Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

2019 m. gegužės 16 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019-01-10 sprendimo Nr. 19-IL-85-00009-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo” (b. l. 13, 14) teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinėje byloje nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismo 2019-01-08 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-204/2019 (b. l. 26 - 29) pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (minėta, toliau – ir BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 3 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant jį kiekvieną mėnesį dirbti po 20 valandų visuomenės labui.

Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu, susipažinusi su surinkta medžiaga apie pareiškėją, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0001228.

Teisėjų kolegija iš teismų informacinės sistemos LITEKO bei pareiškėjo pateiktų duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019-04-18 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-100-382/2019 pakeitė anksčiau minėtą Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019-01-08 nuosprendį: pareiškėją, vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukė.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Be to, pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (GŠKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Vadovaujantis Taisyklių 92.3 punktu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. Analogiška nuostata įtvirtinta GŠKĮ 40 straipsnio 5 dalyje. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal GŠKĮ 18 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Vadovaujantis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą.

LVAT yra nurodęs, kad GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, vertindama pareiškėjo skundo bei atsakovo atsiliepimo argumentus, pažymi, kad pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos tuo pagrindu, kad asmuo turi teistumą, svarbus pats teistumo buvimas, o ne nusikaltimo padarymo faktas.

BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kokie asmenys laikomi, turinčiais teistumą: kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas (1 punktas); nuteisti už neatsargius nusikaltimus (2 punktas); nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę (3 punktas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnyje nurodytos nuosprendžių rūšys: teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis; be to, nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla (BPK 303 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 303 straipsnio 2 dalį apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. BPK 303 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra BK 36-40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 189¹ straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 6 dalyje, 227 straipsnio 6 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės

Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad teistumas asmeniui atsiranda tik tada, kai įsiteisėja apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-03-18 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, pasisakydama dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo (žr.: Teismų praktika 2010, 33), konstatavo, kad nepaisant to, jog pritaikyta teisinė priemonė BK 40 straipsnyje yra įvardyta kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tam tikra dalimi ši atsakomybė vis dėlto yra įgyvendinama. LAT minėtoje byloje akcentavo, kad atleisdamas asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės tais pagrindais, kurie nustatyti BK 40 straipsnyje, teismas nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje nedaro įrašo, kad asmuo pripažįstamas kaltu, o vartoja kiekvienam konkrečiam atvejui adaptuotą formuluotę, kuri surašoma taip, kaip tą leidžia padaryti BK 40 straipsnio 1 dalies tekstas, t. y. nurodomas, pvz., asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK atitinkamame straipsnyje, ir pan. Jeigu pasitaiko, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaro klaidą ir pripažįsta asmenį kaltu padarius atitinkamą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas atskiro specialaus sprendimo vien dėl asmens pripažinimo kaltu panaikinimo nepriima. Nuosprendis pakeičiamas, panaikinant visą atitinkamą rezoliucinės dalies pastraipą ir ją išdėstant taip, kaip nustato BPK 307 straipsnio 5 dalis, BK 40 straipsnio 1 dalis ir kiti taikomi įstatymai. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų.

Įvertinus išdėstytą kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką, akivaizdu, kad teismas, atleisdamas asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės tais pagrindais, kurie nustatyti BK 40 straipsnyje, nuosprendžiu ar nutartimi asmenų nepripažįsta kaltais, o vartoja kiekvienam konkrečiam atvejui adaptuotą formuluotę, kuri surašoma taip, kaip tą leidžia padaryti BK 40 straipsnio 1 dalies tekstas. Būtent laikantis anksčiau cituojamos kasacinės instancijos teismo suformuotos teisminės praktikos, pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2019-04-18 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-100-382/2019 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. teismas pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio, o perdavė jį laiduotojui. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjas nėra laikomas teistu. Taigi, iš anksčiau nustatytų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad priešingai, nei nurodyta ginčijamame sprendime, pareiškėjas neturi teistumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamame sprendime nurodytas teisinis ir faktinis jo pagrindimas nėra pakankamas tam, kad būtų galima taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, nes pareiškėjas pagal faktinius bylos duomenis neturi teistumo. Todėl atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas tenkintinas ir ginčijamas sprendimas naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. A. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo tenkinti.

Panaikinti atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019-01-10 sprendimą Nr. 19-IL-85-00009-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo”.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.