Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

– A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3 766,00 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesių baudos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

– A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3 766,00 Eur) dydžio bauda, nustatant šešių mėnesių baudos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat iš A. P. ir A. R. konfiskuota po 72,40 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. ir A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) vyriausiaisiais patruliais, veikdami bendrininkų grupėje, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – už A. S. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn (administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą) susitarė abiejų naudai paimti iš A. S. 500,00 Lt (144,81 Eur) dydžio kyšį ir jį priėmė:

A. P. ir A. R. , būdami valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) vyriausiaisiais patruliais, patruliuodami tarnybiniu automobiliu ,,VW JETTA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po priskirtą teritoriją, 2014 m. spalio 26 d., apie 03.06 val., Narbuto gatvėje, prieš išvažiavimą į Laisvės prospektą, Vilniuje, A. P. sustabdžius A. S. vairuojamą automobilį „Peugeot 306“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) A. R. , iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su A. P. , už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už A. S. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarosios galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), abiejų naudai, susitarė iš A. S. priimti 500,00 Lt (144,81 Eur) dydžio kyšį. A. P. būnant šalia ir girdint, A. R. nurodė A. S. , kaip nuvažiuoti iki prekybos centro „Mada“, esančio Viršuliškių g. 42, Vilniuje, įrengtų bankomatų, kur galės išsigryninti pinigus, bei grįžti prie jų, nes sutarto dydžio kyšį 500,00 Lt (144,81 Eur) priims toje pat vietoje – Narbuto gatvėje, prieš išvažiavimą į Laisvės prospektą, Vilniuje. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 26 d., ne anksčiau 03.33 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, po to, kai A. S. bendrakeleiviai V. P. ir G. K. , sužinoję šios susitarimą su pareigūnais dėl kyšio priėmimo ir sutikę su tokiu susitarimu, G. K. 03.32 val. AB „Swedbank“ priklausančiame bankomate H064/HB, esančiame Viršuliškių g. 40, Vilniuje, išgrynino 500,00 Lt (144,81 Eur), o V. P. 03.33 val. AB „DNB bankas“ priklausančiame bankomate DNB103 išgrynino 200,00 Lt (57,92 euro), ir sutartą dalį kyšio – kiekvienas po 200,00 Lt (57,92 Eur), perdavė A. S. , kuri Narbuto gatvėje, prie išvažiavimo į Laisvės prospektą, Vilniuje, būdama tarnybiniame automobilyje ant galinės sėdynės įdėjo 500,00 Lt (144,81 Eur) į dešinės pusės galinių durelių kišenę, o A. P. kartu su A. R. , abiejų naudai iš A. S. priėmė 500,00 Lt (144,81 Eur) kyšį, padėtą į tarnybinio automobilio galinių dešinės pusės durelių kišenę, tokiais savo veiksmais jie, bendrininkaudami, savo naudai susitarė su A. S. dėl kyšio priėmimo bei priėmė kyšį – 500,00 Lt (144,81 Eur) už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, jog liudytojai A. S. , V. P. ir G. K. buvo priversti parašyti pareiškimus-protokolus prieš nuteistuosius A. R. ir A. P. , kadangi iki šių protokolų-pareiškimų pateikimo Vilniaus apskrities VPK imuniteto skyriaus pareigūnai jau disponavo informacija apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką, kurią jiems suteikė liudytoja I. V. , G. K. draugė. Liudytojai A. S. , V. P. ir G. K. , apklausiami teisme patvirtino, kad apeliantą ir kitą nuteistąjį kaltinančius parodymus davė vien tik tam, kad patys nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl daryto psichologinio poveikio jie tik pasirašinėdavo tyrėjų parengtus dokumentus. Be to, liudytojai A. S. , G. K. ir V. P. paaiškino, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu jiems būtų buvę tinkamai išaiškintos jų teisės ir nebūtų darytas spaudimas, jie jokių parodymų nebūtų davę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje esančių A. S. , G. K. ir V. P. pareiškimų-protokolų turinys, liudytojų ir specialių liudytojų apklausos protokolų turinys yra identiškas. Tai patvirtina išvadą, kad Vilniaus apskrities VPK imuniteto skyriaus pareigūnai patys surašė pageidaujamus liudytojų parodymus į apklausų protokolus. Juo labiau, kad 2015 m. gegužės 26 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą dalyje dėl A. S. , apie tai ji buvo informuota tik 2015 m. birželio 12 d. atliekant kitus procesinius veiksmus arba po jų atlikimo. Kita vertus, nesuprantama, kodėl nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. S. atžvilgiu, jeigu jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ir nebuvo pradėtas, pastarajai nepareikšti jokie įtarimai. Apelianto vertinimu, nagrinėjamoje byloje neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas ir visi atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neatitinka teisėtumo ir tikrumo reikalavimų dėl įrodymų vertinimo bei tokių duomenų pripažinimo įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme. Analogiška procesinio netikrumo ir neteisėtumo situacija susidaro su V. P. bei G. K. , juolab, kad šių asmenų pareiškimai yra parašyti vėliau nei A. S. , o be to, į Vilniaus AVPK imuniteto skyrių jie buvo iškviesti ikiteisminio tyrimo subjektų. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas A. R. pagal Lietuvos BK 225 straipsnio 2 dalį pripažino kaltu ir nuteisė nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu A. P. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – už A. S. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn (administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą) susitarė abiejų naudai paimti iš A. S. 500,00 Lt (144,81 Eur) dydžio kyšį ir jį priėmė. Nesutikdami su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu abu apeliantai neigia padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtina, kad 2014 m. spalio 26 d. jokio administracinio teisės pažeidimo nenustatė ir dėl to neturėjo pagrindo A. S. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pagrįsdami šią gynybinę versiją apeliantai ginčija Vilniaus apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su liudytojų A. S. , G. K. , V. P. ir I. V. parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu, abejoja jų patikimumu.

Nepagrįstais pripažįstami nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, kad jų kaltė dėl susitarimo dėl kyšio priėmimo ir jo priėmimo nepasitvirtino faktine bylos medžiaga. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant liudytojus A. S. , G. K. , V. P. ir I. V. , ištyrus įrodymus, užfiksuotus liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, liudytojų G. K. ir V. P. banko sąskaitų išrašuose, išrašuose iš Vieningos pajėgų valdymo sistemos.

Liudytoja A. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad naktį iš 2014 m. spalio 25 d. į spalio 26 d. ji buvo vakarėlyje bare „Opalocka“, ten buvo daugiau žmonių, visi vartojo alkoholinius gėrimus. Ji tą vakarą išgėrė porą kokteilių – degtinės su pienu, girta nesijautė. Ji į barą atvyko nuosavu automobiliu, kurį pastatė Trakų gatvėje, prie savo darbovietės. Su ja buvo ir jos draugė, kuri iš baro išvažiavo anksčiau. Draugei išvažiavus, bare A. S. liko su G. K. ir V. P. . Vyrai tą vakarą buvo išgėrę, todėl ji pasisiūlė juos nuvežti namo. Važiuojant Narbuto gatve, prie viaduko juos sustabdė policijos pareigūnas. Jis paprašė dokumentų ir nurodė išlipus iš automobilio eiti link tarnybinio automobilio, kur reikės pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. A. S. atsisėdo į policijos automobilį, pūtė į alkotesterį, policijos pareigūnas jai pasakė, kad ji pripūtė daugiau negu 1 promilę, bet rezultato neparodė. Liudytoja nepamena, kokį tikslų alkoholio promilių kiekį jai nurodė policijos pareigūnas, bet tai buvo daugiau negu 0 promilių. Po blaivumo patikrinimo ji išlipo iš automobilio ir kalbėjosi su pareigūnais: vienas kalbėjosi su ja, o kitas stovėjo kitoje automobilio pusėje. Pareigūnas jai aiškino, kokia atsakomybė gresia už vairavimą esant neblaiviai. Ji pasakė pareigūnams, kad turi 100 litų, tačiau jai ir toliau buvo aiškinama, kokia nuobauda gresia už vairavimą neblaiviai. Tada A. S. pasiūlė duoti 500 litų ir pareigūnas nutilo. Ji paprašė leisti nueiti iki automobilyje sėdinčių draugų. Policijos pareigūnams leidus, ji nuėjo iki automobilio ir G. K. bei V. P. paprašė paskolinti jai grynųjų pinigų kyšiui duoti. Jie atsakė, kad sutinka paskolinti pinigų, tačiau grynųjų neturi, su savimi pasiėmę tik banko korteles. A. S. grįžo prie pareigūnų ir pasakė, kad jai reikia nuvažiuoti iki bankomato ir ten išsigryninti pinigų. Pareigūnai leido tai padaryti ir paaiškino, kad grįžusi iš ten ji juos ras stovinčius toje pačioje vietoje. Kur yra bankomatas (prie „Mados“ prekybos centro) A. S. paaiškino patys policijos pareigūnai, apie jį žinojo ir V. P. . A. S. vairuotojo pažymėjimas liko pas policijos pareigūnus. Ji su G. K. ir V. P. nuvažiavo prie „Mados“ prekybos centro, kur vaikinai iš bankomato išsiėmė grynųjų pinigų ir jai padavė po 200 litų. Užtruko apie 7-10 minučių, kol A. S. su G. K. , palikę į namus pėsčiomis nuėjusį V. P. , grįžo nuo bankomato iki pareigūnų tarnybinio automobilio. Grįžusi A. S. , sėdėdama policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, įdėjo 500 litų į galinę keleivio dešinės pusės durelių kišenę, jai policijos pareigūnas atidavė vairuotojo pažymėjimą ir ji išvažiavo. Šie liudytojos A. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš esmės sutampa su jos parodymais, kuriuos ji kaip liudytoja davė ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. birželio 12 d. Bylos medžiagoje esančiame liudytojos A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole (t. 1, b.l. 23-27) nurodyta, kad A. S. parodė vietą, kurioje ją 2014 m. spalio 26 d. apie 03.00 val. nakties sustabdė policijos pareigūnai, taip pat nurodė vietą, į kurią, policijos pareigūnams leidus, su G. K. ir V. P. nuvažiavo išsigryninti pinigų kyšiui duoti (prekybos centras „Mada“). Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys patvirtina liudytojos A. S. parodymus. Liudytojos A. S. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa su kitų liudytojų – G. K. ir V. P. – parodymais, duotais tiek teismo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminiame tyrime. Liudytojas G. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo kartu su V. P. ir A. S. jos vairuojamame automobilyje, kurį ant Narbuto kalno sustabdė policijos pareigūnai. A. S. bendravo su policijos pareigūnais, o grįžusi į automobilį paprašė G. K. ir V. P. paskolinti jai pinigų, nes buvo susitarta dėl 500 litų kyšio. Jie sutiko, tačiau neturėjo grynųjų pinigų, todėl A. S. vairuojamu automobiliu nuvažiavo iki prekybos centro „Mada“ kur abu išsigrynino pinigų ir davė A. S. po 200 litų. Tada V. P. nuėjo namo, o G. K. kartu su A. S. grįžo prie policijos pareigūnų automobilio ir ši jiems perdavė 500 litų. V. P. teisiamajame posėdyje apie esmines įvykio aplinkybes davė tokius pat parodymus kaip ir liudytojai A. S. bei G. K. . Liudytojų G. K. ir V. P. parodymus patvirtina bylos medžiagoje esantys abiejų liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolai (t. 1, b.l. 37-41 ir 63-67), jų parodymai sutampa su parodymais, kuriuos jie kaip liudytojai davė ikiteisminio tyrimo metu. Kita byloje apklausta liudytoja – I. V. – nors tiesiogiai ir nedalyvavo 2014 m. spalio 26 d. įvykiuose, tačiau bylą nagrinėjant teisme parodė, jog G. K. jai papasakojo apie tai, kad A. S. būdama neblaivi, jį ir dar vieną vaikiną vežė namo, juos sustabdė policijos pareigūnai ir, siekdami, kad A. S. išvengtų administracinės atsakomybės, abu vaikinai davė jai po 200 litų grynaisiais, kuriuos ji kartu su savo turėtais 100 litų perdavė policijos pareigūnams kaip kyšį. A. S. , G. K. , V. P. ir I. V. parodymus patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga. Pagal 2014 m. spalio 25 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pajėgų išdėstymo planą, nuo 2014 spalio 25 d. 18.30 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 07.30 val. Vilniaus miesto 5 ir 6 policijos komisariato teritorijas aptarnavo AP-62 tarnybinis automobilis „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ekipažo sudėtis: R. ir P.(t. 1, b. l. 81). 2014 m. spalio mėnesio darbo grafike nurodyta, jog spalio 26 d. A. R. ir A. P. priskirtos pajėgos (duomenys neskelbtini) (kelių patrulis) (t. 1, b.l. 82). Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo J. R. 2015 m. gegužės 20 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog Tikrintų transporto priemonių registracijos sistemos duomenimis, šaukiniu (duomenys neskelbtini) dirbę policijos pareigūnai 2014 m. spalio 26 d. 03.06 val. sustabdė automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį paleido (t.1, b.l. 77-78). Šį automobilį vairavo A. S. . Remiantis VRIS CDB ir AUDIT III informacinių sistemų audito duomenimis, A. P. Policijos informacinėje sistemoje 2014 m. spalio 26 d. nuo 03.11 val. iki 03.27 val. tikrino duomenis apie A. S. padarytus bei užregistruotus administracinius teisės pažeidimus ir eismo įvykius (t. 1, b.l. 91-92). V. P. banko kortelės panaudojimo išraše nurodyta, jog 2014 m. spalio 26 d. 03.33 val. jis iš Viršuliškių g. 40 esančio DNB103 bankomato išgrynino 200 litų (t. 1, b.l. 50). Tuo tarpu G. K. banko sąskaitos išraše nurodyta, jog jis 2014 m. spalio 26 d. 03.32 val. Viršuliškių g. 40 esančiame „Swedbank“ bankomate išgrynino 500 litų (t. 1, b.l. 71). Minėtuose išrašuose taip pat užfiksuoti duomenys, kad A. S. grąžino įvykio naktį jai paskolintus pinigus: 200 litų V. P. ir 100 litų G. K. (t. 1, b.l. 47, 71). Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta A. S. parodė, kad G. K. pervedė tik 100 litų, o likusią skolą atidavė vėliau (t. 1, b.l. 18).

Priešingai, nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti pirmiau aptarti įrodymai patikimai patvirtina, jog A. P. ir A. R. dirbdami Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) vyriausiaisiais patruliais 2014 m. spalio 26 d. apie 03.06 val. Narbuto gatvėje, Vilniuje, sustabdė A. S. vairuojamą automobilį „Peugeot 306” ir už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą bei nepatraukimą administracinėn atsakomybėn iš A. S. susitarė priimti ir priėmė 500 litų kyšį. Duomenys, kuriais byloje grindžiama nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, surinkti baudžiamojo proceso kodekse nurodytais procesiniais veiksmais, todėl pagrįstai pripažinti nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Įrodymai, kuriais Vilniaus apygardos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl įvykio vietos, laiko, pinigų išgryninimo ir perdavimo aplinkybių vieni su kitais sutampa, vieni kitus papildo, sudarydami vientisą loginę įrodymų grandinę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus. Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014).

Šioje byloje svarbūs objektyvieji kyšininkavimo požymiai yra susitarimas dėl kyšio davimo ir jo priėmimas už neteisėtą policijos pareigūnų neveikimą, kurie inkriminuoti apeliantams. Apeliantai neigia šių požymių buvimą jų veikoje, taip pat nesutinka, kad veika padaryta dėl neteisėto neveikimo, nes, jų teigimu, byloje nėra duomenų, kad liudytoja A. S. apskritai būtų padariusi kokį nors administracinį teisės pažeidimą, dėl ko apeliantams būtų kilusi pareiga teisėtai veikti. Be to, liudytojai A. S. ir G. K. duodami parodymus galėjo apkalbėti apeliantus, jie ir liudytojas V. P. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams prieš juos pavartojus psichologinį poveikį, o I. V. parodymai teismo posėdžio metu duoti siekiant atkeršyti A. S. ir G. K. . Teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Liudytojos A. S., kuri bendravo su policijos pareigūnais, ir su ja kartu tą naktį buvusių liudytojų G. K. ir V. P. parodymai šioje byloje yra itin reikšmingi ir įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidos, liudytojų A. S. , G. K. , V. P. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus laikydamas iš esmės sutampančiais ir nuosekliais bei jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat pirmosios instancijos teismas, formuluodamas išvadas dėl apeliantų kaltės, pagrįstai rėmėsi ir liudytojos I. V. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais.

Bylos duomenimis, A. S. , G. K. ir V. P. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro nutarimais buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jų atžvilgiu pritaikius Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 5 dalies nuostatas (t. 1, b.l. 12-14, 32-33, 57-59). Visi šie nutarimai buvo patvirtinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos. Apeliaciniuose skunduose reiškiamos abejonės dėl liudytojais apklaustų asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendimai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka, tačiau Lietuvos Respublikos BPK nenumatyta teisė tokius sprendimus skųsti nuteistiesiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Liudytojai A. S. , G. K. ir V. P. prieš duodami parodymus pirmosios instancijos teisme buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. Liudytojų statuso suteikimas šiems asmenims ne tik nepažeidė kaltinamųjų teisės į gynybą, o atvirkščiai, sudarė sąlygas tinkamai pasirengti gynybai, padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pagal formuojamą teismų praktiką, asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 5 dalį yra besąlyginis ir prokurorui bei teismui privalomas, todėl duodami parodymus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojai niekaip negali pasunkinti savo teisinės padėties ir suvaržyti kaltinamųjų teisių į gynybą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-696/2016). Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Apeliantų skunduose nurodyti teiginiai, jog A. S. ir G. K. galėjo apeliantus apkalbėti, yra grindžiami prielaidomis ir spėjimais, todėl vertintini kaip jų gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantai teismo posėdyje nurodė, kad nežino, koks tikslas liudytojams juos apkalbėti. Byloje nenustatyta, jog apeliantai ir liudytojai būtų susiję tarpusavio ryšiais ar būtų turėję asmeninių konfliktų, dėl kurių liudytojai galėtų siekti apkalbėti apeliantus. Taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu prieš liudytojus būtų panaudotas psichologinis poveikis ir jie būtų verčiami duoti parodymus prieš apeliantus. Pirmosios instancijos teisme apklausti A. S. , G. K. ir V. P. , jau būdami atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, patvirtino, kad jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą pažymėjo, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai, taigi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai kaip įrodymą įvertino liudytojos I. V. teismo posėdžio metu duotus parodymus apie tai, jog ji iš draugo G. K. sužinojo apie policijos pareigūnų kyšininkavimą. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad liudytoja I. V. su apeliantais jokių reikalų neturėjo, jie ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti operatyvinėmis priemonėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog 2014 m. spalio 26 d. apie 03.06 val., jos vairuojamą automobilį sustabdžius policijos pareigūnams, A. S. buvo neblaivi. Vis dėlto, ši aplinkybė nesudaro pagrindo kaip nepatikimus vertinti visus liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teisme A. S. paaiškino, kad ji į Trakų g. esantį barą atvyko apie 22.00 val., ten susitiko su draugais, vartojo alkoholinius gėrimus. Jos teigimu, V. P. į barą atvyko paskutinis, apie 01.00 val. Liudytojas V. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog pats matė, kad A. S. išgėrė porą kokteilių. Faktą, jog A. S. susitikimo metu vartojo alkoholinius gėrimus, teisme patvirtino ir kitas liudytojas G. K. . Šioje byloje reikšmingi teisiamajame posėdyje A. S. duoti parodymai apie tai, jog ji tuo metu, kai jos vairuojamą automobilį sustabdė policijos pareigūnai, buvo pradedanti vairuotoja ir žinojo, kad alkoholio kiekis jos iškvėptame ore turėjo būti 0,00 promilių. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir tuo atveju, kai byloje nėra surinkta tiesioginių duomenų, patvirtinančių, jog administracinis teisės pažeidimas tikrai buvo padarytas asmens, iš kurio tikimasi gauti kyšį, tai nėra kliūtis pareigūno veiksmus, kuriais jis, žinodamas nurodytas aplinkybes, reikalauja kyšio, susitaria dėl jo davimo ir jį paima, leisdamas kyšį duodančiam asmeniui manyti, kad jis už tai nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn, vertinti kaip kyšio gavimo už neteisėtą neveikimą ir kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-566/2014). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 2 dalį taikymui jokios reikšmės neturi aplinkybė, kaip būtų pasibaigusi kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, jei nuteistasis kyšį davusiam asmeniui būtų surašęs administracinės teisės pažeidimo protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Nagrinėjamu atveju liudytoja A. S. vairavo automobilį suprasdama, kad neseniai vartojo alkoholį ir kaip pradedanti vairuotoja turi būti visiškai blaivi. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, jog bendraujant su policijos pareigūnu jai buvo labai gėda, kad sėdo prie automobilio vairo tokios būklės. Taigi liudytoja A. S. sustabdyta policijos pareigūnų nuoširdžiai tikėjo, kad padarė administracinį teisės pažeidimą – vairavo automobilį neblaivi, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, jog priežastis, dėl kurios nagrinėjamoje byloje buvo susitarta dėl kyšio ir jis buvo priimtas – A. S. nepatraukimas administracinėn atsakomybėn dėl pastarosios galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnyje („Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems“).

Nors apeliantai neigia objektyviųjų kyšininkavimo požymių – susitarimo dėl kyšio davimo ir jo priėmimo – buvimą jų padarytoje veikoje, tačiau tokia jų versija paneigta byloje surinktais pirmiau aptartais įrodymais. Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-693/2015). Šiuo atveju policijos pareigūnai susitarė su A. S. dėl kyšio dydžio (500 litų), nurodė jai, kur ji turės perduoti kyšį (toje pačioje vietoje, kurioje buvo sustabdytas jos vairuojamas automobilis), paaiškino, kaip nuvažiuoti iki bankomato, kuriame būtų galima išgryninti pinigus, skirtus kyšiui, ir kaip grįžti. Grįžusi A. S. , sėdėdama policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, įdėjo kyšiui skirtus 500 litų į jo galinių dešinės pusės durelių kišenę ir po šio veiksmo policijos pareigūnai grąžino jos vairuotojo pažymėjimą, todėl laikytina, jog A. R. ir A. P. šį kyšį priėmė. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia – sutiko su pasiūlymu priimti kyšį ir jį priėmė. Nors šioje byloje nusikaltimo dalykas – kyšiui skirti pinigai – nerasti, pažymėtina, kad, remiantis teismų praktika, kyšio davimo metu perduotų pinigų nesuradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl kaltumo padarius Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnyje numatytas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

Apeliantų skunduose taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog, remiantis bylos medžiagoje esančiu V. P. banko kortelės panaudojimo išrašu (t. 1, b.l. 50), jis 2014 m. spalio 26 d. 03:14:20 val. atsiskaitė bare „Opalocka“, Trakų g. 2, nors A. S. vairuojamas automobilis policijos pareigūnų buvo sustabdytas 03.06 val. Taigi, pasak apeliantų, V. P. tuo metu negalėjo būti A. S. vairuojamame automobilyje. Šie byloje esantys duomenys nepaneigia joje surinktų ir pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų, kurie, juos tarpusavyje sujungus nuoseklia ir logiška grandine, įrodo apeliantų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, kad aplinkybė, jog jie, privalėdami laikytis Vilniaus AVPK KPV KPR viršininko nustatytos pareigos, nesuvedė G. K. ir V. P. asmens duomenų į atitinkamą „Excell“ formato lentelę N: diske, rodo, kad jie nevažiavo A. S. vairuojamame automobilyje 2014 m. spalio 26 d. 03.06 val. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos kontekstą, šią aplinkybę vertina kaip siekį apsunkinti neteisėtų veiksmų užfiksavimą bei galimą jų ištyrimą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. R. ir A. P. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinio skundo ribose Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. P. ir A. R. apeliacinius skundus atmesti.