Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-7-383/2014

Teisėjas Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00572-2012-1

2015 m. vasario 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Audronei Stankevičiūtei, Mariui Žukauskui, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Oskarui Martinaičiui, nukentėjusiosios U. S. įstatyminiai atstovei I. S., nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S. atstovui advokatui Romui Aikevičiui, nuteistajai K. P., jos gynėjai advokatei Vilijai Jurčikonienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 1 p. ir nuteista 2 (dvejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždraudžiant bendrauti ir ieškoti bet kokių ryšių su nukentėjusiąja U. S. ir jos įstatymine atstove I. S. bei įpareigojant 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš K. P. U. S. naudai priteista 700,08 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 20 000,00 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise valdant įstatyminei U. S. atstovei, jos motinai, I. S..

Iš K. P. priteista I. S. 1600,00 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

advokato pagalbai apmokėtiadvokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteista pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. už tai, kad ji 2012-04-20 14.00 val. (duomenys neskelbtini) laiptinės, ranka sugriebė mažametei U. S., gim.(duomenys neskelbtini), už kaklo ir jį spausdama, sukėlė nukentėjusiajai U. S. fizinį skausmą, potrauminio streso sindromą bei adaptacijos sutrikimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Tai, kad bylos esmė neatskleista, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje neišsamus ir nepakankamas, kad teismas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino įrodymus esančius byloje, nuteistosios teigimu, rodo ir kitos aplinkybės. Liudytojo apklausos protokole I. S. yra nurodžiusi, kad jos dukrą nuskriaudusi moteris avėjo baltos spalvos sportiniais bateliais, tačiau mažametė U. S. apklausiama teisme nurodė, kad ją užpuolusi moteris avėjo mėlynais kedais. Iš apklausų protokoluose esančių duomenų seka, kad liudytoja R. B. nurodo kitas aplinkybes, dėl transporto priemonės, su kuria atvyko moteris, nei liudytojas D. P.. K. P. įsitikinimu, mažametės U. S. aiškinimu iš viso nėra pagrindo tikėti, kadangi mergaitė nuo 2011 - 09 - 07 psichiatro žinioje, nes ji yra psichologiškai traumuota, dėl žinios apie būtiną kepenų transplantacijos operaciją, iki tariamo įvykio 7 kartus lankėsi pas psichologę. Tik mergaitės mamos I. S. subjektyvius atsakymus įvertinus konstatuota, kad mergaitės būklė pablogėjo po užpuolimo, todėl akivaizdu, kad objektyviai dėl sveikatos pablogėjimo mažametė U. S. nebuvo tiriama, todėl nėra jokio pagrindo besąlygiškai vadovautis Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kur esant žinioms apie mergaitės blogą psichikos būklę nuo 2011-09-07, aiškiai neteisingai konstatuota, kad mergaitės psichikos sutrikimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su tariamu 2012-04-20 įvykiu ir visiškai neaišku, kodėl ekspertizės akte ir teismo nuosprendyje net neužsimenama, kad U. S. psichiatrų žinioje yra nuo 2011 - 09 - 07, t. y. dar beveik metams likus iki įvykio. Akte aptariamas potrauminis streso sindromas, adaptacijos sutrikimas, psichikos sutrikimai buvo įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau toks vertinimas duotas neaptarus ir neįvertinus kiek ir kaip mergaitės sveikata buvo sutrikdyta, dėl žinios apie ligą, iki įvykio, kad 2011 metais ją teko perduoti net psichiatrų žinion. Apeliantės nuomone, kritikos nebeatlaiko ir teismo argumentas nurodytas skundžiamame nuosprendyje, kad kilo rizika dėl nesėkmingos transplantacijos, nes tokios išvados ekspertai net neteikia. Akivaizdu, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus K. P. atžvilgiu ir dėl to priėmė neteisingą jos atžvilgiu sprendimą - apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė ir jos atstovas bei prokuroras nuteistosios skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios K. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, pati atlikusi įrodymų tyrimą bei įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sutinka dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tačiau nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino ekspertizės išvadą, o tai lėmė, kad teismo nuosprendis yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos neteisingos išvados, jog tarp tyčinių K. P. smurtinių veiksmų ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, lėmė neteisingą K. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir bausmės skyrimą, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 1 p., 2 p.)

K. P. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę, nepripažįsta, jog smurtavo nukentėjusiosios U. S. atžvilgiu bei teigia, kad bylos esmė neatskleista, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje neišsamus ir nepakankamas, kad teismas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino įrodymus esančius byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nukentėjusiosios U. S. įstatyminę atstovę I. S., kuri patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus ir parodė, jog naudojosi taksisto D. P. paslaugomis, kadangi pas ją yra du neįgalūs vaikai, o vaikus reikia vežioti į procedūras. Jos sūnus ir dukra ne kartą yra pastebėję, jog poliklinikoje einant į procedūras, juos seka K. P.. Nuteistoji buvo pastebėta ne kartą, važinėjanti paskui vaikus, kai D. P. veždavo juos į procedūras. Būtent įvykio dieną ta moteris – nuteistoji, savo automobiliu užblokavo kelią taksi automobiliui, kuriame važiavo jos dukra. Nuteistoji vijosi juos, moteris skambino ir pykosi su D. P. ir dukra U. S. tai girdėjo. Privažiavus namus vairuotojas pasakė jos dukrai ,,šok greičiau ir bėk“ ir tik mergaitei iššokus iš automobilio, ją prisivijo ta moteris su automobiliu. Įvykis buvo balandžio 20 d., jai parašė D. P. žinutę 14:20 val., kad skambintų greičiau mergaitei. Mergaitei nėjo priskambinti, o kai prisiskambino, mergaitė klykė ne savu balsu, jog ją užpuolė bloga teta. Ji grįžo namo ir su taksi mergaitę nuvežė į ligoninę. Ligoninės priėmime matė, kad ji šoko ištikta ir parašė, kad tai reakcija į patirtą stresą, kadangi buvo užpulta liepė laukti policijos, po 2 val. atvyko policija ir apklausė. Ji tuo momentu nenurodė kas mergaitę užpuolė, nes nuteistosios kaip asmenybės, nepažinojo. Jai D. P. buvo nurodęs, kad reikia saugotis jo žmonos K. P., bet ji jos nepažinojo ir nežinojo kaip atrodė. Jai dukra sakiusi, kad ta moteris blondinė ir po to mergaitei žiūrint Facebook, ji atpažino nuteistąją kaip moterį ją užpuolusią, kadangi K. P. buvo dukros anglų kalbos mokytojos drauguose Facebooke (t. 2 b. l. 30 - 32). Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. P., patvirtino savo parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ir parodė, jog įvykio dieną dirbo taksi vairuotoju. Mergaitės mamai jo paprašius, jis paėmė mergaitę ir vežė iki namų. Jis mergaitę atvežė iki Juknevičiaus gatvės. Nuo įlipimo mergaitės iki jos išlipimo, jį sekė buvusi žmona K. P.. Išleidus mergaitę buvusi žmona stovėjo netoliese. Jam pradėjus važiuoti, buvusi žmona išlipo ir pradėjo eiti link ten kur buvo mergaitė. Pavažiavęs, pažiūrėjo, kad K. P. dar nebuvo priėjusi iki mergaitės, todėl nežinojo kur žmona eina, tačiau įtarė, kad kažkas gali būti negero. Jis paskambino mergaitės mamai ir pasakė, kad paklaustų ar parėjo mergaitė namo, nes ją paleidau prie laiptinės ir nuvažiavo. Nuvažiuojant jis K. P. stebėjo, ji ėjo link tos laiptinės kur nuėjo mergaitė. Sekančią dieną sužinojo, kad prie mergaitės prikibo jo buvusi žmona. Jam apie tai pasakė I. S., tai minėjo telefonu, susitikęs nebuvo. Jis paleido mergaitę prie namo, o K. P. sustojo jam iš paskos. Jos automobilis buvo VW Cady pilkos spalvos (t. 2 b. l. 47-49). Apklausta liudytoja R. B., taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) 3 aukšte, jos langai iš kiemo pusės. 2012 m. įvykio dieną buvo namie, kadangi augina vaiką. I. S. yra kaimynė, ji paprašė pažiūrėti jos mergaitę, nes ji pas daktarus ir psichologus važinėja. 14 val. valė miegamojo langą ir pamatė kaip K. P. už sprando lenkia dešine ranka mergaitę ir šaukia „ar jis važinėja pas tavo motką“, tada ji ėmė leistis į apačią, o mergaitę sutiko pirmame aukšte. Pas ją langas buvo atidarytas, todėl viską girdėjo. Tai kategoriškai tvirtina, kadangi matė K. P. veidą. Pažįsta K. P., nes per D. P. brolio vestuves matė ją. Sakė, kad nuteistoji šviesia mašina atvykusi buvo, markių mašinų ji neskiria, mašina K. P. buvo su būdele (t. 2 b. l. 50 -51). Liudytoja apklausta J. G. parodė, jog įvykio dieną buvo atvykusi pas dukrą į svečius R. B.. Jos dukra gyvena (duomenys neskelbtini) name, trečiame aukšte. Ji buvo pas dukrą ir išgirdo aliarmą. Ji išgirdusi dukros aliarmą priėjo prie virtuvės lango ir pamatė praeinančią moterį šviesiais plaukais su kedais ir timpomis, daugiau nieko nematė. Šviesi moteris, tai ta pati moteris, kuri sėdi salėje, tai nuteistoji. Ji iš trečio aukšto matė, veidas matėsi, ji šonu ėjo. Dukra grįžusi iš laiptinės jai nieko nesakė, tik vėliau dukra paaiškino, jog šaukė todėl, kad sužalojo mergaitę (t. 2 b. l. 63 – 64). Apklausta liudytoja S. R. parodė, jog dirba psichologe, su mergaite buvo susitikusi 5 kartus dėl psichologinės konsultacijos, tą dieną apie balandžio mėn. ji konsultavo mergaitę. Vakare po darbo, jai sakė mergaitės mama, kad dukra po konsultacijos buvo tąsoma, užpulta ir paprašė jos konsultacijos. Nauja konsultacija buvo pirmadienį. Pirmadienio konsultacijoje iš mergaitės jautėsi nerimas, baimė, pasimetimas. Paklausus kas jai atsitiko, ji pasakė, kad ją užpuolė moteris, tampė už kaklo, už plaukų, kad viskas įvyko prie namų laiptinės. Ji neprisimena ar mergaitė detaliau užpuoliką įvardijo. Sakė užpuolė nepažįstama moteris, bijo nepažįstamos moters.

K. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji nusikaltimo nepadarė ir prieš nukentėjusiąją U. S. nesmurtavo, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, teisėjų kolegijos vertinimu yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos ir vertinamos kaip jos gynybos versija. Nors K. P. ir neigia savo kaltę dėl smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau jos kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotais ir aukščiau aptartais, nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S., liudytojų D. P., R. B., S. R., J. G. parodymais, kurie yra visiškai sutampantys su bylos įrodymų visetu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S., liudytojų D. P. ir R. B. duoti parodymai yra nuoseklūs, logiški, esminių prieštaravimų tarp jų nenustatyta. Be to, liudytoja R. B. ją apklausus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kategoriškai patvirtino tas aplinkybes, jog aiškiai matė kaip K. P. už sprando lenkė dešine ranka mergaitę ir šaukė „ar jis važinėja pas tavo motką“, aiškiai matė K. P. veidą ir ją pažino. Liudytoja D. P., taip pat kategoriškai patvirtino aplinkybes, jog įvykio dieną, nuo įlipimo nukentėjusiosios mergaitės į mašiną iki jos išlipimo, jį sekė buvusi žmona K. P.. Išleidus mergaitę buvusi žmona stovėjo netoliese, jam pradėjus važiuoti, ji išlipo ir pradėjo eiti link ten kur buvo mergaitė, todėl įtardamas, kad kažkas gali būti negero, paskambino nukentėjusiosios mamai. Liudytoja J. G. taip pat patvirtino, jog įvykio dieną būdama pas dukrą ir išgirdusi triukšmą, pro virtuvės langą matė praeinančią moterį šviesiais plaukais, kurią vėliau atpažino teismo salėje ir patvirtino, jog nuteistoji K. P. ta pati moteris, kurią matė praeinančią įvykio dieną. Teisėjų kolegija pažymi, jog abejoti nuosekliais, išsamiais, kitų bylos duomenų patvirtintais bei atitinkančiais faktines bylos aplinkybes nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S., liudytojų D. P., R. B., S. R., J. G., parodymais teismas neturi pagrindo. Tokio pagrindo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios paneigtų minėtų liudytojų parodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir mažametės nukentėjusiosios U. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1 b. l. 12 – 13) ir padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios U. S. parodymai, D. P. parodymai bei R. B. parodymai sudaro darnią ir nuoseklią, vieni kitus patvirtinančių įrodymų visumą, kurių patikimumas teismui jokių abejonių nekelia. Įtarti minėtus liudytojus susimokius ir mergaitę panaudojus kaip keršto įrankį prieš K. P., apylinkės teismas nematė jokio pagrindo, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistosios apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surengtas nusikaltimu įtariamo asmens atpažinimas, todėl U. S. nėra atpažinusi ir parodžiusi ją sužalojusią moterį, kuri iki įvykio mergaitei nebuvo žinoma ir pažįstama, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad mergaitės atžvilgiu smurtavo būtent K. P..

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų ir duomenų, kurie patvirtina, jog būtent K. P. įvykio dieną smurtavo nukentėjusiosios mažametės U. S. atžvilgiu, todėl nuteistosios skunde minimas nusikaltimu įtariamo asmens atpažinimas šiuo atveju būtų perteklinis. Be to, pažymėtina, jog ikiteisminiam tyrimui vadovauja ir sprendimus dėl procesinių veiksmų atlikimo priima prokuroras, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų pakankamumo ir būtinumo klausimą, narinėjamu atveju, prokuroras išsprendė tinkamai.

K. P. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog dėl tariamo įvykio nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S. pareiškimas policijos pareigūnams pateiktas praėjus daugiau kaip pusei mėnesio ir minimame protokole - pareiškime net neužsimenama apie fizinį smurtą, kaip kaltinime nurodomą sugriebimą už kaklo ir kaklo spaudimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymas nenumato per kokį laiko tarpą nukentėjęs asmuo, dėl pažeistų teisių, turi kreiptis į teisėsaugos įstaigas. Be to, pažymėtina, jog nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. S. apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2 b. l. 31) paaiškino, jog mergaitė buvo apklausta policijos pareigūnų ligoninėje iš karto po įvykio tą pačią dieną. Nesulaukusi kelias savaites pranešimo iš policijos, pati nuvyko į policijos komisariatą, kuriame paaiškėjo, jog įvykis nebuvo užregistruotas, todėl kreipėsi į policijos komisariato viršininką, kuris vėliau aiškinosi su pareigūnais dėl susidariusios situacijos. Tą pačią dieną jai grįžus į namus, atvyko policijos pareigūnai, kurie viską surašė ir užfiksavo. Netikėti šiais nukentėjusiosios įstatyminės atstovės I. S. parodymais, teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog I. S. protokole – pareiškime (t. 1 b. l. 6) Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įvykio fakto ir tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja (t. 1 b. l. 8 -9) detaliai išdėstė visas jai žinomas įvykio aplinkybes bei nurodė, jog jos dukrą užpuolusi moteris, mergaitę pagriebė už apykaklės, dėl ko jai sukėlė fizinį skausmą. Todėl nuteistosios skundo argumentas, jog pareiškime net neužsimenama apie fizinį smurtą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde K. P. pažymėjo, jog iš apklausos protokoluose esančių duomenų seka, kad liudytoja R. B. nurodo kitas aplinkybes, dėl transporto priemonės, su kuria atvyko moteris, nei liudytojas D. P., kadangi apklausta liudytoja R. B. nenurodė mačiusi kokiu automobiliu buvo atvykusi moteris, kuri užpuolė U. S., o apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad moteris atvažiavo automobiliu Fiat, kai tuo tarpu D. P. nurodė, kad jis K. P. tariamo įvykio dieną matė vairuojančią Cady automobilį sidabrinės spalvos.

Teisėjų kolegija atmeta šį nuteistosios skundo argumentą ir pažymi, jog liudytojos R. B. nurodytos transporto priemonės spalvos ir markės neatitikimai D. P. nurodytai transporto priemonei, jokios esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl K. P. kaltės, esant kitų nustatytų įrodymų, duomenų bei aplinkybių visumai, neturi. Be to, liudytoja R. B. apklausta apeliacinės instancijos teisme (t. 2 b. l. 51) paaiškino, jog K. P. buvo atvykusi šviesia mašina, jog mašina buvo su būdele, o mašinų markės ji neskiria.

Apeliaciniame nuteistosios skunde taip pat teigiama, kad tik įvertinus mergaitės mamos I. S. subjektyvius atsakymus yra konstatuota, jog mergaitės būklė pablogėjo po užpuolimo, todėl akivaizdu, kad objektyviai dėl sveikatos pablogėjimo mažametė U. S. nebuvo tiriama, todėl nėra jokio pagrindo besąlygiškai vadovautis Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Akte aptariamas potrauminis streso sindromas, adaptacijos sutrikimas, psichikos sutrikimai buvo įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau toks vertinimas duotas neaptarus ir neįvertinus kiek ir kaip mergaitės sveikata buvo sutrikdyta, dėl žinios apie ligą, iki įvykio. Visa tai ekspertizės akte ir teismo nuosprendyje visiškai nevertinta, kad U. S. psichiatrų žinioje yra nuo 2011-09 -07. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka. Atliekant psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, visiškai nebuvo atsižvelgta į tokius medicininius duomenis, kurie yra įrašyti Marijampolės PSPC asmens sveikatos U. S. ligos istorijoje: pradėta nuo 2011-09-07, kai U. S., gim. (duomenys neskelbtini), atvyko su mama. Mama nurodo, kad pastaruoju metu (palaipsniui nuo š.m. pavasario) prislėgtos nuotaikos, liūdna, jautri; 2011-06 konsultuota psichiatro (KMUK), diagnozuota F43.2 (Adaptacijos sutrikimai); psichologo nekonsultuota. Pati mergaitė nurodo, kad liūdnesnė jaučiasi, kai nebegyvena su tėčiu. Obj.: smulkaus kūno sudėjimo, hipotrofiška, veido išraiška gana liūdna, emocijos stokoja spontaniškumo; nuotaika kiek pažeminta, mastymas nuoseklus, produktyvus, aktyvios psichopatijos nėra, baimes neigia, jautri; diagnozė: F43.2 Adaptacijos sutirkimai. Siunčiama psichologo konsultacijai (gyd. D.Vėlavičienė).

2011-10-06 psichologo konsultacija: pokalbio su mama metu mergaitė neatsitraukė nuo jos, buvo nuolat prisiglaudusi, atrodo išsigandusi (akys išplėstos), liūdna. Mama išsako mergaitės baimes, jautrų reagavimą į tėvų skyrybas. Rekomenduota ilgalaikė psichologinė pagalba, darbas su emocijomis (psichologė J. Adomaitytė) – ligos istorijos 2 lapas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie medicininiai įrašai apie mergaitės sveikatą, bei nustatyta diagnozė (F43.2 Adaptacijos sutrikimai) yra padaryti iki įvykio – 2012m. balandžio 20 dienos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant K. P. veiksmus, buvo remtasi Teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis (t. 1 b. l. 37 – 38), kad 2014-04-24 – 2012-08-22 laikotarpiu U. S. nustatyta diagnozė: potrauminio streso sindromas, o minėtos ekspertizės atlikimo metu jai konstatuotas adaptacijos sutrikimas (F43.2). Adaptacijos sutrikimas (F43.2) U. S. buvo vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas K. P. kalta pagal BK 138 str. 2 d. 1 p., nepagrįstai rėmėsi kaip vienu iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančiu nuteistosios kaltę, minėtu ekspertizės aktu. Teisėjų kolegijos nuomone ši ekspertų išvada nebuvo išsami ir besąlygiškai patvirtinanti U. S. sveikatos sutrikdymo mastą (nesunkų sveikatos sutrikdymą), kadangi atliekant ekspertizę ekspertai neatsižvelgė (kadangi jiems nebuvo pateikti) į medicininius duomenis dėl U. S. psichinės sveikatos būklės iki įvykio.

Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta ekspertizę atlikusi ekspertė V. Kilikevičienė, kuri paaiškino, kad jai buvo nežinoma, kad U. S. turėjo psichikos problemų ir psichiatrų žinioje buvo nuo 2011-09-07, todėl neturėjo galimybės įvertinti kokia buvo mergaitės psichinė ir fizinė būklė 2011-09-07 priimant ją psichiatro žinion, kokia psichinė ir fizinė būklė buvo 2012-04-20 ir kokia ji yra dabar. Dėl ekspertizės atlikimo, ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir U. S. medicininė dokumentacija. Tačiau kaip matyti iš ekspertizės akte išvardintos tyrimui pateiktos medicininės dokumentacijos, ekspertams nebuvo pateikt medicininiai duomenys - U. S. ligos istorija iš Marijampolės PSPC, todėl į juos nebuvo atsižvelgta, jie liko neįvertinti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta ekspertė V. Kilikevičienė (t. 2 b. l. 23 – 25), į jai užduodamus klausimus paaiškino, jog ekspertų išvadoje nepateikė analizės dėl U. S. psichikos sveikatos, laikotarpiu nuo 2011-09-07 iki įvykio dienos, todėl, kad buvo analizuota tik ta medžiaga, kuri jiems buvo pateikta kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir jeigu nebuvo pateikta objektyvi medžiaga iš psichiatro, nebuvo ką ir analizuoti. Ekspertė pažymėjo, jog atliekant ekspertizę yra analizuojama visa medžiaga, o ne pateiktos pažymos, kadangi pažymos informacijos neduoda. Ekspertės V. Klikevičienės teigimu ekspertizės metu jie tyrė ir analizavo vaiko psichikos būseną konkrečiai dėl įvykio ir, jeigu būtų iškilę kažkokių duomenų dėl ankstesnės vaiko psichinės būsenos, kad lankėsi pas psichiatrus ir, kad jau buvo tokių požymių, kurie nustatyti ekspertizės metu, tokiu atveju ekspertai nebūtų galėję tai susieti su įvykiu. Ekspertė į konkrečius klausimus atsakyti negalėjo, o aiškindavo, kad viskas yra aprašyta ekspertizės akte.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atliktoje teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizėje nebuvo įvertintos svarbios aplinkybės: - ligos istorijos 2 lape nurodyta -pradėta nuo 2011-09-07, kai U. S., gim. 2001-08-21, atvyko su mama. Mama nurodo, kad pastaruoju metu (palaipsniui nuo š.m. pavasario) prislėgtos nuotaikos, liūdna, jautri; 2011-06 konsultuota psichiatro (KMUK), diagnozuota F43.2 (Adaptacijos sutrikimai); psichologo nekonsultuota. Pati mergaitė nurodo, kad liūdnesnė jaučiasi, kai nebegyvena su tėčiu. Obj.: smulkaus kūno sudėjimo, hipotrofiška, veido išraiška gana liūdna, emocijos stokoja spontaniškumo; nuotaika kiek pažeminta, mastymas nuoseklus, produktyvus, aktyvios psichopatijos nėra, baimes neigia, jautri; diagnozė: F43.2 Adaptacijos sutrikimai. Siunčiama psichologo konsultacijai (gyd. D.Vėlavičienė). 2011-10-06 psichologo konsultacija: pokalbio su mama metu mergaitė neatsitraukė nuo jos, buvo nuolat prisiglaudusi, atrodo išsigandusi (akys išplėstos), liūdna. Mama išsako mergaitės baimes, jautrų reagavimą į tėvų skyrybas. Rekomenduota ilgalaikė psichologinė pagalba, darbas su emocijomis (psiheologė J. Adomaitytė), kad U. S. iki įvykio lankėsi pas psichologus ir psichiatrus, jai buvo nustatyta ir diagnuozuota adaptacijos sutrikimai (43,2), - ta pati diagnozė, kaip ir ekspertizės akte. Todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes paskyrė kompleksinę teismo medicininę – psichologijos – psichiatrijos ekspertizę dėl U. S. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo.

Iš naujai atliktos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2 b. l. 78 -81) matyti, jog atliekant tyrimą buvo vertinta visa eilė medicininių dokumentų pateiktų kartu su baudžiamąją bylą, taip pat analizuojama ir U. S. ligos istorija iš Marijampolės PSPC, kurioje užfiksuota, kad pas psichiatrus U. S. su mama kreipėsi 2011-09-07; 2011-06 konsultuota psichiatro (KMUK), diagnozuota – adaptacijos sutrikimai(43.2), siųsta psichologo konsultacijai; 2011-10-06 konsultuota psichologo, rekomenduota ilgalaikė psichologinė pagalba, darbas su emocijomis. Ekspertė remdamasi U. S. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje pateikė išvadą: 1.U. S. po nagrinėjamo įvykio yra diagnozuojama ūminė reakcija į stresą, potrauminio streso sindromas, adaptacijos sutrikimas. Šių diagnozių vertinimas ir priežastinio ryšio su nagrinėjamu įvykiu nustatymas yra teismo psichiatrų (teismo psichiatrų/psichologų) kompetencijoje. U. S. išorinių sužalojimo žymių kūne nekonstatuota. Nesant išorinių kūno sužalojimo žymių, nėra ir objektyvaus pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą bei atsakyti į kitus, su kūno sužalojimais susijusius, klausimus. Galimybė, kad U. S. 2012-04-12 įvykusio įvykio metu, spaudžiant jai kaklą galėjo jausti fizinį skausmą nėra atmetama. 2. 2011-09-07, kai U. S. buvo priimta psichiatro žinion, ji sirgo sunkia, progresuojančia kepenų liga (cholangitu, kepenų fibroze ir ciroze), buvo menkos mitybos, silpna, skundėsi nepastoviais pilvo skausmais, kojų kaulų skausmais, kraujavimu iš nosies, odos niežėjimu, apetito stoka. Dėl kepenų ligos buvo atleista nuo fizinio lavinimo ugdymo pamokų. 3. Analogiška (žr. išvados 2-ą punktą) mergaitės būklė buvo ir 2012-04-20. Objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad po 2012-04-20 iki dabar fizinė mergaitės būklė ryškiai blogėjo ar gerėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra.

Kadangi minėtą kompleksinę komisijos medicininę-psichologinę – psichiatrinę ekspertizę dėl U. S. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo buvo pavesta atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ši įstaiga, atlikdama ekspertizę, psichiatrų, psichologų nekvietė, nurodydama, jog dauguma klausimų priklauso psichiatrų ir psichologų kompetencijai, todėl atsakė tik į klausimus, kurie priklausė VTMT teismo medicinos ekspertų kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog nebuvo atsakyta į daugumą klausimų, kurie priklausė būtent psichiatrų ir psichologų kompetencijai, pateikė neatsakytus VTMT teismo medicinos ekspertų klausimus Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriui (t. 2 b. l. 95). Tačiau VTPT prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius 2014-10-02 raštu (t. 20 b. l. 99) informavo apeliacinės instancijos teismą, jog jų skyriaus teismo psichiatrai, psichologai ekspertai atsakyti pagal U. S. medicininius dokumentus – ligos istorijos įrašus negalės, kadangi LR SAM ministro įsakyme dėl teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinime 2013-06-12 Nr. V-616 bendrosiose nuostatose, nenumatyta tokia atlikimo tvarka (nėra tokios rūšies ekspertizės kaip vertinimas iš medicininių dokumentų), todėl paskirtas tyrimas U. S. negali būti atliktas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, įvertinant byloje atliktų ekspertizių tyrimų rezultatus bei į tai, jog apeliacinės instancijos metu nepavyko pašalinti byloje esančių abejonių dėl nukentėjusiosios U. S. psichinės sveikatos būklės iki įvykio 2011-09-07 priimant ją psichiatro žinion ir jos psichinės sveikatos būklės 2012-04-20 po įvykio, apeliacinės instancijos teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad būtent K. P. neteisėti ir kalti veiksmai t.y. sugriebimas mažametei U. S. už kaklo ir jo suspaudimas, nulėmė bei sukėlė U. S. adaptacijos sutrikimą (F43.2), kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi tokia diagnozė – adaptacijos sutrikimai (F43.2) buvo nustatyti iki įvykio – 2012-04-20. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja Teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės išvados dalimi (t.1, b.l.36), kurioje nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, vertinant byloje esančius faktinius duomenis bei objektyvių duomenų byloje trūkumą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, jog K. P. neteisėti ir kalti veiksmai sukėlė nukentėjusiajai U. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nėra įrodytas pagrindinis BK 138 str. 2 d. 1 p. veiką kvalifikuojantis požymis – jog tarp tyčinių K. P. smurtinių veiksmų ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, nulėmęs bei sukėlęs U. S. adaptacijos sutrikimą (F43.2), kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi tokia diagnozė – adaptacijos sutrikimai (F43.2) buvo nustatyti iki įvykio – 2012-04-20.

Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas K. P. veiksmus, vadovaujasi

specialisto išvada (t.1, b.l.17), kurioje nustatyta, kad U. S. įvykio metu galėjo jausti fizinį skausmą. Kadangi U. S. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Teismo medicinos ekspertizės akto išvada (t.2, b.l.78), kurioje nustatyta U. S. išorinių sužalojimo žymių kūne nekonstatuota. Nesant išorinių kūno sužalojimo žymių, nėra ir objektyvaus pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą bei atsakyti į kitus, su kūno sužalojimais susijusius, klausimus. Galimybė, kad U. S. 2012-04-12 įvykusio įvykio metu, spaudžiant jai kaklą galėjo jausti fizinį skausmą nėra atmetama.

Iš apylinkės teismo nuosprendžio nusikalstamos veikos aprašymo šalinama faktinė aplinkybė: - potrauminio streso sindromą bei adaptacijos sutrikimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. P. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai U. S.. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir K. P. veika iš BK 138 str. 2 d. 1 p. perkvalifikuotina į BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-01) kaip turinti šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartus nuteistosios K. P. padarytos veikos perkvalifikavimo motyvus, nustačius, jog K. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-01), tai yra padarė lengvesnį nusikaltimą, atitinkamai keistina paskirta bausmė ją sušvelninant.

Apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajai K. P. atsižvelgia į padarytą tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistosios asmenybę, į tai, jog K. P. bausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai, įrašyta į psichiatro įskaitą, diagnozavus adaptacijos sutrikimą, nusikalstamą veiką padarė jau būdama Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-01-06 nuosprendžiu pripažinta kalta dėl dviejų tyčinių nusikaltimų padarymo, vienas iš kurių (BK 140 str.1 d.) smurtinis, susijęs su sveikatos sutrikdymu kitam asmeniui, turi neišnykusį teistumą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-11-28 nuosprendis keistinas, K. P. pripažįstama kalta pagal BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-01) paskiriant jai švelnesnę bausmę.

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.

Byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuriuo nukentėjusiosios įstatyminė atstovė I. S. prašė priteisti iš nuteistosios K. P. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 700,08 Lt turtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė atlyginti išlaidas, turėtas ją atstovavusio advokato pagalbai apmokėti, sudarančias 1600 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė civilinį ieškinį, tenkino pilnai ir iš K. P. U. S. naudai priteisė 700,08 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 20 000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise valdant įstatyminei U. S. atstovei, jos motinai, I. S.. Taip pat iš K. P. priteisė I. S. 1600 Lt advokato pagalbai apmokėti. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, jog nuteistosios K. P. veika perkvalifikuojama iš BK 138 str. 2 d. 1 p. į BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-01) sprendžia, jog neturtinės žalos priteistina suma iš nuteistosios K. P. turi būti mažinama. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusioji U. S. dėl nuteistosios veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, išgąstį, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir nuo atliktų veiksmų kilusias pasekmes (jautė fizinį skausmą), taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką, todėl neturtinę žalą nukentėjusiajai U. S. atitinkamai mažina iš K. P. priteisiant 1448 Eur (5000 Lt).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 3p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,4 p.,

nusprendė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį pakeisti.

K. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 138 str. 2 d. 1 p. į LR BK 140 str. 2 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-07-01) ir paskirti K. P. laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1(vieneriems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždraudžiant bendrauti ir ieškoti bet kokių ryšių su nukentėjusiąja U. S. ir jos įstatymine atstove I. S. bei įpareigojant 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies faktinę aplinkybę: - potrauminio streso sindromą bei adaptacijos sutrikimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu-.

Sumažinti nukentėjusiajai U. S. priteistos neturtinės žalos dydį iš K. P. priteisiant 1448 Eurų (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) (5000 Lt).

Priteisti iš K. P. 289.6 Eurų ( 1000 litų) I. S. turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.