Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 62,84 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., priteisimo pagal pareiškėjo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą iš atsakovo A. P.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

23. Teisėjų kolegija, taikydama šias proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

24. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė pareiškėjo naudai. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Kaip minėta, įrodymai įvertinti, laikantis ABTĮ nuostatų.

25. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatytą tvarką, arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Paminėtinas ir atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d.).

26. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas, tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.

27. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jis principą „teršėjas moka“ iš esmės sieja su reikalavimu atliekų turėtojui apmokėti jo faktiškai turimų ir išvežamų atliekų tvarkymo išlaidas, t. y. jis abejoja, ar šiam principui neprieštarauja aplinkybė, jog aptariamos vietinės rinkliavos dydis konkrečiam mokėtojui yra siejamas ne su atliekų turėtojo faktiškai sukauptomis ir išvežamomis atliekomis, bet su jo turimo nekilnojamojo turto dydžiu.

28. Vertinant šiuos argumentus, pirmiausia pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, yra skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), reikšmingi yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimai, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ESTT 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).

29. Kaip yra pažymėjęs ESTT, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu ESTT nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).

30. Atsižvelgiant į paminėtą, Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde sutinka, kad atliekų turėtojai privalo kompensuoti aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su atliekų tvarkymu, tačiau, jo nuomone, daromos žalos atlyginimas (atliekų kiekis) turi būti adekvatus ir proporcingas daromos žalos dydžiui.

32. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad principas „teršėjas moka“ imperatyviai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas. Sisteminė Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų analizė, atsižvelgiant į minėto principo paskirtį, leidžia daryti išvadą, jog šio įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo pagrindu surinktos lėšos iš atliekų turėtojų, turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Tuo tarpu kiti atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai (savivaldybių biudžetai, įvairių programų lėšos, tiksliniai įnašai) Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnyje yra expressis verbis įvardinti kaip papildomi. Taigi, iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas bei būti pakankamos užtikrinti komunalinių atliekų sistemai keliamus reikalavimus, be kita ko, numatytus Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1–3 dalyse.

33. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės nustatytas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka, pirmiausia neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėto finansavimo tikslų.

34. Pareiškėjo pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas, planuoti papildomų lėšų poreikį, užtikrina galimybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, kas savo ruožtu leidžia planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą. Jis taip pat užtikrina tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą. Toks pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės yra tinkamas aukščiau paminėtam tikslui pasiekti. Be to, jis neperžengia ir to, kas yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti.

35. Vis dėlto, pabrėžtina, jog proporcingumo principas, principo „teršėjas moka“ kontekste, taip pat reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, nelemtų, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Pastebėtina, jog toks reikalavimas iš esmės atitinka ir ESTT praktiką (pagal analogiją žr., ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 56 p.; 1999 m. balandžio 29 d. prejudicinį sprendimą byloje H. A. Standley ir kt. (C-293/97), 51, 52 p.).

36. Paprastai būna labai sunku ir (ar) brangu nustatyti tikslų atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, todėl nėra draudžiama mokestį taikyti atsižvelgiant į atliekų turėtojo nekilnojamojo turto plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pastebėjo ir tai, jog vien aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

38. Ginčui aktualių Nuostatų 17.1 papunktis nustato, kad kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma Nekilnojamojo turto objektams, kuriems galima nustatyti tikslų plotą ir juos valdantys rinkliavų mokėtojai naudojasi tik individualiam naudojimui priskirtais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais: pagal naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičių, tūrį (dydį) ir ištuštinimo dažnį. Nuostatų 18 punkte nustatyta, kad individualiems namams minimalus konteinerių ištuštinimų kiekis, naudojantis 120 litrų konteinerių, yra 17 kartų per metus, naudojantis 240 litrų konteineriu –12 kartų per metus.

39. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų ar kitokių duomenų, kurie leistų objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti Nuostatų 17.1 papunkčio teisėtumo proporcingumo aspektu, t. y. ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams, naudojantiems tik individualiam naudojimui priskirtais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

40. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad nemokėjo vietinės rinkliavos. Pažymi, kad nemokėjo tik už planinius atliekų išvežimus, o už faktinį atliekų išvežimą yra sumokėjęs: 2017 m. kovo 23 d. – 14,70 Eur, 2018 m. vasario 21 d. – 10 Eur bei atlikdamas mokėjimus 2016 metais. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų mokėjimo pranešimų, pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymos Nr. 18-R-00002176 bei 2018 m. spalio 8 d. rašto Nr. S-2717 turinį, nustatė, kad pareiškėjo nurodyti mokėjimai pareiškėjo buvo įskaityti į jam Nuostatų pagrindu apskaičiuotą vietinės rinkliavos mokestį už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. ir pareiškėjo skolą sudaro 62,84 Eur suma. Duomenų apie šios skolos sumokėjimą byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodytas faktines aplinkybes įvertino, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl 62,84 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. tenkino pagrįstai.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais, teisės aktų normomis, teismų praktika, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.