-01), skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę. Iš pareiškėjo atstovo papildomai prie 2011-06-11 skundo pateiktų dokumentų taip pat matyti, kad Z. L. ir jo atstovas apie sprendimo priėmimą žinojo jau nuo 2006 metų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartis civ. byloje Nr. 2A-9/2011, 2006-08-11 atstovavimo sutartis). Taip pat įvertinta ir ta aplinkybė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimu Nr. N119 net buvo pagrįstas Z. L. ieškinys bendros kompetencijos teismui, reikalaujant žalos atlyginimo. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 8 str. 2 d., Z. L. turtinė žala dėl nelaimingo atsitikimo darbe (nedraudiminio įvykio) yra jau priteista Civilinio kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-9/2011), o dvigubo žalos atlyginimo teisės aktai nenumato (Civilinio kodekso 6.283 str. 4 d.). Mano, kad VSDFV pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti skundo nagrinėjimo terminą ir skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimo Nr. N119 nenagrinėtinas. Dėl 2011-05-09 sprendimo Nr. 6-18-1812, kuriuo Z. L. neskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija, panaikinimo, paaiškina, kad apdraustuosius asmenis, kurie turi teisę į draudimo išmokas, socialinio draudimo išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe nustato Įstatymas ir Nuostatai. Įstatymo 9 str. 1 d., 11 str. 1 d., 20 str. 1 d. ir Nuostatų 5, 6 ir 62 punktuose numatyta, kad teisę į Įstatymo nustatytas draudimo išmokas (taip pat ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją) turi apdraustieji, kurių sveikatai pakenkta dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu. Todėl konstatuoja, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendime Nr. 6-18-1812 teisingai nurodyta, kad netekto darbingumo periodinė kompensacija Z. L. neskiriama, nes nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio jis neteko 60 procentų darbingumo, yra pripažintas nedraudiminiu įvykiu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimas Nr. 6-18-1812 yra pagrįstas ir motyvuotas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti (b. l. 93-94).
Atsiliepimas
Atsakovės VSDFV atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Skundas netenkinamas.
Pareiškėjo ir atsakovų atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2005-01-21 gavo iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2004-12-22 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu nukentėjo pareiškėjas Z. L., tyrimo medžiagą (b. l. 48). VSDFV Vilniaus skyrius 2005-01-25 sprendimu Nr. N119 „Dėl Z. L. nelaimingo atsitikimo darbe“ nusprendė Z. L. 2004-12-22 įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, kadangi apdraustasis nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus (b. l. 44), šis sprendimas su VSDFV Vilniaus skyrius 2005-01-25 raštu Nr. 3-1853 išsiųstas Z. L. (b. l. 43). Pareiškėjas 2011-05-03 VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti jam netekto darbingumo vienkartinę/periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2004-12-24 (b. l. 40). VSDFV 2011-05-09 sprendimu Nr. 6-18-1812 „Dėl Z. L. teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją“ nusprendė neskirti Z. L. netekto darbingumo periodinės kompensacijos, nes nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio neteko 60 procentų darbingumo, pripažintas nedraudiminiu įvykiu (b. l. 38) ir 2011-05-10 raštu Nr. (10.8)3-30390 išsiuntė pareiškėjui šio sprendimo nuorašą (b. l. 37). Pareiškėjo atstovas advokatas Albertas Bandžius 2011-06-10 skundu kreipėsi į VSDFV prašydamas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo Z. L. 2004-12-22 įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo ištirti nelaimingą atsitikimą darbe ir tiriant atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2008-04-29 nutarimo nuostatas, taip pat panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimą Nr. 6-18-1812, kuriuo netenkintas Z. L. prašymas dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos skyrimo (b. l. 5-7). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo skundą, 2011-07-08 sprendime, įformintame raštu Nr. (11.1)I-4327, nurodė, kad skundas dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimo Nr. N119 pateiktas praleidus teisės aktų nustatytus skundo padavimo terminus ir atnaujinti jį nėra pagrindo, dėl to šioje dalyje skundo nenagrinėjo, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimą Nr. 6-18-1812 paliko galioti (b. l. 9-10, 98-100).
Nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas Z. L., galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 str. 2 d. 1 p. (2003-11-11 įstatymo Nr. IX-1819 redakcija) numatė, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę, kada apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 04 29 nutarimu pripažinta, kad šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) ir nelaimingą atsitikimą darbe arba susirgimą ūmia profesine liga lėmė būtent apdraustojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, yra konstituciškai pagrįstas, atitinka konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus, nenukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtintos socialinės paramos sampratos. Kitaip vertintinas ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami tais atvejais, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis), bet nelaimingą atsitikimą darbe arba apdraustojo susirgimą ūmia profesine liga lėmė ne jo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Tokiu teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgimo ūmia profesine liga pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko arba apdraustasis susirgo ūmia profesine liga dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Pagal tokį teisinį reguliavimą nelaimingas atsitikimas darbe arba susirgimas ūmia profesine liga draudiminiu įvykiu nepripažįstamas ir tuo atveju, kai apdraustojo, kuris buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, sveikatai buvo pakenkta ne dėl minėtos būsenos, bet dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų.
Sprendimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas Z. L., pripažinimo nedraudiminiu įvykiu galiojusios redakcijos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 (2004-08-26 nutarimo Nr. 1074 redakcija) (toliau - ir Nuostatai), kurie reglamentuoja nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo (toliau vadinama – nelaimingi atsitikimai darbe) ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais, draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą, nustato jų apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, be kita ko, numatė: draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių Nuostatų 7, 8, 10 ar 11 punktuose nustatytas sąlygas, tačiau įvykę, kada apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Neblaivumas ar apsvaigimas nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos metu nustatomas vadovaujantis Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92. Jeigu neblaivumas ar apsvaigimas nenustatytas šio punkto antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka, šis faktas įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio ar svaigiųjų medžiagų koncentraciją biologinėse organizmo terpėse (kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose), o nesant tyrimo – pagal apdraustojo asmens medicininiuose dokumentuose aprašytus asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų ar kitų turinčių reikiamą kvalifikaciją ir įgūdžius medicinos specialistų nustatytus neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų būseną įrodančius klinikinius simptomus, taip pat remiantis darbdavio sudarytos komisijos ar nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvada (Nuostatų 13-13.1 p.); Fondo valdybos teritoriniame skyriuje nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimas pradedamas nagrinėti, kai Valstybinė darbo inspekcija (jos teritorinis skyrius), draudėjas (tyrimo komisija), pats nukentėjusysis ar asmuo, pretenduojantis gauti draudimo išmoką, pateikia nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą (forma N-1 ar N-2) ar profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą, tyrimo medžiagą ir reikiamus dokumentus (Nuostatų 23 p.); sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo (nepripažinimo) draudiminiu įvykiu priima Fondo valdybos teritorinio skyriaus vedėjas (pavaduotojas) šių Nuostatų nustatyta tvarka (Nuostatų 31 p.); jeigu nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga draudiminiu įvykiu nepripažįstami, šis sprendimas įteikiamas apdraustajam, kuriam įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga, o jo mirties atveju – asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką, arba darbdaviui. Sprendime turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai (Nuostatų 32 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 04 29 nutarimu pripažinta, kad šių Nuostatų 13 p. nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nuostatų 6 p. (2004-03-22 nutarimo Nr. 309 redakcija) numato, kad šių Nuostatų 5 punkte nurodytos draudimo išmokos skiriamos ir mokamos, jeigu nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos yra ištirti ir pripažinti draudiminiais įvykiais.
Nuostatų 120 p. (2004-03-22 nutarimo Nr. 309 redakcija) numatė, kad asmuo, nesutinkantis su Fondo valdybos teritorinio skyriaus vedėjo (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai. Nuostatų 120 p. (2005-04-18 nutarimo Nr. 420, galiojanti nuo 2005-04-22) numato, kad asmuo, nesutinkantis su Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai.
Nuo 2004-01-01 galiojančios Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 11 str. 1 d. (2003-11-11 įstatymo Nr. IX-1819 redakcija) numato, kad apdraustajam, dėl draudiminio įvykio, pripažinto pagal 6 straipsnį, netekusiam dalies ar viso darbingumo, pagal šį Įstatymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų išmokama: 1) ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa (toliau – ligos pašalpa); 2) netekto darbingumo vienkartinė kompensacija; 3) netekto darbingumo periodinė kompensacija.
Nuo 2005-01-01 iki 2008-01-01 galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ), nustatančio valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, 37 str. 1, 2 ir 3 d. numatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys bei kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmus ir sprendimus. Fondo valdyba yra ikiteisminio nagrinėjimo institucija. Fondo valdybos ir Fondo valdybos teritorinių skyrių valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami teismui. Skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų, o dėl sprendimų – per 3 metus nuo tos dienos, kurią juridinis ar fizinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę arba priimtą sprendimą. Skundą dėl nepriimto sprendimo juridiniai ar fiziniai asmenys turi teisę pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.
Nuo 2008-01-01 galiojančios redakcijos VSDĮ 37 str. 1 ir 2 d. numato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad skundas yra nepagrįstas: iki atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 sprendimas Nr. N119, kuriuo 2004-12-22 įvykęs nelamingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, yra nepanaikintas, minėtas administravimo subjektas, kurį saisto ir jo paties priimti sprendimai, negali tenkinti pareiškėjo prašymo dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo, kadangi, kaip numato Nuostatų 6 p., draudimo išmokos, tame tarpe – ir periodinė kompensacija, skiriamos ir mokamos, jeigu nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos yra ištirti ir pripažinti draudiminiais įvykiais. Šiuo atveju yra priešingai – nelaimingas atsitikimas darbe yra ištirtas ir pripažinti nedraudiminiu įvykiu, atitinkamai – atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimas Nr. 6-18-1812 yra pagrįstas ir teisėtas, teisės aktai nenumato, kad atsakovas, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, turėtų teisę iš naujo tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir priimti naujus sprendimus arba atnaujinti tyrimą ir pasinaikinti savo priimtus sprendimus. Be to, kaip numato Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 str. 1 d., nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, taip pat, kaip, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškos kategorijos bylose, išaiškino Lietuvos apeliacinis teismas 2011-04-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-9/2011, kai nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu, žala, tame tarpe – ir negautos pajamos, yra atlyginamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 str. nustatyta tvarka. Pareiškėjas Z. L., motyvuodamas tuo, kad nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuris 2007-06-21 sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 str. nuostatomis ir atsižvelgdamas į pareiškėjo bei jo darbdavio kaltę dėl žalos atsiradimo, priteisė jam iš darbdavio dalį negautų pajamų, kurios, įvykiui esant pripažintam draudiminiu, būtų kompensuojamos Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (civilinė byla Nr. 2-1091-28/07, I tomas, 133-142), todėl dėl nedarbingumo netektų pajamų kompensavimas pareiškėjui ir pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą prieštarautų jo paskirčiai.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo naikinti ir VSDFV 2011-07-08 rašte Nr. (11.1) 4-4327 nurodytą sprendimą, kuriuo atsisakyta panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-05-09 sprendimą Nr. 6-18-1812, taip pat įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo.
Taip pat nėra pagrindo naikinti VSDFV 2011-07-08 rašte Nr. (11.1)1-4327 nurodytą sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas pareiškėjo Z. L. skundas dėl 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. N119, ir įpareigoti VSDFV ištirti VSDFV Vilniaus skyriaus 2005-01-25 priimto sprendimo Nr. N119 teisingumą ir pagrįstumą: nors duomenų apie tai, kada pareiškėjui Z. L. buvo įteiktas 2005-01-25 sprendimas, nėra pateikta (b. l. 43), kaip matyti iš civilinės bylos Nr. 2-1091-28/07 medžiagos, 2006-09-20, jam kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo iš darbdavio, minėtas sprendimas, kaip matyti iš ieškinio turinio ir jo priedų (civilinė byla Nr. 2-1091-28/07, I tomas, 5, 47), jau buvo įteiktas, todėl 2011-06-10 skundas (b. l. 98-100) dėl jo panaikinimo 2011-06-15 pateiktas praleidęs terminus, nustatytus tiek Nuostatų 120 p., tiek nuo 2005-01-01 iki 2008-01-01 galiojusios redakcijos VSDĮ 37 str. 3 d. Kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjas 2006 m. rugsėjo mėnesį ne tik turėjo žinoti apie 2005-01-25 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. N119, bet jį ir turėjo, VSDFV 2011-07-08 sprendimu, įformintu raštu Nr. (11.1)1-4327, pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą jam apskųsti ir jo nenagrinėjo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 1-2 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. To paties įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, nėra pagrindas atnaujinti terminą apskųsti tokį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo Z. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.