Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. sausio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

F. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 80 (aštuoniasdešimčiai) parų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis 2024 m. birželio 30 d. (viena para), prilyginus jį 1 (vienai) arešto parai;

arešto bausmės pradžią F. J. nustatyta skaičiuoti nuo faktinio jo atvykimo atlikti bausmę ar sulaikymo momento;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, F. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, jos termino pradžią skaičiuojant nuo nušalinimo nuo vairavimo dienos – 2024 m. birželio 30 d.;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsniu, F. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (numeris norvegiškas), saugomo UAB (duomenys neskelbtini) aikštelėje (duomenys neskelbtini), konfiskavimas;

išspręsti kardomosios priemonės ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. F. J. vairavo kelių transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. 2024 m. birželio 30 d., prieš 3.56 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (alkoholio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0210 jam 3.56 val. nustatytas 2,18 promilių, o 4.12 val. – 2,41 promilių girtumas) vairavo jam priklausantį automobilį „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (numeris norvegiškas).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis F. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. sausio 2 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, apeliantas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti dalyje dėl jam paskirtos bausmės ir vietoje arešto skirti baudą sankcijos ribose, paliekant paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti šešių mėnesių terminui, paliekant paskirtas baudžiamojo poveikio priemones.

2.1. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jis kaltu pripažintas nepagrįstai, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK reikalavimų pažeidimo.

Dėl įrodymų vertinimo

2.2. Tvirtina, kad viso proceso metu savo kaltę vairavęs transporto priemonę neblaivus neigė, nuo pirmojo kontakto su policijos pareigūnais momento neigė, jog vairavo automobilį. Tuo tarpu byloje apklausti liudytojai A. L. ir G. R., prie automobilio privažiavus policijos pareigūnų automobiliui, buvo girti, todėl jų pirminiais parodymais vadovautis negalima. Be to, A. L. ir G. R. įvykio metu siejo draugiški ir artimi santykiai, todėl jie buvo suinteresuoti apkalbėti apeliantą. Ir tik bylos nagrinėjimo teisme metu A. L. sąžiningai pripažino vairavęs automobilį, nors ir buvo teismo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, G. R. savo parodymų nepakeitė galimai išsigandusi neigiamų pasekmių ateityje. Todėl vien tai, kad G. R. įvykio aplinkybes nurodė skirtingai nei apeliantas ir liudytojas A. L., nesudaro pagrindo išvadai, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Byloje nėra ir jokių duomenų apie apelianto neva darytą poveikį liudytojui A. L.. Būtent šie įrodymų vertinimo pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl paskirtos bausmės

2.3. Cituodamas BK 55 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismų praktiką bausmės individualizavimo klausimu, pirmosios instancijos teismo motyvus neskirti jam baudos bausmės, nesutinka su teismo vertinimu, pagal kurį jam vietoj baudos jam paskirta arešto bausmė. Apelianto nuomone, vien tik neigiamai įvertintos jo asmenybės pagrindu (kaip įžūliai vengiančio atsakomybės) jam buvo paskirta reali arešto bausmė. Teigia, kad anksčiau nebuvo teistas, nors ir buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, tačiau jie buvo nutraukti, nors anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau baudos sumokėtos, bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti duomenų apie savo darbą ir gaunamas pajamas, tačiau nurodė, kad dirba Norvegijos Karalystėje. O tai, kad įvykio dieną jam buvo nustatytas didesnis nei 2 promilių girtumas, taip pat negali turėti įtakos bausmės rūšies parinkimui.

2.4. Kartu su apeliaciniu skundu aukštesniajam teismui pateikiami duomenys, patvirtinantys, kad apeliantas nuo 2025 m. sausio 20 d. dirba UAB (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį, gauna 1100 Eur darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, todėl jis turėtų galimybę paskirtą baudą sumokėti. Dėl šių priežasčių skundžiamas nuosprendis turėtų būti keičiamas, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pirmą kartą padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, o baudos bausmė kartu su paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis būtų pakankama nuobaudos tikslams pasiekti ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo

2.5. Apeliacinio skundo alternatyviu prašymu nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta realiai atliktina arešto bausme. Cituojant teismų praktiką bausmės vykdymo atidėjimo klausimu, pažymima, kad įvertinus byloje nustatytas veikos faktines aplinkybes, jo asmenybę (ankščiau neteistas, nors administracine tvarka baustas, tačiau baudas sumokėjęs, dirbantis, gyvena su gyvenimo drauge ne santuokoje, kartu augina vieną nepilnametį vaiką) galima daryti išvadą, kad jo asmenybė nėra tokia pavojinga, kad tik realiu bausmės atlikimu galėtų būti pasiekti bausmės tikslai. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jo resocializacija galima ir be realaus arešto bausmės atlikimo, o bausmės tikslai bus pasiekti pagal BK 75 straipsnį taikant jam bausmės vykdymo atidėjimą ir atidedant paskirtos arešto bausmės vykdymą 6 mėnesių terminui, nustačius įpareigojimus, bei paskyrus baudžiamojo poveikio priemones.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis F. J. ir jo gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo F. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo F. J. kaltė ir tvirtinama nuteistąjį nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes automobilį byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis vairavo ne jis, o liudytojas A. L., tai pripažinęs pirmosios instancijos teisme. Teigiama, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir tai sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei nepagrįstą F. J. nuteisimą. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam paskirta arešto bausme, kuri esanti per griežta ir neproporcinga tiek nuteistojo asmenybei, tiek ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad F. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Tačiau skirdamas F. J. Bausmę, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko netinkamai parinko bausmės rūšį, kas nulėmė aiškiai neteisingos, per griežtos bausmės apeliantui paskyrimą, todėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. sausio 2 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo ir F. J. kaltės

7. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti tai, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas F. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl F. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant F. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad F. J. su įrodymų vertinimu nesutinka teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepagrįstai suteikė prioritetą vieniems įrodymams, atmesdamas kitus. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. F. J. kaltę dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, kai nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Nuteistojo pateikiamą versiją, kad jis neblaivus automobilio nevairavo, o tai padarė liudytojas A. L., pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės, o savo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

10. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, už kurį numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas F. J. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų G. R., policijos pareigūnų M. T. ir M. K., liudytojų E. Š., J. J. parodymais bei ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. L. duotais parodymais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais ir teismo posėdyje ištirtais rašytiniais bylos duomenimis, kurie tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, F. J. savo kaltės vairavęs automobilį neblaivus nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, pateikdamas vis kitokias įvykio versijas: iškart po nusikaltimo vos išlipęs iš transporto priemonės pareigūnams nurodė tiesiog stovintis autobusų stotelėje ir laukiantis autobuso; pirmąkart apklausiamas dar tą pačią dieną nurodė tikrai nevairavęs jam priklausančio automobilio, o kaip automobilis atsirado autobusų sustojime paaiškinti negali (t. 1, b. l. 192–193); papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino taip pat – nematė, kas vairavo automobilį prieš pareigūnams jį sustabdant, tačiau pats nevairavo (t. 1, b. l. 198–199); apklausiamas teisme tvirtino, kad jo automobilį vairavo pažįstamas A. L., o pats sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės, automobiliui sustojus jis atsidarė keleivio dureles ir išlipo į lauką, o A. L. iš vairuotojo vietos peršoko į automobilio galą. Nors pastaruosius nuteistojo parodymus teisme patvirtino ir liudytojas A. L., tvirtindamas, kad būtent jis vairavo F. J. automobilį, tačiau tokius tiek nuteistojo F. J., tiek ir liudytojo A. L. parodymus įvertinęs kaip teiktus sąmoningai klaidinant teismą, siekiant padėti F. J. išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tokiam šių proceso dalyvių parodymų vertinimui pritaria ir aukštesnės instancijos teismas.

12. Šiuo atveju yra svarbūs kitų liudytojų parodymai byloje, patvirtinantys, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būtent F. J. vairavo jam priklausantį automobilį, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas. Nors apelianto pagrindiniai motyvai neigiant savo kaltę padarius nusikalstamą veiką iš esmės susiję su liudytojo A. L. teisme duotais parodymais pripažinus, kad šis vairavo automobilį neblaivus, tačiau aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokie liudytojo parodymai teisme vertintini kaip neteisingi, duoti siekiant padėti F. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi tais liudytojo parodymais, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu, o duotus teisme atmetė, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dar įvykio vietoje liudytojas A. L. policijos pareigūnams patvirtino ir apklausos protokole nurodė, kad tąkart automobilį vairavo jo draugas F. J., o jis su savo drauge G. R. sėdėjo automobilio gale. Pajutęs, kad draugas automobilį stabdo, pamatė policijos pareigūnų automobilį (t. 1, b. l. 96–97). Analogiškai liudytojas patvirtino ir apklausiamas papildomai, nurodė ir tai, kad tada apsvaigęs nesijautė, nors ir vartojo alų, tačiau aplinkybes atsimena gerai (t. 1, b. l. 100–101). Tuo tarpu trečios apklausos metu liudytojas tvirtino vis tik nematęs, kas tuomet vairavo F. J. automobilį, nes pastarasis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o pareigūnams sustabdžius automobilį vairuotojo sėdynėje jau nieko nebuvo (t. 1, b. l. 109–110). Analogiškai liudytojas nurodė ir akistatos su F. J. metu (t. 1, b. l. 166–167). O apklausiamas teisme liudytojas jau teigė pats vairavęs F. J. automobilį, tačiau policijos pareigūnų stabdomas sustojo ir iš vairuotojo vietos peršoko ant automobilio galinės sėdynės. Tokią liudytojo parodymų kaitą proceso eigoje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip parodymų derinimą priklausomai nuo F. J. keliamų versijų ir siekį padėti pastarajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tokios liudytojo nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems bylos duomenims – liudytojos G. R. ir policijos pareigūnų parodymams viso tyrimo metu bei rašytinei bylos medžiagai.

13. Liudytoja G. R. dar įvykio vietoje pareigūnams nurodė, kad automobilį vairavo A. L. draugas (past. F. J.), o jiedu su A. L. sėdėjo automobilio gale, kai staiga ji pajuto, kad vairuotojas pradėjo staigiai stabdyti automobilį ir, pasukęs į autobusų sustojimą, užgesino automobilį bei iššoko iš vairuotojo vietos (t. 1, b. l. 80–81). Tai, kad būtent A. L. draugas, o ne jis pats vairavo automobilį iki policijos pareigūnams privažiuojant, liudytoja netrukus po įvykio nurodė ir savo seseriai K. R., kuri tai patvirtino apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 116–117). Papildomai apklausta liudytoja G. R. tvirtino analogiškai, papildė ir tai, kad abu su A. L. sakė vairuotojui, kad šis nevažiuotų, nes yra neblaivus, tačiau jis jų neklausė. Policijos pareigūnams su švyturėliais ir garsiniu signalu stabdant jų automobilį, A. L. draugas (past. F. J.) staiga sustabdė automobilį, greitai išlipo iš jo ir išmetė automobilio raktelius į šalia esantį lauką. Su A. L. pareigūnams pasakė, kas vairavo automobilį – A. L. draugas, patvirtino, kad jos draugas A. L. to automobilio nevairavo, sėdėjo šalia jos automobilio gale, daugiau asmenų automobilyje nebuvo (t. 1, b. l. 84–85). Nors akistatos su F. J. metu liudytoja vienu metu tvirtino, kad automobilį vairavo F. J., o į pastarojo klausimą jau nurodė nemačiusi, kas vairavo, nes pati miegojo, tačiau iš jos vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad tokie liudytojos parodymai akistatos metu buvo įtakoti F. J. prašymo. Liudytoja nurodė, kad prieš akistatą F. J. atvyko pas ją į namus ir pasakė akistatos metu pareigūnei pasakyti, kad jis automobilio nevairavo, neva ji nemačiusi, kas jį vairavo. Tokį F. J. prašymą G. R. patvirtino girdėjusi ir pastarosios mama J. J. (t. 1, b. l. 134–135). Liudytoja nurodė akistatos metu davusi tokius parodymus, kokius duoti prašęs F. J., nes pastarojo bijojo, tačiau apklausiama po akistatos dar kartą patvirtino juodu su A. L. sėdėjus F. J. vairuojamo automobilio gale (t. 1, b. l. 90–91). Apklausiama teisme liudytoja G. R. vienareikšmiškai patvirtino, kad iki pareigūnams sustabdant automobilį, ji su tuomečiu draugu A. L. sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, o automobilį vairavus F. J., kuris privažiuojant pareigūnams staiga iššoko iš automobilio pro vairuotojo dureles, užvedimo raktelius išmetė į rapsų lauką, o vėliau atvažiavęs į jos namus prašė sakyti, kad jis nevairavo.

14. Liudytojai policijos pareigūnai M. K. ir M. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė matę, kaip iš autobusų stotelėje sustojusio automobilio viruotojo vietos išlipo vyriškis, vilkintis baltos spalvos marškinėlius, kaip vėliau nustatyta – F. J., o prie jo privažiavus ir paklausus, kas nutiko, šis iškart pasakė, kad automobilio nevairavo, o stotelėje laukia, kol atvažiuos autobusas. Tačiau automobilio gale rasti sėdintys vyras ir moteris (A. L. ir G. R.) abu nurodė, kad automobilį vairavo stotelėje stovintis asmuo (F. J.). Pastarasis ir toliau pareigūnams tvirtino, kad automobilio jis nevairavo, o kas vairavo, jis nematė. Įvykio vietoje apklausti G. R. ir A. L. pasirašytinai patvirtino, kad automobilį vairavo F. J.. Kitų asmenų nei automobilyje, nei įvykio vietoje nebuvo (t. 1, b. l. 143–144, 149–150). Tokie duomenys užfiksuoti ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 19–20, 23–24). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. taip pat nurodė, kad sugalvoję patikrinti automobilį „Volvo“ jie su kolega važiavo iš paskos, kai automobilis pasuko į aikštelę šalikelėje ir sustojo, o privažiavę matė šalia automobilio vaikštantį šviesiais rūbais apsirengusį vyriškį (past. F. J.), tuo tarpu tamsiai apsirengęs vyriškis (past. A. L.) ir moteris (past. G. R.) sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės, vyriškis buvo mieguistas. Apklausiamas teisme liudytojas M. T. patvirtino, kad važiuodamas automobiliui „Volvo“ iš paskos gerai matė, kaip iš autobusų sustojimo aikštelėje sustojusio automobilio vairuotojo vietos pro dureles išlipo vyriškis baltais marškinėliais, kaip vėliau nustatyta – F. J., tai matė, nes juos skyrė gal tik 50 m atstumas, todėl neabejoja, kad tik jis vienas išlipo pro automobilio vairuotojo dureles, o priekinės keleivio durelės nė nebuvo atidaromos.

15. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo F. J. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat grindė ir bylos rašytine medžiaga: policijos pareigūno pranešimu telefonu BPC apie sustabdytą automobilio vairuotoją F. J., kuriam nustatytas 2,41 promilių girtumas (t. 1, b. l. 5); neblaivumo nustatymo aktu, pagal kurį F. J. pirmu tikrinimu nustatytas 2,18 promilių, antru tikrinimu – 2,41 promilių girtumas (t. 1, b. l. 71); įvykio vietos ir daiktų bei daiktų apžiūros protokolais, kuriais apžiūrėta įvykio vieta ir automobilis „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 42–60); neblaivumo nustatymo aktu, kuriuo A. L. dviem tikrinimais nustatytas atitinkamai 1,10 bei 0,98 promilės girtumas (t. 1, b. l. 72); policijos pareigūnų Body kamerų ir tarnybinio automobilio kameros vaizdo įrašais (pastarasis papildomai peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme), patvirtinančiais policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir apklausų metu nurodytas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 61–66, 68), bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie kartu su aukščiau išvardintais įrodymais sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo ir patvirtina kaltės turinį.

16. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokių įrodymų, kokiais remdamasis pirmosios instancijos teismas nuteisė apeliantą, nepakanka, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog teismas F. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek ir netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pagrįstai pripažino, jog šių duomenų pakanka nuteistojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, jog apklaustų policijos pareigūnų M. K., M. T .bei liudytojos G. R. parodymai viso proceso metu, o liudytojo A. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, buvo nuoseklūs ir detalūs, duoti įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Nors nesutikdamas su savo kalte tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis F. J. teigė, kad liudytojų G. R. ir A. L. pirminiais parodymais tikėti negalima, kadangi jiedu įvykio metu buvo girti, be to juos siejo artima draugystė, o policijos pareigūnų sąžiningumu taip pat ne visada galima pasikliauti, tačiau tokiems nuteistojo argumentams pritarti nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio naktį nustatyta, kad G. R. buvo blaivi (t. 1, b. l. 68 ), o A. L. nustatytas lengvas – 0,98 promilės neblaivumas, pastarasis apklausiamas ir pats nurodė, kad minėtą vakarą pas G. R. svečiuose išgėrė vos vieną skardinę alaus, o didesnis girtumas galimai yra dėl ankstesnio alkoholio vartojimo. Abu liudytojai įvykio naktį vieningai nurodė viską pamenantys gerai ir vienareikšmiškai tvirtino būtent F. J. vairavus automobilį. Netikėti tokiais tarpusavyje sutampančiais ir nuosekliais liudytojų parodymais teismas nemato pagrindo, juolab, kad liudytoja G. R., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė ir tai, kad judviejų su A. L. nebesieja jokie santykiai ir liudytojos parodymų niekaip neįtakoja, todėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme ji sakė tiesą. Nors savo skunde apeliantas akcentuoja ir tai, kad būtent teisme liudytojo A. L. duoti parodymai ir prisipažinimas vairavus jo automobilį yra teisingi, o byloje nenustatyta jį darius poveikį liudytojui, tačiau tokius liudytojo A. L. parodymus vertinti atsietai tiek nuo jo ankstesnių parodymų, tiek ir nuo kitos bylos medžiagos, kaip to pageidauja apeliantas, negalima. O išvadą dėl jo galimo poveikio liudytojui bus galima daryti, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 235 straipsnį Telšių AVPK pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 05-2-00007-25 A. L. atžvilgiu dėl melagingų parodymų teisme (duomenų apie priimtą procesinį sprendimą nėra). Priešingai apelianto įsitikinimui, byloje nebuvo nustatytas ir liudytojų policijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai nagrinėjamu atveju nesant jokio pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu ir jų nurodytų aplinkybių atitikimu tikrovei, nes byloje nenustatytas liudytojų suinteresuotumas apkalbėti F. J. ar duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, tokių nenurodė ir pats nuteistasis.

17. Taigi, nuteistojo F. J. pateiktos įvykio versijos, kad jis įvykio vietoje laukė autobuso (vėliau tvirtino neprisimenantis, jog pareigūnams taip sakė) arba, kad automobilį vairavo kažkas ketvirtas (be jo, A. L. ir G. R.), o jis sėdėjo priekinėje keleivio vietoje (ko taip pat nepatvirtino nė vienas iš liudytojų, o įvykio vietoje jokių kitų asmenų nerasta), galiausiai tai, kad automobilį vairavo liudytojas A. L., kuris vėliau peršoko ir atsisėdo į automobilio galą, pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai ir visiškai pagrįstai atmestos, kaip jo gynybinė pozicija, kurios nepatvirtina kiti bylos duomenys. Kaip minėta šio nuosprendžio 15 punkte, tą aplinkybę, kad būtent F. J. vairavo transporto priemonę neblaivus patvirtina ne tik G. R. nuoseklūs parodymai viso proceso metu, bet taip pat ir automobilį stabdžiusių policijos pareigūnų parodymai apie tai, kad jie matė tik iš vairuotojo (ne keleivio) vietos išlipus šviesiai apsirengusį vyriškį (kaip vėliau nustatyta – F. J.), o tuo metu juos skyręs atstumas buvo vos 50 metrų, todėl per tą laiką (iš vaizdo įrašų nustatyta – 5 sekundės), per kurį „Volvo“ automobilis nebuvo matomas įkalnėje, tiek F. J. (pagal paties parodymus automobilyje miegojęs) išlipti iš keleivio vietos ir atsidurti prie automobilio ties vairuotojo vieta, kur buvo pastebėtas, tiek ir A. L. peršokti iš vairuotojo vietos į galinę keleivio vietą, kur jiedu su G. R. pareigūnų rasti apsnūdę, nebūtų spėję. Pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus pirmosios instancijos teismas nenustatė, toks nenustatytas ir apeliacinės instancijos teisme, įvertinus ir tai, kad priešingai nei apeliantas, šie liudytojai galėjo blaiviai vertinti situaciją, nes G. R. įvykio metu buvo blaivi, o liudytojui A. L. nustatytas lengvas girtumo laipsnis ir pareigūnams patvirtino aiškiai ir gerai prisimenantys esmines įvykio aplinkybes. Situacijos vertinimo nekeičia ir vienintelio liudytojo A. L. vėlesni parodymai, nurodant, kad jis vis tik nematė, kas vairavo automobilį, o teisme jau tvirtinus, kad automobilį vairavo jis pats, t. y. savo parodymus pakeitus priklausomai nuo F. J. keičiamos gynybinės taktikos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiu būdu liudytojas siekia padėti savo draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau apelianto kaltės niekaip nepaneigia.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo F. J. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl vien tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados bei nesudaro pagrindo priimtą nuosprendį naikinti, kaip to pageidauja apeliantas.

Dėl bausmės

19. Apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus prašymas, jei teismas nuteistojo neišteisintų – skirti švelnesnę bausmę – baudą arba atidėti arešto bausmės vykdymą. Apeliuojama į tai, kad teismas parinko netinkamą bausmės rūšį. Apeliantas akcentuoja, kad anksčiau nebuvo teistas, nors ir buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, tačiau jie buvo nutraukti, paskirtas administracine baudas yra sumokėjęs, gyvena su gyvenimo drauge, kartu augina vieną nepilnametį vaiką, nuo 2025 m. sausio 20 d. dirba UAB (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį, gauna 1100 Eur darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, todėl turi galimybę baudą sumokėti.

20. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-719/2021 ir kt.). BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Be to, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo teisinei padėčiai.

21. F. J. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę F. J., atsižvelgė į tai, kad asmens atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, veikdamas tiesiogine tyčia jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, neteistas, keletas ikiteisminių tyrimų jam nutraukti reabilituojančiais pagrindais, baustas administracine tvarka, apie jo nurodomą dabartinę darbovietę užsienyje duomenų nėra. Taip pat teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes – F. J. nustatytas didesnis nei 2 promilių girtumas, girtas jis važinėjosi nenustatytą laikotarpį ir atstumą, prieš tai transporto priemonę vairuoti galimai perdavęs neturinčiam teisės ir neblaiviam asmeniui (A. L.), viso tyrimo metu įžūliai neigė kaltę, ėmėsi aktyvių, galimai nusikalstamų veiksmų jos išvengti, dėl savo veiksmų nesigaili, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, kuris gali būti panaudotas užsienyje dirbant vairuotoju, o jo praradimo aplinkybės neaiškios, ir sprendė, kad šiuo atveju asmeniui skirtina reali arešto bausmė, kurios terminas artimas maksimaliam – 80 parų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad skirti baudą yra netikslinga, nesant duomenų apie asmens darbovietę, pajamas ir galimybes ją sumokėti, juo labiau asmeniui gyvenant užsienyje, o taip pat asmenybę (itin įžūliai vengiančiam atsakomybės asmeniui piniginė bauda būtų per švelni sankcija). Dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo teismas nurodė, kad atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą netikslinga dėl F. J. asmenybės ir gyvenimo užsienyje.

22. Visgi, pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už, be kita ko, nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju sankcijoje įtvirtintos antros pagal sunkumą (arešto) bausmės paskyrimas nuteistajam yra aiškiai per griežtos bausmės rūšies parinkimas. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. sausio 2 d. nuosprendis keistinas dėl nuteistajam F. J. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

23. Bylos duomenys patvirtina, kad F. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama tyčinių nesunkių nusikaltimų, susijusių su nusikaltimais transporto eismo saugumui, kategorijai, anksčiau neteistas, administracine tvarka per pastaruosius 5 metus baustas 3 kartus, iš kurių 2 kartus – už nešiurkščius KET pažeidimus, baudos sumokėtos, galiojančių nuobaudų nėra. Jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad F. J. padaryta nusikalstama veika yra pavojinga, tokiais savo veiksmais jis sukėlė pavojų ne tik sau, bet ir kartu su juo važiavusiems keleiviams, vidutinio girtumo laipsnio automobilį vairavo nenustatytą laiką dideliu atstumu, tačiau tokie šios veikos požymiai nustatomi daugumos tokių nusikalstamų veikų atveju, todėl nepatvirtina šioje byloje nustatytos veikos išskirtinio pavojingumo. O tai, kad asmuo savo kaltę viso proceso metu neigė, pateikdamas vis kitas versijas, negali būti suvokiama kaip kaltinamojo (teisiamojo) teisinę padėtį bet kuriuo aspektu sunkinanti aplinkybė. Viena iš pagrindinių įtariamojo, kaltinamojo, teisiamojo garantijų yra teisė pripažinti kaltę ar ją neigti, keisti poziciją dėl kaltės pripažinimo ar neigimo ir dėl tokio naudojimosi savo procesinėmis teisėmis baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis niekaip negali pablogėti. Be to, apeliacinės instancijos teismui nuteistojo pateikti duomenys patvirtina, kad nuteistasis su G. R. turi mažametę dukrą – L. J., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. sausio 23 d. F. J. įsidarbino plataus profilio statybininku UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2025 m. sausio 25 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje numatytas darbuotojui mokamas darbo užmokestis per mėnesį – 1100 Eur.

24. Nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais įstatymo pakeitimais BK 281¹ straipsnio nuostatos nebuvo pakeistos, tačiau įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Taipogi šiuo metu galiojanti BK 61 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam ne didesnę kaip minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad BK 61 straipsnio pakeitimas yra lengvinantis asmens teisinę padėtį, todėl šiuo atveju, parenkant ir tikrinant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi nauja BK 61 straipsnio redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, įvertinusi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, konstatuoja, jog šiuo atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti F. J. už padarytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrus švelnesnę bausmę – baudą, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam už nesunkų nusikaltimą – 150 MGL (7500 Eur) (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Būtent tokia bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Baudai savanoriškai sumokėti F. J. nustatytinas ilgesnis nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas minimalus 2 mėnesių terminas, įvertinus ir nuteistojo gaunamas pajamas, išlaikytinių skaičių bei paskirtos bausmės dydį. Atsižvelgiant į tai, kad tenkinamas nuteistojo prašymas skirti jam švelnesnę bausmės rūšį – baudą, nuteistojo alternatyviu skundo prašymu – dėl arešto bausmės vykdymo atidėjimo apeliacinės instancijos teismas nebepasisako.

26. Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. balandžio 25 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-2573, be kita ko, buvo pakeistas ir BK 66 straipsnis, reglamentuojantis suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo įskaitymą į paskirtą bausmę, o šie pakeitimai įsigaliojo 2025 m. vasario 1 d. (remiantis 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033). Šiuose pakeitimuose nustatytas naujas laikino sulaikymo įskaitymo santykis, t. y. viena laikino sulaikymo diena prilyginama 6 MGL dydžio baudai, kai ankstesnėje BK redakcijoje ji buvo prilyginama 2 MGL dydžio baudai. Taigi, naujoji įstatymo redakcija švelnina nuteistojo teisinę padėtį, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, atitinkamai taikytina ir F. J. atžvilgiu. Bylos duomenimis, F. J. laikiname sulaikyme išbūtas laikas yra 2024 m birželio 30 d. nuo 4.00 val. iki 14.02 val., t. y. viena diena, kuri prilygintina 6 MGL dydžio baudai(t. 1, b. l. 174–176, 179–180).

Dėl proceso išlaidų

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

28. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 10 d. nutartimi nuteistajam F. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. vasario 13 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuria prašoma valstybės naudai priteisti 116,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už F. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo F. J. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies – pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas tik dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Gynėjas nuteistajam F. J. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam F. J. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis, nuteistasis F. J. yra jauno amžiaus, profesinio išsilavinimo, dirba, gauna nuolatine pajamas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pateikta pažyma, bei adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo F. J. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo F. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. sausio 2 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalis dėl F. J. paskirtos 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį, bausmės pradžios skaičiavimo ir laikino sulaikymo įskaitymo į bausmės laiką.

F. J. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje paskirti 150 MGL – 7500 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), į paskirtą bausmę įskaityti F. J. laikiname sulaikyme išbūtą laiką – 2024 m birželio 30 d. nuo 4.00 val. iki 14.02 val. (vieną parą), prilyginus ją 6 MGL (300 Eur, trijų šimtų eurų) dydžio baudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo F. J. 116,67 Eur (vieno šimto šešiolikos eurų 67 euro centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išaiškinti F. J., kad paskirta bauda turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą – 1 (vienerius) metus nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 6801, mokėjimo paskirtį – bauda, o taip pat asmens, kuriam buvo paskirta bauda, vardą, pavardę, asmens kodą) ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmams Kelmėje pateikti tai patvirtinantį banko kvitą. F. J. pasirašytinai įspėti, kad nustatytu laiku nesumokėjus ar nepervedus baudos, ji bus išieškoma priverstinai.

Nuosprendis įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos.