Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo N. Š. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-62-814/2015 pagal ieškovės G. M. patikslintą ieškinį atsakovui N. Š., išvadą teikiančiai institucijai Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo ir atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, bei atsakovo N. Š. priešieškinį ieškovei G. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir vaiko pavardės pakeitimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas, prašydamas nustatyti bendravimo su vaiku tvarką išskyrė bendravimo tvarką iki vaikui sueis vieneri metai amžiaus, ir nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus. Apeliantas mano, kad toks išskyrimas yra būtinas, kadangi vaikas tokiame amžiuje ypatingai greitai auga ir bendravimo su vaiku tvarka jam suėjus vieneriems metams turi būti nustatoma kita, negu buvo nustatyta iki vaikui sueis vieneri metai. Teismas rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais. Apeliantas supranta, jog vaikas naktį ir dieną po du kartus yra maitinamas motinos pienu ir yra nusistovėjęs vaiko miego režimas. Tačiau apelianto siūloma bendravimo su vaiku tvarka niekuo nepažeis šio režimo bei maitinimo. Sprendime niekuo nėra įrodoma, jog apelianto siūloma bendravimo tvarka sutrikdys vaiko gyvenimo ir dienos režimą. Sprendime nurodomos tik prielaidos, jog galimai bus pažeistas gyvenimo ir dienos režimas. Tokia prielaida prieštarauja ir teismo paskirtai apelianto bendravimo su vaiku tvarkai, nes jeigu teismas nustato, kad apeliantas iki vaikui sueis vieneri metai, gali su vaiku matytis tris dienas per savaitę, ir tai žinoma, tiek teismo, tiek apelianto ir ieškovės nuomone, nepažeis vaiko dienotvarkės ir interesų, kaip gali bendravimas penkias dienas per savaitę, t.y. tik dviem dienom, staiga pradėti pažeidinėti vaiko dienotvarkę ir interesus, trikdyti jo gyvenimo režimą. Teismas, pripažindamas, kad apeliantui galima su vaiku matytis tris dienas, pripažįsta, kad tokie susitikimai tomis dienomis neprieštarauja vaiko interesams. Dėl to, vertinant logiškai - sistemiškai, akivaizdu, kad ir susitikimai penkias dienas per savaitę neturi pažeisti ir niekaip nepažeis vaiko interesų, dienotvarkės ir režimo. Leidimas apeliantui matytis su vaiku dar dvi dienas per savaitę, nebūtų niekuo kitoks, nei apelianto matymasis su vaiku tris teismo nustatytas dienas. Dėl to akivaizdu, kad nebuvo jokio pagrindo netenkinti apelianto prašymo jam leisti matytis su vaiku penkias dienas per savaitę. Žinoma, vaiko dienotvarkė, režimas ir jo maitinimas motinos pienu yra itin svarbus, tačiau kaip jau minėta, Apelianto susitikimai penkias dienas per savaite su vaiku niekaip neriboja nei galimybės vaiko maitinti, nei jam tinkamai ilsėtis.Apeliantas nesutinka su tuo, jog remiantis nustatyta bendravimo tvarka, jam su vaiku iki sueinant dvejiems metams, galima matytis tik po dvi su puse valandos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad toks laiko tarpas yra per trumpas ir yra būtina leisti matytis su vaiku penkias dienas per savaitę bent po tris valandas. Esant nustatytai matymosi trukmei tik dvi su puse valandos, lieka reali galimybė, jog vaikas gali visą šį laiką pramiegoti ir apeliantui neliks galimybės pabendrauti net truputį su savo vaiku. Teismas neįvertino šios aplinkybės nustatydamas tik dvi su puse valandos matymosi trukmę. Vėl gi akivaizdu, kad matymosi trukmės pailginimas niekuo neįtakos vaiko dienotvarkės, režimo ir maitinimo mamos pienu, nes dienoje dar liks itin daug laiko tiek vaiko poilsiui, tiek maitinimui. O pakankamam apelianto bendravimui su vaiku, atsižvelgiant į tai, kad vaikas negyvena su juo, matymosi trukmės pailginimas yra itin svarbus ir lemiamas, leidžiantis kuo labiau bendrauti su vaiku ir vaikui nuo kūdikystės suvokti tėvo buvimą šalia ir išvystyti su juo tinkamą bei artimą ryšį.Būtina atkreipti dėmesį, kad nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus vaikas auga itin sparčiai. Būdamas vienerių metų amžiaus, vaikas bus pasikeitęs lyginant su tuo, koks yra šiuo metu. Laikotarpiu tarp vienerių ir dvejų metų amžiaus dažniausiai visi vaikai pradeda tarti pirmuosius žodžius, pradeda kalbėti, taip pat žengia pirmuosius žingsnius ir pradeda vaikščioti. Taip pat šiuo laikotarpiu dažniausiai jau yra nustojama vaiką maitinti motinos pienu. Apeliantas, įvertinęs visus šiuos objektyvius faktus, mano, jog vaikui suėjus vieneriems metams, iki sueinant dvejiems metams, privaloma apeliantui leisti dažniau matytis su vaiku, t.y. penkis kartus per savaitę po penkias valandas. Tokia būtinybė yra pagrindžiama aukščiau išvadintais vaiko fiziologiniais ir psichologiniais pokyčiais - vienais iš esminių jo gyvenime ir galimybe leisti vaiko tėvui dalyvauti kuo intensyviau vykstant šiems pokyčiams.Vaikui bręstant ir augant, teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai mažina apelianto bendravimo su vaiku laiką nors tai turėtų būti priešingai. Vaikui sulaukus vyresnio amžiaus, t.y. esant dvejų metų amžiaus, lieka objektyviai mažiau priežasčių išlaikyti tokią trumpą bendravimo su vaiku trukmę. Tokio amžiaus keičiasi vaiko miego režimas, nebėra maitinimo krūtimi, vaikas labiau suvokia aplinką ir su kuo bei kiek laiko bendrauja. Esant tokioms aplinkybėms, vaikui pradedant labiau suvokti aplinką bei pažinti savo tėvus, yra privaloma kuo maksimaliau užtikrinti atskirai gyvenančio apelianto (tėvo) bendravimą su juo, tuo labiau, kad nebelieka objektyvių priežasčių, dėl ko toks bendravimas negalėtų būti maksimalus - vaikui reikia mažiau miego, jo dienotvarkė nebe tokia įtempta, nebėra maitinimo mamos pienu.Teismas apeliantui leido su vaiku susitikti tik du kartus per savaitę ir po dvi su puse valandos, o nebe tris kartus per savaitę. Taip pat visiškai nepagrįstas ir nemotyvuojamas susitikimo trukmės, vaikui sulaukus dvejų metų amžiaus, palikimas dvi su puse valandos. Akivaizdu, kad tai yra per mažas laiko tarpas, atsižvelgiant į laiką skirtą nuvykti su vaiku į norimą su juo pralesti vietą ir į laiką reikalingą parvežti vaiką. Tik galimą praleisti laiką pailginus iki penkių valandų apeliantas kaip tėvas galės tinkamai įgyvendinti savo pareigas, tinkamai rūpintis vaiko auklėjimu ir maksimaliai jame dalyvauti.Raštiškas sutikimas vaikui išvykstant į užsienį yra būtinas, kadangi tai nėra įprastinė situacija kiekvieno asmens gyvenime, tuo labiau kūdikio ar mažamečio vaiko. Kelionės susijusios su padidėjusia rizika, nuovargiu ir kitomis kasdieniame gyvenime nepasitaikančiomis objektyviomis aplinkybėmis. Esant tokiam įvykiui, privaloma informuoti ir gauti kito iš tėvų susitikimą dėl vaiko išvykimo į užsienį su vienu iš tėvų. Tik taip bus užtikrinti abiejų tėvų teisėti interesai vaiko atžvilgiu ir žinojimas apie vaiko buvimo vietą papildomą riziką jo atžvilgiu.Pabrėžiama, jog apeliantas sutiko su visais ieškovės reikalavimais iš pat pradžių ir aiškiai bei konkrečiai pasisakė, kad dėl 2014-09-17 ieškiniu pateiktų reikalavimų ginčo tarp ieškovės ir apelianto niekada nebuvo ir nėra. Teismas dėl to privalėjo padaryti išvadą, kad ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis taip, kaip nurodyta LR CPK 95 str. - pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį. Nei vienas iš reikalavimų nebuvo pagrįstas, nes dėl jų nebuvo ginčo. Apeliantas nei karto byloje neteigė, jog dėl šių reikalavimų būtų ginčas. Ieškovė teikdama ieškinį tik siekė asmeninių neteisėtų ir niekuo su civiliniu procesu nesusijusių tikslų - siekė sukurti problemų apeliantui bet kokia kaina. Šiuo atveju būtent tokia bauda turi būti paskiriama, nes ieškovė pateikė ieškinį su reikalavimais, iš kurių nei vienas nebuvo pagrįstas, o apeliantas juos visus pripažino net ir nesant iškeltai civilinei bylai.Negalima teigti, kad ieškovės ieškinys (priešieškinys) buvo tenkintas 87,5 proc., kaip nepagrįstai nurodo teismas, nes ieškovės pradiniu ieškiniu pateikti trys reikalavimai buvo visiškai nepagrįsti, dėl jų tarp šalių niekada nebuvo ginčo. Nepagrįstų ir visuomet apelianto pripažintų reikalavimų jokiu būdu negalima apibūdinti kaip teismo patenkintais ieškovės pateiktais reikalavimais. Tai nepagrįsti reikalavimai, dėl kurių nebuvo ginčo. Ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už tokius reikalavimus priteisimas iš apelianto būtų nesąžiningas bei neteisingas ir pažeistų LR CPK 93 str. įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką. Įvertinus ieškovės pateiktą ieškinį ir priešieškinį, visus apelianto į bylą teiktus procesinius dokumentus ir teismo sprendimą daroma pagrįsta išvada, kad nei vienas ieškovės reikalavimas negali būti pripažįstamas kaip patenkintu remiantis LR CPK 93 str., ir dėl to ieškovei iš apelianto neturi būti priteisiama jokia dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės prašo pakeisti teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, t.y. iki V. M. sulaukiant vienerių metų amžiaus, ieškovė privalo leisti atsakovui paimti V. M. ne mažiau penkis kartus per savaitę ne mažiau kaip trims valandoms, atsakovui pasirenkant šio laiko praleidimo vietą; V. M. sulaukus vienerių metų, iki sulaukiant dvejų metų, ieškovė privalo leisti atsakovui paimti V. M. ne mažiau penkis kartus per savaitę ne mažiau kaip penkioms valandoms, atsakovui pasirenkant šio laiko praleidimo vietą; V. M. sulaukus dvejų metų, ieškovė privalo leisti atsakovui paimti V. M. ne mažiau penkis kartus per savaitę ne mažiau kaip penkioms valandoms, atsakovui pasirenkant šio laiko praleidimo vietą. Apeliantas, prašydamas nustatyti bendravimo su vaiku tvarką išskyrė bendravimo tvarką iki vaikui sueis vieneri metai amžiaus ir nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus. Apeliantas mano, kad toks išskyrimas yra būtinas, kadangi vaikas tokiame amžiuje ypatingai greitai auga ir bendravimo su vaiku tvarka jam suėjus vieneriems metams turi būti nustatoma kita, negu buvo nustatyta iki vaikui sueis vieneri metai. Taigi nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra iškilęs ginčas dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu šalys siekė bendro kompromiso sprendžiant ginčą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nes teismui buvo pateiktas taikos sutarties projektas (2 t., b. l. 33a), kuriame ieškovė siūlė, kad iki vaikui sulaukiant dvejų metų amžiaus, atsakovas pasiima vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos antradieniais, ketvirtadieniais, sekmadieniais 17.30 val. ir parveža atgal 19.30 val., o vaikui sulaukus dvejų metų amžiaus, atsakovas pasiima vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos antradieniais, ketvirtadieniais 17.30 val. ir parveža atgal 19.30 val. tą pačią dieną. Skundžiamame teismo sprendime buvo nustatyta būtent tokia bendravimo su vaiku tvarka.

Sutiktina su ieškovės argumentais, su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad taikos sutarties sąlygos iš esmės tenkino abi šalis, tačiau ji nebuvo pasirašyta dėl atsakovo kaltės, kadangi jis pareikalavo, kad mergaitei būtų suteikta pavardė „Š. M.“.

Skundžiamu teismo sprendimu šalių mažamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes auklėti vaiką, tačiau tai nesumažina kito teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių dukra sprendimo priėmimo momentu buvo tik šešių mėnesių amžiaus, ieškovės paaiškinimais, naktį ir dieną po du kartus maitinama motinos pienu, be to, yra nusistovėjęs jos miego režimas. Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės paaiškinimais, kad atsakovas, paėmęs mergaitę, dažnai vėluoja ją grąžinti sutartu laiku ir apie tai ieškovės net neinformuoja, o kartais atsakovas reikalauja duoti išsivežti vaiką, net neatsižvelgdamas į vaiko dienos režimą. Tas pačias aplinkybes ieškovė nurodė ir atsiliepime į apeliacinį skundą, kad apeliantas paėmęs dukrą iš ieškovės sutartu laiku neparvežė jos bei neinformavo motinos, kad vėluos parvežti, šį faktą ieškovė užregistravo vaikų teisių skyriuje. Esant tokioms nustatytoms aplinkybės, darytina išvada, kad geranoriškas susitarimas tarp šalių dėl bendravimo su vaiku yra negalimas.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku, kuris yra dar kūdikis ir kuris turi tam tikrą dienos maitinimo ir miego režimą, tvarka turi būti nustatyta šiuo atveju atsižvelgiant ne į vieno iš tėvų maksimalias teises matytis su kūdikiu, bet išimtinai į mažamečio vaiko interesus. Kaip teisingai pažymėjo sprendime teismas, atsakovo matymasis su vaiku, atsakovo nuomone, yra apibrėžiamas kaip vaiko faktinis paėmimas iš jo gyvenamosios vietos, dėl ko, paimant vaiką dažnai ir ilgesniam laikui, gali būti sutrikdytas vaiko gyvenimo ir dienos režimas, nes atsakovas reikalauja ne mažiau penkis kartus per savaitę ir ne mažiau kaip trims valandoms (o nuo vienerių metų – ne mažiau kaip penkioms valandoms), atsakovui pasirenkant šio laiko praleidimo vietą, t. y. nenustatant konkretaus laiko ir savaitės dienų. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 str. 2 d.) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (vietos, būdo, sąlygų ir pan. atžvilgiu), jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad atsakovo reikalavimas matytis su mažamečiu vaiku, neturinčiu vienerių metų amžiaus penkis kartus per savaitę, ne mažiau kaip trims ir vėliau penkioms valandoms pačiam atsakovui pasirenkant šio laiko praleidimo vietą, galimai užtikrintų tėvo, bet ne mažamečio vaiko teises ir interesus, nes būtų sutrikdyta vaiko dienotvarkė ir tokio mažamečio vaiko atitraukimas nuo motinos ilgesniam laikui gali turėti neigiamos įtakos vaiko vystymuisi ir jo emocinei būklei. Be to, kaip jau buvo minėta, atsakovo reikalavimas yra abstraktus, kas gali lemti šalių nesutarimus ateityje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išvadą teikianti institucija visiškai sutiko su taikos sutarties projekte nurodytomis bendravimo su vaiku tvarkos sąlygomis. Skyriaus nuomone, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad ieškovės pasiūlyta tvarka galėtų kažkaip kenkti vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka užtikrina maksimalų skyriumi gyvenančio tėvo bendravimą su vaiku ir atitinka vaiko interesus, todėl keisti jos nėra jokio pagrindo.

Dėl reikalavimo gauti vieno iš tėvų sutikimą vaikui išvykstant į užsienį.

Atsakovo teik ieškinyje, teik apeliaciniame skunde reikalavo, kad V. M. išvykstant į užsienį su ieškove turi būti gautas raštiškas atsakovo sutikimą. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto reikalavimą kaip nepagrįstą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kadangi patenkinus apelianto reikalavimą būtų nepagrįstai suvaržyta ieškovės judėjimo laisvė. Be to, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu yra nustatyta su ieškove ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nė vienas norminis teisės aktas nenustato pareigos motinai (tėvui), su kuria (-iuo) nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, išvykstant su vaiku į užsienio valstybę, gauti kito iš tėvų rašytinį sutikimą, todėl šis apelianto prašymas kaip nepagrįstas taip pat atmestinas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Apeliantas pakartotinai prašo teismo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį, skirti ieškovei baudą, kadangi, apelianto vertiniu, jis niekada neprieštaravo dėl tėvystės, dėl išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, jog ginčas tarp šalių dėl tėvystės vaiko atžvilgiu įregistravimo buvo nuo pat vaiko gimimo. Vien tas faktas, kad vaiko gimimo liudijime nebuvo įrašytas tėvas, kuris atsisakė pripažinti vaiko tėvystę pareiškimu dėl nesutarimų su ieškove dėl vaiko pavardės, o ne dėl tėvystės fakto, sudarė pagrindą ieškovei kreiptis su ieškiniu dėl tėvystės nustatymo. Apeliantas nurodo, kad ieškovei nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo, vaiko pavardės keitimo, nes jis niekada neginčijo fakto, jog yra vaiko tėvas. Pažymėtina, kad nesant ginčų dėl vaiko pavardės keitimo visi klausimai bendru pareiškimu sprendžiami Civilinės metrikacijos įstaigoje. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai buvo prasti bei tarp jų vyko nuolatiniai konfliktai dėl pavardės ir bendravimo su vaiku tvarkos. Taip pat pažymėtina, kad apelianto argumentai, jog ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį atmestini, kadangi pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškinys pagrįstas, todėl jį patenkino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmeta, kaip nepagrįstą.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Taigi skundžiamu teismo sprendimu yra nustatyta tėvo ir vaiko bendravimo tvarka, tačiau apeliantas nepagrindžia, kodėl tokia bendravimo tvarka yra neteisinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo ir jo mažametės dukters bendravimo tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę jam maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką (CK 3.175 str. 2 d.), ir, teismo vertinimu, ši tvarka nepažeidžia šalių nepilnamečio vaiko interesų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kaip jau prieš tai buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies pagrįstai (87,5 proc.), todėl apelianto argumentai, kad trys reikalavimai pareikšti nepagrįsti, nes dėl to tarp šalių nebuvo ginčo, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu teismo sprendimu bylinėjimosi išlaidos yra paskirstytos teisingai ir perskirstyti jų nėra jokio pagrindo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 200 Eur (2 t., b. l. 109), todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto ieškovės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo (a. k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovės G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.