Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-855-569/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-26
Bylos Nr.: e2A-855-569/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09976-2024-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Aleksandras Rusakas
Atsakovas: A. B., B. K.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Go4Rent“

Kategorijos

2.1.2.4.2.7Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
2.6.8.11.3Sutarties ar jos dalies negaliojimas
2.6.16.10Lizingas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-855-569/2025 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09976-2024-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.8.11.3; 2.6.16.10; 3.3.1.14 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Go4Rent“ ieškinį atsakovams B. K. ir A. B. dėl solidaraus skolos priteisimo ir pagal atsakovės A. B. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Go4Rent“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Go4Rent“ pareikštu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovų B. K. ir A. B. solidariai 19 194,67 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2022-09-13 ieškovė ir atsakovas sudarė Ilgalaikės automobilio nuomos su išpirkimu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė atsakovui išnuomojo bei suteikė teisę naudoti ir valdyti sutarties Specialiose sąlygose nurodytą automobilį 12 mėnesių laikotarpiui su teise jį išsipirkti sutartyje numatytomis sąlygomis neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o atsakovas priėmė automobilį, jį valdė ir naudojosi bei įsipareigojo mokėti reguliarų mėnesio nuomos mokestį. Šalys taip pat susitarė, kad sutarčiai taikomos sudarymo metu galiojančios sutarties Bendrosios sąlygos, kurios nėra pasirašomos, bet yra nuolat skelbiamos interneto svetainės adresu https://go4rent.lt/app/uploads/2022/03/Nuomos sutarties BS Go4rent-versija-2022 03.pdf ir yra neatskiriama sutarties dalis. Atsakovas įsipareigojo laikytis sutarties pagrindinių nuostatų ir kas mėnesį atlikti nustatyto dydžio nuomos įmokas už transporto priemonės nuomą pagal išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras po 1179,98 Eur. Atsakovui nemokant nuomos įmokų, sutartis nutraukta anksčiau nustatyto termino, t. y. 2023-05-22 bei jis įpareigotas grąžinti nuomojamą automobilį. Nutraukus sutartį, skolininkas pilnai neatsiskaitė ir liko skolingas 19 194,67 Eur sumą, o kreditorius įgijo teisę reikalauti sumokėti minėtą sumą pagal sutartį, kurią sudaro: 3 637,31 Eur nesumokėtų nuomos įmokų; 133,32 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio, 594,72 Eur delspinigių, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo 2023-05-22 (sutarties Bendrųjų sąlygų 6.10 p.); 1 309,43 Eur delspinigių, apskaičiuotų už 180 dienų po sutarties nutraukimo; 4 719,92 Eur kompensaciją bendrovei už sutarties nutraukimą anksčiau termino (sutarties Specialiųjų sąlygų 2 d.), 181,50 Eur automobilio paieškos išlaidos, 8 618,47 Eur negrąžinto automobilio vertės. Taip pat ieškovė ir atsakovė A. B. 2022-09-13 yra pasirašę laidavimo sutartį. Pagal šią sutartį atsakovė A. B., kaip laiduotoja, besąlygiškai ir neatšaukiamai laidavo ieškovei už atsakovą B. K. ir įsipareigojo prisiimti solidarią atsakomybę ieškovės atžvilgiu už atsakovo B. K. prievolių, kylančių iš sudarytos sutarties ir iš visų būsimų sutarties pakeitimų ar priedų, vykdymą ta pačia apimti kaip ir atsakovas B. K. pagal sutartį. Pagal laidavimo sutartį atsakovui B. K. neįvykdžius visų arba dalies savo piniginių prievolių pagal sutartį, laiduotoja (atsakovė A. B.) ir atsakovas B. K. atsako ieškovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (prisiima solidariąją atsakomybę).

2. Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko, byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugsėjo 13 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia; atmesti ieškovės ieškinį atsakovės atžvilgiu kaip nepagrįstą. Atsakovė patvirtino, kad ant laidavimo sutarties yra jos parašas, tačiau teigė, kad laidavimo sutartį ji pasirašė įtikinta atsakovo nekilsiant jokios atsakomybės ir nesuprato, kad pasirašė laidavimo sutartį, prisiimant asmeninę atsakomybę už atsakovo prievolių tinkamą įvykdymą pagal išperkamosios nuomos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Patikslintą atsakovės priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei UAB „Go4rent“ solidariai iš atsakovų B. K. ir A. B. 3 637,31 Eur nuomos įmokų, 181,50 Eur automobilio paieškos išlaidų, 8 618,47 Eur negrąžinto automobilio vertės, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (12 437,28 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2024-07-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš atsakovo B. K. 702,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės A. B. 177,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.

4. Teismas konstatavo, kad atsakovė yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Atsakovės teigimu, lietuvių kalbos ji nemoka ir nesupranta, tai pasitvirtino teismo posėdžio metu.

5. Teismas vertino, kad byloje atsakovė, išskyrus teiginius apie neva jos apgaulę, neišaiškinant pasirašomos sutarties esmės bei kylančių teisių ir pareigų, nepateikė įrodymų tokioms aplinkybėms, t. y. nesąžiningiems, tyčiniams UAB „Go4rent“ veiksmams pagrįsti.

6. Teismas vertino, kad jokio skubinimo, prievartos pasirašyti laidavimo sutartį, darant psichologinį spaudimą, tikrai nebuvo, tą patvirtino ir pati atsakovė teismo posėdžio metu, kad sutartį pasirašė laisva valia, tačiau apgauta atsakovo dėl sutarties esmės, jos sąlygų bei galimų kilsiančių pasekmių.

7. Teismas pažymėjo, jog iš bylos duomenų nenustatyta ir nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė (finansuotoja) būtų atlikusi ar siekusi atsakovės apgavimo (suklaidinimo) dėl pasirašomų sandorio sąlygų, būtų dariusi atsakovei spaudimą ar atlikusi kitokius veiksmus, lėmusius atsakovės sprendimą pasirašyti laidavimo sutartį prieš tai tinkamai neperskaičius pasirašomos sutarties esminių sąlygų ir nesuprantant pasirašomo dokumento turinio esmės. Nors atsakovė teigia, jog ieškovei buvo žinoma, kad atsakovė nemoka lietuvių kalbos, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad atsakovė santykiuose su ieškove, visų pirma, veikė laisva valia, neverčiama, nesąlygota prievartos.

8. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad sutartyje nurodytas ne laiduotojos (atsakovės), bet galimai atsakovo buvęs gyvenamosios vietos adresas, neturi teisinės reikšmės išvadai dėl ieškovės apgaulės fakto sudarant sutartį, kadangi iš byloje atskleistų aplinkybių matyti, kad atsakovė besąlygiškai pasitikėjo atsakovu bei jo teikiama informacija tiek sandorio sudarymui, tiek sandorio esmės atskleidimui. Kiekvienas vidutiniškai apdairus, rūpestingas asmuo, net nesuprantantis kalbos, gali pasižiūrėti ir įvertinti savo asmens duomenis, įrašytus sutarties pradžioje, kaip šiuo atveju sutarties pradžioje prie vardo ir pavardės nurodžius gyvenamosios vietos adresą. Tai, kad nurodytas ne atsakovės gyvenamosios vietos adresas, neleidžia teigti buvus tyčiniams, nesąžiningiems ieškovės veiksmams, siekiant atsakovę apgauti dėl pasirašomo sandorio esmės.

9. Teismas vertino, jog, tai, kad atsakovė, turėdama gyvenimiškos patirties, veikdama ne gimtojoje šalyje, įtikinta tik iš matymo pažįstamo asmens, pasirašė laidavimo sutartį ir pasirašė šios sutarties neperskaičiusi nei sutarties sudarymo metu, nei vėliau, nepasikonsultavusi su teisininkais nei dėl pasirašomų dokumentų turinio, nei dėl pasekmių, taip pat neskaitė pasirašytos laidavimo sutarties po pasirašymo, laikytina kaip pačios atsakovės didelis nerūpestingumas ir neatsakingumas.

10. Teismas sprendė, jog pripažinimas, kad atsakovė dėl lietuvių kalbos nemokėjimo galimai nesuprato, kad pateikiamas pasirašyti dokumentas yra laidavimo sandoris, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės sudarytą laidavimo sandorį negaliojančiu, nes darytina išvada, kad atsakovė sutikdama pasirašyti jai pateiktą dokumentą jo neperskaičiusi, nepaprašiusi užtikrinti pateikto pasirašyti dokumento teksto ar bent jau esminių sąlygų vertimo į jai suprantamą kalbą, suklydo dėl savo didelio nerūpestingumo ir neatsargumo.

11. Teismas vertino, kad tarp šalių sudaryta sutartis neatitinka CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyto išperkamosios nuomos sutarties tikslo – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą, nes pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo ne tik kad sumokėti beveik visą sutartyje numatytą daikto kainą, tačiau, pasibaigus sutarčiai, norėdamas įsigyti daiktą, dar turėtų sumokėti 37 procentus automobilio kainos (5802,60 Eur).

12. Teismas vertino, kad tiek atsakovės paaiškinimai, tiek sutarties sąlygų visuma suponuoja išvadą, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo atidėto mokėjimo būdu įsigyti kilnojamąjį daiktą atsakovo nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Teismo vertinimu, aptariamu atveju teisės, o ne pareigos įsigyti sutarties objektą įtvirtinimas sutartyje yra tik formalumas, kuris nekeičia sutarties esmės ir juo siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo (Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Dėl to tarp šalių sudaryta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikomi visi vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. gegužės 22 d. nutraukus tarp šalių sudarytą sutartį, šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, o sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti ieškovės kaip nuomotojos nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl ieškovė turi teisę į sutarties sudarymo mokestį paskaičiuotą tik iki sutarties nutraukimo.

14. Teismas sprendė, kad sutarties specialiųjų sutarties sąlygų 2 dalies ir sutarties bendrųjų sąlygų 10.2. punkto nuostatos prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai normai, t. y. kad vartojimo sutartyje negali būti numatytos jokios kitos netesybos ir mokesčiai, nei numatytos pastarajame Vartojimo kredito įstatymo straipsnio punkte. Dėl to ieškovės reikalavimas priteisti netesybas (baudą) už sutarties nutraukimą prieš terminą atmestinas.

15. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad aptariamu atveju ieškovei yra priteisiamas 3 637,31 Eur nesumokėtas nuomos mokestis. Dėl to didesnės baudos (4 719,92 Eur) nei nesumokėtų įmokų priteisimas neatitiktų ir bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nors sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo (CK 6.221 straipsnis). Tačiau ieškovė neįrodinėjo, kokius nuostolius patyrė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, o apsiribojo formaliu reikalavimu pritaikyti sutartyje numatytą baudą už sutarties nutraukimą prieš terminą.

16. Teismas vertino, kad sutartyje numatytas netesybų dydis 0,2 procentai už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. 73 procentai per metus, yra nepagrįstai didelis, todėl tokios netesybos vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Šalių sudarytos sutarties specialiose sąlygose numatyta, kad bendrosios sutarties sąlygos yra nuolat skelbiamos internete ir klientas patvirtina, kad prieš sutarties pasirašymą su jomis susipažino. Sutarties sąlyga dėl delspinigių priteisimo nebuvo individualiai aptarta ir tokia sąlyga vertintina kaip nustatanti neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis). Dėl to šiuo atveju taikytina CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.

17. Teismas vertino, kad UAB „EB teisės ir konsultacijos“ paslaugos suteiktos dėl turto paieškos, jo negražinus po sutarties nutraukimo, remiantis Ilgalaikės automobilio nuomos su išpirkimu sutarties nuostatomis. Todėl 181,50 Eur automobilio paieškos išlaidos priteistinos solidariai iš atsakovų.

18. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė visas atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlyga, todėl ieškovės reikalavimas dėl 8 618,47 Eur negrąžinto automobilio vertės priteisimo yra tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

19. Apeliaciniu skundu atsakovė A. B. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti ieškovei UAB „Go4rent“ iš atsakovo B. K. 3 637,31 Eur nuomos įmokų, 181,50 Eur automobilio paieškos išlaidų, 8 618,47 Eur negrąžinto automobilio vertės, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (12 437,28 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2024-07-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš atsakovo B. K. 702,75 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmesti; patikslintą atsakovės ir ieškovės pagal priešieškinį A. B. priešieškinį patenkinti: 2022-09-13 tarp A. B., ir UAB „Go4rent“ sudarytą laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančia; priteisti iš UAB „Go4rent“ ieškovės pagal priešieškinį A. B. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktas šias išlaidas patvirtinančius dokumentus; priteisti iš UAB „Go4rent“ apeliantės A. B. naudai patirtas apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnį, vertindamas, kad šiuo atveju atsakovė 2 turi įrodyti tyčinius aktyvius ieškovės apgaulės veiksmus (piktavališką susitarimą).

19.2. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į netiesioginių įrodymų, kurie parodo apeliantės valios trūkumus, reikšmę ir apeliantės galimybes tokias aplinkybes įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsiliepimas

19.3. Atsakovė byloje turėjo arba įrodyti, kad buvo apgauta, jai tyčia nurodant klaidingas sandorio sudarymo pasekmes ar tikslus, arba tokias aplinkybes nuo jos nuslepiant, t.y. jų neatskleidžiant. Atsakovė neteigė, kad ieškovė ją tyčia suklaidino, turėdama susitarimą su atsakovu (ji visuomet teigė, kad ją tyčia suklaidino trečiasis asmuo), o teigia, kad ieškovė matydama, kad laidavimo sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga atsakovei, būdama suinteresuota sudaryti pagrindinę sutartį su laidavimo sąlyga, apie tai, kad atsakovė taps visiškai atsakinga už atsakovo prievoles, nepranešė (nuslėpė). Visgi, kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktika, ir tokie veiksmai (nutylėjimas) yra laikomi apgaule. Taigi, sprendimo motyvai, kad apeliantė privalėjo įrodyti ieškovės tyčinius aktyvius veiksmus (piktavališką susitarimą su atsakovu), yra nepagrįsti.

19.4. Pasisakant dėl CK 1.91 str. 6 d. įtvirtintos nuostatos, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu (dėl ne sandorio šalies panaudotos apgaulės) tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis žino arba turi žinoti šiuos faktus, atkreiptinas dėmesys, kad apgaule, kaip pažymėta aukščiau, laikomas ne tik aktyvus tyčinis sandorį sudarančio asmens suklaidinimas, bet ir pasyvus svarbių sandorių aplinkybių nuslėpimas. Vadinasi, ši nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad apgaulės ieškovė nenaudojo. Apeliantė iš esmės argumentuoja, kad šiuo atveju apgaule pasireiškė tiek atsakovo aktyviais, tiek ir ieškovės pasyviais veiksmais, todėl nustačius, kad apgaulę panaudojo ir kita laidavimo sutarties šalis, ši nuostata netaikoma.

Šalies argumentai

19.5. Ieškovė byloje yra nurodžiusi, kad pareiga visą laidavimo sutarties esmę išaiškinti šiuo atveju tenka atsakovui, o ne ieškovei, kadangi jis yra asmuo, sudarantis pagrindinę sutartį, kurios esminė sąlyga yra laidavimas. Tokie ieškovės argumentai, atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvus 32-40 punktuose, laikytini nepagrįstais ir pareiga tinkamai išaiškinti laidavimo sutarties kontrahentui (atsakovei), kuri nagrinėjamu atveju yra vartotojas, specifiką (informacijos atskleidimo pareiga), taip pat įvertinti solidariai atsakingo asmens kreditingumo galimybes (pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą), tenka sutartį sudarančiai šaliai – profesionaliam vartojimo kreditą suteikiančiam verslininkui - ieškovei.

19.6. Nors ieškovė byloje teigė, kad dėl sutarties esmės paaiškinimus teikė tiek atsakovui, tiek jį lydinčiai atsakovei (nors tokie paaiškinimai ar sutarties variantai niekada jai nebuvo įteikti, ji tokių dokumentų negavo ir gauti negalėjo, nes ieškovė neturėjo atsakovės adresų), liudytojas L. Š. (ieškovės įgaliotas asmuo, atsakingas už laidavimo sutarties sudarymą) patvirtino, kad atsakovę matė tik vieną kartą ir jai sutarties esmės neaiškino, jos finansinių galimybių nevertino. Tokie ieškovės veiksmai vertintini kaip neteisėtas neveikimas (verslininkui nustatytos pareigos atskleisti informaciją pareigos nevykdymas), tai sudėtyje su CK 1.91 str. nuostatomis ir šias nuostatas aiškinančia teismų praktika (ir nutylėjimas gali būti kvalifikuojamas apgaulės forma), galėtų būti kvalifikuotina kaip apgaulė per tyčinį neveikimą.

19.7. Valios sudaryti tokios reikšmės sandorį neturėjimą atsakovė įrodinėjo nerašytiniais netiesioginiais įrodymais (prielaidomis): atsakovė nemokėjo Lietuvių kalbos ir laidavimo sutarties teksto negalėjo savarankiškai suprasti; atsakovas ir ieškovė atsakovę patikino, kad laidavimo sutartis yra reikalinga tik dėl keliamo papildomo patvirtinimo sąlygos (neva kadangi jis yra trečiosios šalies pilietis, tai sudarant automobilio įsigijimo sutartį yra reikalingas kito asmens patvirtinimas, kad skolininkas yra patikimas); atsakovei dar iki laidavimo sutarties sudarymo ir sutarties sudarymo metu nebuvo suteikta (tikėtina tyčia nuslėpta) teisinga informacija apie laidavimo sutarties esmę, iš šios sutarties jai atsirandančias teises ir pareigas, pareiškimus ir patvirtinimus, šalių atsakomybę; žinodama tikrąją laidavimo sutarties paskirtį atsakovė nebūtų tokios sutarties sudarius, juo labiau nebūtų tokios sutarties sudariusi neatlygintinai ir be jokių garantijų, kadangi tokia sutartis atsakovei sukuria tik teisines pareigas ir ekonomiškai nėra naudinga. Šios aplinkybės pagal savo pobūdį yra netiesioginės, t. y. skirtingai nei rašytiniai tiesioginiai įrodymai neleidžia vienareikšmiškai ir nepaneigiamai spręsti apie fakto buvimą. Visgi, pats įrodinėtas faktas - atsakovės valia - negali būti įrodoma kitokiu objektyviu būdu, nei jos elgesiu prieš ir po sutarties sudarymo. Subjektyviąja prasme, asmens situacijos ar veiksmų prasmės suvokimas gali būti parodomas tik jo paties aiškinimu.

19.8. Sprendime teismas visiškai nieko nepasisakė apie esmine laikytina prielaida apie tai, kad atsakovei laidavimo sutartis yra absoliučiai ekonomiškai nenaudinga – laidavimo sutartimi ji neįgijo jokių teisių, tik pareigas. Atsiliepdama į apeliantės priešieškinį nieko apie tokios sutarties naudą nepasisakė ir ieškovė. Teismas nepagrįstai nuvertino ir aplinkybes dėl atsakovės kalbos nemokėjimo ir jos nerūpestingumo (sprendimo 29 p.), t. y. prielaidas dėl nerūpestingumo ir patirties turėjimo vertino kaip didesnes už pasitikėjimą atsakovu. Tokiu būdu, apeliantės vertinimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, t. y. nebuvo įvertinta visų įrodymų (šiuo atveju prielaidų) visuma, paliekant neįvertintą esmine laikytina aplinkybe.

Atsiliepimas

20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Go4rent“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

20.1. Ieškovė kategoriškai nesutinka su atsakovės pozicija, kad ieškovė savo pasyviais veiksmais nutylėjo laidavimo sutarties padarinius, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

20.2. Teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas priimtame 2025 m. birželio 19 d. sprendime, kad atsakovė pati patvirtino, jog laidavimo sutartį ji pasirašė įtikinta atsakovo bei važiavo pasirašyti kartu su atsakovu ir pasitikėjo jo žodiniais paaiškinimais apie sutarties esmę (sprendimo 19 pastraipa). Taip pat pats atsakovė nurodo, kad sutartį pasirašė UAB „Longo LT“ prekybos vietoje, laidavimo sutartį ir davus ją pasirašyti lietuvių kalba, kurios ji nesupranta, tačiau pati sutarties ir jos sąlygų išversti pardavėjo atstovo neprašė“ (sprendimo pastraipa Nr.21), taip pat vėliau ir pati patvirtino, kad sutartį pasirašė laisva valia, tačiau apgauta atsakovo dėl sutarties esmės, jos sąlygų bei galimų kilsiančių pasekmių.

20.3. Apeliantei pačiai patvirtinus savo laisvos valios buvimą, laikytina, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta laisva valia, o CK 6.76 straipsnis aiškiai nustato, kad laiduotojas atsako už skolininko prievolių įvykdymą solidariai, jeigu sutartis nenustato kitaip. Apeliantė neginčija, kad pasirašė laidavimo sutartį ir tai padarė ne ieškovės spaudimu, o savarankiškai, net jei sprendimą lėmė artimi santykiai su pagrindiniu skolininku.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl solidaraus skolos priteisimo ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Faktinės bylos aplinkybės

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Go4rent“ ir atsakovas B. K. 2022-09-13 sudarė Ilgalaikės automobilio nuomos su išsipirkimu sutartį, kurios pagrindu ieškovė finansavo 2018 m. gamybos Citroen C4 Picasso 15 890,00 Eur pirkimą iš pardavėjo UAB „Longo LT“. Pasirašytos išperkamosios nuomos sutarties Specialiosiose sąlygose buvo numatyta, kad privalomas laidavimas. Iš sutarties sąlygų matyti, kad klientas (atsakovas) įsipareigojo 12 mėnesių mokėti po 1201,82 Eur sumą. 2022-09-13 atsakovės A. B. buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Laidavimo sutarties sąlygose nurodyta, kad laiduotojas, kaip solidarus bendraskolis, įsipareigoja atsakyti visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu B. K., už kurį laiduojama, tinkamai neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2022-09-13 Ilgalaikės automobilio nuomos su išpirkimu sutartį, sudarytą tarp UAB „Go4Rent“ ir skolininko.

24. Atsakovas B. K. yra sumokėjęs dalį įmokų pagal išperkamosios nuomos sutartį, t. y. 2022-09-13 – 1201,82 Eur, 2022-10-17 – 1179,98 Eur, 2022-11-29 – 1182,34 Eur, 2023-01-02 – 1210,66 Eur, 2023-04-02 - 1220,10 Eur. 2023-04-03 buvo siųstas atsakovui įspėjimas dėl išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo, esant įsiskolinimui. 2023-05-22 išsiųstas pranešimas dėl sutarties nuo 2023-05-22 nutraukimo, reikalaujant padengti susidariusią nuomos skolą ir kitus mokėjimus. Ieškovės reikalavimai padengti skolą iki šiol nėra įvykdyti, automobilis ieškovei negrąžintas.

Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia

25. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.91 straipsnį, vertindamas, jog šiuo atveju apeliantė turi įrodyti tyčinius aktyvius ieškovės apgaulės veiksmus (piktavališką susitarimą). Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į netiesioginių įrodymų, kurie parodo apeliantės valios trūkumus, reikšmę ir apeliantės galimybes tokias aplinkybes įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Sprendime teismas visiškai nieko nepasisakė apie esmine laikytina prielaida apie tai, kad apeliantei laidavimo sutartis yra visiškai ekonomiškai nenaudinga – laidavimo sutartimi apeliantė neįgijo jokių teisių, tik pareigas. Apeliantės teigimu, ieškovė matydama, kad laidavimo sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga apeliantei, būdama suinteresuota sudaryti pagrindinę sutartį su laidavimo sąlyga, apie tai, kad apeliantė visiškai atsakinga už atsakovo prievoles, nepranešė (nuslėpė), o tokie veiksmai (nutylėjimas) yra laikomi apgaule.

26. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

27. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (pvz.,. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021).

28. Apeliantė savo teiginius dėl apgaulės grindžia tuo, kad atsakovas B. K. tyčia nuslėpė tikrąją jos pasirašytos sutarties esmę, teikdamas, kad čia reikalingas tik atsakovės, kaip turinčios leidimą gyventi Lietuvoje, patvirtinimas, o ieškovė nesupažindino su laidavimo sutarties sąlygomis, jas išversdama į atsakovės suprantamą kalbą, matydama, jog laidavimo sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga apeliantei, būdama suinteresuota sudaryti pagrindinę sutartį su laidavimo sąlyga, apie tai, kad apeliantė visiškai atsakinga už atsakovo prievoles, nepranešė (nuslėpė).

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Apeliantė teigia, jog ji lietuvių kalbos nemoka ir nesupranta, tai patvirtino pirmosios instancijos teismas, nustatęs teismo posėdžio metu. Apeliantė Lietuvoje turi leidimą gyventi jau trejus metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantė-laiduotoja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir nesuprato lietuvių kalbos, savaime nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Pažymėtina, kad sutartį pasirašantis asmuo privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šalis, pasirašanti sutartį nesuprantama kalba, prisiima riziką, jei ji nesiima net minimalių veiksmų (pvz., neprašo vertimo).

30. Byloje nustatyta, kad apeliantė laidavimo sutartį pasirašė įtikinta atsakovo B. K. bei važiavo pasirašyti kartu su atsakovu B. K. ir pasitikėjo jo žodiniais paaiškinimais apie sutarties esmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pasitikėjimas kitu asmeniu nėra teisinis pagrindas panaikinti sandorį. Vien tai, kad apeliantė pasitikėjo atsakovu ir jos teigimu jis jai nesakė, jog tai bus laidavimas, nėra nei apgaulė (CK 1.91 str.), nei suklydimas dėl esminio turinio (CK 1.90 str.).

31. Nagrinėjamu atveju apeliantė laidavimo sutartį pasirašė UAB „Longo LT“ prekybos vietoje. Davus ją pasirašyti lietuvių kalba, kurios ji nesupranta, apeliantė pati sutarties ir jos sąlygų išversti pardavėjo atstovo neprašė, neprašė plačiau paaiškinti apie pasirašomus dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad pasirašant sutartį buvo apeliantė skubinama, verčiama pasirašyti laidavimo sutartį, darant psichologinį spaudimą, tai patvirtino ir pati apeliantė teismo posėdžio metu, kad sutartį pasirašė laisva valia, tačiau apgauta atsakovo dėl sutarties esmės, jos sąlygų bei galimų kilsiančių pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė savo pareigos įsitikinti, ką pasirašo, neatliko, vertimo neprašė, sutarties turinį laikė savaime suprantamu, todėl jos argumentai dėl kalbos nesupratimo ir pasitikėjimo kita šalimi, nesudaro pagrindo pripažinti apeliantės sudarytą laidavimo sandorį negaliojančiu, nes darytina išvada, kad apeliantė, sutikdama pasirašyti jai pateiktą dokumentą jo neperskaičiusi, nepaprašiusi užtikrinti pateikto pasirašyti dokumento teksto vertimo į jai suprantamą kalbą, prisiėmė riziką dėl savo didelio nerūpestingumo ir neatsargumo. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). ??? ??

32. Nepagrįstais vertinti apeliantės argumentai, kad ieškovė savo pasyviais veiksmais nutylėjo laidavimo sutarties padarinius. Apeliantė su kitu atsakovu sudaryti sutartį atvyko į UAB „Longo LT“. Pažymėtina, kad byloje ieškovė teigė, jog ieškovės atstovui nekilo abejonių, kad atsakovas ir atsakovė yra artimai bendraujantys asmenys ir juos sieja glaudūs ryšiai, jie kartu kelis kartus lankėsi tuo pačiu tikslu - pasiteirauti dėl sutarties sudarymo galimybių. Buvo parengta sutartis ir laidavimo sutartis bei pateikta atsakovei A. B. ir atsakovui B. K. susipažinti. UAB „Longo LT“ pateikė jiems abiem minėtą laidavimo sutartį, teigė, kad abiem atsakovams buvo aiškiai ir suprantamai rusų kalba pateiktos sutarties pagrindinės sąlygos bei paaiškinta, kad pagrindiniam klientui nevykdant savo įsipareigojimų, laiduojančiam asmeniui tenka pilna atsakomybė už įsipareigojimų vykdymą, t. y. sutartis sukelia finansinę naštą. Pažymėtina, kad sutartis yra aiškiai įvardyta „Laidavimo sutartis“. Apeliantė neprašė išaiškinimo sutarties ar vertimo, todėl sutikti su apeliante, kad laidavimo sutarties esmę ieškovė tyčia nutylėjo, nėra jokio pagrindo. Pardavėjas privalo pateikti dokumentus, leisti su jais susipažinti, atsakyti į klausimus, tačiau nėra privaloma versti dokumentų, jei to neprašo klientas. Kiekviena sutarties šalis privalo elgtis protingai ir rūpestingai, todėl būtent apeliantei teko pareiga pasirūpinti, kad ji suprastų prisiimamus įsipareigojimus. Jeigu laiduotoja pasirinko pasikliauti skolininko žodiniais paaiškinimais vietoj to, kad klaustų pardavėjo – yra jos pačios rizika. Vien apeliantės teiginiai, jog ji pasikliovė skolininko žodiniais paaiškinimais, nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia, kadangi suklydimą turi lemti kita sutarties šalis, o ne tretieji asmenys. Nagrinėjamu atveju nenustatyti ieškovės kokie nors neteisėti veiksmai, kurie būtų lėmę apeliantės apsisprendimą sudaryti laidavimo sutartį.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti atsakovės su ieškove pasirašyto laidavimo sandorio negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 6 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

34. Esant nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė atlyginti bylinėjimosi išlaidų neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina Muchtarovienė Aleksandras Rusakas