Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DK investicijos“ skundą atsakovei savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Tretieji suinteresuotieji asmenys paaiškina, kad Kintamosios dalies dydį senuoju būdu, t. y. pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą, Administratorius pareiškėjai už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo pagrįstai, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Nuostatuose įtvirtinta dvinare rinkliavos apskaičiavimo tvarka. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais. Nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Tretieji suinteresuotieji asmenys vadovaudamiesi Taisyklių 20, 31 punktais, pažymi, kad Taisyklių 31.4 punktas įtvirtinto kintamąjį „pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą“ (remiantis nustatyta atliekų susikaupimo norma, jeigu ji savivaldybės sprendimu nustatoma). Nuo 2019 m. sausio 1 d. Taisyklių 20 punkte nelikus anksčiau įtvirtintos galimybės atitinkamai nustatyti minimalią kintamąją įmokos dalį, naujos redakcijos Taisyklių 20 punkte įtvirtinama, kad atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui (darbuotojui).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Administratoriaus Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjos prašymo įpareigoti Administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos UAB „DK investicijos“ Pretenziją. Pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl Nuostatų 35 punkto ir 3 priedo teisėtumo ir atitikties Taisyklėms, Atliekų tvarkymo įstatymui, VAĮ ir Vietos savivaldos įstatymui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo prekybos ir garažų paskirties nekilnojamojo turto objektus, esančius: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Nuostatais, pareiškėjai vietinė rinkliava paskaičiuota už vieną 16 972,52 m² garažų paskirties objektą ir vieną 14,70 m² prekybos paskirties objektą. Už šiuos objektus buvo paskaičiuota pastovioji ir Kintamoji rinkliavos dalis. Pareiškėja už 2019 m. sumokėjo pastoviąją dalį.

Iš byloje esančio 2019 m. kovo 27 d. Pranešimo turinio matyti, kad juo pareiškėja informuota už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. mokėtiną vietinę rinkliavą, kurios bendra suma – 5 568,12 Eur, nurodyta mokėtina Kintamoji dalis, su kurios dydžiu pareiškėja nesutinka – 1 332,34 Eur, vietinės rinkliavos gavėjas – Administracija.

VAAT 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino visiškai. Teismas pripažino, kad Nuostatų (2018 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-1450 redakcija) 35 punktas bei 3 priedas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą, t. y. nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą faktiškai susidariusių atliekų kiekį, nuo 2019 m. sausio 1 d. prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalyje numatytiems proporcingumo bei „teršėjas moka“ principams bei Taisyklių 31 punktui. Teismas panaikino Raštą ir įpareigojo Administratorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Pretenziją. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovės 1 195,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

LVAT 2022 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3283-789/2021 atsakovės apeliacinį skundą patenkino iš dalies, minėtą VAAT sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo ištirti atitinkamų Nuostatų normų teisėtumą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 112–113 straipsniais. Pareiškėja nepriskirtina nei vienam iš ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pareiškėja inicijavo individualiąją administracinę bylą dėl Rašto panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo atmesti pareiškėjos prašymą ištirti norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumą, privalėjo sustabdyti individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nuspręsti pradėti tyrimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro skundžiamo Rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Rašto atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Kaip minėta, byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo garažų ir prekybos paskirties nekilnojamojo turto objektus Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi pareiškėja, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, laikytina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja.

Iš į bylą pateikto 2019 m. kovo 27 d. mokėjimo pranešimo Nr. 10911047 matyti, kad kintamoji dedamoji rinkliavos dalis buvo apskaičiuojama pagal Nuostatų 3 priede nustatytas mišrių komunalinių atliekų susikaupimo normas ir rinkliavos dydžius pagal nekilnojamojo turto objektų kategorijas. Pvz., už administracinės paskirties objektą (duomenys neskelbtini) (už 2019 m.), kurio bendras plotas – 16972,52 kv. m apskaičiuota mokėtina 1 332,34 Eur Kintamoji rinkliavos dalis, t. y. Nuostatų 3 priedo 5 stulpelyje nustatyta kintamoji dalis, susikaupimo norma administracinės patalpos 0,0785 x bendras plotas 16972,52 kv. m. Iš byloje esančio Pranešimo matyti, kad bendras rinkliavos dydis pareiškėjai apskaičiuotas pagal Nuostatų 23 punktą.

Pareiškėjos teigimu, Kintamosios rinkliavos dedamosios nustatymas atsižvelgiant į nekilnojamojo turto objektų kategorijas, pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą prieštarauja, Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, skaidrumo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“ bei šio įstatymo 30² straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.

Dėl šių pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad Vyriausybės patvirtintų Taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.), 20 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas. Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį ir atitinkamai minimalią kintamąją įmokos dalį. Šių Taisyklių 31 ir 33 punktai įtvirtino kintamųjų rūšis, pagal kurias savivaldybės galėjo nustatyti kintamosios įmokos dedamąją, ir kurią savivaldybės galėjo pasirinkti tik vieną. Pagal Taisyklių 31.4 ir 33.4 punktus, kintamoji įmokos dedamoji galėjo būti nustatoma pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą (remiantis nustatyta atliekų susikaupimo norma, jeigu ji savivaldybės sprendimu nustatoma).

Pažymėtina ir tai, kad ginčui aktualus Nuostatų teisinis reglamentavimas buvo priimtas Savivaldybės tarybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-1450, kuris galiojo iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nuostatuose įtvirtintas rinkliavos Kintamosios dalies skaičiavimas pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą buvo nustatytas pagal tuo metu galiojusį Vyriausybės patvirtintų Taisyklių teisinį reglamentavimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad Administratorius skundžiamame Rašte teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai nurodė, kad Pranešimas yra teisingas, t. y. rinkliava už 2019 m. mokestinį laikotarpį už pareiškėjai priklausančius minėtus nekilnojamojo turto objektus paskaičiuota laikantis Nuostatuose nustatytų reikalavimų, todėl atsakovė neturi pagrindo naikinti dalį Pranešimo ir iš naujo perskaičiuoti jame nurodytą mokėtiną rinkliavos Kintamąją dalį.

Neginčytina, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimui Nr. 681 buvo pakeistas Taisyklių 20 punktas ir savivaldybėms šiose Taisyklėse pateikiama rekomendacija pasikeitė. Nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančių Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas. Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui / darbuotojui. Šiuo Vyriausybės nutarimu taip pat buvo panaikinti ir iki 2019 m. pradžios galioję Taisyklių 31.4 bei 33.4 punktai, numatę galimybę kintamąją dalį skaičiuoti pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą.

Minėti aukščiau išdėstyti Vyriausybės patvirtintų Taisyklių pakeitimai buvo įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 1-226, kuriuo buvo pakeisti Nuostatai, nebeįtvirtinant nuostatos dėl Kintamosios dalies apskaičiavimo pagal nekilnojamojo turto objekto kategoriją ir atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą. Naujos redakcijos Nuostatai įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. Naujos redakcijos nuostatų 52.2 papunkčiais, Kintamoji rinkliavos dalis apskaičiuojama tokia tvarka: 1) kai nekilnojamojo turto objekto rinkliavos apskaičiavimo tikslais priskirtas bendrojo naudojimo konteineris – objekto bendras plotas (kv. m) padauginamas iš mėnesio kintamosios rinkliavos dedamosios pagal nekilnojamojo turto objektų rūšis (2 priedo 1 lentelės C stulpelis) bei mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus (12 mėn.); 2) kai NTO Rinkliavos apskaičiavimo tikslais priskirtas individualaus naudojimo konteineris – administratorius skaičiavimams priima galinčių per mokestinį laikotarpį šiame nekilnojamojo turto objekte susidaryti atliekų svorį (400 kg), kuris padauginamas iš kintamosios rinkliavos dalies dedamosios (Eur/kg) (2 priedo 1 lentelės D stulpelis).

Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad pakeistas Vyriausybės patvirtintas Taisykles Savivaldybės taryba įgyvendino praktiškai po metų, pakeisdama tam tikras iki tol galiojusias nuostatas. Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo taip pat matyti, kad Administratorius neturi teisės keisti Nuostatuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nes tai priklauso Savivaldybės tarybos kompetencijai, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai rinkliavą skaičiavo pagal tuo metu, t. y. nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusį Nuostatų teisinį reglamentavimą.

Pareiškėjos teigimu, Nuostatų 35 punktas ir 3 priedas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą, t. y. nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą faktiškai susidariusių atliekų kiekį, prieštarauja minėtiems teisės aktams bei atliekų tvarkymo srityje taikomam principui „teršėjas moka“.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 1 dalį, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais (30² straipsnio 4 dalis). Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 d.).

Dėl šio pareiškėjos argumento pažymėtina, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančių Taisyklių 33.1 punkte nustatyta, jog nustatant kintamąją įmokos dedamąją visų kategorijų nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais (tai yra neturi konkrečios kategorijos nekilnojamojo turto objektams priskirtos įrengtos ir (arba) tik tos kategorijos nekilnojamojo turto objektams naudotis skirtos konteinerių aikštelės), gali būti taikomi tokie kintamieji kaip nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas. Taisyklių 34 punkte nustatyta, kad už kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektus, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais, mokėtina kintamoji įmokos dalis turi būti išdalyta (apskaičiuota) pagal vieną iš Taisyklių 33 punkte nurodytų kintamųjų pasirinktinai. Taigi nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančių Taisyklių redakcija kolektyvinių konteinerių atžvilgiu nenustato imperatyvios pareigos rinkliavą skaičiuoti pagal faktiškai susidariusių atliekų kiekį, todėl Nuostatų 35 punkto bei 3 priede numatyti kintamosios dalies dydžiai atitinka nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančių Taisyklių 33.1 punktą, t. y. ir toliau leidžiantį taikyti tokį kintamąjį, kaip nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“ savaime nedraudžia nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, todėl pareiškėjos argumentas, kad Nuostatų 35 punktas ir 3 priedas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kintamoji rinkliavos dedamoji taikoma apskaičiuojant rinkliavą pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei atliekų tvarkymo srityje taikomam principui „teršėjas moka“, atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad atsakovė pareiškėjai išaiškino Nuostatuose įtvirtintą teisę prašyti atleisti nuo Kintamosios rinkliavos dedamosios dalies mokėjimo, nurodė, kokios formos turi būti pateiktas prašymas ir prie skundžiamo Rašto pridėjo prašymo patvirtintą formą bei nurodė, kokius dokumentus pareiškėja turės pateikti, pasibaigus užpildytame prašyme deklaruoto nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu laikotarpiui. Taip pat nurodė Rašto apskundimo tvarką.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja atsakovei teikdama Pretenziją kartu nepateikė Nuostatų 4 priede nustatytos formos prašymo atleisti nuo Kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios mokėjimo bei dokumentų, įrodančių nesinaudojimo nekilnojamuoju turto objektu laikotarpį. Minėtas prašymas į bylą taip pat nėra pateiktas. Akcentuotina ir tai, kad iš Pretenzijos turinio matyti, kad pareiškėja Pretenzijoje nedėstė jokių argumentų, kodėl, jos manymu, ji turėtų būti atleista nuo Kintamosios rinkliavos dedamosios dalies mokėjimo, o tik abstrakčiai Pretenzijos pabaigoje suformulavo minėtą reikalavimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai, neturėdama pareiškėjos Nuostatų 4 priede nustatytos formos prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų, nesprendė dėl pareiškėjos atleidimo nuo Kintamosios rinkliavos dedamosios dalies mokėjimo, o tik išaiškino Nuostatuose įtvirtintą teisę prašyti atleisti nuo Kintamosios rinkliavos dedamosios mokėjimo ir nurodė šiai teisei įgyvendinti keliamus reikalavimus.

Apibendrindama tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjos keliamus reikalavimus, pareiškėjai nurodytas aktualus teisinis reglamentavimas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Nenustačius skundžiamo Rašto panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Pretenziją, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Akcentuotina, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad VAAT išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-972-484/2020 pagal pareiškėjos Administratoriaus prašymą atsakovei UAB „DK investicijos“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir 2020 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos Administratoriaus patikslintą prašymą patenkino ir priteisė iš UAB „DK investicijos“ pareiškėjos naudai 238,96 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 0,22 Eur delspinigių, o pareiškėjos Administratoriaus prašymą dėl 3 368,11 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 112,61 Eur delspinigių priteisimo iš UAB „DK investicijos“ atmetė. Iš šio VAAT sprendimo, kuris įsiteisėjo 2020 m. vasario 7 d., turinio matyti, jog byloje nustatyta, kad pagal 2019 m. kovo 27 d. mokėjimo pranešimą Nr. 10911047, atsakovė 2019 m. rugsėjo 25 d. sumokėjo 3061,10 Eur pastovią rinkliavos dalį ir 0,04 Eur skolą už 2018 metus. Atsakovės įsiskolinimas už vietinę rinkliavą 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarė 238, 96 Eur (3300,10 Eur - 3061,10 Eur - 0,049 Eur), kurį pareiškėja patikslintu prašymu prašė teismo priteisti ir teismas šį prašymą patenkino. Teismas atmetė pareiškėjos prašymo dalį dėl 3 368,11 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 112,61 Eur delspinigių priteisimo iš UAB „DK investicijos“, nes atsakovė geranoriškai šias sumas sumokėjo, tačiau pareiškėja atsisakymo dėl šio prašymo teismui nepateikė. Pažymėtina, kad nei pareiškėja, nei atsakovė šio sprendimo neskundė. Taigi jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo iš pareiškėjos UAB „DK investicijos“ atsakovės Administratoriaus naudai priteistas 238,96 Eur nesumokėtos Kintamosios rinkliavos dalies įsiskolinimas ir delspinigiai.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir pradėti tyrimą dėl Nuostatų 35 punkto ir 3 priedo atitikties minėtiems aukštesnės galios teisės aktams, nes teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šio taikytino norminio administracinio akto nuostatų teisėtumo nagrinėjamu atveju (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš atsakovės pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas, todėl šis jos reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „DK investicijos“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.